tevu atstumimo sindromo tinklapis
Gal jus po skyrybu netekote rysio su savo vaikais?

Richard A. Gardner išskyrė 3 sindromo sunkumo laipsnius, kurie kiekvienas reikalauja skirtingo gydymo bei/arba juridinių priemonių taikymo. Pasireiškiančių simptomų kiekis bei jų sunkumas nusako susirgimo laipsnį.

Lengvo laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai po kai kurių trukdymų vis dėlto yra sureguliuojamos atskirai gyvenančio tėvo/motinos ir vaiko bendravimo sąlygos. Jų kontaktas veliau nėra pastebimai trukdomas. Lengvo laipsnio PAS atveju vaikas išdrįsta motinai girdint pasakyti tėvui, kad jo pasiilgo, kad jį myli, nori pas jį savaitgaliui. Tokiu atveju užtenka motiną nuraminti, jog jos vaiko niekas iš jos nesiruošia atimti, kad tėvas tikrai visada jį grąžins atgal, kol motina pati nepradės nesilaikyti nustatytų vaiko ir tėvo bendravimo taisyklių.

Vidutinio laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai atskirai gyvenančio tėvo/motinos ryšys yra reguliariai ir piktybiškai trukdomas. Tuo atveju būtina psichologinė pagalba trukdytojui/programuotojui. Jei tai neduoda rezultatų, būtina taikyti juridines sankcijas vaiko žalotojui, t.y. programuotojui. Vidutinio laipsnio PAS galima įtarti, kai vaikas yra neįprastai santūrus su tėvu motinos akivaizdoje. Jo pokalbis su tėvu susideda iš "sausų" taip ir ne. Vaikas vengia fizinio kontakto su tėvu. Bet kai motinos nebėra šalia, po kurio laiko vaikas tarsi "atgyja".

Sunkaus laipsnio atstumimo atveju programuotojas neapsiriboja vien vaiko ir atskirai gyvenančio iš tėvų santykių trukdymu. Programuotojas pradeda šmeižto, melo ir manipuliacijų kompaniją ne tik prieš atskirai gyvenantį iš tėvų, bet ir prieš jo giminę bei draugus. Sunkaus PAS atveju vaikas niekada neišdrįs, girdint motinai, pasakyti tėvui, jog jo pasiilgo ar myli. Prieš pasiimant vaiką ir prieš jį grąžinant, jis darosi tarsi suakmenėjęs, arba, priešingai, jausmingas ir nerimastingas. Vaiko situacija sunkiu PAS atveju prilygsta pagrobimui ir įkalinimui. Tokiu atveju yra būtina ir neatidėliotina psichologinė pagalba bei juridinių sankcijų taikymas programuotojui. PAS specialistų daugiamečių tyrimu išvados negailestingos: be kitų psichologinių sutrikimų, didelė dalis tokių motinų kenčia nuo paranojos. Vienintelis ir geriausiai veikiantis būdas vaikus apsaugoti – tai juos "deprogramuoti". Tai daroma vaiką perkeliant gyventi pas tėvą ir kuriam laikui visiškai nutraukiant bendravimą su paranojiška motina. Neatskiriant vaiko nuo programuotojo, sunkiu PAS atveju psichologinė pagalba nesuveikia, nes tarp vaiko ir motinos yra susidaręs nesveikas ryšys, kurio pagalba motina ir toliau vaiką neigiamai įtakoja ir psichologiškai gniuždo. Psichologinė pagalba reikalinga ir žalojamam vaikui.

o jei tevas (ir/ ar) jo gimine yra tikrai "prisisiuksline"?

tada čia ne tas atvejis

is pirmo zvilgsnio-taip, bet is antro vaikas tai mato/ jaucia/ patyria ta pati- jam draudziama bendrauti su teciu ir/ ar jo seima. Vaikas gi nesupranta, nemato objektyvios tiesos, o mamos pasakymas ar bandymas paaiskint gai buti vadinamas "programavimu".

taip, tai ir butu programavimas. nors ir kaip norisi pateisinti kuria nors puse tuo "prisidirbo"...

suaugusieji skiriasi ne todel, kad jiems gera gyventi kartu. ir labai daznai, abiems lieka gilios nuoskaudos, zaizdos - per savo skausma, deja, "objektyvios" tiesos daznai nebemato nei viena, nei kita puse. skausmas apakina. o vaikai lieka tarp kujo ir priekalo.

Ragnez, gi visokiu situaciju buna, yra ir objektyvios priezastis del kuriu bendravimas vaikui galetu pakenkt.

be abejo. pvz., kai vienas is tevu girtauja ar smurtauja. taciau net ir apie tai kalbeti su vaiku galima ivairiais budais. as sia tema suprantu, kaip diskusija apie vaiku padeti/jausmus tevams issiskyrus.

Tai o ka daryt? nes gi ir girtaujanti teva vaikas myli, ir smurtaujanti (net jie ir pati vaika muse) ir visoki kitoki. Tiketis "isaugs- supras" irgi ne iseitis. Man tokia biski "tupikovaja" situacija atrodo

cia ne veltui kalbama apie psichologine pagalba "programuojantiems" tevams (cia kalbama apie motina, bet, manau, kad gali buti ir tevas). kaip istikus lektuvo katastrofai - pirmiausia deguonies kauke mamai (tevui), kad ji(s) galetu padeti vaikui (vaikams).

Bet ka pakeis? Pvz ex-vyras geria ar smurtauja. Vaika su juo isleisti nesaugu. Koks psichologas cia pades? Juk kol myli zmogu pakenti ir alkoholi, ir smurta (na, kiek moteru metu metus taip gyvena), tai ir vaikas myli teti ir taskas, o bendraut su juo yra pavojinga.

P.S. cia as visur rasau abstrakciai, ne apie savo situacija, kad dviprasmybiu nekiltu.

as darau prielaida, kad esant tikrai objektyvioms priezastims, buna atliekami ir objektyvus teisiniai veiksmai - pvz., kreipiamasi i teisma, kuris apriboja smurtaujancio/girtaujancio tevo ar motinos teises bendrauti su vaiku.

net ir tokiu atveju psichologas pades issigydyti zaizdas, tvarkytis su jausmais ir neperkelti emocines nastos/kaltes del nenusisekusio gyvenimo ant vaiko peciu.

ps., as irgi rasau abstrakciai, nors ir remdamasi tam tikra savo, kaip issiskyrusios seimos vaiko, patirtimi.

Bet gerai, teismas apriboja bendravima, mama vaikui gali sakyt: "teta uzdraude". Nei programuoja nei kalta, nei dar kas. Bet ar vaikui nuo to geriau? Ka galetu psichologas padaryt? Juk pvz jei vyras palieka psichologas padeda suprast padarytas klaidas, suvokt kad ne paskutinis gyvenimo sansas, tt. O vaikui? Kito tevo nebus, sitas nepasikeis Ir anksciau ar veliau vaikas paklaus, kodel "teta uzdraude" ir kazka teks sakyt

gal vis delto ne psichologas, o psichoterapeutas. ir sprendziami butu gilesni klausimai, negu tavo pamineti.

o su vaiku visu pirma, kalbeti reikia ne "anksciau ar veliau", o tada, kai viskas vyksta. antra, uz objektyvia tiesa svarbiau yra jausmai, ir su vaiku pasiliekanciam vienam is tevu (tevui ar motinai) tenka nelengva uzduotis - ivardyti, priimti vaiko jausmus ir padeti juos isgyventi. kuo aiskiau suauges suvokia savo jausmus ir kuo geriau sugeba su jais tvarkytis, tuo geriau sugebes ir padeti vaikui.

Kazkaip nesupratau

Kalbetis kada viskas vyksta. Ka, pvz as, galiu kalbetis su kudikiu?

Ir prie ko cia liekancio su vaiku tevo jausmai jei kalbama ne apie mamos neprotinga nora uzdrausti matytis, bet objektyvias priezastys, to neleidziancias. Kaip aiskint butent objektyvias priezastis? Nes visur sako, kad blogai kalbet negali, tai kaip pasakyt: tevas geria/ musa/ vartoja narkotikus?

su kudikiu, zinoma, nepakalbesi


pakalbet gali ivairiai - gali pakalbeti taip, kad mergaite uzaugs su mintim "visi vyrai kiaules" ir neapykanta bjaurybei girtuokliui tevui... ty perduoti vaikui visa patirta skausma, nuoskauda, pykti... gali pakalbeti taip, kad vaikas liks su jausmu, kad jis kaltas del tevu skyrybu... o gali pakalbeti taip, kad galbut liks liudesys ir susitaikymas, kad tevo nera.

pvz?

ka tu nori isgirsti?

vienintelis konkretus dalykas, apie kuri galeciau pakalbeti - tai papasakoti savo patirti, o to cia nedarysiu, nes butu nesazininga mano tevu atzvilgiu. konkreciu patarimu reiketu kreiptis i specialista.

Įdėsiu citatą iš TA sindromo tinklapio, kad būtų aiškiau :
''Apie Tėvų Atstūmimo Sindromą kalbama tuomet, kai atstumiamasis yra normalus ir mylintis vaiką tėvas/motina. Būtina atkreipti dėmesį, jog profesorius R. A. Gardneris pabrėžia, kad šis sindromas nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Šiais minėtais atvejais atsiribojimas nuo tokio nevykusio gimdytojo yra ne smerktinas, o būtinas.''

Jone, o kaip tai isaiskint vaikui, kad "butinas"? Vaikas gi teti myli visoki.

Gal vaikų psichologai padėtų, šioje temoje ne apie tai...


ne tik vaikui bet ir atskirai gyvenančiam vienam iš tėvų

tai diskusijos cia apie ka visgi, nesupratau taip ir...jei bandoma diskututo, bet vis netinka...

pažiūrėkite pirmą žinutę, manau bus nesunku suprasti.
Na, grubiai: po skyrybų vaikai lieka gyventi su vienu iš tėvų, o atskirai gyvenantis tėvas yra ignoruojamas, žeminamas, jam neduodama bendrauti su vaikais, kas kenkia ir jam , ir ypač vaikams. Kalba eina apie normalius, neasocialius tėvus.

bet ie yra bėda tame, kad kad su vaikais likęs vienas iš tėvų nesuvokia, kad VAIKUI REIKIA ABIEJŲ TĖVŲ, jo jausmai-tai KERŠTAS, iki grabo lentos, jam vaiko jausmai nesvarbūs

jone3, o cia uzvedet tema, del saves ar kaip? ar draugu/iu bedos...??

yra kelios temos kitoj temoj"vaika auginu viena". subtemoje 'vaikas iseina gyventi pas teva". ten moterys, patiriancios psichologini buvusiojo smurta, kuris tesiasi ir po skyrybu, pasakoja kaip joms nekasi/nesiseka bendraut su vaikais. man tokie dalykai tai kaip arabu salyse, kosmarasas kazkoks. na ir ka. niekas nieko negali padet. net vtat, niekas rodos. pasiskaitykit...

Gal kas esate su tuo susidure ir galite kazka pakomentuoti?

Tėvų Atstūmimo Sindromas tarptautinis pavadinimas Parental Alienation Syndrome, (sutrumpintai PAS) yra psichologinis sutrikimas, kuris išsvysto vaikui dėl vieno iš tėvų valdžios vaikui dominavimo. Dažniausiai tėvų valdžios vaikui dalijimasis vyksta tarp motinos ir tėvo, bet pasitaiko ir senelių įsikišimo atvejų. Bet visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui. Sindromo atsiradimą sąlygoja vaiką auginančios motinos arba vaiką auginančio tėvo elgesys. Elgesys, paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį. Toks elgesys su vaiku – tai ne tik vaiko teisių į abu tėvus pažeidimas, bet taip pat vaiko emocinis/psichologinis žalojimas, sukeliantis jam psichologinį sutrikimą.
daugiau informacijos rasite: http://www.atstumimosindromas.info/

Jei kas su tuo susidurete butu malonu kad pasidalintumete savo patirtimi.

Su vyru išsiskyriau labai hreit po vedybų, dėl jo priklausomybės nuo kompo. Visi mane savotiškai terorizavo, tipo ką-muša?-ne, geria?-ne, rūko?-ne, nu tai kaip tu gali skirtis? Palaikė tik draugės kurios iš arti matė kas vyksta. Jei palikdavau išeidama į darbą vaikui košės išvirus tai grįžus taip ir rasdavau kur padėjau, o vaikutis vos 2metukų buvo. Tada pradėjau vaiką žadint šeštą, pamaitint, ir tada jau 7 ryto trepsėdavom prie darželio durų, pirmi ir vieninteliai, nes jei pavėluodavau į mikriuką tai darbe gaudavau pylos. Darbą branginau nes suvokiau kad jei nedirbsiu iš bado stipsim. Ponui vis tiek nerūpėjo, vis atsiprašydavo ir vėl iš naujo. Gražiausi mano metai ėjo pro šalį. Tada trūko kažkas viduje, labai sukonfliktavom ir pasakiau kad viskas. Po to kai jis eilinį kartą atsiprašė tai aš pažadėjau super dalykų ką mes darysim jei jis mes kompus ir kai jis patikėjo mano pažadais kirtau - tu ką manai tavo pažadų metai tuo ir baigsis? Išdėjau viską kas ant širdies buvo, bet ne emocijom o šaltais faktais, lediniu veidu, daviau parą laiko išsikelt. MAčiau kad pataikiau skaudžiai bet man jau nebeskaudėjo. Išvijau iš namų su visu kompu tai išėjo su skola už internetą 2000 litų, nes aš uždirbdavau tik 700 litų iš kurių sumokėdavau už darželį, nupirkdavau maisto ir tik tada žiūrėdavau kas liks mokesčiams. Va taip gyvenau. Kurį laiką draskėsi dėl vaiko, tikrai dažnai ir gal per dažnai leisdavau, bet vaikutis mylėjo tėtį o aš negalėjau būt karvė kuri vaikui kenkia, kad ir koks tėvas. Nu ir ką, kurį laiką lyg ir bendravo su vaiku, po to... gal kokius 5 metus nieko, vos priprašydavau kad bent paskambintų. Sūnaus maža širdelė jautė kad tėtis jo nemyli...kad ir ką aš kalbėdavau. Daėjo iki to kad buvo pasiruošęs išvis pasirašyt dokumentą ir nebelįst į vaiko gyvenimą... kartais gailiuosi kad nepasinaudojau ta jo silpnumo akimirka, bet va kažkiek pradėjo vėl domėtis bet-kaip visada pažada neateina nepaskambina, jau nekalbu kad vaikui nė Kalėdom nieko nė gimtadieniui-nu blyn milijonų neprašau bent simboliškai knygą ar kokią smulkmeną, ne man ta dovana bet dėmesys sūnui... ir versliuką savo turi, būstą nuomojasi geram rajone naują Vilniuj, bet alimentų nereik mokėt ir išvis nieko nereik... turiu šalia Žmogų kuris skiria meilę dėmesį ir pinigus mano sūnui, ir kartais visai pagrįstai manau pasijunta įskaudintas kad anas 'tėvas' vis dar lenda į šeimos paveikslą. Sūnui jau 14. Ir jau ne vieną kartą kalbėjomės tėvo tema, protingas jis vaikis, ir tikrai manau kad teisingai darau sakydama jam tiesą apie tėvą-kad jam jis nelabai rūpi, ir kalbamės rimtai apie tai koks jis pats turėtų būti tėtis... ir toliau šalinsiu aną žmogų iš sūnaus gyvenimo, ne tai kad iš keršto kažkokio, bet tiesiog už viską ką jis padarė sūneliui, už visą abejingumą, ir tegu niekas nedrįsta sakyt kokia aš bloga. Džiaugiuosi kad šalia yra vyro ir tėvo pavyzdys o ne nevykusi parodija, o tokius psichologus kurie atradinėja sindromus pateisinimui tėvų/motkų kurie šeimos nevertina tai reik sodint. Pamanyk nuskriausta fauna, kai ėjo pas kitus ir kitas tai nereikėjo jokių terapeutų, skyrybom taškosi dėl belenko, tai va tegu tie terapeutai padeda šeimos santykius kurtis, o ne sindromus kurt.

pati paskaitykite

Skaitau ir kaip sakiau sąžinė negraužia. Kerštas ne už tai kad va man blogas buvo ir todėl vaiko neduosiu, kaip kad bobos daro, man jau dzin praėjo viskas. Bet va už tai kad nesidomėjo sūneliu, kad jam meluodavo ir tebemeluoja, kad būdamas kompiuteristas turėdamas mobiliakus ir skaipus ir dar važinėdamas į Kauną vos ne kasdien neranda laiko vaikui net paskambint-nematau už ką gerbt tokį a-la tėtuką, ir už tookius dalykus niekada neatleisiu ir niekada nesuprasiu. Durna kad nedariau kažkada kaip tos bobos, pripažintų dabar esantį Žmogų, ir būtų ramybė, tai ne, atvaro sudrumsčia vandenį, priperka brangių dalykučių, kurių ne tik negalim sau leist bet ir nenorim pirkt nes nematom reikalo, tarkim šustrą telefoną kad į mokyklą nusineštų muzikos paklausyt... nu ir ką-taip mes esam brudai (tiksliau aš) nes vaikui yra pareiga mokytis, dantis valyt, pasitvarkyt kažką namie o ten nieko nėr, tai va tėva s gerutis gaunasi vaiko akyse. Nu dabar jau vaikis pats kažkiek susivokia bet jam vis dar skaudu kai tas pažada atvažiuot tarkim ir neatvažiuoja. Va ir supraskit, ką tik norit, o aš tų verksnių a-la sindrominių nesuprantu ir suprast atsisakau. Kai šeimą išdavė dėl kažkokių kitų dalykų, tai nemąstė. Tegu ir srebia ką privirė, taip jiems ir reikia. O jei jau rimtai žmona tokia bjaurybė tai ko vaiko sau neprisiteisa? pažįstu kelis tėčius kurie vieniši vaikus augina, po skyrybų. Ten panaši situacija tik atbulai. MB irgi išsiskyręs bet niekada sūnaus neapleido, užaugino, aprūpino, atostogaut kartu važiuodavom ir tebevažiuojam, kadangi žmogus bnormalus tai jam niekas netrukdė ir netrukdo su vaiku matytis. O jei kažkas trukdo, tai matyt nusipelnęs yra. Šiaip sau moterys neatima vaikų iš tėvų. Tegu pasipasakoja ką iš tikro padarę yra. Ir aš sūnui aiškinu kaip turi elgtis ir ką privalo gerbti vyras, juolab kad yr su kuo palygint, labai tikiu kad jam nereiks 'sindromų gydytis'. O prieš eidami pas k... ir visiems girdamiesi tegu tie vargšai pagalvoja apie pasekmes, ir labai gaila kad nėr pas mus kaip JAV. Dabar maždaug boba buvo durna alimentų dar matai nori, o man nuo to depresija... tfu

is dalies sutinku su jusu mintim.

bet sis sakinys glumina. zodziu "moterys" darote prielaida, kad tai butybes be ydu, bei savininkiskumo, psich sutrikimu, garbetroskos, melo , machinaciju. deja, moteru yra juk ir tokiu. negi tik vyrai -kiaules? tai mastyt yr ...na paaugliska.
ir taip, tokiu moteru rankose vaikas tampa manipuliacijos irankiu. visai nesistebiu, ir pazistu keleta, kurios taip elgias ir tuo didziuojas.

pati sau prieštaraujate , tai '' viskas praėjo'', tai ''niekada neatleisiu'' ,
P.S. nevadinkite visų bobomis, manau tai neetiška

Dėl vadinimo tai yra moterys ir bobos, kitaip sakant dviejų elgesio tipų būtybės, manau pastebit jas kelyje vairuodami ir kur nors valdiškose ar komercinėse įstaigose. Bobos aš manau tos kurios kerštauja vyrams neduodamos vaikų be priežasties, dar visuomenė jas labai mėgsta barakudom vadint. Nemanau kad tokių labai daug, vienetai. PS-neatleisiu už vaiką, už save seniai atleidau ir pamiršau. Yra didelis skirtumas.

Given-visko yra ir visur, deja vyrai niekada neprisipažins, į šeimos vidų neįlysit. Jei paskaitėt mano postą iki galo tai turėjot tai pastebėt. Deja iš gyvenimo būna taip kad moteris augina vaikus ir tuo metu nedirba, vaikams paaugus išeina į darbą bet jei vaikai serga tai irgi nedirba, vienetus žinau vyrų kurie sėdi namie jiems susirgus. Grįžus iš darbo dar tvarkosi, tikrina vaikų namų darbus, valosi su jais dantis, eina į tėvų susirinkimus, beje dirbu mokykloj ir galiu labai atsakingai pagrįsti statistika apie tai kiek vyrų rūpinasi mokyklos reikalais, domisi vaiko pasiekimais ir tt. Nebeskiria tiek laiko sau, kiek vyrai nes nebeturi galimybės. Tam tikra prasme mes pačios kaltos, nes vyrams ir šeimai atiduodam gražiausius metus, manydamos kad taip darom teisingai. Deja stebint statistiką akivaizdu kad tokią žmoną vyrai greitai iškeičia į tą kuri jauna graži prisižiūrinti neturinti vaikų-ir dažniausiai vyrams tai atrodo svarbiau negu rūpestinga namų šeimininkė, geroji fėja, kuriai rūpi kad visi namiškiai būtų švarūs tvarkingi ir sotūs. Kas kaltas-nežinau, gal ta šiuolaikinė visuomenė. Bet va ta rūpestingoji, numesta kaip nereikalinga šiukšlė, dažnai negaunanti nė alimentų (vyrui didžiuojantis prieš draugus kaip aš jai neduodu nes oficialiai nedirbu), dar susiduria su tuo kad ex bando reguliuot jos gyvenimą reikalaudamas pasimatymų su vaikais kuriuos tipo labai myli (nors prie auklėjimo niekuo neprisideda), lenda į namus, jei buvusioji bando kurt kitą šeimą šmėžuoja jai palei nosį tipo noriu vaikui pasaką pasekt... žodžiu vardint ir vardint. Ir tokie po to bando verkt, net per spaudą.
O kaltė-iš dalies mes moterys esam kaltos nes pasiduodam spaudimui rinktis šaunuolius, nekreipdamos dėmesio į švelnius jautrius vyrukus, po to vekiam kad anie nešeimyniški, o jie sau tyliai susisuka lizdelius ir gražiai gyvena. Ir myli tyliai ir visą gyvenimą. bet tokie vyrai nesimėto.
O turiu draugą vedusį super duper paną tai irgi verkia-vaikų nenorėjo, nemaitino, lakstyt nori, baliukų, vaikas iš konservų maitinamas, vyras iš pusfabrikačių... bet turi klasiškai atrodančią žmoną... jeisskirsis kaži kas verks-bet kai vedė tai prieš visus mus, draugus, nosį rietė... taip kad manau nereik ieškot sindromų o pasianalizuot ką pats ar pati ne taip padarei...

perksaičiau jūsų pasisakymus, sunku iš šono ką pasakyti, bet tarkim, na pasvajokim, jei tas tėvas pradėtų normaliai elgtis, vykdytų visus savo pažadus, o sūnus norėtų su juo bendrauti, jūs vistiek neleistumėt?

Tai aš jam skambinu ir liepiu sūnui paskambint, sužinojau kad jau metai į KAuną važinėja į KTU (10 min pėsčiom nuo mūsų) bet niekada nepaskambino vaikui... nėra kažkoks visai nenormalus bet visigškai nesilaiko savo žodžio, pažada ateit neateina mažius būdavo verkia kamputyje... kaip tokiu vėl ir vėl patikėt-sakau ne tik leidžiu bet dar ir liepiu, man tai kas aš pamirščiau bet sūnus prie jo prisirišęs.. ir čia iš dalies esu kalta nes vaikui paie tėvą tik gražiai kalbėdavau... dabar jau to nebedarau nes didelis, nebeapgauisi-pats suvokia kas per fruktas jo tėvas... užtai matau kad blogai nes pradėjo visai negerbt ir naudotis juo kažkiek, va čia manau blogis, geriau būtume palaikę gražią svajonę vaikui, o dabar ir aš tarsi melagė... užtai ir sakau kad vyrai dažnai nutyli ir net draugams nepasako ką ir kaip yra prisidirbę, tikrai nesam mes moterys tik šiaip sau kerštingos kalės-bet yra dalykų kurių negalima atleist

geriau nukirst bendravimą, kad vaikas nesitikėtų vėl ir vėl. Tokie "vyrai" menkystos, neverti nei meilės nei vaiko. Nusprogt galėtų.

RSTT, jusu atveju suprantu. toks tipelis - nereik ne komentaru.

bet is ano posto ka paraset-tiesiog suplaket visko i viena ir gavosi kose.
na kad ir apie moteris. sakot, kad moterys gyvena del kitu, o galetu save mylet. bet vat sakot dirbat mokykloj. jei vaiku dometis labiau ateitu tevas, ar mokytojos nepuola iskart snairuot, ko net motka vaiku rupinasi? arba iskart mintys: tai motina vien po baliukus tasosi, begede? zodziu, visuomene serga dvigubu standartu, kuri taiko moterims.
analogiskai su jusu pazistamo situacija. sakot, vede "ledine" moteri, kuri nemegsta gaminti. na ir as nemegstu gaminti. ismokt gamint yra viena, bet kad nuo to kaifuot ir pasakotis visiems kaip as sesis patiekalus kasdien gaminu ir tame prasme atrandu-nu tikrai ne man. tai yra, tik kartais. kartais pasidziaugiu konditerijos atradimais ar kokiu idomesniu receptu. bet tikrai - man tai ne gyvenimo prasme. griztant prie tos moters. juk ji ir daro, ka pati padejavot, kad moterys nemoka mylet save. ji laksto, rupinas savim, ir gal yra laiminga. kad ir egoistiskai. juk pati parasot: kasis to, pasitempusios, aukojancios viska namu seimininkes yra vyru nurasomos kazkada. taskas.

ir apskritai, liudna kad tema iskart nubanalinama. tevu atstumimo sindromas, jeigu toks jau net yra ivardintas, is ties egziztuoja, bet visiem maga lieti nuoskaudas. be abejo, turiu ir as pilna ju, nuo dvieju savo ex.

bet manau, kad kenciantys nuo tikro atstumimo, net neturi minties cia pasidalyti, o gaila.
tikrai zinau situaciju, kur motina yra juodinama.
tarkim, turiu drauge, kuri del labai sunkios depresijos gyvena soc. globos namuose. jos vaikas auga pas globeja,o globeja piesia motina vos ne iki alkoholikes lygio, pristato mano drauge vaikui kaip degrade, o VTAT tarnyba tam regione atsiputusi ziuri i siuos visus niuansus. vaiko lankymo valandu nera arba jos neegzistuoja. vaikui formuojamas poziuris, to pasekoje vaikas nenori pas motina. drauge ruosias rasyt skunda, ziuresim kas gausis.
kitas atvejis: vaikaspo skyrybu gyvena pas teva. tevelis psichopatine asmenybe, 10m. kankines eima psichologiniu smurtu. motina-aisku, bevale siplna asmenybe. vaikas priskirtas tevui pagal didesnes pajamas ir pan. vaikui 9ar10m. su mama trukdoma susitikt. mama,issigandus ex grasinimu, bijo net prasyt pasimatymu su vaiku. paskambinta i antstolius. kad fiksuot nusizengima ir atvykt su antstole i ivykio vieta 9kai trukdoma matytis)-kaina iki 300lt. VTAT ir visi soulo-sutarkit graziuoju, negi taip teismais tasysites? visi moja rankom. niekam neidomu. kaip galima susitarti su psichopatu, kuris nesmurtauja isoriskai ir jokio smurto fikduot neimanoma lietuvos teismuose?

taigi, pilna yra visai kitokiu istoriju.

Nu gal tikrai nekaip nuskambėjo, tiesiog norėjau pasakyt kad jei suaugęs žmogus kažkaip elgiasi matomai turi tam priežastį.
O mokykloj tai tikrai netiesa, tėtukų labai laukiam nes su jais lengviau kalbėtis, jie racionalesni ir konkretūs, ypač jei vaikas yra koks probleminis tai dažnai mamos aklai gina o tėčiai įsiklauso, bent velnių atrašo, o dar jei pagiri kad va koks puikus jis tėtis jei ranbda laiko savo vaikui, būtinai stengiamės pabrėžt kad va šeimoj ne tik mama, tėčio autoritetas irgi svarbus, aišku būna biškį pagražinama bet patikėkit kaip veikia paskatinamas tėvelis. Deja tikrai jų mažuma o jei paskambini tai ai čia žmona viskuo rūpinasi. Va už tuos dvigubus standartus tai sutinku, manau irgi priežastis kodėl moterys pasiunta nes vyrai išeina susiranda kitas nes yra laisvi kaip paukščiai o tu čia įstringi su vaikais ir namais.
Oir situacijų būna visokių, deja iš visko matosi kad vyras jaučiasi atstumtas kai su juo išsiskiria, o moteris dažnai taip ir pragyvena visą gyvenimą su tuo jausmu-tik mes mažiau rėkiam ir susitelkiam į vaikus. Vis tik pasilieku prie nuomonės kad jei vyras negauna vaiko tai tam tikrai yra proiežastis

nu tai laikykites nuomones. tas aklas laikymasis tiesiog nieko vel nepasako, trukt is vadziu ir vel is pradziu. zmones todel ir nustoja kreiptis su KONKRECIOM ISTORIJOM, nes zaidziami apibrendrinimu zaidimai. nusistatymai ir prietarai.

Zmogus nuzudo zmogu irgi del tam tikru priezasciu. Klausimas kiek tai toleruotina

Tai priklauso nuo toleruojančio tolerancijos lygio: vienam bus "viskas čia normaliai", kitam bus "nepateisinama".

pavz abortu temos. pasiskaitykit.

Gal grįžkim prie to, kad vaikui reikia abiejų tėvų

na ir? kaip suprantu, uzvedet tema del asmenines patirties ar turit dar pasiulymu apie ka diskutuoti konkreciau?

Vaikui reikia abiejų tėvų-ir ne šiaip reikaluose paskendusio snobo tėtuko ar karjeristės mamytės bet lygiaverčių ir pagarbos vertų partnerių. Jei tėvas (ar motina) yra moralinis ir psichologinis nebrendyla ar kitoks brudas tada manau jiems ne vieta vaiko auklėjime. Lietuvoj labai pasigendu šeimos centrų ir socialinių tarnybų veiklos, tarkim danai labai užsiima nedarnių šeimų auklėjimu ir švietimu, labai įtraukiama vietos bendruomenė, vaikas neišvežamas į vaiknamį kaip pas mus o girtuoklis gimdytojas išgarbinams. Skiriasi chebrytė-tai va įpareigojami vaiku rūpintis jis privalomai gyvena tiek su vienu tiek su kitu o abu buvę sutuoktiniai PRIVALO susitvarkyt taip kad vaikui ir mokykla arti iš abejų namų būtų ir visa kita. Taip, vaikai ir jų tėvai turi labai daug teisų bet tuo pačiu pirmiausia įsipareigojimų vieni kitiems, kurių tarkim LT labai nemėgstama vykdyti ir tada verkiama kaip čia blogai... va teises atėmus privalomi kursai o skyrybų atveju nieko niekas neprivalo maždaug tep lep apsiženijau oi vaikai (o dar dažniau atbulai), oi žmona (vyra) nusibodo ir skiriuos ai dar alimentai gerai. Viskas. Žodžiu mums reikia imt pavyzdį iš tokių tarkim norvegų ar danų, kur socialinė rūpyba ne vien pašalpas dalina bet ir tikrąjį savo darbą dirba, padeda konsultuoja šeimos gerovės klausimais nes šeima yra pagrindas visko visuomenėj. Dirbu mokykloj ir matau kas darosi, niekam šeima neįdomi, jei jau atsirado kokia bėda tai užsikasi kol rasi pagalbą. Va čia turim dirbt ir tada gal sumažės realiai skriaudžiamų ex-sutuoktinių ir apleistų vaikų, kurių labiausiai gaila iš tikro. Tai jau valstybės politikos reikalas o mes privalom išreikalaut... kas irgi yra utopija nes lietuviai nevieningi ir veidmainiai... verkia guodžiasi o prireikus mykia ir bėga...va tep