Sveiki, ne karta girdejau si posaki, kad vaikas is esmes auklejamas iki 3 metu... Idomu butu isgirsti nuomoniu - ar is tikruju svarbiausius dalykus idiegiame vaikams dar kudikysteje ir ankstyvoje vaikysteje? Negi veliau jie sunkiau pasiduoda musu auklejimui? Pasvarstykim - gal is savo patirties galite patvirtinti arba paneigti faktus apie ankstyvaji auklejima?

Tiesos yra. Bet vaikas auklejamas ir po 3 metu ir po 4 ir po 5 ir t.t.

Iš to ką skaičiau apie vaiko asmenybės formavimąsi: pirmieji trys metai svarbūs tuo aspektu, kad jei vaikas jautėsi saugus, visi kiti jo poreikiai, kaip meilės, šilumos, ryšio su suaugusiuoju ir kt. buvo patenkinti - jis greičiausiai įgijo ir pakankamai pasitikėjimo savo jėgomis, kuris labai svarbus tolesniam vaiko vystymuisi.

ESu skaičiusi, kad auklėji iki 5, iki 7-erių turi galimybę pamatyti savo klaidas ir jas ištaisyti, po 7-erių, turi ką turi.

Šits posakis nėra visiškai teisingas jei paraidžiui. Yra jame krislelis tiesos, kad iki trejų metų susiformuoja žmogaus ta vadinama pradinė ar pagrindinė vidinė laimė, kiti tai vadina pasitikėjimu savimi, asmenybės pagrindu ir t.t. Ir tai ta riba tokia nėra griežta - vienam iki trijų, kitam gal iki keturių metų, o trečiam jau dviejų su puse viskas su vidine pagrindine laime OK. Kuo tvaresnė, stabilesnė ta vidinė laimė taip vadinama susiformuoja iki trijų metų, tuo sėkmingesnis tolesnis žmogučio vystymasis. Bet iš esmės tai nieko nereiškia, jei iki trijų metų teisingai globotas vaikas paskui nustoja būti teisingai auklėjamas - patiria nuolatinį smurtą ir t.t. Tai ir tvirčiausi pamatai gali sugriūti ar sutrūkti.

Ir atvirkščiai - jei vaikas iki trejų metų buvo globojamas taip, kad jam pritrūko suaugusiųjų tinkamos paramos stabiliai vidinei laimei susiformuoti, tai vėliau didesnė tikimybė, kad jis turės visokių psichosocialinių problemų. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus jau pasmerktas - tinkamai toliau globojamas ir ugdomas jis gali toliau sėkmingai subręsti, išsiugdyti stabilią taip vadinamą antrinę laimę, arba dar kitaip vadinamą kompetetingąjį Aš ir jam viskas gyvenime bus gerai.

Žodžiu nežinau, ar supratot, ką parašiau, bet labai išsamiai ir plačiai apie tai yra Piperių knygoje Išmintingoji meilė. Rekomenduoju pasiskaityti visiems.

Ir netiesa yra su tais visais ''turi ką turi'', ''nieko jau čia nebepakeisi'' - žmogus vystosi ir bręsta visą gyvenimą

kur ta knyga butu galima paskaityti/ isigyti?

Aš pirkau knygyne. Panaršykite internete ir tikrai rasite kurioje nors internetinėje parduotuvėje, ar naudotų knygų internetiniam knygyne www.sena.lt (pvz.)

Manau kad meiles, silumos, rysio su aplinkiniais poreikis ne maziau svarbus ir toliau.
O siaip - esu tikra, kad tam tikros taisykles, tvarka ir bendravimo stilius susiformuoja iki 3 metu. Veliau galima tai keisti ir koreguoti, bet didesniam vaiku isunkiau priimti naujas "zaidimo" taisykles.

manau, kad cia kalbame ne apie taisykliu ivedima ar panasiai.

zmogus is tiesu mokosi visa gyvenima, ir meiles, rysio su kitais zmonemis reikia irgi visa gyvenima. kalba cia ne apie tai.

manau, kad is tiesu kalbame apie vaiko kaip asmens gimima. moters nestumas trunka 9 menesius - ilgiau nesioti kudikio ji negaletu, nes vaiko galvele per didele, nebegaletu uzgimti. taigi, palyginti su kitu zinduoliu jaunikliais, zmogaus kudikis gimsta labai nebrandus, jam kaip kokiam kenguriukui butinai reikia suaugusiuju globos - antraip neisgyventu.

o dar idomiau tai, kad nors fiziskai zmogaus kudikis gimsta po 9 menesiu nestumo, psichologiskai, kaip asmuo vaikas gimsta mazdaug treciaisiais gyvenimo metais. iki tol jis saves neskiria nuo aplinkos ir savo mamos.

taigi, manau kalbame apie tai, kad pirmieji treji kudikio ir mazo vaiko gyvenimo metai - savotiskas isorinis nestumas iki jo "tikrojo as" gimimo. taip, kaip moteris rupinasi savimi per nestuma, kad vaisiui nieko netruktu, ir renkasi ligonine/gydytoja, gimdymo poza, kad fizinis gimdymas/gimimas butu sekmingas, taip pat pirmaisiais pora-trejeta metu "auklejimas" is esmes yra tevu gebejimas buti jautriems kudikio/mazo vaiko poreikiams ir gebejimas juos tinkamai patenkinti.

nuo sio tevu gebejimo ir nuo to, kaip isgyvenami treciuju metu krizes "saremiai", is esmes priklauso, koks susiformuos uzgimstancio asmens santykis su savimi ir pasauliu... grubiai tariant, jei tevai sugebes atpazinti ir tinkamai patenkinti kudikio poreikius, jis augs jausdamas pasitikejima savimi ir pasauliu ("pasaulis - saugi vieta", jei ne - kai kurie svarbus poreikiai liks nepatenkinti ir gali atsirasti baimiu, nepasitikejimo savimi, agresijos, nemokejimo uzmegsti rysio su kitais ("pasaulis - pavojinga, bloga vieta"). zinoma, tai gerokai supaprastintas vaizdas - bet esme, visgi tokia...

Buvau neseniai visai tokiame seminare Vilniuje apie vaiko auklejima nuo 0 iki 4 metu.
Tai psichologe labai graziai paaiskino, koks vaiko vystymasis. Kad tai ir yra pats svarbiausias amzius vaiko auklejime, nes tai padeda pamatus tevystei.
O svarbiausia auklejant vaika yra kantrybe.
Mano mergina tai dabar stadijoje,kai kandziojasi. Tai is pradziu buvau labai sumisusi, ka reikes daryti, kad netaptu laukinuke. Pakalbejau su psichologe, tai patare kaip reiketu daryti. Ziuresim, kaip seksis.
Siaip seminaras vyko Vilniuje. Va nuoroda: http://www.asmenybesakademija.lt/posts/lai...-0-4-m-259.html
Nzn, dar kazkada turetu buti Vilniuje, bet as kita karta eisiu i vyresnio amziaus tarpsnio seminara. Ten man atrodo dar daro nuo 4 iki 8 metu.

gal pasidalintumet,ka jums patare psichologe del vaiko kandziojimosi?manajam kartais uzeina,kad nori ikast ar iznybti,o pastaruoju metu su kumstuku mosuoja

Pirmieji trys metai yra svarbiausi visu paskesniu metu pagrindas. Ir tas auklejimas vyksta per meile, siluma, taip vaikas supranta ir ismoksta pasitiketi, buti atviram ir pan.

Pirmieji trys metai, tai ne charakterio ugdymas ar taisyklių išmokimas, o pagrindinis pažinimo laikotarpis. Per tuos metus įgyjami pagrindiniai įgūdžiai (vaikščiojimas, kalbėjimas, valgymas, klausymas, jutimas, lietimas, šalta- karšta...) kurie ir turi įtakos visam likusiam gyvenimui. Šie įgūdžiai- patys svarbiausi: kaip vaikelis pažins jį supančią aplinką, kiek jis jos patirs, palies, užuos, ar supras, kad aplink yra daug spalvų, skirtingų skonių, daugybė formų ir t.t. Visa tai ir formuoja vaiką kaip asmenybę. Todėl baisiausiu nusikaltimu laikau draudimus, apribojimus žaisti, jų norų ignoravimą. Kuo vaikelis smalsesnis (kas mamoms kartais tiskras košmaras), tuo jis bus imlesnis, suvoks pagrindines vertybes. Vaikų auklėti nereikia. To išmokyti galima bet kokį gyvūną, išmokinant įvairių komandų (dabar gult, dabar sakyk ačiū, o dabar sulankstyk rūbelius, žaislai turi būti tik dėžėje ir t.t.). Sakysit, nu čia kas per nevalų namai Bet išsidrapstę žaislai dažniausiai trukdo MUMS, o ne vaikams. (Kaip saldžiai mano vaikis miegodavo tarp ir ant lego kaladėlių Aš taip negalėčiau )
Manau, jei nebus maksimalaus pažinimo (nes jis formuoja įgūdžius), vėliau vaikas bet kokias komandas (taisykles, "auklėjimą") ignoruos, laikys jas primestinėmis, nenatūraliomis.
Bus prieštaraujančių, bet mano praktika ir suvokimas toks. Manau esmė- ką mes laikome auklėjimu? Ar leisti vaikui patirti pažinimą, ar uždusinti jį taisyklėmis ir normomis, kurios kiekvienam augimo laikotarpy vis keičiasi...Ir dar. Manau, jog iki 3metų vaiką svarbiausia maksimaliai supažindinti su aplinka (plačiąja prasme.Pvz. dažniau būti gamtoje, nes joje daugiausia spalvų, garsų, formų, kvapų, skonių ir t.t.), o ne pritaikyti jį prie savo namų, buto, kambario siauros aplinkos.

pritariu kaip sauniai aprasete. idomu, koks jusu poziuris apie dvimecio vaiko vedima i darzeli? ar darzelio taisykles priestarauja vaiko pazinimo lavejimui?

Tikrai svarbus sie 3 metai, be to ir pats didziausias rysis tarp mamos ir vaiko yra siame laiko tarpe.

Neturiu nieko prieš darželius. Abu mano vaikai jį lankė. Su mielu noru. Nuo dvejų- nevisai dienai, kelioms valandoms tikrai naudinga. Vaikams būtina ir namų šiluma ir jaukumas, ir darželio aplinka. Tai taip pat pažinimas. Ten jie mokosi bendrauti, kas labai gerai kai šeimoje vienturtis arba didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų. Įgyja kitų požiūrių. Pvz. mano vaikis lankė darželį, kur grupėje buvo neįgalus berniukas (dauno sindromas ). Niekur mūsų aplinkoje tokių vaikų buvo nematęs. Puikios auklėtojos dėka jis išmoko bendrauti su juo, grupėje visi buvo mokomi kaip apseiti kad jo neužgauti, kaip jį suprasti ir netgi pagloboti. Kartais namuose pasakodavo, kad šiandien padėjo jam apsirengti, pavalgyti.Tai gera patirtis. Kai jau mokykloje į klasę atėjo berniukas su kitokia negalia, maniškiui nekilo jokių bereikalingų klausimų ar priešiškumo, skirtingai nuo kai kurių kitų klasiokų. Jam normalu, kad jo klasiokas šiek tiek kitoks, ir kad reikia šiek tiek kitaip su juo ir elgtis. O taisklės visur yra ir bus. Ir namuose jų yra. Su saiku. Tiek, kad vaikas būtų saugus. Pvz. neleisdavau vaikams į lauką neštis stiklinių indų. Vistiek išsprukdavo nenaudėliai, kol vieną dieną suklupo ant slenksčio su stikline rankoje Jau maniau visas veidukas liks randuotas nuo šukių, bet nieko baisaus neatsitiko . Daugiau nesinešė Darželyje išmoktos taisyklės (rūbelių susilanktymas, lovos pasiklojimas...) užsifiksuoja atmintyje, bet tikrai vėliau kažkodėl pasimiršta Ateina metas kitoms. Devintą gult! Nes rytoj anksti keltis į mokyklą

Tikra tiesa. Tik nepamirškim ir ryšį su tėveliu kartais patobulinti

Siandien bus super seminaras internetu apie Seniausia, amzina ir vieninteli vaiku auklejimo metoda ir lektorius labai geras. Tomas Girdzijauskas

Na, pirmiausia, psichologe paaiskino, kad tokio amziaus vaikui kaip mano (beveik metukai) nelabai imanoma isaiskinti, kad jis negali to ar ano daryti (tai visiskai yra netaikoma vaikui, kuriam iki virs 2 metuku). Jis tiesiog nesupranta. Tai man psichologe patare atsakyti tuo paciu. Skamba ziauriai, bet is tikruju veikia. Mano mergina dabar supranta, kad skauda, kai zmogus kanda. Pora kartu bande dar man ir teciui ikasti, bet uzteko matyt Atsakem abu tuo paciu. Aisku, nekandau iki kraujo, tik tiek kol supratau, kad vaikas pajuto skausma.
Ziuresim kas bus toliau, bet siuo metu tokios problemos nebeturime

Jei mokėjote pinigus už šiuos „patarimus“, laikykite, kad išmetėte juos į balą.

Kai žmogus nesigaudo vaiko raidoje ir psichologijoje, jam galima „priburti“ bet kokių „patarimų“.

Būkite kritiška.

Tikrai, "specialistė" patarė kandžioti savo vaiką, nė metukų neturintį Net šunų dresuotojas būtų geriau pataręs Tai kas bus toliau, kai vaikelis paaugs, ims spardytis Mama su tėčiu spirs atgal Na, ne tiek kad nuskristų, bet "kad pajaustų..." Tokio amžiaus burnytėje visokie procesai vyksta, dantukai dygsta, niežti, maudžia ir pan. Geriau duoti ką griaužti (dabar visokių žaislų tam yra), kad į ranką nekąstų galima ranką pipiriukais "paskaninti" Kai reikėjo- senelė paprotino. Ir kad savo pirštų nečiulptų padeda. Kartais tikrai verta pasidomėti, ar tokie "specialistai" bent savo vaikų turi, ar tik iš vadovėlių patarimus dalina. Pažįstu vieną vaikų "psichologę", šeimas vaikų auginimo klausimais konsultuoja, o pati- sena merga

Labai gerai pastebėjote

Patarimų dalinimas šių laikų pasimetusiems tėvams tampa labai gera terpe daryti verslą - pasimetę tėvai nevertina kritiškai, aklai pasitiki, neva „psichologė sakė“ ir šventa.

Netgi ir geri praktiniai patarimai - jie visi turi tam tikras išimtis, tam tikras sąlygas, nėra nė vieno patarimo, kuris tiktų visiems atvejams besąlygiškai. Kai šito nežinai, atrodo viskas OK

Žinoma, kad ne visiems jie tinka, jug yra visokių atvejų, bet visada geriau ieškoti bendraminčių, panašių poblemų turinčių žmonių, turinčių patirties ir praktikos ir t.t. Kuo daugiau nuomonių- tuo lengviau daryti išvadas Visose situacijose neverta pasikliauti vienu žmogumi, kad ir koks verslus specialistas ar protingas jis atrodytų...Ir tašką turėtų padėti- mamos širdies balsas

Kiek kitais klausimais bendravau su psichologe, tai kai mūsų nuomonės išsiskyrė, ji galiausiai pasakė "pirmiausia klausykit širdies, nes visi vaikai skirtingi ir vienam taip geriau, kitam kitaip".

As nekalbu apie vaiko sukandziojima arba musima. Su vyru esame visiskai nusistate pries tai. Tiesiog reikia gribstelti, kad vaikas suprastu, kad jis ir mama yra du atskiri vienetai ir kad skauda. Aisku, kai kada tiesiog neleidziu to daryt, tik paimu graziai rankute ir pasakau, kad mamai skauda arba tiesiog parodau israiska.
Va koki dar radau filmuka apie visa tai:
http://www.youtube.com/watch?v=X-269t1E7m8
Ten kelios kitos psichologes kalba.