. Pasidalinkit patirtimi, nuomonemis, koksgi tas idealiausias metu skirtumas?
Full Version: Kada planuoti antra vaika?
Bandau susivokti, kada planuoti antraji vaikuti (baisingai norisi jau dabar, bet protu suvokiu, kad ankstoka)
. Pasidalinkit patirtimi, nuomonemis, koksgi tas idealiausias metu skirtumas?
As turiu pametinukus, 1m 5men skirtumu ir tikrai esu laaabai patenkinta. Ne tik man gerai, gerai ir vaikiukams, turi sau zaidimu partneri, niekada netenka nuobodziauti vienam, nes mama pastoviai juk negali kartu buti. Dabar laukiames trecio, mazesniajam bus 1m 10men. kai gims pats maziausias, kai kurie zmones mano, kad isprotejom... Bet mano sveikata leidzia, o visada norejome triju, taigi kodel ne. Bet, aisku kiekvienos seimos situacija kitokia. Ir, turbut, sunku pasakyti, koks skirtumas geriausias tarp vaiku. Cia jau kiekvienos seimos asmeninis sprendimas. Taigi, sekmes nusprendziant!!!!! Jei abu labai norit jau dabar ir galimybes leidzia, tai kodel ne
Mes taip pat norime antro vaiko, bet sistuacija tokia, kad turime laaaaabai mažai vietos, esu labai užsiėmusi (daug dirbu  ), todėl norėčiau, kad antras mūsų vaikutis pasaulį išvystų po kelių metų, kai mes su pirmuoju pradėsime lankyti pirmą klasę... Ir mažas iš mokyklos parėjęs nebus vienas, kol pripras...
mano pirmagimei 11 men, kai sukako 6 - nebesisaugom, labai norim pametinuku
bet kol kas ner antro
Ir as noriu pametinuku, bet panasu kad nebus. O beje, gydytojai sako, kad geriausias laikas po triju metu, mat moters organizmas pilnai po gimdymo atsigauna mazdaug per 2 metus.
As irgi norejau po 2 metu, bet isejo taip kaip isejo, bus tik 1m ir 5 men, aisku jei viskas bus gerai, nes kaip minejot m,oters organizmuo atsistatyti reikia laiko. Dabar as jauciu, kad siek tiek sunkiau negu su pirmaja buvo, matysim kaip toliau.
Pametinukus auginti yra labai smagu. Apie dziaugsmus ir bedas su pametinukais aptarinejome skyrelyje "Gausi musu seimynele" uzsuk ten dau informacijos, kuri gal ir pravers kada. As laaabi sveikinu nora tureti pametinukus, vaikams labai geria, mama gal kiek ir sunkiau, bet kitoms ir vienas vaikas pasaulio pabaiga.
I chochitsa i kolitsa
Nelabai suprantu kodel zmones nori antro vaiko
Nu va turiu  , dziaugiuosi juo, myliu be proto, lepinu visaip. bet antro kazkodel nenoriu Gal noresiu kai sitas jau bus paauges, o noresis maziuko
va va, ragana, ir man taip buvo, bet kai jau paauga, tai vel taip norisi kad toks mazas butu , kad antras- pats tas  tik nesuprantu del pametinuku, juk vaikyste- tik koks penktadalis zmogaus gyvenimo, ir gimdyti viena po kito "kad vaikams butu smsgu zaisti' nu nelabai itikinamas motyvas... juk uzaugs tie vaikai ir tada koks jau skirtumas koks ten amziaus skirtumas tarp ju  pilna aplink pavyzdziu, kad ir pametiniai vaikai ir nebendrauja suauge, o tarp kuriu didesnis skirtumas puikiai sutaria...
Nesupranti, ir nesuprasi, nesupyk. O gimdau ne vien del to, kad jiems smagu butu zaisti.
Nu ir ne vien mamkinas nesupranta... Aš irgi nesuprantu...
 Tarp mano jaunuolių 2,5 metų skirtumas, bet vis tiek manau, kad šiek tiek per mažas... 
Man atrodo, kad bet koks skirtumas turi savo + ir -. Truputį vėliau pamatysi kaip faina taviškiams (tuo labiau, kad abu berniukai). Aš matau, kaip maniškiui liūdna vienam  Na, bet kaip išėjo, taip. Dabar jau jis galės būt pakalbininkas man
O as taip pat uz maza metu skirtuma tarp vaiku. Ne tik vaikysteje vaikai "zaidzia kartu". Ir suaugus mazas metu skirtumas tarp broliu/seseru yra didelis privalumas, panasesni interesai (tikrai netaikau to 100%, bet bent jau tikimybe didesne).Mano tevai taip pat galvojo, kad va as pradesiu eiti i mokykla, tuomet mama gimdys antra, ir pabus namie. Taip ir buvo. Tik nepagalvojo, kad toks metu skirtumas tarp vaiku gerai patiems tevams, o ne vaikams. Visuomet pavydejau pametinukems puseserems, kurios buvo ne tik seses bet ir geriausios drauges.
Mes su vyru pakolkas vienos nuomones, kad anrto leliuko mums nereikia. Reikia sita normaliai isauginti ir i zmones isleisti
O as visuomet norejau triju, nors mano pirmoji dukte tikrai ne is ramiuju, iki pusantru metuku nebuvo ne vienos ramios nakties ir auginam mes ja be seneliu pagalbos, vienui vieni. Mano draugei, vienturtei, kazkada mociute buvo sakiusi (jai sie zodziai labai isimine), kad vienturciui vaikui bus sunku savo tevus laidoti. Cia ne tiesiogine prasme, o tai, kad vienam vaikui yra sunkiau tiek fiziskai, tiek moraliskai, nera su kuom ta nasta pasidalinti. Nors tarp musu su sese 7 metu skirtumas, bet vis tiek jei noriu pasisneketi "po dusam" - skambinu jai. Zinau, kad ar man beda, ar jai - mes visuomet viena kitai kiek galesim, tiek padesim.
istardziau kolege kurios vaiku skirtumas 10 metu, tai sake laaabai gerai sutaria, tuo lab, kad jaunelis lygiuojasi i vyresnyji, o vyresnysis stengiasi buti autoritetu ir kuo gali pagelbeti auginti mazaji. Jie jau suauge ir bendravimo problemu nebuvo...
Kaip prisimenu kaip su sese pametinuke pliekdavomes tai siurpu...Dabar bendraujam  Bet interesai nuo mazens kaip issiskyre tai po siai dienai nesusiejo
Mano manymu amziaus skirtumas nepriklauso nuo to kaip vaikai sutaria. Ar tarp ju 1 metai skirtumas, ar 5, ar 10... Labiau priklauso nuo vaiku charakteriu, auklejimo, ir aplamai bendros situacijos seimoje. Zinau visokiu atveju, kada vaikai nesutaria kai tarp ju didelis metu skirtumas, ir kai mazas. Mano pusbroliai pametinukai, ir yra geriausi draugai nuo pat vaikystes, o stai tarp mano vyro ir jo brolio skirtumas 5,5 metu, gaila, bet tarp ju absoliuciai jokio rysio
Tarp mudvieju su sese 3,5 skirtumas- labai gerai sutariam, neissivaizduoju gyvenimo be jos, nors vaikysteje nervuodavo kad "maze" visur is paskos velkasi ir i "dickiu" reikalus kisasi. Taigi, nemanau jei pametinukai "pliekiasi" reiskia kaltas ju amziaus skirtumas. Gryniausia nesamone.....
Po dukrytės gimimo galvojau, kad antro
dar ilgaaaai nenorėsiu . Ir iš tiesų, pirmus dvejus metus visą dėmesį skyrėm tik jai, neįsivaizdavau, kad būčiau galėjusį jį dalinti dviems. Bet štai po kelių mėnesių jai sukaks treji, ir mes su vyru jau geras pusmetis kalbam apie broliuką ar sesutę . Visi "sunkūs" prisiminimai nublanko, atrodo atminty liko tik šviesiausios vaikiuko auginimo akimirkos. Be to, kažkaip supratom, kad tos meilės pas mus daug, tikrai užteks ne vienam vaikui. Manau, kad toks supratimas, "subrendimas" antram, trečiam ir t.t. vaikui ateina visiems skirtingu laiku. Vieniems prireikia pusmečio, kiti tik po 10 metų susigriebia .Jei Dievas nepasijuoks iš mūsų planų, labai tikimės, jog kitą vasarą jau būsim 4 asmenų šeima .
Tarp vaiku 1.9 m skirtumas, daznai susitinkam su seimom, kuriu skirtumas tarp vaiku 3, 4 metai...Ir kiekviena kart pasidziaugiu, kad atrodo, kad mano vaiku skirtumas idealus. Vyresnysis prisitaiko prie maziaus zaidimu, mazasis bando viska daryt ka brolis. O jau tarp vyresniu vaiku paziurejus nelabai yra bendras zaidimas, nebent kai jaunesni vaikai suauga iki 4-5 metu.....
Nesakau, kad jie nesierzina ir idealiai sutaria - bet tikrai nemazai bendru zaidimu ir kvailiojimu, kartais net plaukai siausiasi 
Tarp musu su broliu beveik 8 metai skirtumas. Sutariam graziai, bet kad artimi butumem, tikrai nepasakyciau.
spustelejau pati neitikinamiausia varianta
bet kol kas man jis realiausias 
tarp manęs su broliu nepilni 3 metai skirtumas ir taip pat nepasakyčiau, kad esame labai artimi, taip gad tikriausiai ne metuų skirtume tas ryšys yra (pasiguodžiau, nes sūnui jau tuoj 7 metai, o antro dar nėra )
Aš jau labai rimtai planuoju vaikutį pradėti, kai Laurytei sueis 4 -5 metukai. Man įtariu greitai nesigaus, tai jaučiu rimtai po 2 metų vėl pradėsiu pastojimo vargus ir gydytojų lankymus. Bent jau kol negėriau jokių kontraceptinių tablečių ir nesisaugojau, nei broliukas, nei sesytė nesigavo...
Tarp manęs ir brolio yra 13 metų skirtumas (ir tas bendravimas nėra labai artimas), o tarp sesers ir manęs yra 11 metų skirtumas, bet mes laaabai artimos. Toks jausmas, kad mus išvis neskiria tiek daug metų. taigi ir aš manau, kad brolių/seserų santykių artumui metai reikšmės neturi
Labai patogu susilaukti vaikelio, kai pirmagimis išeina į pirmą klasę. Tada auginiesi sau mažylį ir tuo pačiu padedi žiopliukui pirmokėliui. Nereikia jokių auklių.
Kiek pastebejau, retai kada tarp sesers ir brolio buna labai jau artimas rysis, bet aisku buna. Taciau kaip artimiau bendrauja sesuo su seserimi, o brolis su broliu, ir manau amzius itakos neturi, na nebent skirtumas jau virs 15 metu
Jei atvirai tai nezinau nei veinos seimos kur brolis ir sesuo butu labai artimi (aisku akiu viens kitam nedrasko). Tarp manes ir mano sesers 6 metu skirtumas, o geresnes drauges be jos neturiu. Ja tiesiog dievinu. Nors manau artimam bendravimui daug, o gal but daugiausia, itakos turi auklejimas seimoje, o ne metu skirtumas.
Pritariu. super
Joanna, nepergyvenk. Pas mus tas pats ir kitas vaikas ne anksciau kaip uz metu planuojamas kontruot (manes tai aisku ne kiek neguodzia, bet taip yra)
Mano drauge su broliu - pametinukai. Ir tarp ju ryshys tiesiog nereaus, vienas kita be zhodzhiu supranta  . Ji kartais net juokauja, kad labiau noretu su broliu gyventi, ne su savo vyru . O mano vienas brolis 15 metu vyresnis, kitas 12 metu jaunesnis . Visi augome kaip vienturchiai. Su vyresniuoju visai bendros kalbos nerandame, jauneliui jauchiuosi labiau mama, nei sesuo (gal todel, kad jis mamos neturi ). Vaikysteje kraupdavau matydama, kaip drauges pliekiasi su seserimis, man brolis buvo didzhiausias autoritetas. Vyras pasakoja, kad su broliu mushdavosi taip, kad oj, o dabar - puikiausi draugai .Kazhkam kvailas argumentas, kad vaikiai, tarp kuriu mazhas skirtumas "tures su kuo zhaisti" - o man labai grazhu zhiureti, kaip tokie vaikai draugauja . Mano dukryte nepaprastai komunikalbili, nors nera dar net metuku, stengiuosi, kad ji kuo dazhniau butu vaiku buryje . Ir ga dar vienas svarus argumentas uzh mazha skirtuma - vienturteliai vistiek gerokai ishsiskyria ish kitu vaiku, buna daugiau ar mahziau palepe...Man asmenishkai patogiau butu, jei vienas vaikas butu jau vyresnis ir padetu auginti jauneli. Bet vaikui, man rodos, toks aukles statusas gali tapti ir nashta, ir nuoskaudu shaltiniu. Zhinoma, nebutinai. Juk viskas priklauso nuo tevu .Matyt nera vieningos nuomones de to skirtumo .
Mano drauge su broliu - pametinukai. Ir tarp ju ryshys tiesiog nereaus, vienas kita be zhodzhiu supranta . Ji kartais net juokauja, kad labiau noretu su broliu gyventi, ne su savo vyru . O mano vienas brolis 15 metu vyresnis, kitas 12 metu jaunesnis . Visi augome kaip vienturchiai. Su vyresniuoju visai bendros kalbos nerandame, jauneliui jauchiuosi labiau mama, nei sesuo (gal todel, kad jis mamos neturi ). Vaikysteje kraupdavau matydama, kaip drauges pliekiasi su seserimis, man brolis buvo didzhiausias autoritetas. Vyras pasakoja, kad su broliu mushdavosi taip, kad oj, o dabar - puikiausi draugai .Kazhkam kvailas argumentas, kad vaikiai, tarp kuriu mazhas skirtumas "tures su kuo zhaisti" - o man labai grazhu zhiureti, kaip tokie vaikai draugauja . Mano dukryte nepaprastai komunikalbili, nors nera dar net metuku, stengiuosi, kad ji kuo dazhniau butu vaiku buryje . Ir ga dar vienas svarus argumentas uzh mazha skirtuma - vienturteliai vistiek gerokai ishsiskyria ish kitu vaiku, buna daugiau ar mahziau palepe...Man asmenishkai patogiau butu, jei vienas vaikas butu jau vyresnis ir padetu auginti jauneli. Bet vaikui, man rodos, toks aukles statusas gali tapti ir nashta, ir nuoskaudu shaltiniu. Zhinoma, nebutinai. Juk viskas priklauso nuo tevu .Matyt nera vieningos nuomones de to skirtumo .
Būtent vieningos nuomonės niekad nebus. Apie antrą vaiką jau galvojau, kai dukrytei buvo 1,5 mėn, o vat sesuo neseniai prisipažino, jog pagimdžiusi pirmąjį sūnų apie antrą trejetą metų negalvojo. Rudenį jos sūnus bus pirmokas, o dukrytei bus pusė metukų, tačiau minusą matau tame (bent jau jos šeimoje), jog per tuos metus jos sūnus augo kaip vienturtis ir dabar jam sunku, jis pavydi dėmesio mažąjai. Jis netgi reikalauja, jog pas močiutę eitų tik jis vienas, o sesė būtų palikta namuose, kitaip jam dėmesio trūksta.
Tarp manęs bei sesers ir brolio yra 5,5 bei 4,5 metų skirtumas. Jie pametinukai ir visada būdavo kartu, o aš jiems buvau kaip šuniui penkta koja. Viskas pasikeitė kai suaugome, dabar bendraujame normaliai.
Matau,kad dauguma planuoja antrą vaikelį po 3 metų,tarp manųjų lygiai 3 metai, nesiskundžiu ... manau,jeigu būtų mažesnis laikotarpas būtų sunku...
beda tad kad mes taip manomis tikruju man atrodo kad kuo skirtumas mazesnis tuo geriau as cia ziuriu is savo patirties turiu dvi seseris tar vienos 3 o tarp kitos 6 metai ir va su ta maziausia jau ir daug maziau bendraujam nes interesai skiraisi mes jau turim vaiku o ji dar tik pradeda studijuoti jai dar vaiku visai nesinori ir tikrai zinau kad ji jautesi labai vienisa kai mes su seserim isvaziavom studijuoti o ji liko eiti i mokyklele va tada ir atitolom
Laukiuosi antro, skirtumas turėtų būti 1 metai ir 10 mė
n.
Man asmeniskai skirtumas puikus kai tarp vaiku 5 metai.Bet man paciai isejo kaip isejo.
Mūsų sūneliui tik penki mėnesiai ir mes dar negalvojame apie antrą
Norime visą dėmesį skirti pirmagimiui, džiaugtis kiekvienu nauju mažylio pasiekimu, juk dabar toks laikas, kai auga taip greitai, nenorime nieko pražiopsoti. Pritariu kregždutei, nes antrą vaikutį mes planuojame konstruoti taip, kad gimtų tada, kai pirmasis pradės eiti į mokyklą. Kiekvienas skirtumas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Bijau, kad vyresnėlį galime užsiauginti egoistu ir, kad jam bus labai sunku suvokti, jog jau nebegalime jam skirti viso dėmesio.
Manau, kad viskas priklauso nuo milijono aplinkybių- nuo tėvų charakterio ir temperamento, amžiaus, nuo pirmagimio ramumo ar neramumo
, nuo buitinių sąlygų, ir t.t.Aš niekad negalvojau, kad tarp mano vaikų bus toks didelis skirtumas (8m), bet nemanau, kad mano atominė pirmagimė anksčiau būtų ištvėrus antro vaiko atsiradimą. Ir tikrai tarp jų nebūtų buvę draugystės- tiesiog ji per daug reikalaujanti dėmesio, kantrybės. Tik praaugus suvokiau, kad jau galiu skirti dėmesio ir dar vienam vaikučiui.Ir buitinės sąlygos nepalyginamai geresnės. O antroji kol kas atrodo ramybės įsikūnijimas (nors kas ten žino, kaip bus-dar labai maža),o gal su amžiumi kitaip žiūri .Ttad žiūrėsim, kada gandrai vėl galės atskristi, manau tikrai greičiau
tarp mano vaiku skirtumas 6.5 metu ir as manau, kad tai labai geras laikas. Man sunus labai padeda, priziuri, kai reikia paduoda buteliuka, zinduka, pasaugo ir pan. Mano pagalbininkas. Ir nera nustatyta koks yra idealiausias skirtumas, as manu tai sprendzia teveliai.
mano nuomone planuoti antra vaikeli tada, kai pirmasis prades lankyti mokykla, nera labai gerai. zhmoguchiui ir taip stresas - jam reikia prisitaikyti prie naujos griezhtos tvarkos, taisykliu, kolektyvo, o chia dar naujagimis namuose, kuris uzhima visa tevu laika ir atima demesi! manau, kad tai gali buti per sunku vaikui ir sukelti problemu. geriau jau planuoti ankschiau - kol dar vaikas eina i darzheli, arba veliau, kai jau prisitaikes mokykloje.
Nežinau prie kurios temos prisijungti ar išvis naują užvesti. Mane tai toks klausimas kankina. Tiesiog pastaruoju metu vien tik apie tai galvoju. Mano sūniukui dabar jau 2.9m. O mes norėtume antro, bet stabdo tokie dalykai: nuomojam butą, kitais metai žadam imti būsto paskolą. Neturim savo ploto.
gatvėje tiesiog negaliu praeiti pro vežimėlius, domiuosi madomis vaikais ir t.t. Bet katu ir bijau. Ko? Ogi motinos reakcijos. Nes kai pirmo laukiausi priekaištavo, dabar aišku to nė neprisimena ir anūkas mylimiausias, bet jei pasakyčiau kad laukiuosi , būtų irgi priekaištų, tipo jauna dar kam tau reikia ir pan. Nežinau. O vaikučio norisi... Ir vyras norėtų labai. Jis tai parinasi dėl to kad aš emociškai kartais tokia priklausoma nuo motinos. Mane irgi tai veikia ta bambagyslė.
Labai tave suprantu. Mano gimdytoja, kai pasakiau, kad laukiausi antro, tiesiai šviesiai rėžė - darykis valymą. Be jokių "dukryte, gal tau bus per sunku, bla bla bla". Tarsi būčiau merga jau su vienu vaiku, gyvenčiau po jos stogu, iš jos pinigų, o ji prižiūrėtų mano pirmagimę. Mano dukrą, savo pirmą anūkę, mano nuosava mama pirmą kartą pamatė keturių mėnesių. Žemė slydo iš po kojų. Mano vyras pasakė, kad valymus dar tik "Joglė" ir tuo kalba baigėsi. Beje, bendravimas su gimdytoja taip pat. Negaliu atleisti, kad ji liepė nužudyti vaiką, kurio su vyru norėjome ir laukėme. Mano sūnaus, kuriam dabar 1.6 mėn. mano mama nėra mačiusi iki šiol Mes net telefonu nebendraujam. Ir kad ir kaip žiauriai tai nuskambėtų, man jos netrūksta. Nes aš jai niekada neįtikau. O dėl buities sąlygų nesuk sau galvos. Nes visiškai tinkamo laiko tam ir neatsiras. Na palauksi, kol paimsit paskolą. Paskui ją reikės išmokėti. Ir ką? Be to, juk ir dabar ne gatvėje gyvenate. O kol įsikursite, mažiukas paūgės ir naujuose namuose nereikės daryti remontų Nuteplios sienas sename bute Kai kurios mano pažįstamos žiauriai gailisi, nes kuo toliau, tuo sunkiau joms prisiruošti. O vienturčiai tuoj ir namus paliks. Julab, kad mažylio norite abu. Nedvejok. Ne su mama gyveni, ir senatvėje ne ji tave lankys ir džiugins anūkais.
Tarp mūsų su broliu skirtumas - šešeri metai. Ir tikrai nepasakyčiau, kad tai - labai puiku. Gal mamai ir taip. Nes turi nemokamą auklę - vyresnėlį. Kažkodėl dažnai tėvai nesusimąsto, kad gal jis nenori stumdyti jaunėlio vežimėlio tuomet, kai jo bendraamžiai kieme spardo kamuolį ar stato smėlio pilis. Atnešk, paduok, pasaugok... Juk šešerių metų pyplys - pats dar vaikas. Galbūt tavo sūnus tai daro ir noriai, bet tai jau būtų itin reta išimtis iš taisyklės. Kiek pažįstu suaugusių, kurių skirtumas su broliais/seserim buvo 6-8 metai, nėra džiūgaujančių ir dažniausiai jie patys turi pametinukus. Kai abu lygūs ir nekyla noras liepti vienam prižiūrėti kitą. Nes tėvai vaikus gimdosi sau. Tai lai būna tokie malonūs ir rūpinasi jais patys. Pasikartosiu, kad išimčių yra. Bet jos itin retos. Ir man jų sutikti neteko. Nei tarp vaikų, nei tarp suaugusių.
Oi Summer kaip šauniai parašei Viskas tikra tiesa
Aišku geriausia vaikams augti,kai tarp jų yra 1-2-3 metų skirtumas.Turiu puikų pavyzdį - savo vyrą ir jo brolį.Tarp jų yra 2 metų skirtumas.Jis pats be galo yra laimingas,kad tarp jų toks mažas metų skirtumas.Vyras su dideliu džiaugsmu prisimena,kaip smagiai juodu su broliu leisdavo vaikystę.O mano su sese yra 10 metų skirtumas.Tėvams buvo labai gerai,kad jie turėjo tokią nuosavą auklę ir sesei aš buvau gyva lėlė.Bet man nebuvo taip labai gerai.Sesuo ištekėjo kai man buvo 11 metų.Tad tas seseriškas ryšys mūsų nutrūko.Vėl pradėjom labai gerai sugyvent kai aš suaugau,ištekėjau,pasigimdžiau vaiką.Atsirado daugiau tarp mūsų bendrumo.Dabar tai labai gerai sutariam,turim apie ka pasisnekėt.Tad galiu pasakyti,kad vaikams būna geriau,kai tarp jų būna mažesnis metų skirtumas
.
Kai pradėjau rašyti savo praeitą žinutę, tarsi ir pati sau atsakiau, kas mane stabdo: motina ir buitis, ir pati pamačiau, kad tai labai kvailos priežąstys, nes ir dirbu ir pinigų netrūksta tik savo ploto, bet viskas išsprendžiama.O motinai teks susitaikyt. Tai palauksiu naujų, ir po naujų jaučiu, kad teks pradėti daryti.
as tai iki metu iskarto norejau antro vaiko, bet vyras manes pasibaisejes klause, vis prisimindavo mano sunku nestuma ir gimdyma, bet dabar jau pati matau, kad gal dar kokius gerus metelius palaukti reiktu, o tai visai nusibaigsiu
Gal ir anksti
, bet aš jau galvoju apie antrą . Gerai suprantu, kad tik gimus antrąjam lengva nebūtų, nes pirmasis dar tik vaikčioti būtų pramokęs. Bet jaučiu susitvarkyčiau. Bet manau, kad patiems vaikams būtų labai smagu, juk būtų panašaus amžiaus, panašių interesų... Taip, kad apie save mažiausiai pagalvoju: atvargčiau ir tiek... O va vaikai augtų kartu, žaistų, draugautų...Tarp manęs ir sesers tikrai didelis metų skirtumas - 12 metų, todėl aš jai buvau lyg auklė. Ir mamai buvo lengviau, bet tokio ryšio tarp mūsų nėra, kad ir kaip viena kitą mylėtume  .
Aš irgi jau labai noriu antro, bet... bijau dėl savo sveikatos. Dar reikia pabaigti magistrantūrą, įsitvirtinti darbe. Be to man dar tik 23 metai...
Va, ir aš galvoju apie antrą, bet kažko baisu, nes pirmasis toks zirzliukas ir neramuolis-iki 6 mėn.žiauriai kankino pilvuko skausmai(praktiškai visą dieną verkdavo), po to dantukai skausmingai kaltis pradėjo, dar valgyt nori tik mamos pienuką, keliamės naktį begalę kartų ir t.t. Tik tiek gerai, kad nėštumas ir gimdymas l.lengvas buvo
Tai galvoju, gal kol nėštumas praeis ir pirmagymis ramesnis pasidarys Ką manot?
Aš planavau planuoti
po naujų, bet planuoju dabar ir tikiuosi pasiseks iki naujų
|
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.