~Vėjūnė~
2006 03 11, 20:19
 Geriausi dalykai prasideda romantiškais vakarais  Dideliais kąsniais krenta migdolinės snaigės, sukdamosios leidžiasi į sielą. Jaučiu, kaip kutendama jausmus viena išdykėlė tirpsta ant mano nosies. Koketiškai nubraukiu ją nuo nosytės ir uždarau langą. Stikle atsispindi niūniuojantis siluetas, turbūt su meile (man) ruošiantis arbatą. Girdžiu, kaip į puodelio sieneles atsimuša tirpstantys cukraus kristalai. Šiandien mano pojūčiai stipresni 100 kartų. Šiandien aš pildau savo sapnus. Atsisuku... Ant stalo stovi tik atšalęs kakavos puodelis. Kakavos, kurios kvapas nukelia mane į vaikystę, sušildo rankas, mintis. Puodelis, iš kurio kažkada elegantiškai gurkšnojau aviečių arbatą ir tikėjau, kad liūdnų pasakų nebūna. Puodelis. O tavęs nėra. Alkūnėmis pasiremiu į palangę ir stebiu pro šali tapsenantį laiką. Įsimylėjėlių porelė užuovėjoje nuo vienas kito pečių renka saldžius sniego dribsnius. Sulinkusi senučiukė prie krūtinės prispaudusi neša išblukusį maišelį. Šalia jos rogutes traukia kepurėtas berniūkštis. Rogių pėdsakais lengvu žingsniu, lengvabūdiškai susikišęs rankas į kišenes seka dar vienas žmogus... Langas atsiveria vos spėjus susitikti dviems poroms balzganų akių. - Labas svajuke. Manęs prie lango lauki? - Ką tu! Kur klaidžioji per tokią... - Pūgą? - Taip. Nešalta? - Šaltoka. Ir snaigės šlapios. Bet niekas nepakviečia sušilti. - Ghm ghm. Nori arbatos? - Aviečių? - Žinoma... - Ateinu  Užsivėrus langui mane iki pirštų galiukų apima panika - susivėlus, nepasidažius, su naktiniais, o namuose - chaotiška romantika (bardakas)... Mažas chemijos prisilietimas prie aksominių blakstienų, per banguotus plaukus perbrauktas šepetys ir minkštutis, didelis megztinis (po juo- mieli apatiniai, dvelkiantys subtilumu ir turintys savybę dingti iš kart po trečio bučinio). Gerai, kad jis užtruks dar kokias 5 min. - reikia apeiti aplink namą, o apsnigtų takelių net nesimato. Tegul klampoja  Beldimas į duris. Jam nepatinka mano durų skambutis. Per daug primena šaižų kaimynės balsą, kai ji užsuko mums per daug įsijautus į garsią Billy Myers muziką. - Labas... (Dabar seka mielas pakštelėjimas į kairį skruostuką) Koooks oras... Brr... - Aga, - sakau aš ir atsimenu, kad žmonės kalba apie orą, kai vengia kitokių temų. - Bet man patinka žiema, ypač kai sniegas nepažliunga. - Žinau (nusivelka striukę ir nedrąsiai trypčioja it pirmąkart užsukęs.). - Užeik... Jis įsitaiso ant kėdės su geltona pagalvėle, o aš nugara atsiremiu į palangę. Taip galiu matyti jį visą. Balzganai mėlynas, lyg jūra prieš audrą akis, duobutes skruostuose, nenusakomai nuostabios formos lūpas, į kurias ilgiau pažiūrėjus galima ištirpti nuo geismo ir spartakiškai sudėtą kūną... Taip galiu matyti, jausti, užuosti jo aromatą. Kvepalus, sumišusius su kerinčiu individualumu. Keletą kartų užuodusi juos kituose vyruose taip ir likau neradusi to kerinčio... Menu, kaip verkiau įsikniaubusi į jo petį, jis manė guodė (nesijaudink, rasi tuos savo raktus), o aš į save sugėriau visą jo aromatą... - Aš įjungsiu muziką... - išeina jis ant stalo palikęs pusiau nugertą avietinės arbatos puodelį. Netrukus pasklinda šilkiniai garsai... Bet tai ne Myers'as, čia baisiai mielas balsas dainuoja Your body is a wonderland... Your body is wonder, I'll use my hands.... Atsiremiu į palangę, o stikle matau pro duris įžengusį ir staigiai sustojusį siluetą. Taip man mylimą siluetą. Svajotą, geistą, sapnuotą. Gal net mylėtą. Bijau, kad jis neišnyktų, todėl nuleidžiu blakstienas... Jaučiu, kaip rankos nusileidžia ant mano juosmens ir lėtai liepia suktis 180 laipsnių kampu. Jo kūnas kvepia tais pačiais kvepalais, tik dabar jie sumišę su aistra. Atsimerkiu. Šiluma dvelkia dar vienos lūpos prie manųjų. Bet mes nesibučiuojame. Tiek daug platoniškos draugystės ir tiek daug įsitikinimų, kad mes- draugai.geriausi... Tiek daug muzikos, ilgų pokalbių ir tiek daug svajonių vienumoje... Noriu atsidžiaugti. Gana laukimo. Gana daryti tik tai, kas galima. Laikas veikti. Išgaruoja mano megztinis. Trys bučiniai. Šiąnakt aš tavo. Šiąnakt, ryt ir visada... Nebebėgsiu. Tas vakaras buvo vasario 13-osios vakaras...  Iš ryto jaučiu, kad migdolinės snaigės tirpsta mano širdyje vien nuo tavo žvilgsnio. 
agnieska
2006 03 13, 23:26
[tiesiog nuostabu,manyje prisiminimai atgime apie tas romantiskas naktis.si nuostabu pasakojima reiktu i pirma laikrasciu puslapi patalpint  
perskaiciau ir istirpau...
niu, laaaabai grazu
convict
2006 03 20, 06:30
Nieko sau
2006 03 20, 21:01
Labai gražu, tik gaila, kad konkuras jau pasibaigė 
Paskaičius šiluma per visą kūną nuėjo... Ach, kur tie romantiški vakarai ir naktys...
vanilla_ice
2006 03 30, 14:40
Svelnus siurpuliukai perbego per visa kuna...  Dieve,kaip romantiska....
kartais kiti tokių dalykų net nepastebi, priima kaip savaime suprantamus įvykius.... šaunu, kad tai vertini ir gebi šitaip visiems papasakoti
Dominykos
2009 02 09, 12:20
Labai grazus pasakojimas ir zodziu zaismas, saunuole sekmes 
Be galo grazu ir romantiska
skorpea
2009 02 18, 10:53
grazu
Labai labai gražu
labai romantiška
Landrita
2009 02 25, 12:27
QUOTE(Vėjūne @ 2006 03 11, 22:19) Geriausi dalykai prasideda romantiškais vakarais Dideliais kąsniais krenta migdolinės snaigės, sukdamosios leidžiasi į sielą. Jaučiu, kaip kutendama jausmus viena išdykėlė tirpsta ant mano nosies. Koketiškai nubraukiu ją nuo nosytės ir uždarau langą. Stikle atsispindi niūniuojantis siluetas, turbūt su meile (man) ruošiantis arbatą. Girdžiu, kaip į puodelio sieneles atsimuša tirpstantys cukraus kristalai. Šiandien mano pojūčiai stipresni 100 kartų. Šiandien aš pildau savo sapnus. Atsisuku... Ant stalo stovi tik atšalęs kakavos puodelis. Kakavos, kurios kvapas nukelia mane į vaikystę, sušildo rankas, mintis. Puodelis, iš kurio kažkada elegantiškai gurkšnojau aviečių arbatą ir tikėjau, kad liūdnų pasakų nebūna. Puodelis. O tavęs nėra. Alkūnėmis pasiremiu į palangę ir stebiu pro šali tapsenantį laiką. Įsimylėjėlių porelė užuovėjoje nuo vienas kito pečių renka saldžius sniego dribsnius. Sulinkusi senučiukė prie krūtinės prispaudusi neša išblukusį maišelį. Šalia jos rogutes traukia kepurėtas berniūkštis. Rogių pėdsakais lengvu žingsniu, lengvabūdiškai susikišęs rankas į kišenes seka dar vienas žmogus... Langas atsiveria vos spėjus susitikti dviems poroms balzganų akių. - Labas svajuke. Manęs prie lango lauki? - Ką tu! Kur klaidžioji per tokią... - Pūgą? - Taip. Nešalta? - Šaltoka. Ir snaigės šlapios. Bet niekas nepakviečia sušilti. - Ghm ghm. Nori arbatos? - Aviečių? - Žinoma... - Ateinu Užsivėrus langui mane iki pirštų galiukų apima panika - susivėlus, nepasidažius, su naktiniais, o namuose - chaotiška romantika (bardakas)... Mažas chemijos prisilietimas prie aksominių blakstienų, per banguotus plaukus perbrauktas šepetys ir minkštutis, didelis megztinis (po juo- mieli apatiniai, dvelkiantys subtilumu ir turintys savybę dingti iš kart po trečio bučinio). Gerai, kad jis užtruks dar kokias 5 min. - reikia apeiti aplink namą, o apsnigtų takelių net nesimato. Tegul klampoja Beldimas į duris. Jam nepatinka mano durų skambutis. Per daug primena šaižų kaimynės balsą, kai ji užsuko mums per daug įsijautus į garsią Billy Myers muziką. - Labas... (Dabar seka mielas pakštelėjimas į kairį skruostuką) Koooks oras... Brr... - Aga, - sakau aš ir atsimenu, kad žmonės kalba apie orą, kai vengia kitokių temų. - Bet man patinka žiema, ypač kai sniegas nepažliunga. - Žinau (nusivelka striukę ir nedrąsiai trypčioja it pirmąkart užsukęs.). - Užeik... Jis įsitaiso ant kėdės su geltona pagalvėle, o aš nugara atsiremiu į palangę. Taip galiu matyti jį visą. Balzganai mėlynas, lyg jūra prieš audrą akis, duobutes skruostuose, nenusakomai nuostabios formos lūpas, į kurias ilgiau pažiūrėjus galima ištirpti nuo geismo ir spartakiškai sudėtą kūną... Taip galiu matyti, jausti, užuosti jo aromatą. Kvepalus, sumišusius su kerinčiu individualumu. Keletą kartų užuodusi juos kituose vyruose taip ir likau neradusi to kerinčio... Menu, kaip verkiau įsikniaubusi į jo petį, jis manė guodė (nesijaudink, rasi tuos savo raktus), o aš į save sugėriau visą jo aromatą... - Aš įjungsiu muziką... - išeina jis ant stalo palikęs pusiau nugertą avietinės arbatos puodelį. Netrukus pasklinda šilkiniai garsai... Bet tai ne Myers'as, čia baisiai mielas balsas dainuoja Your body is a wonderland... Your body is wonder, I'll use my hands.... Atsiremiu į palangę, o stikle matau pro duris įžengusį ir staigiai sustojusį siluetą. Taip man mylimą siluetą. Svajotą, geistą, sapnuotą. Gal net mylėtą. Bijau, kad jis neišnyktų, todėl nuleidžiu blakstienas... Jaučiu, kaip rankos nusileidžia ant mano juosmens ir lėtai liepia suktis 180 laipsnių kampu. Jo kūnas kvepia tais pačiais kvepalais, tik dabar jie sumišę su aistra. Atsimerkiu. Šiluma dvelkia dar vienos lūpos prie manųjų. Bet mes nesibučiuojame. Tiek daug platoniškos draugystės ir tiek daug įsitikinimų, kad mes- draugai.geriausi... Tiek daug muzikos, ilgų pokalbių ir tiek daug svajonių vienumoje... Noriu atsidžiaugti. Gana laukimo. Gana daryti tik tai, kas galima. Laikas veikti. Išgaruoja mano megztinis. Trys bučiniai. Šiąnakt aš tavo. Šiąnakt, ryt ir visada... Nebebėgsiu. Tas vakaras buvo vasario 13-osios vakaras... Iš ryto jaučiu, kad migdolinės snaigės tirpsta mano širdyje vien nuo tavo žvilgsnio. Labai grazu ir silta...
eliukastukas
2009 03 21, 18:44
hmmmmmmm...uzburia
~Vėjūnė~
2009 03 23, 22:01
ačiū 
SERPIENTE
2009 04 27, 02:03
labai graziai parasyta eh ta romantika
egle-kristina
2009 04 27, 17:29
labai romantiskai ir svajingai parasei... saunuole
süße-maus
2009 05 09, 01:13
QUOTE(Vėjūne @ 2006 03 11, 19:19) Geriausi dalykai prasideda romantiškais vakarais Dideliais kąsniais krenta migdolinės snaigės, sukdamosios leidžiasi į sielą. Jaučiu, kaip kutendama jausmus viena išdykėlė tirpsta ant mano nosies. Koketiškai nubraukiu ją nuo nosytės ir uždarau langą. Stikle atsispindi niūniuojantis siluetas, turbūt su meile (man) ruošiantis arbatą. Girdžiu, kaip į puodelio sieneles atsimuša tirpstantys cukraus kristalai. Šiandien mano pojūčiai stipresni 100 kartų. Šiandien aš pildau savo sapnus. Atsisuku... Ant stalo stovi tik atšalęs kakavos puodelis. Kakavos, kurios kvapas nukelia mane į vaikystę, sušildo rankas, mintis. Puodelis, iš kurio kažkada elegantiškai gurkšnojau aviečių arbatą ir tikėjau, kad liūdnų pasakų nebūna. Puodelis. O tavęs nėra. Alkūnėmis pasiremiu į palangę ir stebiu pro šali tapsenantį laiką. Įsimylėjėlių porelė užuovėjoje nuo vienas kito pečių renka saldžius sniego dribsnius. Sulinkusi senučiukė prie krūtinės prispaudusi neša išblukusį maišelį. Šalia jos rogutes traukia kepurėtas berniūkštis. Rogių pėdsakais lengvu žingsniu, lengvabūdiškai susikišęs rankas į kišenes seka dar vienas žmogus... Langas atsiveria vos spėjus susitikti dviems poroms balzganų akių. - Labas svajuke. Manęs prie lango lauki? - Ką tu! Kur klaidžioji per tokią... - Pūgą? - Taip. Nešalta? - Šaltoka. Ir snaigės šlapios. Bet niekas nepakviečia sušilti. - Ghm ghm. Nori arbatos? - Aviečių? - Žinoma... - Ateinu Užsivėrus langui mane iki pirštų galiukų apima panika - susivėlus, nepasidažius, su naktiniais, o namuose - chaotiška romantika (bardakas)... Mažas chemijos prisilietimas prie aksominių blakstienų, per banguotus plaukus perbrauktas šepetys ir minkštutis, didelis megztinis (po juo- mieli apatiniai, dvelkiantys subtilumu ir turintys savybę dingti iš kart po trečio bučinio). Gerai, kad jis užtruks dar kokias 5 min. - reikia apeiti aplink namą, o apsnigtų takelių net nesimato. Tegul klampoja Beldimas į duris. Jam nepatinka mano durų skambutis. Per daug primena šaižų kaimynės balsą, kai ji užsuko mums per daug įsijautus į garsią Billy Myers muziką. - Labas... (Dabar seka mielas pakštelėjimas į kairį skruostuką) Koooks oras... Brr... - Aga, - sakau aš ir atsimenu, kad žmonės kalba apie orą, kai vengia kitokių temų. - Bet man patinka žiema, ypač kai sniegas nepažliunga. - Žinau (nusivelka striukę ir nedrąsiai trypčioja it pirmąkart užsukęs.). - Užeik... Jis įsitaiso ant kėdės su geltona pagalvėle, o aš nugara atsiremiu į palangę. Taip galiu matyti jį visą. Balzganai mėlynas, lyg jūra prieš audrą akis, duobutes skruostuose, nenusakomai nuostabios formos lūpas, į kurias ilgiau pažiūrėjus galima ištirpti nuo geismo ir spartakiškai sudėtą kūną... Taip galiu matyti, jausti, užuosti jo aromatą. Kvepalus, sumišusius su kerinčiu individualumu. Keletą kartų užuodusi juos kituose vyruose taip ir likau neradusi to kerinčio... Menu, kaip verkiau įsikniaubusi į jo petį, jis manė guodė (nesijaudink, rasi tuos savo raktus), o aš į save sugėriau visą jo aromatą... - Aš įjungsiu muziką... - išeina jis ant stalo palikęs pusiau nugertą avietinės arbatos puodelį. Netrukus pasklinda šilkiniai garsai... Bet tai ne Myers'as, čia baisiai mielas balsas dainuoja Your body is a wonderland... Your body is wonder, I'll use my hands.... Atsiremiu į palangę, o stikle matau pro duris įžengusį ir staigiai sustojusį siluetą. Taip man mylimą siluetą. Svajotą, geistą, sapnuotą. Gal net mylėtą. Bijau, kad jis neišnyktų, todėl nuleidžiu blakstienas... Jaučiu, kaip rankos nusileidžia ant mano juosmens ir lėtai liepia suktis 180 laipsnių kampu. Jo kūnas kvepia tais pačiais kvepalais, tik dabar jie sumišę su aistra. Atsimerkiu. Šiluma dvelkia dar vienos lūpos prie manųjų. Bet mes nesibučiuojame. Tiek daug platoniškos draugystės ir tiek daug įsitikinimų, kad mes- draugai.geriausi... Tiek daug muzikos, ilgų pokalbių ir tiek daug svajonių vienumoje... Noriu atsidžiaugti. Gana laukimo. Gana daryti tik tai, kas galima. Laikas veikti. Išgaruoja mano megztinis. Trys bučiniai. Šiąnakt aš tavo. Šiąnakt, ryt ir visada... Nebebėgsiu. Tas vakaras buvo vasario 13-osios vakaras... Iš ryto jaučiu, kad migdolinės snaigės tirpsta mano širdyje vien nuo tavo žvilgsnio. Nu esu naujoke ir nezinau ar cia teisngai ka parasiau ir kur rasyti mano pirmas straipsnelis kur uzkliuvau pas supyr ytes mamas,noriu pasakyti aciu tau ,kad tu taip moki parasyti as taip moku tik prisimiti ir paieiliuoti pries miega ,kokie grazus tavo zodziai kiek juose meiles is taves tesiog svelnu.
*visterija*
2009 05 13, 09:35
Midnattssola
2010 01 20, 13:52
S.A.T.I.N.E
2010 03 18, 15:12
koks grazus pasakojimas
Marina_007
2010 05 12, 10:24
|
|
