Aš taip pat noriu papasakot savo gimdymo istoriją, tačiau ji bus daug liūdnesnė už kitų mamyčių papasakotas istorijas
Jei turėsit kantrybės, paskaitykit...
Taigi...
Egzaminų sesija... laikau filosofijos egzaminą (jau paskutinį). Išsitraukiu bilietus su klausimais ir... į vieną nežinau atsakymo. Kas dabar bus? Sėdžiu ir esu visiškoj nevilty, dabar tikrai neišlaikysiu... Staiga suskausta pilvo apačią (esu 6 mėn. nėščia), pradeda stipriai mausti. Po egzamino namo einu kaip nesava, man labai nepatinka tas pilvo maudimas ir dar tos įkyrios mintys dėl egzamino lenda į galvą. Nusprendžiu apsilankyt pas savo ginekologę, pasitikrint, nes man vis neduoda ramybės tas keistas pilvo skausmas
Kitą dieną apsilankau pas ginekologę, ji mane apžiūri ir nuramina, kad viskas gerai ir pasako, kad nėščiosioms taip kartais būna (na pamaudžia pilvą, paskauda), dar parašo magnio pagert vakarais. Namo pareinu rami, o ir tas pilvo maudimas sumažėjęs. Vakare išgeriu magnio ir nueinu miegot puikiai nusiteikusi.
Kitą dieną su vyru nuvažiuojam į paskaitą būsimiems tėvams. Seselė parodo vaizdajuostę kaip gimsta mažylis. Aš pažiūriu gana ramiai, nes žinau, kad mano mažiukui dar beveik trys mėnesiukai iki atėjimo į šį pasaulį...
Grįžtam namo, jau vakaras, su vyru kalbamės kokius daiktus reikia pradėt pirkt savo mažyliui. Staiga suduria pilvo apačią, pradeda nebe maust, o skaudėt, bet skausmas dar nedidelis tai nelabai kreipiu į tai dėmesio, juk gydytoja sakė, taip nėščiosiom būna 9o iš kur man žinot būna ar ne, juk man tai pirmas nėštumas), tad nusprendžiu pasitikėt gydytoja ir išgėrusi magnio nueinu miegot.
Tolesnius įvykius prisimenu kaip per sapną...
Atsibundu 1 val. nakties dėl gana didelio skausmo pilvo apačioje, nueinu į tualetą, kelnaitėse pamatau kraujo, labai išsigandusi nubėgu žadint vyro, paskambinu uošvienei...
Dabar jau suprantu: kraujo per nėštumą tai tikrai neturi būti !
Greit susiruošiam, pasiimu būtiniausius daiktus ir į ligoninę. Nuvažiuojam į Mažeikių gimdymo namus. Priėmime laukiu kol ateis gydytoja, sėdžiu ir verkiu, negaliu sulaikyt ašarų, nes nesuprantu kas su manimi darosi... taip neturi būt... tik ne dabar...
Vyras sėdi šalia manęs, jam taip pat neramu, jaučiu kaip dreba jo rankos...
Skausmas man vis užeina ir užeina, dabar jau daug dažniau. Pagaliau ateina gydytoja. Su sesele dar mane klausineja kokiom ligom esu sirgus, kam alergiška - vis tie formalumai... O aš jau nebegaliu ištvert, nervai nebelaiko dėl tos nežinios. Pagaliau nusiveda patikrint. Po patikrinimo baisi ir į neviltį varanti diagnozė, net negalėjau patikėt kai gydytoja pasakė:
- VAIKELI TU GIMDAI! GIMDOS KAKLELIS JAU CM. ATSIVĖRĘS! KUR TU BUVAI ANKSČIAU?
Negalėjau patikėt tuo ką išgirdau
, juk aš dar tik 6 mėn. nėščia, man dar nelaikas gimdyt. Kas bus su mano mažyliu? Juk mano ginekologė man sakė, kad tai normalu, taip nėščiosioms būna, tai kas čia dabar? Norėjau visa tai išrėkt mane apžiūrėjusiai ginekologei, bet tik atsisėdau ir nebepratariau nė žodžio, o ašaros kaip pupos ritosi per skruostus . Vyras tai išgirdęs pasakė: "Mūsų vaikas neišgyvens, juk gimę tokie maži vaikai neišgyvena". Abu apsikabinę verkėm. Praėjus keletui minučių atėjo gydytoja ir seselė. Gydytoja pasakė, kad į šitą ligoninę manęs nepriims, nes jei mano vaikutis gimtų, tai jie neturi nei inkubatorių nei visos reikiamos įrangos tokiam mažiukui ir pasakė, kad mane greitosios pagalbos mašina perveš i Klaipėdą. Seselė, kuri turėjo mane palydėt iš pradžių bijojo kartu važiuot, nes pasakė, kad galiu kelyje i Klaipėdą pradėt gimdyt. Tačiau gydytojos liepimu ji vis dėl to sutiko kartu važiuot. Tada man prijungė lašinę ir gulinčią ant neštuvų mane pervežė į Klaipėdos gimdymo namus. Važiuojant skausmas man tai užeidavo tai praeidavo. Tačiau buvau tokia pasimetusi ir išsigandusi dėl savo mažylio, kad net nebesupratau kada skauda, o kada ne...Pagaliau atvažiavom. Gydytoja mane apžiūrėjusi ir padariusi echoskopiją man pasako, kad vaisius jau apsivertęs galvyte žemyn. Bet nudžiugina kai pasako: "gal dar sustabdysim šį priešlaikinį gimdymą"... Aš to labai noriu ir tikiuosi...
Seselė nuveda į palatą, vėl pradeda lašint lašines.
Praeina 5 dienos, aš vis guliu Klaipėdos ligoninėj. Lašinių jau nebelašina, bet duoda kažkokius vaistus. Gydytoja tikisi, kad gal jau pavyko sustabdyt. Vėl padaro echoskopiją, bet mano mažylis vis toj pačioj padėty. Aš vis tikiuosi, kad viskas bus gerai, o ir palatos draugė ramina. Skausma užeina jau nebe taip dažnai, kraujavimas taip pat beveik liovėsi. Na gal viskas bus gerai?...
Nueinu rami tą vakarą miegot... Staiga, 3 val. nakties prabundu nuo stipraus visą pilvą perveriančio skausmo, nueinu į tualetą, kraujo žymiai daugiau. Greit nueinu pas seselę, ji skubiai iškviečia budinčią gydytoją, ši apžiūrėjusi pasako, kad GIMDA PRASIVĖRUSI JAU 7 CM. IR KAD TUOJ PAT EIČIAU Į GIMDYKLĄ...
Man tai nuskamba kaip pats baisiausias nuosprendis man ir mano mažyliui...
Eidama į gimdyklą per ašaras kelio nematau, galvoje neduoda ramybės tik viena mintis: "O kas dabar bus su mano mažyliu?"
Skubu skambint vyrui ir pranešu liūdną žinią: "Aš gimdau, labai laukiu tavęs kuo skubiau atvažiuojant."
Praeina pora valandų, skaumas (sąrėmiai) vis dažnėja, jau kas 10 min. Akušerė vis ateina, apžiūri ir vis liepia dar palaukt. O aš vis klausiu: "O gal dar nereiks gimdyt?" Ji nieko neatsako, tik liūdnai ir su užuojauta į mane pažiūri ir išeina...
Pagaliau atvažiuja vyras, jį įleidžia pas mane. Pamatau, kad jis visas nusiverkęs, nežino ką man pasakyt. Ir aš neberandu žodžių. Staiga užeina didžiulis skausma, pradedu rėkt. Ateina seselė ir akušerė, apžiūri ir pasako, kad jau laikas. Vyras stipriai suspaudžia mano ranką. Kai gydytoja prakerpa vandenis, pajuntu dar didesnį, visą pilvą tarsi peiliu perveriantį skausmą. Pradedu dar garsiau šaukt, rėkiu ir ant savo vyro, kad jis man niekuo nepadeda, tik sėdi ir verkia. Šaukiu jam iš skausmo, kad mūsų mažylis nemirs, kad jis turi gyvent. Jis negalėdamas žiūrėt į tokias mano kančias ir iš nevilties verkdamas išeina už durų.
Dar vienas baisus skausma ir gydytoja liepia stumt. Po poros stūmimų pamatau savo mažylį, išgirstu jo silpną, kaip mažo kačiuko, verksmą. "Jis gyvas! Mano mažiukas gyvas." Išsekusi pasakau. Gydytoja man parodo, kad gimė sūnelis, pasako, kad kilogramo ir 400 gramų, po to suvyniojusi kuo skubiau išneša iš gimdymo palatos.
Daugiau savo mažojo tą dieną nepamatau, seselė pasako, kad mano mažiukas naujagimių reanimacijos skyriuje. "Kaip aš noriu kuo skubiau pamatyt savo sūnelį." Galvoje kyla visokių minčių, kas bus su mano mažyliu, ar jis gyvens? Bet aš stengiuosi neprarast vilties. Kitą dieną seselė mane nuveža pažiurėt savo mažiuko. Naujagimių reanimacijos palatėlėje, pamatau inkubatorių (jis atrodo kaip mažas stiklinis namelis), jame pamatau savo mažulėlį, visą apraizgytą laidukais: ir nosytėj, ir burnytėj, ir ant rankytės. O jau mažumas to mano sūnelio, maža krūtinėlė vos klinojasi, nebepajėgiu sulaikyt ašarų ir pradedu verkt. Labai noriu savo mažiuką paimt, priglaust prie krūtinės, tačiau žinau, kad negalima. Seselė leidžia paliest tik rankytę. ji tokia maža, maži ir pirščiukai, odelė plonytė ir gležnutė... Mano mažasis pajudina pirštukus, tarsi sakydamas: "mama viskas bus gerai". Vėl verkiu...
Atėjusi gydytoja nuramina, pasakydama, kad tokie ir dar mažesni coliukai dažniausiai išgyvena, tai suteikia man vilties. Tačiau man pasako, kad mano mažyliui dar ilgokai teks pagyvent tame stikliniame namelyje...
Kitą dieną atvažiavo reanimobilis iš Kauno klinikų ir išsivežė mano mažylį. Po dviejų dienų, kai mane išrašė iš ligoninės, ten nuvykau ir aš. Slaugyt ir prižiūrėt savo mažojo berniuko...
Kaune prabuvom du mėnesius ir sveiki gryžom namo...
Na o dabar mano coliukui jau trys metukai ir kol kas augam sveiki be jokių rimtesnių ligų
Rašydama savo gimdymo istoriją niekaip negalėjau sulaikyt ašarų, nes vis iškildavo tios išgyventos kančių ir skausmo akimirkos, tarsi tai būtų nutikę tik vakar...
Kas viską perskaitėt, labai dėkui už kantrybę
, nors ir turim siokiu tokiu sveikatos problemeliu, bet palyginus su tuo kas buvo tada pries tris metus, tai jau ne taip baisu...
, na manau toks pat kaip ir kiti tokio amziaus vaikai 
Bet taip gera buvo, kad viskas gerai baigesi 