Gal kas gimdėt kartu su savo gimdytoja? :)Papasakokit. Ar tiesiog pasvarstykim visu UŽ ir PRIEŠ.

Mano istorija. Mano mama labai troško būti šalia per pirmosios anūkėlės užgimimą, jai vis atrodė, kad mano išrinktasis menka pagalba, juk kaip visi vyrai, nualps kraujo tašką pamatęs... Bet aš nerodžiau didelio susižavėjimo šia idėja, tai ji mano nėštumo pabaigoj kažkaip ir nustojo ta tema gveldenti. Aš galvojau, kad jos dalyvavimas man nebus į naudą, žinojau, na tiksliau įsivaizdavau, kad per gimdymą reikia būti stipriai, grūdinaus vis bandydama įsivaizduoti begalinį skausmą ir kaip aš jį nugaliu... Nu mama tuose vaizduotės siužetuose niekaip nesipaišė, matyt dar iš vaikysės likę, mama-gelbėtoja, ji neleis niekam manęs nuskriausti, o ką ji pagelbės gimdyme Tik įvarys mane į dar baisesnę neviltį.
Taigi, tetis mūsų nenualpo (aš asmeniškai apskritai nesu girdėjus, kad koks "kepamas" tetis būtų nualpęs... ), viskas . Močiutė 9 danguj
Istorija tęsiasi.Laukiam sesės. Dabar jau pati užsimenu mamai, kad visai gal ir norėčiau, kad ji būtų šalia, na nors kurį laiką, nebūtinai viso gimdymo metu, man jau drąsiau, žinau kas ir kaip, viskas atrodo paprasčiau, o jai tai būtų labai svarbu...
Diena prieš gimdymą. Žiūrim Tv. Cicinas koncertuoja, vis prašo, kad jo damos ten kažkas nečiupinėtų. Jaučiu - šlapia, ir žinau kodėl. 8 mėnesiai, bet to ir reikėjo tikėtis, jau nuo 7mėn. vaikštau praviru kakleliu apie 1cm, o ir gimdos susitraukimus slopino magniu per nėštumą kelis kartus, o ir sesė gimė 37sav., žodžiu apie ką aš čia (aš kaip ir visos gimdžiusios dievinu pasakoti apie gimdymą, todėl atsiprašau už lankas... ). Esmė ta, kad aš rami, o mama (pas ją tą dien svečiavomės) nieko neįtardama stebi Ciciną, vis pakomentuodama apie pasibaisėtiną lietuvių estradą. Tai ką, galvoju, reik kelt dvigubai sustorėjusią šikną nuo apterštos močiutės sofkutės. Atsistoju ir tik šliūūūūūūkšt ant močiutės parketo vandenai... O ką daro močiutė? Bėga skambinti žentui? Ar pirmiausiai kimba valyti balutę? O gal pasimeta ir stovi kelias akimirkas apstulbus? Ne nieko panašaus, močiutė puola šen ten, kažką murma, bet jau ne apie Ciciną, atsiremia į sieną, slenka žemyn ir.............. nualpsta Pilna ta žodžio prasme - n u a l p s t a. Čia atsiranda trečias veikėjas - senelis, velkantis močiutę po šaltu vandeniu atsigauti. Istorija kaip iš serialo, bet mums taip buvo... Jau kaip supratot turbūt, močiutė taip ir nesudalyvavo gimdyme
Šitą istoriją mes labai dažnai prisimenam, visi vargšę močiutėlę per dantį traukia. Dar vienas smagus faktas - močiutė 20 metų operacinėj darbuojasi "Mėsinėjasi" sau po organus su kolegom ir NIEKO, o čia vandenukas...
Bet ji mūsų supermočiutė

Na mano pirmame gimdyme dalyvavo močiutė, tiesa mano anyta, kadangi ji akušerė, tai į viską žiųrėjo ramiai. O kai gimdžiau trečiajį tai kartu buvo mama, kaip ji po visko pasakojo, kad labai pergyveno, bet gimdymo metu to neparodė ir laaaabai mane palaikė

Nu istorija tai

aš pati nenorėčiau, kad gimdyme mama dalyvautų... nu

mano gimdyme dalyvavo ir mama ir vyras, sakyciau kad padejo abu, bet gal labiau mama, nes jai jau tas viskas yra praeita ir zinoma. o vyras laikesi stipriai saremiu metu ir laabai daug padejo, bet jau per pati gimdyma nebezinojo ka daryti ir tada iniciatyvos imesi mama

Mamyte21, čia ne į temą, bet tavo dukrytės vardas labai gražus

Na as tai tikrai nenoreciau kad mama dalyvautu gimdyme.Gimdyme dalyvavo mano vyras ir esu tuo labai patenkinta

Tik ne mama! Ji labai pergyventų, kad jos dukra kenčia. Kiek sveikatos, kiek nervų jai kainuotų! Kam mamą kankint? Abu kartus pavyko nuslėpti, kad gimdyt važiuoju. Daug maloniau paskambint po visko ir pasveikint: še prašom tau anūkėlis, o šį kartą štai tau anūkėlė
Tausokim savo mamas!

Liulia, na ir prisijuokiau iš tavo istorijos

mano mama irgi baisai nori dalyvauti mano gimdyme, bet žinau, kaip tai atrodytų- ji supanikuoja, puola į ašaras, aš turiu ją raminti, kad čia man visai neskauda... o dar jos širdis silpna nutariau, kad pagimdžiusi pasveikinsiu tapus močiute, nors ji ir įsižeis, bet manau vėliau supras, kad aš buvau teisi

tokiam dalykui turi buti santykiai labai ypatingi. daugiau kaip draugiu
nu ne, man net tokia mintis nesautu i galva. tikrai ne

Nenorėčiau kad mama dalyvautų mano gimdyme, nes panikuotų labiau už mane. Užtenka, kad girdėjo kaip naktį išvažiavom, tai sesė pasakojo, kad visą naktį lakstė iš vieno kampo į kitą, sau vietos nerado. Ryte iš vis ašarot pradėjo, kad mano gimdymas labai užsitesė ir aš greičiausiai mirštu iš skausmo.
Pritariu kitoms, kad geriausia negirdėtų, nematytų, o sužinotų tik tada kai lelius jau gimė.

Ne, ne, ne. Mano nuomone mamoms ten nevieta Jos per dau mus myli, kad matyti, kaip mes kankinames

Pirma savo leliu gimdziau su vyru ir mama.Tiksliau ,vyras priesgimdyvineje buvo,i gimdykla nejo (tik mama).Ir nieko ,viskas ciki.Gal del to,kad mama greitosios pagalbos medike.Nors,tai,kaip matome is anksciau papasakotos istorijos,visai ne rodiklis SUPER ISTORIJA!!!!
Antra leliuke gimdysiu tik su vyru del dvieju priezasciu :1)kazkodel sikart nenoriu,kad mama dalyvautu (net negaliu paaiskint kodel,gal privatumo kazkokio norisi...);2)kazkam teks vyresneli priziureti (geras pasiteisinimas)

Atsidariau šią temą ir jau ruošiaus parašyt, kad tikiuosi, jog mama spės atvažiuot į svečius (ruošiasi pagyvent kelias pirmas sav.) iki man prasidės gimdymas ir galės dalyvaut, bet kai perskaičiau visus atsiliepimus, tai ir suabejojau, ar verta, tikrai ji labai pergyvens .
bet vėlgi, viskas priklausys nuo to, kada pasibels mažasis . nes jei ji jau bus atvažiavus, tai namie tikrai nelks - o tai viena pati tikrai išprotės, taigi nebent lauks už durų gimdymo namuose ar toj priešgimdyvinėj palatoj.
Nors, jei vyras nuspręs nedalyvaut, tai geriau su mama, nei vienai gimdyt ko gero

nu nežinau.... kažkaip aš tai mamos neįsivaizduoju kartu gimdant.... kažkokie turi tikrai ypatingi santykiai būti.... kažkaip labai abejoju ir kad mano mama eitų, jaučiu jos ir neprikalbintum...

be abejo labai daug kas priklauso nuo santykių su mama. Pas mus jie super , nors gyvenam 200 km atstumu, bet telefonu pliurpiam beveik kasdien. Ir tikrai esu įsitikinus, kad per gimdymą ji man labiau padėtų , nei trukdytų, tik gaila pasidaro pagalvojus, kad ko gero ji labai išgyventų....

Paskaitei čia kelis pasisakymus, apsvarstei ir kaip matau likai tos pačios nuomonės - mama tau gimdyme reikalinga.
Mano istorija apie "išsijungusią" močiutę, tai gyvenimo peripetijos, tiesiog juoką keliantis prisiminimas. Tik tiek. Dabar planuokit, kad būsit kartu, o paskui tegul viską sureguliuoja aplinkybės...
Trumpa istorija nr.2: Mano gera vaikystės draugė prieš beveik penkerius metus pagimdė sūnų dalyvaujant močiutei. Viskas super Pas jas tikrai esti tie minėti "ypatingi santykiai"...

sveikutes, labai juokinga temos autores istorija
mano vyras jau is anxto pasake, kad gimdyme nedalyvaus, nes yra per silpnas tokiems dalykams. Jis visada svajojo kaip lakstys is kampo i kampa "uz duru" nerukys 12 val ( neisivazduoju to) ir lauks kada iseis baltas chalatas ir pasakys kas gime. Kadangi mama mano mirus planuoju pasikviesti savo kriksto mama-mamos seseri. Ji yra daug macius gyvenime (tremimai, mano mociutes sunki-staigi mirtis, 10metu pas ja laovoj gulinti teta, mano mamos sunki mirtis nuo vezio) Ji visada buvo salia, visada lekdavo su termosiukais ir stiklainiais ranksluoschiuose su karstais kukuliais i ligonine nesvarbu kas kam benutiktu is musu seimos. Dar jos nepaklausiau bet labai noreciau kad ji butu salia ji turi dukra-mano puske (man kaip sesuo) kuri gyvena chikagoj, gali buti kad ji noretu dalyvauti tik pas savo dukra, kuri dar tik planuoja nestuma.. suprasciau ja.

na na kiek tau ji pades, man buvo greitas gimdymas, tai net vyro nereikejo tik po gimdymo labai o as ir neisivaizduoju mamos salia per gimdyma

Tau labai pasisekė. Aš irgi norėčiau pagimdyt greit ir lengvai, dar normaliai nesusivokus, kas daros . Tokiais atvejais pati situacija viską išsprendžia. Tačiau daug dažniau gimdymas užsitesia kelias ar keliolika valandų O jei gimdai su epidūru, taigi reikia kad kažkas visą tą laiką palaikytų kompaniją , nes ko greo ir akušerė visą laką nesėdi gimdykloj, o vienai ko gero būtų nuobodoką ir daug visokių nesamonių prisigalvotum ir tik labiau save įbaugintum . Ir mano mama, manau, tam visiškai tiktų , o per patį išstūmimą, sakysiu, tegu eina lauk, kad labai nesijaudintų

as jauciu gimdysiu viena, nes mano kriksto mama atsisake, sako "nun kur as ten leksiu i ta danija.." nu bet ji jau ir amziui moteryte... zinot ka man maniskis vakar pasake "mano tevas gali dalyvauti" ir bande iklabeti uosvi i gimdyma pasikviest (jis dirbes psichiatrinej daug metu) bet as tai tikrai jokio kito vyro nenoriu gimdyme, nei brolio nei tevo nei dar ko, kad i mano pute spoksotu?

Nu as tai nenorėčiau kad mama dalyvautų jin pas mane tokia nervašnikė tai jei būtų girdėjusi kaip aš rėkiu tai būtų visus daktarus iškuliojusi kad ką nors darytų Man geriausia kad vyras dalyvavo jei negalėtų tai jau geriau draugę pasikviesčiau arba sesę tik ne mamą. O kai mano vyras toks šaltų nervų tai jam tas cgimdymas nieko baisaus buvo sakė kitą kart irgi dalyvautų.

Nu jau tik ne mama! Turiu nuostabią mamą. Jei nepasimatom, tai bent telefonu paplepam ar el. laiškais susirašom, bet kad tokią akimirką ji būtų šalia Niekada Jai nesakau, kad sergu, kad ką nors skauda, kad nesiseka. Paprasčiausiai nenoriu Jos nervinti. Užtenka, jau vaikystėje Ji dėl mūsų sugadino n nervų ląstelių.

Mano mama norejo pirmoji pamatyti anuke. Norejo buti saremiu metu, bet nei minties kad galetu but per stangas. Ji dirba Kaune, klinikose.
Tai atvaziavo pries gimstant anukei ir atejo i gimdykla tik ka gimus. Gimdyme dalyvavo vyras. Visi buvome laimingi, buvo smagu kartu pasidziaugti.

Aš gimdžiau su vyru, 25 val Per tą laiką ir su akušere papliurpiau, ir vyrą pašiurpinau
tai akušerė man pripasakojo įvairiausių istorijų, kaip ateina gimdyt su mamom, ir pagalbą reikia mamai teikt, o ne dukrai, kaip jas ramint tenka ir šiaip juokingai elgiasi kartais.. Žinoma, priklauso nuo to, kokia ta mama kaip žmogus. Gimdyme turėtų dalyvauti tvirtas, neisterikuojantis ir nepanikuojantis žmogus

Skaitinėju mamytes jūsų nuomones ir istorijas ir nemanau, kad reiktų būti tokiom kategoriškom dėl mamų dalyvavimo gimdymuose, aišku kiekviena iš jūsų gerai pažįstat savo artymiausią žmogų ir žinot ko tikėtis, bet nemanau kad mama galėtų sukelti visus ant kojų vien todėl kad jums labai skauda, juk ji pati gimdė ir žino ką reiškia gimdymas
į mano gimdymą tėvelis nespėjo atvažiuoti nes greit pagimdžiau per 3,5val. o jis tuo metu buvo tik pakeliui iš Vilniaus į klaipėdą, tai teko sudalyvauti mamai, tiesą sakant dar prieš gimdymą buvom kalbėjusios kad yra tokia tikimybė jog tėveliui gali netekti pamatyti kaip jo dukrytė ateis į šį pasaulį, tai mama norėjo nors ir labai bijojo mane lidėti kartu ir mane palaikyti nors moraliai, nes nemanau kad kuri iš jūsų norėtų į gimdymo namus važiuoti viena tai ji man vis sakydavo gal kokių raminančių reiks prisigert bet vis pajuokaudavom ir tiek.
Kol vieną gražią dieną kartu išvažiavom į gimdymo namus, tai dabar kai prisimenu labai džiaugiuosi kad šalia buvo mama, ji laikėsi puikiai buvo tikra šaunuolė
tačiau virkštelės perkirpti neišdrįso
ir ji pati dabar džiaugiasi kad jai teko tokia laimė pamatyti kaip į gyvenimą atėjo pirmoji jos anūkė
P.S. žinoma jei būčiau buvusi tikra, kad vyras galės dalyvauti gimdyme turbūt net minčių tokių nebūtų buvę kad gal dar pasikviest ir mamą tačiau kai viskas taip susiklostė atrodo kitokio varianto ir būt negalėjo, svarbiausia kad viskas baigėsi gerai

pas mane dalyvavo ir mama ir vyras..mama tikrai daug padejo ir ganetinai didvyriskai viska atlaike ir kojas man laike,nes as vis kelius spaudziau,ir vandens truputi ilasindavo i burna.. na, ir as saugiau jauciausi..zinojau,kad jei kas bus blogai mama pasauli apvers kad viskas butu gerai

As tai su mama gimdziau ir labai esu tuo patenkinta. Zinojo kada kaip man padeti, nors kazkaip kazko sunkaus tame gimdyme nelabai prisimenu O siaip tai as vadinau ir seseri dalyvauti, nes kaip ir planavau gimdziau su epiduru, bet ta atsisake, nes galvojo, kad ten as staugsiu, reksiu ant visu ir keiksiuos, taip kaip ji gimde pries 15 metu..

tai gal visgi bandyk vyra kibint tegul bent per saremius pabuna, o "pati baisuma" uz duru pralaukia.. o gal visgi isijaus ir nebenores niekur eit
sekmes!!!

o mano mama sakė, kad negalėtų dalyvauti mano gimdyme, nors aš jai siūliau. Ji palydėjo tik iki durų ir išvažiavo namo. Ji pernelyg jaudinos ir nervinosi. Būtų visus aplink šokdinusi, kad tik man mažiau skaudėtų, kad tik man geriau būtų.

fainai papasakojai nu mociute liuxiska
as kazkaip irgi nenoreciau, kad mama per gimdyma butu apskritai nenoreciau, kad moteru butu

Nezinau, kaip pasirinkciau, kuris - mama ar vyras - galetu dalyvaut visam procese . Kai gime pirmasis leliukas, tai pries pat gimima galvojau, kad visai nereikalingas niekas tokiam ivyky. Turi susikaupti savy. Tik tada, kai turejau leliuka ant ranku, pagalvojau, kad gal ir daug seimos nariai netenka, nematydami bent dalies To paveikslo
Kadangi laukiuos antro vaikelio, tai man jau nebesvarbu, kiek privatus bus jo gimimas. Jei mama ar anyta uznoretu prisimint jaunas dienas, tikrai nepriestarauciau. Labai tikiu, kad po to rysys tarp gimusio vaikelio ir jo atejima maciusio zmogaus butu tikrai dar stipresnis . Vis labiau ir labiau vertinu rysi seimoje ir gimineje. Jis tikrai taptu ypatingas!

mano gimdyme taip pat dalyvavo mama ir vyras,vienas uz vienos rankos laike kitas uz kitos,ir tikrai padejo,

niu nezinau man uzteks kad vyras bus salia

O aš norėjau, kad Viliukui gimstant šalia būtų ir mama, ir vyras. Tik, kad išėjo kvailai ir gimdžiau su teta, mat nei vienas nespėjo atvažiuot Bet irgi džiaugiuosi nes ji nuostabus žmogus, labai man padėjo...

aš gimdžiau su mama ir su vyru. tuo labai džiaugiuosi. tai mano patys artimiausi žmonės ir esu laiminga, kad jie matė, kaip atėjo mano mažoji Princesė.

Puiki temos pradzia



Sutinku su sita nuomone. Bet gi vel, visos mamos skirtingos, kazkam butu sunku, kita mama galetu padeti ir jaustusi rami. Nera cia vienodo recepto visoms.

o as nelabai turiu is ko pasirinkti noreciau, kad su manim butu mama, ji man visada padedavo, visada budavo ir yra salia, kai man jos reikia, ji man kaip angelas.. dar su ja apie gimdyma nekalbejau ( man gimdyt rugsejo men. ), bet manau ji mielai sutiktu dalyvaut vaikelio gimdyme
Brolio dvynukus jau kaip myli, tai belieka tik isivaizduot, kaip myles mano vaikeli pamacius jo atejima

Sveikos,
Aš gimdžiau su savo vyru,o va praitą savaitę aš pati dalyvavau draugės gimdyme..tai patikėkit iš ligoninės ant sparnu vaikščiojau iš laimės..

Aš tai neįsivaizduoju kaip būčiau pagimdžiusi be mamos... Kadangi vyro neturėjau, tai nei nekilo klausimų kas lydės mane į gimdymą. Mama buvo šalia, o man net minčių tokių nebuvo kad gal jai baisu dėl to kad man skauda. Galima sakyt tik jos dėka pagimdžiau pati, nes daktaras jau norėjo daryt cezarį (nuo vaikystės turiu problemų su širdele), bet mama jį įkalbėjo leist pabandyt gimdyt pačiai. Šaukiau, staugiau, bet pagimdžiau Dabar susimąsčiau, ar bent padėkojau mamai kad buvo šalia?...

Aš be galo norėjau,kad mama dalyvautų,bet kadangi gimdyt pradėjau 3 savaitėm anksčiau,o mama kaip tik išvarius buvo truputį pailsėt,tai atvažiavo 5 min po stebuklo.Prieš išleidžiant ją į kelionę sakiau,palieki namie 2 žmones,o rasi 3.Mama sakė,taip nejuokauk,bet taip ir atsitiko.Gydytojai nustebę į mane žiūrėjo,kai ką tik pagimdžius paprašiau,kad atvestų mamą (dažniausiai prašo vyrų,o čia mamos) ,bet tuo metu man be galo jos reikėjo.

O as gimdziau ir su mama, ir su vyru. Tiesa, pacioje pradzioje, kai mama tik atvaziavo, vis aiskinau: "Nu neziurek TEN". O ji teisinosi, kad labai bijo, jog vaikiukas isleks ir niekas jo nepagaus, kadangi visi gydytojai buvo iseje, nes labai daug gimdyviu vienu metu buvo, o as stenet pradejau Bet paskui jau dzin buvo, kas kur ziuri.
Be to jos rankose, tiksliau, atsiremus i ja, sededama ant kamuolio sulaukiau lemiamu saremiu. Nes vyras jau vilties neteko po 22 val., praleistu gimdykloj Mama pirmoji leliuka paeme ir man prie kruties atnese, kol gydytojos kazkur vel lakste.

O as niekada negimdyciau su savo mama , nes reiketu daktarams ne su manim dirbti, o su ja As issivaizduoju, jeigu man reiketu dalyvauti savo dukters gimdyme (zinant, koks tai malonumas) Nea , as pries, jeigu jau vyras negaletu, geriau kokia drauge

o jos isvis ka nors dare per gimdyma? jei ne mama, tai net vaiko nieks padave nebutu, ane?

Nu mano atveju panasiai ir buvo Labai daug gimdyviu ta diena buvo, virs 10 moteru pagimde, kol mano kakliukas atsiverinejo 21 val., tai gydytojai mane palikdavo gana daznai Bet nieko man is ju ir nereikejo, panasiai ir nusiteikus buvau, kad didzioji sio "reikaliuko" dalis mano pacios rankose. Taip ir buvo, susikaupiau ir greit paskui pagimdziau, net padekojo visas personalas, kad nei zyziau, nei skundziaus (tik gimdydama pikciurna buvau, bambejau ir ant mamos, ir ant vyro, ir ant gydytojos)

apart vyro per gimdyma salia saves nieko nenoreciau matyti tai juk labai intymu.Kartu pradejome vaikuti,kartu turime buti ir gimdykloje.Osu mama turetu buti ipatingi santykiai kad ji galetu dalyvauti anuko gimime.Pirmo gimdymo metu salia buvo vyras kuris labai palaike,taigi ir per antro vaikelio gimima noreciau to paties.Drauges mano negimdziusios,taigi bijociau jas gazdinti,vis del to gimdymas tai ne juoku darbas

mano gimdyme dalyvavo mama,ir labai džiaugiuosi kad ji buvo su manimi. ji mane labai palaikė,patarė.padėjo. jaučiausi daug saugiau kai mama buvo šalia.

Dėl dalyvavimo gimdyme pirmenybę teikiu vyrui, o atsarginis variantas – mama Viena būti tai tikrai nenorėčiau

Mano gimdyme dalyvavo vyras, net negalvojau is pradziu, kad su manim galetu but ir mama. Bet jei vyras negaletu, pilnai isivaizduoju salia ir savo mama. Mano drauge gimde su mama, nes vyras buvo komandiruotej ir ji pagimde 3 savaitem anksciau. Po gimdymo jos mama buvo labai privargus. Pirma jos reakcija buvo: labai sunku ziuret i kenciancia dukra ir negaleti niekuo jai padeti.. Rodos as pati gimdziau daug lengviau:)

Kazkodel labiau noriu mamos salia gimdydama nei vyro...

Niekada nenoreciau mamos dalyvavimo gimdyme. Net jau budama gimdykloje ir su ja kalbedama nepasakiau, kad gimdau. nenorejau kad be reikalo panikuotu.