sveikos mielos ir mylimos vaiku mamos,

Noreciau gauti Jusu patarimu nes man tai yra labai svarbu.
Situacija tokia : Pats esu neisiskyres,nevedes,turiu metus laiko drauge kuri yra isiskyrus ir augina beveik 4 metu mergaite,isiskyre ji del smurto pries ja ir vaika.Jas abi kaip cia pasakius priemiau kaip viena vieneta ir ta mergiate myliu kaip savo.Taciau cia yra problema:

1)Labai radikaliai skiriasi supratimas apie vaiku auklejima is mano puses ir is mano busimos zmonos,as esu aukletas grieztai ,drausmingai,taciau leidziant daug vietos saviraiskai .Antroji puse yra visapusiskai pries grieztuma ir vengia jo kaip velnias kryziaus,mano nuomone namuose ji neturi autoriteto ir yra tam tikra prasme palaida bala-vaikas iprates viska is mamos issireikalauti verkimu ir skandalaias,nesako kas yra o puola verkti ar kelt scenas,nuolat atsikalbineja,bando kantrybes riba.
2)Problema nr 2-as gydausi labai sunkia liga ir praieideju itin komplikuota gydyma vaistais-chemoterapija,tad mano psichologiniai resursai yra nedideli ir kantrybe baigiais zaibiskai,mano antroji puse man nepadeda situo klausimu nes bando visaip kaip atriboti nuo vaiko auklejimo.
3)Kaip padaryt kad vaiko akyse as tureciau autoriteta,noreciau kad nereiketu taikyti bausmiu metodo.
4)Kaip padaryt kad ir as daugiau laiko galeciau uzisimti auklejimu ne vien tik pramogu ir kasdienio gerbuvio aprupinimimu.?

Buciau dekingas uz bet kokius protingus patarimus ne is serijos"skestanciuju gelnbejimas-ju paciu reikalas".

Laiko ir kantrybes as turiu,taciau man truksta ziniu.

1. Neaišku kokio amžiaus vaikas. Kadangi "klykia", kaip rašėt, manau yra mažiukas. Kadangi neturit vaikų, tai manau, kad su mažiukų auklėjimu vyrams yra sudėtinga...., nes jie bando rasti logiką ir drausmę, ten kur jos nėra arba kur dar negali būti. Paprastai mažiukus ir augina mamos, nes jos geriau supranta emocijų pasaulį. Mama neturi būti vaiko autoritetas (t.y. tas, kurio vaikas bijo). Mama turi būti vaiko viskas: draugas, užuovėja, užtarėjas, supratėjas, mokytojas ir t.t.

2. Žinau, kad kai žmonės gydosi sunkiai ir nuo sunkių ligų jų pasaulio priėmimas būna kartais per griežtas, jiems sunku pakelti triukšmą. Analogiška situacija yra ir pervargus. Viskas erzina, dėl visko pikta, norisi tylos ir poilsio.
Vaikai tokios būsenos nesupranta, jie jeigu yra aktyvūs visą laiką, kol nemiega. Siūlyčiau nesistengti kištis į vaiko auklėjimą, o geriau rūpintis savimi. Jeigu vaikas trukdo, tai užsidaryti duris, paprašyti, kad išeitų į lauką pasivaikščioti ir pan. Būkite su vaiku tuomet, kai jaučiatės gerai.

3. Kam Jums tas autoritetas? Kad vaikas komandų klausytų ir būtų drausmė? Čia ne auklėjimas, čia dresūra. Diktatorių bijoma, jie ne autoritetai. Manyčiau patėvis iš viso neturėtų "taikyti bausmių metodo" (čia labai slidi vieta...)

4. Pramogų buvimas kartu su vaiku, kasdienybė, žaidimai, pasakojimai, knygų skaitymai, buvimas lauke, mažų darbelių darymas ir yra auklėjimas. Norite dalyvauti vaiko auklėjime: žaiskite kartu su juo, sportuokite (jeigu galite), vaikščiokite, pasakokite, kalbėkite, dirbkite ką nors kartu. Tapkite vaiko draugu. O užaugusi mergaitė pasakys: jis geras tėtis:) Tada ir būsite "autoritetas".

Labas, Mariau82. Bandau spėti, kad gyvenat kartu o mergaitė kuom tave laiko? Tėčiu, mamos draugu? Ar patys turit planų šeimą kartu sukurti? Mergaitei ko gero mama vis vien šiuo metu yra svarbiausia. Net jei mergytė ir yra prie Tavęs prisisrišusi kaip prie tikro tėvo, skirtingai auklėti jūs negalit. Vaikas pasirinks jam lengvesnį kelią. Kita vertus net abiejų tėvų griežtumas neduoda garantijų, kad vaikas bus drausmingas. Gal mergaitei (o gal ir jos mamai) Tavo griežtumas primena tikrojo tėvo smurtą? Metai laiko kartu dar per mažas laikotarpis, kad jau džiugintų auklėjimo rezultatas KAd turėtumėt autoritetą vaiko akyse, palinkėčiau šiaip bendravime ramybės, užtikrintumo savimi, su jumoru, paprastai žvelgti į situacijas. O jei jau skandalai- Tavo vietoj kol kas ir nesikiščiau, jei moteris nenori. Kol kas gal ji pati nesmagiai jaučiasi, kad negali suvaldyti situacijos, o dar jei mato konkurentą auklėjimo srityje Ir šiaip pirmo svarbumo dalyku Tau dabar yra Tavo sveikata, sveik
Papildyta:


Mergaitė, beveik 4-ių

Bijau, kad visad būsit pastatomas prieš argumentą: "o tu ne tėvas, neaiškink" Čia turiu galvoje ne apskritai visas sulipdytas šeimas, o būtent jūsiškį atvejį, nes vaikas, matosi, išderintas - tai jau mamytės "nuopelnas", o mamytė, tiesą sakant, yra toks pat išderintas, nebrandus vaikas. Jūs norit strategijos ar šeimos vizijos, ar kaip čia pasakius, o ji vieną dieną jums pritars, o kitą dieną darys visai kitaip. Tai ir menkins jūsų autoritetą vaiko akyse, galit stengtis kiek norit. Čia auklėti ne vaiką reikia, o pirmiausia motiną. Jei tėvų nuomonės skiriasi, dukra klausys kurio norės, bet greičiausiai - mamos Apskritai kelčiau klausimą ne kaip tapti autoritetu (tai beprasmiška), o - kam jums, Mariau, kišti koją į šitą š... ?
Galbūt svarstote galimybę pasitraukti iš šitų santykių, bet bijote, kad nukris gelbėtojo-riterio įvaizdis, visi laikys niekšu, ajajai, metė moterį su vaiku... Patarčiau spjauti į tai, kas ką pagalvos ir susirasti stabilesnę ir ramesnę draugiją. Nebent labai smagu ridenti Sizifo akmenį

oho kokie snipai sm atsirade... o jus smaginates taip daznai? turbut fain pajusti kad paderget kita, svarbu ne save. jau marius nuspres kaip jis nori. o jus, kodel toks /ia suinteresuota/s gelbeti mariu?

Nesupratau, kam čia skirta?
Žmogus prašo patarimo, tai ir patarinėjam, o jau jo reikalas, ką darys ir ar "gelbėsis"

patarimo, o ne diagnoziu. tas "isderintas vaikas" yra moteris, ankstesneje seimoje patyrusi smurta. o "riteris" - onkologine liga besigydantis vyras. jiems ir be tavo diagnoziu yra ka veikt...

Atsiprašau, jei ką ne taip parašiau.

Mariau, žinios įgyjamos

aš pati prieš trejus metus gydžiausi vėžį. žinau, ką reiškia jaunam žmogui išgirsti diagnozę, patirti žalojancias operacijas ir chemoterapiją. žiūrėdama iš dabarties į gydymosi laikotarpį galiu pasakyti, kad tuo metu pasaulio matymas buvo pakitęs... Svarbiausia buvo išgyventi. Mirties baimė užaštrino visus pojūčius iki skausmo: ir konfliktai namuose kartais kildavo dėl smulkmenų. Kartu norėjosi "sutvarkyti reikalus", nepalikti nepadarytų darbų... galvodavau, jei dabar numirčiau - ar mane vaikai prisimintų? ar vyras rastų kitą moterį, kuri būtų jiems motina? ir panašiai...

mano akimis, dabar svarbiausias prioritetas - ne vaiko auklejimas, o tavo gydymas. ir, kas dar svarbiau, tavo jausmai del diagnozes ir gydymo.

sia tema rekomenduociau paskaityti Irvino Yalomo knygas (man jos labai patiko) "Gydymas Šopenhaueriu" ir "Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę". Pirmoji - romanas apie mirštanti psichoterapeuta. Antroji - paprastai parašyta knyga apie požiūrį i mirtį, padedanti atpažinti paslėptą, perkeltą baimę ir ją bent kiek apmalšinti.

be to, gali prisijungti prie onkologinėmis ligomis sergančių SM narių pokalbių. Temą rasi skyrelyje "Kertelė sielai".


kitas svarbus dalykas ir problemų šaknis - tavo moteris, tavo būsimoji žmona, patyrė smurtą. kūno žaizdos tikriausiai jau seniai užgijo. o sielos - tikrai liko. ir skauda. beveik garantuoju, kad liko ir senosios gynybinės reakcijos, kurios savo laiku padėjo išgyventi... kalbėkitės apie tai. supraskite vienas kita - jūs abu turite savas baimes, savas žaizdas, kurias gydotės...


o mergaitė - ji juk matė skriaudžiamą mamą, pati patyrė smurtą, kartu su mama išgyveno skausmą, baimę ir nesaugumą. paskui dar tėvų skyrybas. naujo vyro atsiradimą. o juk ji dar kūdikis... ji pilna emocijų ir sumaišties, jos pasaulis griuvo ir vėl kūrėsi iš naujo. natūralu, kad ji nervinga ir garsiai reiškia emocijas. jai nuolat reikia pasitikrinti, kad mama jos neatstums, kad ir kas beatsitiktų... kai vaikas kelia isterijas reikalaudama tai šio, tai ano - ji iš tiesų reikalauja ne sūrelio ar lėlės, ne užrišti batus ar stiklinės sulčių. ji nori dar ir dar kartą įsitikinti, kad mama yra šalia, kad ji yra saugi ir mylima...



iš praktinės pusės pritariu linato mintims. įsiskaityk.

gerų patarimų gali rasti knygoje A.Faber&E.Mazlish knygoje "Kaip kalbėti su vaikais". taip pat motinos ir dukros Nekrasovų "Liaukitės vaikus auklėti, padėkite jiems augti".

dar viena knyga pamąstymams apie tai, kai vaikai auklėjami griežtai, kad atitiktų tėvų lūkesčius - A. Miller "Gabaus vaiko drama".

sėkmės.

o kodėl autoritetas-tai paklusimas komandom ir dresūra ir kodėl patėvis negali taikyti bausmių metodo? jei žmogus pamislta moterį,turinčią vaiką,pamilsta ir jos vaiką,prisiima atsakomybę jį auginant,uždirba pinigus. už kurios tas vaikas valo,mokosi ir t.t.,jei tas žmogus priglaudžia,paguodžia vaiką,tai negali jo drausminti? o gal tada negali ir priglausti?

o dėl tos aikštingos mergytės,tai, Mariau, dauguma trimečių - keturmečių tokie. Tiesiog kaip paauglystėj-jie atranda savo asmenybę ir nesusitvarko su jausmais,paskui išmoks nutylėti,užgniaužti ir t.t.
Kad mama neprileidžia rie vaiko,tai na... mamos yra savininkiškos. vienos daugiau,kitos mažiau. Ir net nepasakyčiau,kad tai priklauso nuo to kiek ta moteris myli tave,ar kiek pasitiki kaip vyru ar tėvu,vyru ir t.t. O šiaip šeimose tai dažniausiai būna,kad mama būna atlaidesnė nei tėtis.
Stiprybės ir sveikatos tau

dekoju uz gautus atsakymus.
galiu apsidziaugti kad tiek protingai mastanciu zmoniu visgi yra .Siaip kaip rase viena is dalyviu ,trauktis as NIEKUR nesiruosiu,ir mano planuose yra stabilios seimos vizija bei geroves uztikrinimas siom dviem nuostabiom butybem.
Mergaitei beveik 4 metai,ir ji jau uzduoda klausima kodel as daugiau bunu nei jos tevas ,kuris ja pasiima tik retsykiais,mes gyvename kartu.
Kaip efektyviausia galima nugesinti ta rekima kurio budu ji visko issireikalauja ir vietoj
to kad sakytu ko nori kas negerai, ima verkti ir kelt skandalus.
noriu pabrezti,kad as pats savo laiku esu saikingai gaves i kaili,nes tikrai budavo uz ka,stai todel nepritariu-anarchijai.as esu valdomos demokratijos salininkas.
ar as neteisius?

Pagarba tau, kad tu bandai ieskoti atsakymus, bandai kazka keisti, daug tau kantrybes, nes butent jos tau ir reikia.

mano sunui 3 su puse, jis ismoko kalbeti, taciau nemoka sakyti ko nori, kas negerai, nes jauciu kad pats dar nesupranta arba priesinasi bet kokiam postumiui is salies daryti ne tai ka jis daro butent siuo metu. kiekviena diena matau, pradeda isdykauti, rekti, nesiklausyti, o paprasciausiai alkanas arba nori miego. ziauriai erzina, "na kodel negali pasakyti???", bet cia gi vaikas. simta kartu sakau kalbek su manim, jeigu kazka nenori daryti paaiskink "kodel?", nes beproto erzina pvz.: kodel nevalgo sriubos, juk anksciau tokia pat buvo skani, o siandien ne, galiausiai issiaiskinau, kad gabaliukai per dideli. siaubas!!! atrodo, juk dantis turi, sukramtytum. tai vat ne, turi buti taip kaip visada. bet kol isaiskinau susigadinau nervus ir sau ir jam, net jau prilupti norejau.

bet jusu atveju fizines bausmes yra visiskai nepriimtinos, net paprasciausiai davimas per subine. siaip mes su vyru kai vaikas isterikuoja ir rekia sodiname jo kambary ant kedutes ir aiskiname kad negaus nieko tol kol nenusiramins. pirmus kartus reikia sedeti salia ir laikyti ji keduteje, galima salia pastatyti smelio laikrodi ir laukti tol kol nubegs visas smelis. arba kartu skaiciuoti. pvz. as tau duosiu saldaini, kai pabaigsime skaiciuoti iki 10, veliau laika ilginti, iki 20 ir t.t. tai labai gerai padeda isugdyti kantrybe.

kas del autoriteto, net nezinau. man atrodo arba jis yra arba ne. bet ne tai svarbiausia. svarbiausia, kad vaikas tave pamiltu ir priimtu tave kaip drauga. as pati turejau patevi nuo 9 metu, gal jau vyresnis amzius, bet negaliu pasakyti, kad jis aktyviai dalyvavo mano auklejime, bet jis visada issakydavo savo nuomone apie mano elgesi. aisku nevisada as sutikdavau su ja. bet i jo zodzius as reaguodavau ramaiu, kaip i svetimo zmogaus patarima, tuo tarpu kai kazka sakydavo mama, as is karto priesinausi, nesvarbu kad ji buvo teisi. na cia paauglystes problema tevu ir vaiku satykiuose.
galu gale dazniau pasilik su mergaite vienas ir nustatyk savo taisykles, veliau mama nustebs, kad su tavimi vaikas elgesi geriau negu su ja. bet isimink, tu nesi tevas, tu esi mamos draugas ir kartu jos (mergaites) draugas, ir tai yra puiku, nes tai turi savus privalumus.

Mano dukra trijų metukų taip pa ne visada supranta ko nori arba nori ko negalima, šaukia. Kartais padėda trumpas atskirimas . Būtent jūsų šeimos situacijoje diržas netiktų visyškai - tiesiog dėl patirto smurto

yra nemažai tų būdų,reikia rasti tinkamą konkrečiam vaikui. galima nuvesti į kambarį,kad pabūtų viena,galima,kaip minėjo sodinti ant kėdutės,suoliko,lovos,ir neleist nulipt,kol praeis siutas (kad rėks ir skandalins ant tos kėdės sėdėdama-duodu 100proc,bet po kažkiek laiko siutui paėmus,gal nueis pati viena taip pasėdėt),galima aptaškyti vandeniu,galima kokia lengva skarele perbraukt per galvą,bet... kiekvienas būdas gali suveikti priešingai mano draugė kažkada aptaškė isterikuoajntį sūnų-tas dar daugiau pasiuto jam geriausia raminimo taktika buvo sedėjimas ant sofos. Dabar jau pradinukas ir kai labai susinervina,npri kažką pasakyt,o iš to pykčio pasimeta mintis,nueina,pasėdi ant lovos,nusiramina,o tada ateina ir pasako kas atsitiko. aišku nevisada taip gaunasi. Bet... juk ir suaugusiam kartais būna,kad tenka išsirėkt,nes kažkasužknisa juodai,kad nespėji nei iki 5 susskaičiuot kaip dūmai pro ausis išsiveržia
Todėl priimk tą mergytę kaip suaugusį žmogų iš tos pusės,kad ji turi jausmus,pykčius, nusivylimus, tikėjimus, svajonės ir t.t., tačiau suvok,kad ji yra vaikas ir dar nemoka suvaldyti emocijos. Pvz tau pasako,kad nemokės algos priedo nu tarkim kokių 1000lt-nugi pyktis imtų,tiesa? ko gero paburnotum ant darbdavio ir t.t.,arba nori prikt mašiną,suderini viską,jau važiuot pasiimt ir sužinai,kad jos nebėr-nugi pikta,ane? Tai taip ir vaikui-nori saldainio,jau gal ir skonį burnoj pajoto,o čia nėra,nebus ir t.t. Iš to pykčio,kad nėra to saldainio vaikas nebegirdi priežasčių kodėl jo nėra (o tiesą pasakius tą akmirką jos visiškai dzin). Bet pamatysi,išaugs Tik kantrybės ir dar kartelį kantrybės Paskui išmoks taip gražiai,gražiai paprašyt,kad negalėsi atsakyt

iš vienos pusės, pagarba Mariui, kad jis stengiasi būti atsakingas tėvas. kita vertus, mergytės mama irgi teisi.


mušt vaiką yra žemas lygis. nesvarbu kokios bebūtų intencijos. o jei jau jos patyrė smurtą ankstesnėj šeimoj, tai natūralu, kad reakcija bus tik priešiška.

Ramunita ir Ragnez

Mano mažylis irgi tokio amžiaus


Manau šiuo atveju ir reikėtų koreguoti tą emocijų rodymą: jeigu šaukia ne šaukti ant viršaus ar mosikuoti diržu, o pabandyti nuraminti ir paklausti, ko reikia ir kodėl reikia, paklausti, ko nori ir t.t. (t.y parodyti, kaip reikia reaguoti, kai ko nors nori).
Aš tiesiog taip ir saukau, tššš, nešauk prašau, pasakyk ramiai ko nori, neverk. Jeigu galima, gerai tuoj paduosiu, jeigu negalima, paaiškinu kodėl negalima (skaudės, pavojinga, karšta, susirgsi, suduš, išsipils ir t.t.). Kartais tenka ilgai aiškinti...
Jeigu vistiek nori, ko negalima, reikia ieškoti kažkokio alternatyvaus daikto, nukreipti dėmesį kitur, pasiūlyti kažkokį užsiėmimą, kažkur eiti, žaisti.
Kartais nusiraminimui reikia pasėdėti kur nors: ant mamos kelių, šalia mamos, ant laiptuko ir t.t. ir kartu klausytis, kodėl negalima.

Dar pastebėjau, kad vaikai mažiau šaukia kai yra sotūs, pamiegoję, atsigėrė. T.y. labai svarbu išlaikyti normalią dienotvarkę, kad vaikas nepervargtų.

Iš viso vaiko auklėjimo receptas: KALNAS KANTRYBĖS IR RAMYBĖS

O dėl diržo tai sakyčiau, kad jis ne tik kad kenkia, bet labai kenkia: vaikas jaučiasi nesaugiai, atsiranda baimės (apie kuris tėvai kartais nežino), siekdamas išvengti diržo pradeda meluoti ir slėpti, bijodamas tėvų gali nesikreipti pagalbos, kai jos tikrai reikės (pvz. kas nors skriaudžia ar terorizuoja mokykloje, skriaudžia suaugę ir t.t.).
Rykštėmis ugdomi vergai, demokratiški žmonės elgtis gerai turi turėti motyvaciją iš vidaus, o ne bausmės baimę.

pas mane pazystamu yra nemazai''tinginiu'' kurie susirado jau mergina su vaiku,na aisku visada buvo nesutarimu auklejant vaikus ,kaip paprastoj seimoj kad isiskiria auklejimo budai bet finale yra randamas kompromisas.tu tiesiog turi but savimi,su savo auklejimo nuostatom,savais principais,zinoma vaikas tave turi gerbti<kaip ir bet kuris zmogus>,tu turi but jai autoritetas ir tik tada ji i tave ziures kaip i Teva.aisku tai nera lengvai pasiekiama,bet po kokiu 2-5 metu sita problema atrodys juokinga.

būtent mes su broliu neesam gavę nė karto nu ir... užaugom normalūs žmonės,kažkokių briedų gal ir esam pridirbę,bet tarkim mano draugai,kurie gaudavo į kailį,už atrodo tikrai blogus ir jiems pavojingus dalykus(pvz. ėjimas žaisti į miškelį,kur pilna nuogapimpių ir šiaip iškrypėlių),betvistiek taip elgdavosi. Nu nesuprasdavau tada,nesuprantu ir tada-pasakyta,kad pavojinga,tai ir neini

Aš tai jums patarčiau vis dėlto neatsiriboti nuo vaiko, nors jūs nesate jos tikras tėvas, bet jeigu ją mylite, gilinkitės į jos problemas ir auklėkite ją, mokykite. Autoritetu būsite tada, kai sugebėsite likti ramus, gerbsite ją ir jos mamą, saugosite jas, elgsitės teisingai. Nebūtina jums kažkaip mergaitę bausti, bandykite jos širdį užkariauti meile, dėmesiu, atidumu, pagyrimais, bet netoleruokite jos netinkamo elgesio (pvz., rėkimo, neklausymo), galite ne bausti, bet pasmerkti tokį elgesį = parodyti / pasakyti, kad jums nepatinka, paaiškinti, kodėl tai blogai ir kaip yra geriau daryti. Juolab, kad jūsų draugė nenori, kad baustumėte, tai ir nedarykite to. Siūlyčiau pakalbėti su drauge apie auklėjimą. Paklauskite jos, kaip jai atrodo, ką jūs galite daryti, pasiūlykite draugei kartu pagalvoti ir pasvarstyti, kaip spręsti kažkokias mergaitės netinkamo elgesio problemas, kaip ją išmokyti geriau tam tikrų dalykų, kaip reikia auklėti vaiką. Pasakykite draugei, kad nenorite nieko daryti, kas jai nepatinka ir galbūt pokalbio metu ji supras, kaip galima geriau auklėti dukrelę. Manau, kad labai dažnai mamytės net nepagalvoja apie kokius geresnius bendravimo su vaiku būdus, labai lengva priprasti prie kažkokio bendravimo modelio.
Sėkmės jums. Jei ieškosite geriausios išeities, tikrai surasite.

LABAI DAUG TEISINGOS INFO GAVAU IS JUSU.
Gal kas zinote kokius kursus ar kazka panasaus kur galima butu lankytis su antraja puse ,norisi kuo daugiau info gauti apie vaiku auklejima.nesinori uzsiauginti priesa savo pasoneje

Kokius burelius patartumete beveik jau 4 metu mergytei,siuo metu lanko Yamaha muzikos mokyklele ir yra be galo patenkinta.
Iki kokios ribos reikia leisti vaikui isbandyt ant savo kailio-specialistai sako kad galima vos ne iki be galybes,tegu griuva ir tt,kita vertus ji jau turejo bloga patirti kai labai smarkiai budama labai mazute apsiplike,liko randas ant rankos.

Klausimas-kaip padeti atsigauti antrajai pusei psichologiskai,ji kaip cia pasakius bijo"kad viskas yra per grazu ir per gerai"nes jauciasi nenusipelnius.plius yra labai daug vidiniu randu kurie sukelia nemazai problemu trapusavio bendravime.Apart psichoterapijos,kas dar padetu?Nuimti itampa is vidaus ir ta"kovingo tigro pozicija"aciu uz patarimus LABAI.

Kaip smagu, kai vyras bando ieskoti sprendimo budu tokiose situacijose. daznas turbut, tik nusispjautu ir dziaugtusi, kad jam nereikia aukleti svetimo vaiko, kad viska daro viena mama..
Panasi situacija ir pas mane. Mano sunui dabar jau 5, bet kai susipazinau su savo dbartiniu draugu, sunuo buvo tik sueje 2 metai. Labai sunkiai pripazinau, kad kazkas kitas gali aukleti mano vaika, nes vaikas yra mano visas gyvenimas. Su vyru del to pykomes daug ir smarkiai, vos ne iki skirybu, nes vyrui tikrai sunku auginti svetima vaika ir negaleti jam pasakyti pastabos.
Labai puikiai suprantu tavo drauge, ji stengiasi apsaugoti vaika nuo bet kokio pavojaus, ji negalejo apsaugoti saves ir vaiko nuo buvusio vyro, uz tai dabar bet kokia kaina bandys saugoti mergaite nuo viso pasaulio. Visu pirma tau reikia mamai irodyti, kad net ir aukledamas vaika tu nori jai tik gero, kad niekada nenuskriausi vaiko, uzsiimk kuo imanoma daugiau su mergaite kasdieniniuose reikaluose, namu ruosoje, vaikai labai megsta tapti tevu pagalbininkais. Jiems labiau patinka buti pagirtiems uz pagalba dirbant, nei uz zaidima kartu. iseik su mergaite kur nors kartu ir geriausiai i tokias vietas, kur mergaite labai nori, o mama su ja neina, i mergaites isterikas nekreipk demesio, o ramiai pasakyk,kad kai ji nustos rekti ir pasakys ko nori, tada tu jos pklausysi ir jus susitarsit ar tai galima daryti ar ne. kalbek su ja kaip su didele, vaikai megsta kai su jais pasitariama net ir mazuose dalykuose, pvz kokia ji nori detis suknele ar ko nori pusryciams, zinoma proto ribose )
O del musimo ar griezto auklejimo, tai mano nuomene nieko tuo nelaimesi, mano vyras irgi buvo grieztai aukletas ir labai norejo sitaip aukleti ir mano vaika, bet as to neleidau ir tikrai neleisciau, nes manau viska galima graziuoju. svarbu daug kalbeti su vaiku, aiskinti jam. labai geras dalykas aukleti vaika yra pasakos. zinai ko vaikas bijo, ka daro blogai, susikurk elementaria pasaka, kaip mesiukas bijojo to paties ir nugalejo savo baime, ar kaip meskiukas blogai elgesi ir su juo niekas nedraugavo, pasek vaikui tokia pasaka kelis vakarus is eiles, o poto kai mergaie diena kels isterikas ar pan. paklausk ar ji atsimena kas buvo meskiukui, ar ji irgi taip nori. vaikai labai gerai priima auklejima per pasakas. netikejau tuo, kol pati neisbandziau, o dabar net dviraciu sunu ismokinau vaziuot, nes meskiukas irgi moka )

Sekmes tau daug ir visu pirma itikink drauge, kad nori jos vaikui tik gero, tada ir su viku bus lengviau, o vaika lengviausia aukleti, kai bunat tik dviese be mamos. mao vyras tik taip ir issikovojo vaiko pagarba, o dabar be galo geri draugai:)
Papildyta:
O del uzsiemimu, tai ziurek kas vaikui patinka. daug bureliu buna ir darzelyje. tokio amziaus mergyte daugiausiai ir gali muzika, sokius ar gimnastika lankyti. daugiau mazai bureliu buna

ACIU UZ PATARIMUS.

Neketinu as jos aukleti dirzu,atvirskciai stengiuosi aukleti "parodomoja kryptimi" kartais sekais geriau kartais blogiau,skaitau pasakas,zaidziam ivairiausius zaidimus,jai labai svarbu zinoti kad as niekur nedingsiu.Man sunku yra ne tik del to kad vadzias laiko mama bet ir del savo bukles kuri kaip cia pasakius toli nuo idealios,
tik vieno nesinori kad buciau tik kaip klounas ir pramogu teikejas ,tad bandau surasti balansa.Idomus dalykas,kai esam ar einam kazkur tik dviese su mergaite tai ji manes klauso kone idealiai,taciau jei salia yra mama,garsa issijungia daryk tu ka nori .

Norisi kad ji jaustusi saugi,taciau tam reikia laiko.
bandau visais budais semtis ziniu.is jusu taip pat.

Mano dukra buvo 6 kai atsikraustėm pas "naują tėtį". Pradžia ir buvo sunki. Iki tol buvus gera paklusni, dukra tapo kažkokiu monstru. Nežinojau kaip elgtis, bausti/nebausti. Vyras elgėsi su dukra kaip su savo. Ko gero tai turėjo įdaug teigiamos įtakos. Nelepino, rūpinosi, buvo griežtas. Padėjo bendra veikla, darbai kartu. Labiausiai viską į vietas sudėliojo broliuko gimimas.

Aš jums siūlyčiau per daug nesijaudinti dėl mergaitės kokių neklausymų, rėkimų, kad nekreipia dėmesio į auklybą. Vaikai po truputį mokosi. Jei nepavyksta paauklėti, jei nepaklauso, nereiškia, kad tai labai blogai. Svarbiausia pasakyti, kas blogai, kas gerai, o ne kad dėl kiekvieno dalyko vaikas paklustų. Mergaitė žinos jūsų poziciją, o čia jau labai daug. Be to, jei tėtis/mama pradės reikalauti kažko ne itin svarbaus, ko vaikas tikrai užsispyrusiai nedarys, tai gali būti dar blogiau - abi pusės nusivils, vaikas pasijaus dar didesniu tėvų "priešu" / "maištautoju". Tokio amžiaus vaikai priešgyniauja tėvams, nori daug ką patys daryti, nenori, kad jiems daug nurodinėtų. Reiktų bandyti vengti konfliktų, kuo daugiau leisti vaikui pačiam viską daryti, daug ko išmokyti, tai vaikas turės progą pasidžiaugti savo pasiekimais ir pajusti savo vertę neprieštaraudamas tėvams. O dėl svarbių dalykų, tai tikriausiai reiktų susitarti su drauge, kas vaikui galima, kas ne, ir tvirtai to laikytis. Jei pvz., leidžiama vieną saldainį per dieną, tai ir neleisti daugiau valgyti, paaiškinti dėl ko. Taip vaikas supras, kad tėvai tvirti savo nuostatose, žinos ribas ir jausis saugus.
Bent aš pastebėjau, kad vyrai paprastai būna griežtesni už moteris, nori gero rezultato iškart, linkę per daug reikalauti iš vaiko, neįvertina jo fizinių ir dvasinių galimybių, todėl moterys labiau tinkamos mažų vaikų auklėjimui. Šiaip ar taip, mergaitei jūsų tikrai reikia.
Dėl rėkimo ar zirzimo, tai pvz., aš pasakau vaikui, kad man tas nepatinka, kad reikia gražiai kalbėti ir kaip tas gražiai. Tuomet jis gražiai pasako / paprašo ir gauna, ko nori.
Dėl būrelių, tai vaikams labai smagu būna baseine paplaukioti. Yra maži baseinėliai, kur tokio amžiaus vaikai su tėčiu / mama gali lankytis.
Apie auklėjimą yra nemažai knygų parašyta. Pvz., "Mažyliai ir jų motinos" psichologė E. Furman rašo, kaip su mažais vaikais ir jų mamomis sprendžia visokias problemas, kaip išsiaiškina tas problemas.

Mariau, mažoji prie mamos "rodo ką moka",todėl,kad ji pavydi ir tavęs mamai, ir mamos tau

http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/k...i.d?id=48645809
cia va zvilgsnis is kitos barikadu puses.

Galėčiau parašyti savo situaciją. Pasakysiu kaip vaikas reaguoja į mamos draugą.
Esu išsiskyrusi, sūnui 4 metai. Su draugu gyvename 1.5 metų kartu. Vaikas biologinio nematęs ir tėčiu vadina draugą (sykį prie vaiko jį taip pavadinau ir sūnui tas prilipo). Draugas pačioj pradžioj yra pasakęs, kad jei išsiskirsime tai tik dėl vaiko, kadangi irgi nesutariame dėl auklėjimo...
Kai pradėjome kartu gyventi buvo žiauriai sunku visiems trims. Mano draugas taip pat buvo griežtai auklėjamas, turi labai mažai kantrybės, vaikui irgi nelengva, kad jau nevisas mamos dėmesys jam eina, o mamai tenka laviruoti tarp dviejų ugnių... Pykčiai būdavo pagrinde dėl vaiko, dėl vaiko elgesio. Mano vaikas negauna visko ko nori, nedaro tokių scenų, kaip Jūsų pasakojimuose, bet ragiukus turi...
Aš iš pradžių neleisdavau draugui kištis į auklėjimą. Bet po kurio laiko pradėjau leisti jam griežčiau ką pasakyti, kad būtų kažkokia kontrolė. Nes ištiesų vaikas manęs taip neklausė, kaip kad jo. Vistiek balso tonas daug ką duoda. Vaikai nedurni, jie išmoksta manipuliuoti mamyte nuo pat kūdikystės ir tas nesibaigia jiems užaugus. Žino, kad mama nusileis, jei dar paverks, kad vistiek gaus ko nori. O piktesnis žodis iš draugo pusės akimirksniu duodavo rezultatus. Šioje vietoje ir mama turi suprasti, kad turi laikytis iki galo savo pozicijos. Dabar ir jau aš tą moku (su draugo pagalba). Jei NE - tai iki galo ir turi būti NE, kad ir ką vaikas bedarytų.
Bet yra kita medalio pusė. Kaip į draugą žiūri dabar mano vaikas. Jis kai būna vienas namuose su draugu (kai aš dirbu) - tai būna kaip šilkinis, geras, be kaprizų, ramus, klauso visko, tik būname tryse - prasideda zyzimai, dirbtinės ašarytės, visokiausių norų atsiranda ir pan. Vaikas žino ir atsirenka kaip su kuo elgtis, kokiam būti su tam tikrais žmonėmis.
Bet dabar vaikas vis sako "kai Eimantas dirbs tada galėsim?", "tegul Eimantas eina į darbą", "nenoriu būti su Eimantu". Ir matosi kad vaikas jo prisibijo. Nors nėra gavęs jokių bausmių, nei nebuvo kelta balso ant vaiko, bent prie manęs. Tiesiog dabar vaikas vistiek nori daugiau būti su mama, nei su juo. Mums mažai dienų išpuola, kad abiems būtų laisva nuo darbų, tai todėl neišeina dažniau pasibūti, papramogauti kartu, visiems tryse - o tas būtų į naudą.
Ir nereikia pyktis prie vaiko. Tada jis žino, kad dėl jo kaikurių norų kyla konfliktai, "tėtis neleidžia, o mama pyksta ant tėčio, kad man kažko neduoda". Tada vaikas žino, kad dar turi įtakos jo zyzimai.
Tiesiog reikėtų abiems (tėčiui ir mamai) susitarti kas galima, kas negalima. Kiek toli gali tėtis nueiti su auklėjimu, kad prie vaiko nebūtų kivirčų. Ir gerai būtų, kad kai vienas bara, kad kitas tylėtų. O paskui kai vaiko nebus šalia - aiškinkitės kas kam nepatiko ir pan... Ir dar vienas dalykas - negalima abiems tėvams užsipulti vaiko. Jei bara - tai kažkuris vienas, o ne abu. Kadangi vaikas negalvotų, jog visi nusistatę prieš jį.

Kaprizai, kritimas ant žemės - tas iš darželių ateina, bent mano vaikui taip buvo. Bet jei nekreipi dėmesio - praeina. Svarbiausia mokėti nukreipti vaiko mintis kita linkme, nei kad jis kažko užsigeidžia. Kaprizus galima įveikti žaidimų forma ir galiausiai jų vis mažės. Bet gal su mergaitėmis kitaip, jos daug lepesnės, jautresnės...

Tiesiog linkiu sveikatos, stiprybės abiems tėveliams, kadangi vaikui taip pat sunku ir reikia priprasti prie to, kad mama su nauju dėde...

vaikas labai idomiai elgiasi,kai pvz esam dviese-einam i cirka,ar dar kur,ji manes klauso idealiai,ir paskutiniu metu nekyla komunikaciniu problemu,taciau mama vis smarkiau priestarauja del to,kad as noriu kur nors su ja eiti ar ka nors veikti dviese,kadangi as gydziausi sunkia liga naturalu,kad ji bijojo del mano busenos,bet man norisi geriau pabendrauti su vaiku,kai mama nesikisa mes ir pakvailiojam,taciau mama del visko bijo ir pergyvena.
Vaikas mane pripazista ir matosi ,kad myli ir skaitosi,bet dabar mergaite jau pradeda draskytis tarp musu abieju.kas irgi nera gerai,kad tai netaptu-gero blogo policininko sindromas.
kaip itikint mama kad ji daugiau laisves duotu mums abiems : ) ?

O tai kam jums tos laisvės atskirai? Galit gi ir trise pramogauti, gerai laiką leisti. Taip ir geriausia. Ypač jei mergaitė jaučia tarp jūsų kokią nors konkurenciją dėl jos. Jei mamytė pergyvena, daugiau pabūkit trise, su mamyte, ir ji pamatys jūsų santykius su mergaite, gal nusiramins.

kaip lengva tokius dalykus " nurasyti" darzeliui
Papildyta:

naturalus dalykas,net ir tarp biologiniu tevu,kai vaikas pramogauja ar bendrauja atskirai su vienu is teveliu nebuna jokiu oziuku,kaprizu ir t.t.

Nu jau nusišnekėjai visai

Pagirtinas Mariaus sprendimas prisidėti prie mergaites auklėjimo. Mano nuomone tik laikui begant atsiras glausus rysys tarp visu triju, tikrai nera lengva mamai ir dukrai patyrusiai smurta ir nelengva Mariui, kuris serga...Mariau tu pirmiausia ziurek savo sveikatos, nes tik pasveikes padesi toms dviems butybėms...Buk tolerantiskas, ir bausmiu geriau netaikyti, svarbu savo autoritetu uzsitikrinti mergaites pagarba ir potruputi surasti auklejimo kompromisa

O gal tavo moteris tiesiog bijo? Na,ta prasme,ji su dukra kentė smurtą nuo pirmojo vyro,gal ji net nesąmoningai baiminasi tavo griežtesnio auklėjimo mergaitės atžvilgiu? Jos ankstesnė patirtis,manau,įsirėžus jai giliai į pasąmonę. Ir gal ji net to ir nenorėdama,viską matuoja su praeitimi?

Mariau, vaikų autoritetą užsitarnauja tie, kurie su jais yra šilti, draugiški ir empatiški. Nežinau, kokia Tavo būklė, ar tai laikina, bet tikiu, kad nelengva. Tačiau Tu esi suaugęs žmogus, o ji tik vaikas, kuris išvis nesugeba kontroliuoti savo emocijų, impulsų, net nežino, kad reikia tai daryti. Kai kurie vaikai iš prigimties yra jautresni, emocingesni, irzlesni. Jūsų mergaitė, be to, dar turi ir traumuojančios patirties. Jeigu nori tapti jai artimu ir autoritetingu žmogumi, niekur nedingsi - teks priimti ją tokią, kokia yra. Ir gerbti mamos auklėjimo metodus, nes ji turi savų priežasčių elgtis vienaip ar kitaip. Tai, kad mergaitė būtent prie mamos kelia isterijas, yra visiškai normalu - vaikas savo subtiliausius ir labiausiai kankinančius jausmus atskleidžia tam, kuriuo šiame pasaulyje pasitiki labiausiai.

Neegzistuoja toks mygtukas, kuris akimirksniu išjungtų vaiko isteriją. Lygiai taip pat jokioje knygoje nerasi ir jokiuose kursuose negausi recepto, kaip irzlų ir jautrų vaiką paversti šilkiniu. Tėvystės meno mokomės visą gyvenimą, ir tie mokslai yra ne iš lengvųjų. Diržas ir plačiai atidaryta gerklė čia netinka, nebent labai nori, kad vaikas Tavęs bijotų ir patyliukais nekęstų. Be to, taip gali galutinai sužlugdyti mergaitės savigarbą, ir užaugusi ji užsiraus ant tokio paties šmikio, koks yra jos tėvas. Mano asmenine nuomone, patėvis ir pamotė išvis neturi teisės taikyti jokių drastiškų auklėjimo priemonių jokiomis aplinkybėmis.

Beje, viena iš fatališkų klaidų, kurias dažnai daro patėviai/pamotės yra siekis tapti vaikui antru tėvu ar motina. Neišdegs. Tėvas yra vienas, koks jis bebūtų. Patėvio vaidmuo kitoks. Turi būti vaikui labiau draugas nei tėvas.

Jeigu reikia konkrečios teorijos apie vaikų raidą, susirask Ritos Žukauskienės knygą "Raidos psichologija". Tai grynai akademinis leidinys, išdėstyti svarbiausi dalykai. Iš pop-psichologijos galiu rekomenduoti Gary Chapman ir Ross Campbell "Penkios vaikų meilės kalbos".

Moterys šioje temoje Tau davė daug gerų patarimų. Sėkmės

čia priklauso nuo to, ar tikrasis tėvas yra ir koks jo vaidmuo.

Taip, tai tiesa. Bet šiuo atveju, kiek supratau, tėvas yra. Tad reikalas slidus.

Pritariu... Gan dažnai girdėdavau negražiai skambantį posakį, kad tėvas ne tas kuris padarė, o tas, kuris užaugino. Jeigu tikrasis tėvas smurtautojas, o patėvis geras, besirūpinantis, norintis būti kartu, tai tik pagirtina ir noras būti kuo arčiau mylimo žmogaus vaikučio yra savaime suprantamas dalykas Nepripažįstu biologinio tėvo išaukštinimo, vien dėl to, kad jis įrašytas gimimo liudijime, o vietoj to, kad augintų vaiką, pvz. metė mamą nėščią ar smurtavo prieš ją ar prieš vaiką ir pnš.
Mariui patarčiau tiesiog rasti kompromisą su mažylės mama, iš tavo pasakojimo atrodo, kad ji yra įsitempusi, "įjungta" stipri savisauga ir vaiko apsauga nuo jas žeidusių aplinkybių. Galbūt jai sunku iš naujo pasitikėti vyriškąja puse, dėl to nevalingai nesinori visiškai atiduoti auklėjimo Jums. Žodžiu, čia gali būti ir ne taip kaip sakau... Bet viskas manau išsispręs su laiku ir bendraujant tarpusavyje dėl iškilusių problemų. Sėkmės...

1) kaip galima grieztai ir drausmingai laisvai save isreiksti. Gal galit papasakoti placiau?
2) tai jau jusu problema o ne vaiko. Vaikas neturi kenteti del jusu ligos. Kaip ir jusu antroji puse. Atminkit - kiekvienai motinai pirmiausia bus VAIKAS o tik paskui visa kita. Jei mama mato kad jus su savo grieztu auklejimu ne i tema jos vaikui - ji ir stengiasi atriboti. Teisingai daro. Sakot kad priemet jas abi kaip viena vieneta, tai ir priimkit, nes panasu kad stengiates peraukleti jas abi - mama - uz ta laisva auklejima, vaika - uz tiesiog buvima vaiku.
3) bukit garbingas zmogus, rodykit pavyzdi, VISADA elkites tinkamai ir is vaiko reikalaukit tik to ka pats darot nepriekaistingai. I visa kita nekreipkit demesio.
4) o kaip jus ta auklejima isivaizduojat? Pabukit su mergaite, paskaitykit knygele, nusiveskit pasivaiksciot ar uzsiimkit veikla kuria ji megsta. Mylekit, o ne sakykit kad mylit. Ir tai yra viskas. Nereikai to vaiko istisai aukleti. Mama siuo atveju teisi. Be to - jus esat pasalinis zmogus toj seimoj. Tikrai ne jusu reikalas kaip mergaite reikalauja mamos demesio ir ka ta mama su tuo daro. Tai tik judvieju reikalas. Jus galit stebeti, patarti, bet nesikisti.
Papildyta:

keista kad dziaugiates kai vaikas "silkinis" isivaizduokit savo sunu uzaugusi, siekianti karjeros, turinti pakovoti uz save gyvenime. Kaip tada su tuo "silku"?
Laimei vaikas turi jus.

Tokiose situacijose geriausia kreiptis i psichooga,o toliau priklausys nuo jusu, kaip noresite ir sugebesite keistis ir padeti vieni kitiems. Paprastai tai nebuna malonu ir pasekmes gali buti netiketos,nes dazniausiai zmones nelinke keisti savo elgesio ir iprociu,o reikalauja to is kitu.Sekmes!

reikia nepamiršt, kad su vaiku kartu augama ir mokomasi.
mama, kuri augina vaikutį nuo gimimo, turi daugiau patirties, kaip su juo elgtis ir bendrauti, negu naujas tėvelis. mama aišku gali būti ir neteisi, bet naujas tėvelis turi tikrai mažiau patirties.

Mama gali tureti "blogos" patirties ir aklos meiles...trukdancios aukleti vaika ir bendrauti su naujuoju teveliu...

Sveiki ,
Noreciau truputi pakomentuoti is kitos barikadu puses
As vaika auginu viena , bet man labai padeda mano mylimas zmogus, kuris atstoja vaikui teva...
Mano manymu jums tiesiog reiketu is pat pradziu susesti su jusu drauge ir atvirai pasisneketi apie viska... Kodel ji neprileidzia labai arti jusu prie vaiko auklejimo , kokie jos planai , kas liecia jusu bendros ateities. Gal ji kazko bijo... Gal ta baime susijusi su jumis... minejot , kad gydotes sunkia liga... gal ji bijo jusu netekti ...
ir taip bando apsaugoti save ir vaika nuo psichologines traumos , jei kartais jusu netektu...
Be to auklejimas turetu buti 2 zmoniu reikalas, jei jie planuoja ateiti kartu ...
nes jei vienas kazka draus, o kitas viska leis, tai vaikas tuo naudosis ... ir ateity bus dar didesni skandalai , nes vaikas manipuliuos tevais ...
Be to vien tik draudimais nieko nepasieksi , lygiai taip pat kaip ir vien tik leidimais ...
Geriausia surasti su vaiku kompromisa..." gal mes dabar padarom taip , o veliau galesim padaryt taip kaip tu nori ... " Juk tokio amziaus vaikas jau supranta tokius dalykus ... Tai tikrai nebus konkretus draudimas .... bet galimybe vaiko demesi nukreipti i kita puse... O jusu antroji puse turetu toki dalyka palaikyti ...

Bet kaip ir minejau , butina jums dviese susesti ir viska atvirai apsneketi ...
Nes cia forume , ka kas besneketu , jie neisspres jusu problemos

Nesutinku. Mane ir mano sese augino patevis nuo 5 metu. kai man buvo 6 atsirado sesute dar viena. Aisku, is vaikystes man atrode, kad isskiria ir pan. , kad mums yra per grieztas, siaip abu tevai grieztoki buvo. Laukdavau ir kada isvaziuos pvz zvejot per nakti, tada bus namie tik mama, zodziu nelabai norejau, kad jis gyventu kartu. Tikraji teva pazinojau, jis buvo linkes ir rankas kilnoti, ka ir dare pries savo mama (mociute) ir stikliuka kilnoti ir nedirbo niekur. Nors ir patevis tais laikais nevengdavo isgert, bet siaip rupinosi namais. Su tevu per tokius dalykus nebesinorejo rysiu palaikyt, nes as augau, ir tas mastymas keites. Kai man buvo 17 jis mire. Laidotuvese dalyvavau, bet sielvarto nejutau, netgi palengvejo, kad mociute pagaliau gyvens ramiai.
pernai atsitiko nelaime, teko palaidot ir patevi. del sito, tai ir dabar rasau, ir jau asaros byra. Negaliu susitaikyt iki galo. Pati istekejau pries gera menesi, negaliu net apsakyt, kaip man jo truko.. Ir po nelaimes nenorejau eit pas mama, nes jausdavau kaip truksta jo namie, tu juokavimu su mama, paprasciausio buvimo to. Tiesiog vaikystej svietes kitaip. Vieni brendo , kiti augo, supratimas, poziuris, bendravimas keitesi. Jis ir buvo mano TIKRASIS tevas.

Sveikos,

as manau kad tevas yra tas kuris uzaugina. As pati agau seimoje su tevu ir mama bet turejau sese, jos tetis kitas, mano tetis ja prieme kaip savo vaika ir kai as atsiradau ne vieno karto nepajutome kad butume ne vieno tevo vaikai, jis su mumis elgesi vienodai, neisskirdamas

O su specialistu Jusu busimoji zmona nesutinka pabendrauti?