Nėštumas buvo nelengvas. Pradžioje be proto pykino. Geriausiais mano draugais tapo klozetas ir mineralinis "Vytautas". Save guodžiau ta mintim, kad jei pykina, vadinasi mano mažyliui viskas gerai, vystosi.
Nuo 20 savaitės pradėjo skaudėti pilvą, apsitraukinėjo gimda, tad paskirtas gulimas režimas. Labai bijojau, kad kas blogo neatsitiktų mano kruopiukui, tad sąžiningai gulėjau, o kad laikas slinktų greičiau - vėriau karoliukus.
Suėjus 34 savaitėms pradėjo be proto niežėti visą kūną. Niežėjimas buvo toks nepakeliamas, kad atrodė visą odą nusidraskysiu. Nepadėjo nei šaltas dušas, nei jokie kremai, nei vaistasi nuo alergijos.
Tyrimam paguldė į ligoninę, bet atsakymai nedžiugino - labai padidėjęs kepenų fermentų skaičius - nėščiųjų cholestazė. Taip iš mūsų miestelio ligoninės atsidūriau KMUK. Po kelių dienų gydymo niežėjimas praėjo, bet tyrimai negerėjo ir vis pamausdavo pilvą. Laukiau ir meldžiausi, kad tik mano mažyliui viskas būtų gerai, kad dar nepaliktų savo šilto ir jaukaus savo namuko. Šiaip ne taip sulaukėm 35 - savaičių.
Vieną naktį labai pradėjo kiektėti pilvas. Atrodė, lyg kokį akmenį būčiau įsikišusi. Aparatas pradėjo fiksuoti nestiprius sąrėmiukus. Gydytoja liepė gulėti, o jei kas būtų negerai paprašyti, kad palatos draugė pakviestų pagalbą, tik jogiu būdu nesikelti pačiai. Gulėti tai gulėti, nieko naujo, juk didžiąją nėštumo dalį pragulėjau. Truputį nusnūdus norėjau apsisukti ant kito šono, tik pajutau, kaip šlampa mano kelnės. Pasimečiau - negi galėjau apsišlapinti. Bet ne, sulaikyti neina, o skystis bėga žalias. Prašau, kad palatos draugė pakviestų ką nors iš personalo, o ji, didžiausiai mano nuostabai, tik iškišo pro duris galvą, apsidairė, kad nieko nėra, pasiėmė savo mobilųjį ir išėjo paskambint sakydama, kad tuoj seselės vežios pietus, tada ir pasisakysiu.
Bandau keltis pati, bet su kiekvienu judesiu jaučiu, kaip vis labiau šlampu. Guliu ir laukiu tikėdamasi, kad kas nors užeis. Lyg išgirdusi nebylų mano pagalbos šauksmą, pažiūrėti kaip laikausi atėjo gydytoja, o aš jai ir sakau: "Jaučiu, kaip kažkas bėga ir neina sulaikyti, o man labai gėda, kad sušlapinau lovą". 
Ji nusijuokė, kad aš dar dėl tokių dalykų jaudinuosi. Patikrino - taip, vandenys žali. Klausiu kodėl, juk dar tik 35 savaitės, bet ir ji neturi atsakymo.Laukti nėra kada. Su visa lova išveža mane į gimdyklą. Akies krašteliu dar spėju pamatyti, kad mano "draugė" vis dar kalbasi telefonu. Mintyse palydžiu ją ne pačiais gražiausiais žodžiais, na, bet ką padarysi, kad moteriškei skambutis buvo svarbiau.
Gimdykloje atsiduriu 17.45 val. Atmosfera labai raminanti, personalas mandagus, malonus. Matosi, kad tikrai nuoširdžiai bando padėti, dar įjungia ramią muziką, kuri šiek tiek pakelia nuotaiką. Metas skambinti šios situacijos kaltininkui, prašau kuo greičiau atvažiuoti. Jis pasimetęs, juk dar per anksti. Turi greit surasti kas galėtų atvežti, nes savos mašinos neturim, o kelias ilgas, be to, juk ir vyresnėlio vieno nepaliks - gerai, kad močiutė buvo neužsiėmusi - priėmė.
18-ą val. atsidarymas 4 cm. Klausiu ar mano mažylis gims šiandien. Greičiausiai ne, o aš taip noriu, kad ateitum šiandien arba poryt, noriu, kad Kovo 8-ąją paliktum švęsti moterims.
Aišku, nuo mano norų jau niekas nebepriklauso.Belaukiant skausmas stiprėja. Akušerė siūlo nuskausminamųjų - atsisakau. Noriu pagimdyti natūraliai. Laikas bėga, o mano brangiausio dar nėra. Jau prarandu viltį, kad spės atvažiuoti. Guliu viena ir visokios mintys lenda į galvą. Negaliu patikėti, kad mano tiek lauktas vaikelis jau pakely. Tiek nedaug liko laukti, tiek nedaug kentėti ir turėsiu dar vieną vaikelį, kuris mūsų gyvenimui suteiks džiaugsmo ir pilnatvės.
Mintyse jį kalbinu, kad būtų stiprus, nors ir ateina per anksti.Sąrėmiai dažnėja, akimirkos be skausmo tampa tokios trumpos, kad nėra kada normaliai atsikvėpti. Lyg pro rūką stebiu kaip ruošiami įrankiai, prie stalo tvirtinamos kojos, sueina daktarai. Stebiuosi, kiek jų daug.Atrodo, lyg stebėčiau pagreitinto veiksmo vilmą. Už sienos girdžiu, kaip klukia kita gimdyvė, o tai tikrai ne stiprinančiai veikia. Vis dar negaliu patikėti, kad aš tikrai gimdau!
Sulig pirmuoju stūmimu į gimdyklą įbėga tėvelis. Matau, koks jis pasimetęs ir išsigandęs, nes nesitikėjo, kad viskas vyks taip greitai ir pasidaro man jo gaila.
Jo pasirodymas suteikia jėgų. Bučinys į kaktą, galvos glostymas ir švelnūs žodžiai suveikė kaip geriausi nuskausminamieji (aišku, neilgam).Pasijaučiu stipresnė ir gydytojo raginama stumiu iš visų jėgų. Po poros stūmimų išgirstu išganingus gydytojos žodius: "Na, paskutinį kartą". Apsidžiaugiau, kad tuoj nebereikės kentėti, bet po to vėl ir vėl išgirdau tuos žodžius. Po kelių tų "paskutinių" kartų jau juoktis pradėjau klausdama, kiek dar jų bus. Atsaskymas - dar kokie du. Ir tikrai - po antro užgimė galvutė, o tuoj pamačiau ir kūnelį. Nerandu žodžių apsakyti tam jausmui kas darėsi mano širdį, kai akušerė paėmė tą mažutį žmoguti, kuris...neverkė. 
Pradėjau verkti, kodėl mano mažytis tyli, bet mane nuramino, kad turiu dar palaukti - jis gimė labai sunkiomis sąlygomis. Mažylio nepaguldė man ant krūtinės, o nusinešė į šalia esantį kambarėlį apžiūrai. Didžiausiam mano palengvėjimui greit išgirdau jo tylų balselį. Man jį parodė tik akimirką ir išnešė į intensyvios terapijos skyrių.Gimdykloj prabuvau dar porą valandų, o kai reikėjo kraustytis į palatą, seselė norėjo mane nuvežti su vežimėliu. Kadangi jaučiausi visiškai sveika, į vežimėlį susidėjau daiktus, kad nereikėtų nešti, o pati išėjau stumdamasi paskui save lagaminą su ratukais. Akušerė dar pasijuokė: "Žiūrėkit, kaip mano gimdyvės iš gimdyklos išeina".
Palikusi daiktus palatoj nuėjau pas savo kūdikėlį. Širdis plyšo matant jį tokį silpną ir bejėgį gulintį inkubatoriuje. Tris dienas jis buvo nuo manęs atskirtas, per kurias dieną naktį kas 2-3 val. pas jį vaikščiojau maitinti. Kad kas būtų leidę, būčiau nesitraukusi nei akimirkai.
Daktarai stebėjosi, kaip greitai stiprėja mano spindulėlis. Ligoninėje mes praleidom lygiai savaitę.
Taip kovo 7 d. gimė mūsų Kristupėlis. Atrodo, buvo toks mažuliukas: 2350 g. ir 47 cm. bet jau gimdamas praaugo savo broliuką.
