Pastaruoju metu pradėjau abejoti savo auklėjimo metodu. Nežinau ar tinkamai elgiuosi. Kai mano dukrytė (jai dabar 3,5 metu) būna nepaklusni ar ožiuojasi, aš su ja nedraugauju. Taip ir pasakau jai: „kadangi tu negera, o tokia man nepatinki, aš su tavimi nedraugauju“.Tada aš suvaidinu pikta. Šis metodas iki šiolei puikiai veikė ir tebeveikia, ji labai greitai „patampa gera“, kad tik mama su ja draugautų. Viskas būtų lyg ir gerai, tik paskutiniu metu ji pradėjo dažnai klausinėti ar aš su ja draugauju, tarsi pasitikslindama. Būna veikiam kąnors kartu, o ji klausia“ mamyte, o tu su manimi draugauji?“. Kai pasakau, kad taip, ji visa nusvinta.. Arba kai būnu labai užsiemus, ką nors veikiu, ji prieina ir klausia „mamyte, tu su manimi nedraugauji?“ Jei pabaru dėl konors, ji nuėjus tėčiui guodžiasi, kad mama su ja nedraugauja (nors aš jai to nebūnu sakius). Tie mūsų „nedraugavimai“ trunka vos keletą minučių, po to mes susitaikom, pasibučiuojam ir vėl „draugaujam“, bet man atrodo, kad ji pernelyg jautriai pradėjo į tuos „nedraugavimus“ reaguoti. Kodel ji vis klausinėja ar aš su ja draugauju, net gi tuomet kai dūkstam?
Ką Jūs apie tai manote?

hmm, na, atvirai pasakius, tas auklejimo metodas nera toks jau ir blogas, bet siulyciau truputi metoda pakoreguoti.

Kol kas su tavo metodu matau viena problema - tas mamos nedraugavimas yra toks nenuspejamas, t.y. vaikas prasikalsta (kas paciam vaikui nebutinai turi atrodyti kaip prasikaltimas), mama sako nedraugausiu, vaikui stresas - ka daryt, mama nebedraugauja, na, visas mazas pasaulelis griuva - ir tada bega kaip nors padeties taisyt, ta mama atgal atgaut. Vaikas pasijaucia bejegiu ir pradeda galvot, kad tie nebedraugavimai gali prasideti bet kada! Zodziu, gal jai pradeda atrodyt, kad ta mamos meile ir draugyste yra nepastovi, ir salygojama kazko, o ko - vaikui paciam neaisku... O tas vaikui nera gerai, nes kelia stresa ir visokias negeras abejones tevais ir ju meile ir pan. Tai delto ir klausineja pastoviai - nes toks kleckas dar nelabai supranta ta rysi tarp savo poelgiu ir tavo "nebedraugystes", pradeda galvot, kad ta "nebedraugyste" ateina ir praeina nezinia kada, ir del to reikia visada pasitikrint, kokioj busenoj mama yra.

Mano siuloma korekcija: isimt ta pati posaki "nebedraugauju", kuri toks lialis gali suprast kaip "nebemyliu" ir isivest sau nuolatine nerimo del mamos busena. Sakyti taip: "tu DABAR negerai elgiesi, ir tokia (taip elgdamasi) man nepatinki". Tada suvaidint pikta ir nueit dirbt savo darbu, paliekant vaika pamastyt.

na, mano trigrasis.

ir be to, tavo dukra dabar tokio amziaus, kai prasideda sunkesnis auklejimo periodas, taip pat tai yra tas periodas, kai vaikas supranta, kad jis ir tevai, ypac mama, yra skirtingi asmenys, ir pradedama paniskai bijoti, kad tevai dings, iseis, nepareis ir pan. o cia dar nuolatos rupintis, kad mama nebedraugauja....

Ačiū alinute_m už nuomonę. Įžvelgiu tavo žodžiuose daug tiesos, gal tikrai mano dukryte dar per maža susivokti tose "nedraugystėse". Bandysiu nevartoti to baisiojo žodžio - "nedraugausiu".

Nieko baisaus 3m. vaiko krize, kai jis ima save suvokti, kaip AS ir be abejo tai isbando ant tevu kiek ji ir ko leis, ir ka galima issireikalauti.