Kaip ir visos laukiau savo lėliuko, svajojau apie ji, ruošiausi jo atėjimui. Kadangi buvo vasara, leidau sau atostogauti - jokių darbų, jokių rūpesčių, kuo daugiau ilsėtis ir vaikščioti lauke. Gimdymo data buvo numatyta liepos 27 d. Terminas artėjo, o jokių artėjančio gimdymo požymių nejaučiau - laukiau paruošiamųjų sąrėmių, laukiau išeinančio kamščio... ir nieko, buvau tikra, kad pernešiosiu. Dar savaitgalį prieš gimdymą nuvažiavom su MB į Trakus pasivaiksčioti, pakalbėjom, kad kitą kartą čia apsilankysim jau su rimtu reikalu.
Išaušo numatytoji diena. Kaip aš jaučiausi? Silpnoka, bet tik tiek
Ilgokai praplepėjau su drauge, kuri nekantriai laukė, kada gi pas mane "pajudės ledai". Aš ją patikinau, kad negimdau ir vargu ar pagimdysiu artimiausiom dienom (kaip sakoma, nereikia prisikalbėti). Kaip ir kiekvieną dieną paruošiau vakarienę, kartu su MB pavalgėm ir įsitaisėm prie TV pažiūrėt žinių. Brangusis prisnūdo (matyt pajautė, kad reikia pasipildyt jėgų), o aš keistai pasijaučiau - lyg vidurius susuko, lyg suskaudo pilvą... Pagalvojau, kad reikia pasitikrint krepšį, ar viskas sudėta, o tuo metu skausmelis stiprėjo, bet reguliarumo - nerasta. Galvoju - prasidėjo paruošiamieji. Vaikštau po kambarius, kvėpuoju, skausmas vis stiprėja, bet nereguliarus, pasikartoja tai po 15 min., tai po 5. Nuo mano trepsėjimo atsibudo vyras ir piktėlėjęs klausia, ko nerimstu. Sakau, turbūt gimdyt važiuosim, miegai jam iškart išlakstė 
Namie prasąrėmiavau apie porą valandų, daugiau nebeištvėriau ir išvažiavom. Kelionė į Trakus buvo pati nemaloniausia (suskaičiavau visas kelio duobes) ir ilgiausia per visą mano gyvenimą. Pagaliau atvažiavus, siaip ne taip užlipau laiptukais, jei gerai pamenu, į 3 aukštą. Būdinti akušerė priėmė maloniai, pakvietė gydytoją, apžiūrėjo ir - to negali būti!!!! Atsidarymas 6 cm. Ir kada gi aš spėjau, juk sąrėmiai vos porą valandų? Iš tos laimės net pajuokavau su akušere, gal iki 12 spėsiu, kai tuo metu buvo 10... Toliau sekė visos reikalingos procedūros - registravimas, persirengimas, nuleido vandenis, suleido į veną kažkokius nuskausminamus ir liepė gulėti ir kvepuoti. Taip praėjo apie valandą, laikiausi dantis sukandus, necyptelėjau, deja, kuo toliau - tuo gražiau 
Dar kartą apžiūrėjęs gydytojas konstatavo: "kelkis, pavaikščiok, dar 10 sąrėmiukų ir gimdysi". O kaip vaikščiot, jei atsistojus, iš vietos negaliu pajudėt. Štai tada ir prasidėjo mano "koncertas" 
O taip svajojau, kad savo mažiuką pasitiksiu oriai - nepadėjo niekas, nei spyruokliavimas ant kamuolio, nei šiltas dušas, tiesiog nebegalėjau nešaukti, nes atrodė - tuoj mirsiu, galvoje sukosi tik viena mintis "kada gi pabaiga"? 10 sąrėmių - kaip amžinybė, vėl tikrina, atsidarymas pilnas, bet stumti nenoriu. Laukiu... iš tikro laukia visi, akušerė su gydytoju kalbasi apie grybus-uogas, vyras stovi už galvos, pagaliau lyg ir atsiranda tas noras stumti... jei tik būčiau žinojus, kad tai baisiau už sąrėmius, bent būčiau nusiteikus... Nesigauna nieko, nors sąrėmis stiprus, bet per trumpas, tiesiog nespėju išstumti... Buvo per tą laiką visko - skausmo, personalo "rėkimo", kad nesistengiu, kad galiu pakenkti lėliukui, milžiniškų mano ir gydytojo pastangų, ašarų... kol gimė JIS 
Buvo toks mėlynutis, kad net širdį suspaudė... Bet mus abu sutvarkė - mamytę susiuvo, sūnutį - nuprausė, pamatavo, aprengė ir mano brangenybė gavo pačius geriausius įvertinimus 
Nuo pirmo sąrėmiuko iki gimimo praėjo 6.5 val. (iki 12 deja nespejau). Nors tada klaikiai skaudėjo, galiu drąsiai pasakyti, kad tokio gimdymo palinkėčiau kiekvienai - greito ir be komplikacijų. Iki šiol prisimenu, kas vyko aplinkui, ką ir su kuo kalbėjo vyras, ką tuo metu veikė personalas. Visiems, kas šalia buvo, esu dėkinga ir už palaikymą, ir už šmaikštų žodį, griežtą pabarimą ir antklodę jau po visko. O svarbiausia, esu be galo laiminga, nes turiu didžiausią turtą - savo VAIKĄ Aš nemoku rašyti šmaikščiai ar romantiškai, tiesiog norėjau pasidalinti savo patirtimi, galbūt nuraminti esamas nėštukes, kad jos suprastu - gimdyti skausminga, bet skausmas įveikiamas, jis pasimirš, svarbiausia - pasitikėti savimi ir žmonėmis, kurie tau padeda, kai tu gimdai
Tik va man liepe stumti, nors ir nenorejau 
