taip jau nutiko, kad tėvelio neturime, todėl, stengiausi, kad atrodytų lyg aš viskam pasiruošusi ir nieko nebijau. dirbau Kaune, o dekretinių atostogų teko važiuoti į kitą rajoną. Buvau užsispyrusi gimdyti Kaune, todėl likus 2 savaitėm iki termino atvykau pagyventi pas brolį.
Niūru vienai, o ir minčių bei klausimų begalė. nuo informacijos sukosi galva. net tada kai jau atrodydavo, kad esu pasiruosusi atsirasdavo neatsakytu klausimu.
taip jau susikloste, kad tuo paciu metu be manes dar 2 drauges laukesi ir kai visos susieidavom atrodydavo lyg as viska žinau.
deja iki to lemtingo vakaro... visą dieną vaikščiojau prie nemuno, vakare nutarėm aplankyti vieną iš nėštuolių, todėl su TROLEIBUSU nuvažiavome iki jų. Jūs nepatikėsit kokių žvilgsnių susilaukiau troleibuse, nes per pilvuką nemaciau savo kojų
Viena močiutė, net ėmė mane moralizuoti. bet as kaip minėjau be vyro norėjau atrodyti ir pati stipri. kiek pasisedejome sveciuose, po to užsukome į parduotuvę, prisijuokėm, nes 2 nėštuolės, kurios atrodė įspudingai tikrai sulaukė nemaža žvilgsnioų, o ir mano brolis iš visko atrasdavo juokų.kai grįžom man įtartinai skaudėjo nugarą, nepaisant to sugebėjau prisivalgyti, o už pusvalandžio nubėgo vandenys (22h)
kadangi diena buvo ilga as bėgau į dušą, o brolį pagavo panika.tiesa pasakius tą akimirką mane ėmė juokas.
klinikose atsiduriau palatoje tik24 val. išpradžių laukiau kas bus tokliau su nekantrumu, po to su nerimu, bet taip iki ryto buvo tik nestiprūs, bet varginantys keli sarėmiai.
anksčiau paskaičiusi žurnalų, kaip būna kai gimdyme dalyvauja mama nutariau, kad ir manajam mama nedalyvaus. NETIESA NETIKĖKIT.dar po kelių varginančių valandų ir grasinimo, kad teks per viršų vaikelį išimt, pritrūkau artimo žmogaus.
mama po valandos buvo ligoninėje.
aš iš lovos negalėjau atsikelti, sąrėmiai nors buvo nestiprūs tačiau vis labiau atėmė jėgas. mama glostė galvą pasakojo apie vaiko rūbelius, ką valgyt planuoja gaminti ir pan. tiesa pasakius mane tai ramindavo.
per pietus panorau susišukuoti ir pamačiau save veidrodyje: paakiai pajuodę, akys mažytės, antakiai pasvirę, o veidas piktas. negalėjau patikėti, kad taip moteris atrodo, kuri laukia savo stebuklo.
tada mama įkalbėjo darytis epidūrą į nugarą.
vaistai greitai suveikė, sugebėjau apie valandą nusnausti. suleido antrą kartą ir o dieve, prasidėjo...
sarėmiai vis stiprėjo,o kol veikia vaistai negalima stumti.
tiesa
juokingiausiabuvo tai kad mama nepatikėjo, kad tai gimdymas. ji žinojo, kad as po sočios vakarienės atvažiavu ir kai jai pasakiau, kad norėčiau "didelio"ji sako, palauk, gal reikia kad atjungtų lašines ir pakvietė seselę. Tiek seselės tiek mamos nuostabai veiksmas vyko.iš džiaugsmo ir noro pastenėti susitarėm susesute, kad jei ji leistu kartelį pastenėti paskui as daryčiau kaip ji lieptų.taip ir buvo vieno stenėjimo kaina:per kiekvieną sąrėmį pritūpimas (ir patikėkit tai neapsakomas jausmas)
po pusvalandžio mano Rokas jau gulėjo ant krūtinės.
si pasakojimą parašiau tam kad paneigčiau skalndančius gandus apie mamų dalyvavimą gimdyme. Esu begalo dėkinga savo mamai.ji nekomandavo, nesakė kad taip ar kitaip, o jos buvimas man tikrai padėjo.
ir epidūrą, jei tik matote kad bus sunku paciai, būtinai darykite, nes tai kažkas nerealaus.
Nėštuolėms: kiekvienai būna skirtingai. netutrėkite išankstinės nuomonės.
Rokučiui gražiai augt 
