Atsikalbinėja ir burba , maivosi , grimasuoja - tiek mokykloje tiek namuose.
Na mokykloje situacija valdoma, mokytojos susitvarko , tik laikas nuo laiko pastabą parašo.O namuose, nuleidau rankas .Bandau tartis ir ko griežtai reikalauju didelėm pastangom padaro.Man nesunku ir šiukšles išnešti ir jo lovą pakloti, betgi tai gali padaryti pats.Gal ką patarsit , nes jau pavargau kariauti.

pas mane irgi treciokas bernas...
PIRMIAUSIA ka turi sau pasakyti - AS SU JUO NEKARIAUSIU

Cia dabar gaunasi taip, kaip kokios rungtynes - kas kuri nugales. vaikui tai asartas ir daznai amlonumas, jis nepavargs issidirbineti, ir kantrybes kalnai pas ji, kai tuo tarpu tavosios atsargos mazos.

As taip apt galeciau ir siukles ir lova klot. Lovos niekad jam nekloju. Nepasiklojo atsikeles, tokia ir ras. nesiklos rades - nebus filmuku, dar nesiklos, dar negales eiti i kiema ir t.t. tiesiog- nepadarysi X, tada nebus ir Y. Su vaiku susitarima adarai, ir jeigu jis jo nesilaiko, tu ne tik kad savosios dalies nesilaikai, bet dar ir tvirtai laikaisi, visa ta laika, kol jis "valosi" savo elgesio apsekmes.
Nezinau ar cia aiskiai paisakiau
BET labai gera knyga galeciau rekomenduoti perskaityti - Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz " Laimingi vaikai iššūkis tėvams" vagos leidykla.
Pati skaiciau ir tikrai daug atsakymu radau ir apmastymams peno. Manau tokai knyga pastoviai reik skaityti, ir bandyti keisti savo elgesi su vaikais.

Gal pabandyk pasikonsultuoti su vaiku psichologu? As vedziau savo sunu pas psichologa, kai jam tebuvo tik 2,5 metuku. Ir likau labai patenkinta. O siaip jau turetum nustatyti vaikui jo kasdieninius darbu - ka jis privalo padaryti per diena. Jei nepadaro - taikyk is anksto numatytas bausmes, apie kurias turetum su vaiku pasikalbeti is anksto, paaiskinti, kad jei jis nepadarys savo dienos darbu, tuomet bus taip ir anaip. Ir nenusileisk. Mano sunui 12 metu, jis zino savo dienos darbus ir kazkaip nekyla didesniu problemu del to. Jei kazko ir nepadaro del tam tikru aplinkybiu, tai padaro sekancia diena.

Reikia susitaikyti su mintimi, kad dabar vaikai kitokie. Jie nepripažįsta autoritetų, todėl ir prieš tėvus maištauja. Jeigu nesugebi savo vaikui būti ne tik mama, bet ir draugė, tada pati kalta... Kai ateis tikroji paauglystė, bus dar sunkiau...

Aha, tai jau tikrai - kitokie. Netinka daug patikimų būdų, kuriais mus auklėjo mūsų tėvai.
O žinot kodėl reikia lovas kloti? - kad angelas atsikeltų kartu su tavim. O jei lovos nepasikloji - jis lieka snausti per visą dieną.

Dėl šiukšlių - nežinau kodėl jas turi nešti vaikai....

Mano vyresniukei 10 metų.Visada būdavo paslaugi,niekad neatsikalbinėdavo,bet kuo toliau,tuo gražiau.Padaro viską,jei paprašai-neužkraunu namų ruošos darbų,bet atsirado kažkoks prieštaravimas.Pvz.na tuoj padarysiu,bet kodėl aš turiu daryt,o kodėl aš turiu nuveikt ir t.t.Žinau tikrai jei paprašysiu-padarys,bet prieš tai reikia paburbuliuoti.Kitąkart nekreipiu dėmesio, o kitąkart neištvėrus apibaru.Neesu despotas namie,bet manau,kad vaikas turi turėti ribas,pareigingumą.

Aš savo vaikams irgi visuomet turiu paaiškinti, kodėl jie tai turi daryti, pvz. kodėl jie patys turi susitvarkyti savo kambarį...

Xaiva, visiškai laikas jam bambėti Vat kad jie dabar kitokie, tikrai pritariu mamoms. Ir patarimai neblogi. Bet pastoviai kaltę jausti, jog elgiesi ne taip, irgi nenormalu. Ir mes, ir jie kartais elgiasi netaip. O išvengti paaugliško (šiuo metu - priešpaauglinio, be to, gi akseleracija ) bjaurumo neįmanoma, kad ir kaip nuostabiai elgtumeis.
Manoji daugiausia bamba, kai jai trūksta dėmesio. Tada labai gera terapija su manim ar tėčiu kažkur išvažiuoti jai vienai.
Labai savarankiškas mano vaikas, kuriam užplaukia jau ir paaugliškos nuotaikos, bet tuo pačiu ir išlenda visiškas darželinukas. Pavydi, jei sesei nuperkame bombonke , nors prieš tai ji dovanų gavo naują drabužį Visiškai iškvaišta nuo didelio pramogų kiekio - tada į vakarą lauk raudos O šiaip kol kas pas mus būna etapai: geriau-blogiau, geriau-blogiau. Tiesiog žiūriu į esmę. O esmė visai nebloga

Sveikos supermamos
Gal ir man patarsit?
Sunui greit bus 12m. Jis visa laika buvo labai aktyvus vaikas, bajeristas ir artistas. Kuo daugiau ji stebinciu akiu, tuo daugiau jis issidirbineja. Ir tai nesikeicia, o netgi pasakyciau paastrejo siame laikotarpyje. Plius jis amzinai nepatenkintas - vakar uzsiminem, bet nepazadejom,kad galbut i bowlinga vaziuosim, bet siandien, pasikeitus planams, neisejo - mus isvadino melagiais ir vaiksciojo susiraukes. Musu pareigas zino, bet savo nelabai. Parduotuvej pamato koki skanesta ir reikalauja ,,Jus gi privalot savo vaika pamaitint!" Cia jo, tipo, bajeris.
Su manim elgiasi, kaip su klasioke... Dziaugiuosi, kad galim apie daug ka pakalbet, bet noretusi ir didesnes pagarbos sau.
Tevai buvo atvyke pasisveciuot (gyvenam ne LTU), tai pakraupe, sake as jam gerai i kaili ikresciau... Bet taip as nenoriu, nors rekiu namuose,kaip beprote kartais - visvien niekas negirdi.
P.S.
Ideja del lovos bandysiu pasinaudot - turetu suveikt.

Mano devynmetis sūnus neretai su manim elgiasi kaip su bendraamže Kartais tai nervina, kartais nekreipiu dėmesio. Žiūrint, kokia situacija. Su tėvu jis išvis įdomiai kalba...Kaip su žemesnės kastos žmogum... Ir mano vienuolikametis kartais nustebina keistu elgesiu.

Dėl boulingo ar kitų pramogų - tai taip, neduokdie prasitarsi - užgriauš negyvai
Oi, mūsiškių visa klasė tokia Kai filmavo laidą "Gera žinia", vieno Augustės klasioko klausė: "kaip manai, dėl ko galėtų tavimi mergaitės skųstis?". Jis sako - "turbūt kad spardausi". Taip natūraliai, atvirai žvelgdamas į akis. Laidos vedėjai bandė kažką apie džentelmenus sakyti. O jis "Aš - džentelmenas? Na jau ne... Aš ne..." Mano vyras susileido...

Dėkui už patarimus, dėl angeliuko ,oi kaip smagu, vaje mano angeliukas dar miega ir lekia kloti lovos , o dėl šiukšlių išnešimo, tai gi čia darbelis pagal jo jėgas, na dar iš parduotuvės nuperka ko labai namuose trūksta, tik tada lieka jam arbatpinigiai iš grąžos iki lito.Dar dėl maisto ,močiutė pasakė jei nesuvalgysi kas tavo lėkštėje ir suvalgys kas nors kitas ,pvz.; mama tada ji tavo mintis skaitys, o jei išmesi laukan, ar šuniukui atiduosi , tada visi skaitys, tad įsįdeda tiek kiek pats suvalgo.
Atrodo didelis ir protingas, kartais burbantis ,kaip koks diedukas,o vat pasakėlių nori kaip mažiukas, gal dėl to kad berniukas-visi vyrai ,kaip maži vaikai .
Bandau nekariauti ir nekartoti, bet tada tokios isterijos ištinka, uždarau duris ir palieku vieną,o kas lieka.

Akseleracija, ką padarysi... Mano merginai 9 metai, o jau maištauja. Bet ne prieš mane ir vyrą, o prieš močiutę - pvz., užsirakina kambary, neįsileidžia, atsikalbinėja. Mane tai, tiesą sakant, džiugina, aš ją visuomet palaikau. Auga asmenybė, nors bijojau, kad ją užgesins. Vaikas turi savų reikalų. Kaip tik šiuo laikotarpiu suartėju su savo vaiku, anksčiau mano mama ją buvo iš manęs "atėmusi" (nu jauna gimdžiau, bet visgi pati taip nusprendžiau...). Su nekantrumu laukiu tikrosios paauglystės. Tikrai turėsiu ką patarti, būsiu šalia, bet neprimesiu savęs. Prasideda gražiausias mūsų gyvenimo laikotarpis... Matau, kaip mano vaikas mane pranoksta, kaip jau dabar tam tikrose srityse išmano daugiau, negu aš, ir negaliu nesižavėti. Man kiekvienas "ne" reiškia "aš" tvirtybę, sveikinu tai, juokiuosi (kartais pro ašaras, nes ne viskas patinka) ir stengiuosi sudaryti sąlygas išreikšti save taip, kaip norisi. Buities darbai - nepasius, pakolkas aiškinu priežastis, dėl ko turėtų norėtis būti tvarkingai. Bet jei nepanorės - bus kaip aš, ras kitų galimybių, irgi ne tragedija Svarbu, kad mokėtų būti laiminga, nepaisant visų aplinkybių, juk ne tvarkingume esmė

nu jei vaikas atsikalbineja tai tik parodo mandagumo stoka. sutinku kad vaikui reikia duoti laisves, taciau kartais vaikai nezino ka galima su ta laisve daryti. manau svarbiau ne laisve o, pagarba tai mazai asmenybei. reikia vaikus traktuoti kaip asmenybes o ne kaip nuosavybes. o jei per daug laisves tai vaikas ispindes paprasciausiai. nes ne visi jo sprendimai buna protingi ir racionalus. o mes suauge turetumem juo nukreipti tinkama linkme.
nu pvz. diskutuoti su mociute manau butu kur kas geriau nei atsikalbineti

elementariausia nepagarba vyresniam, dabar mociutes nepaiso, po keliu metu ir tave pacia siustels kur nors toli.nematau kuo cia didziuotis

Todėl, kad tai yra darbas pagal jų jėgas. O kadangi buitis yra toks dalykas, nuo jos niekur nedingsi, visi namuose kažką daro - ir vaikui tenka Maniškis trečiokas irgi neša... Kai neužmiršta Užmiršęs, aišku, gauna malkų, nes tai yra jo darbas - nešti šiukšles, ir dėl to net nediskutuojama, juolab, kad jam tai nėr sunku

O šiaip - bando jau banguot kažkiek, nu bet susitariam Viena, aš jam aiškiai išaiškinau, kad nei aš, nei tėvas jam ne klasiokai ir ne draugeliai, taip kad ir toną reikia atitinkamai paderint, mes irgi su seneliais pagarbiau šnekam. Antra - dėl visokių reikalavimų - kad jis pas mane nelabai kaprizingas pakol kas...

Labai bijau paauglystės Nežinau, ką reiks daryt Ypač bijau mažiuko paauglystės Vyresnėlio tai bent charakteris geras, jam daug kas dzin, o kas bus, kai mažiukas užaugs Ai, kaip nors - manau, tuos kelis metelius kaip nors pragyvensiu, o paskui kokiai marčiai priduosiu, lai turisi

Na aš čia dėl tų šiukšlių noriu pasiaiškinti. Gali jas nešti kas tik nori, svarbu kad vaikas nesijaustų žeminamas. Gal čia mano vaikystės patirtis, bet aš žiauriai nemėgau šio darbo... Šiukšlina tai visi, o nešti - man vienai...

Dėl močiučių... Kai tampi "brandžia" mama, pamažu pradedi stebėti, kad turi visą būrį "auklėtinių" (savi vaikai + savi tėvai). Močiutės ne visada būna teisios, jos neįsikerta į šiuolaikinių vaikų rūpesčius ir geriausius tų rūpesčių sprendimus.
Labai gerbiu savo mamą, kuri jau pradėjo mane išklausyti, ir jau kartais pripažįsta, kad man sekasi auginti vaikus... Nors dažniausiai mūsų močiutė skundžiasi, kad vaikai jos neklauso. Bet juos skiria dvi kartos... būtų keista, jei vaikai nesipriešintų...

Nesutinku, kad jei vaikas negerbia močiutės, tai ateityje negerbs tėvų. Pabandykite pažiūrėti atidžiau į tai, ko iš vaikų reikalauja močiutės (o ir mes pačios) ir ar tai pagrįsta? 9-12 mečiams jau nebeužtenka paaiškinimo: taip daryk todėl, kad AŠ TO NORIU, arba TAIP REIKIA. Reikalingas ir paaiškinimas kodėl taip reikia.
Be to, per susipriešinimą su pasauliu randama sava tiesa. Man keltų įtarimą tas vaikas, kuris su viskuo sutinka ir elgiasi taip, kaip iš jo reikalaujama. Klusnūs tyleniai gali "gilią šaknį knisti" ir savo galvelėse kurti keršto planus...

Nu ar ne taip?

Su tuo sutinku 100 %

Bet ką daryti, kai bet koks tavo prašymas palydimas baisiu nepasitenkinimu ir bambėjimu Nors užduotas darbas visgi yra padaromas

Sunku ir gera būti mama

Nu jo, bliamba, žeminimas - koks čia žeminimas? Čia tik neužmiršimo reikalas, o ne žeminimas. Šiukšlės gi gražiai maišely, išvien elegancija... O tai jei aš nešu, tai esu labai nusižeminus? Tfū... Tai tada visi buities darbai yra žeminimas. Kodėl visi grindis trypia, o man vienai plaut? Kodėl visi drabužius dergia, o man skalbt džiaut lygint? Visi ryja, o man gamint indus plaut? Unitazus valyt? Gėles murzinas persodint? Dulkes valyt?
Visi buities darbai yra bjaurūs, o dirbam kiekvienas pagal kompetencijos laipsnį Vakar vyresnėlis skuto visai šeimai murzinas bulves, ir nieko... O mažiukas turėjo įpareigojimą - stovėt šalia ir jei kokia lupyna neįkrenta į kibirą, o nukrenta šalia, tai ją pakelt ir įmest į kibirą Labai gražiai nuskuto, labai gražiai surinko, abu buvo azartą pagavę, labai pagyriau, paskui aš iškepiau ir visi valgėm Va, įgis mažius bent gramą pilietiškumo, gaus nuolatinį darbą - gražiai dėliot koridoriuj batus Pakolkas tik gėlytes purškia... Ir dar savus žaislus renka, bet čia jau dideliai pažemintas jaučiasi. Vienok kai pagrasinu, kad jei nerenka, tai sušluosiu, tai kas belieka

Aš tai vaikystėj labai mėgau šiukšles nešt Gi smagu. Gauni kibirą į dantis, eini į apačią ir lauki, kol šiukšlinė privažiuos... Prieš tai važiuodavo pir kito namo, tai jau girdi, TEN pypina, tuoj bus pas mus Visi kaimynų vaikai stovi, visi tokie važni, šeimininkiški jaučiasi Šiukšlinė atvažiuoja, visi varo, kas pirmas Paskui eina atgal, kibirais mosuodami, maloniai šnekėdami, bobos su bobom, vaikai su vaikais...

Aha, ypač smagu būdavo, jei šiek tiek pavėluoji išeiti ir tenka bėgti su pilnu, vos atkeliamu kibiru paskui šiukšlių mašiną į gretimą kiemą. Arba kad ir spėji - suaugę ne visada praleisdavo vaikus... tada gauni per šoną su kaimyno kibiru. Arba būdavo kaimynai paprašo išnešti ir jų kibirą. Tada varai su dviem trim kibirais. Būdavo kad nepasieki išpilti... tada šiukšlės krenta ant žemės... Kaimynės rėkia... O namo grįžus dar tą kibirą ir išplauti reikėjo...

Mūsų vaikai to jau nepatirs... Nors dažnas vaikas ir dabar konteinerio nepasiekia. Bent jau neuždaro. Konteinerio rankena būna purvina...O iš konteinerio būna, kad katė iššoka. Neša ir mano vaikai tas šiukšles... netgi nesipriešina. Bet dažniausiai neša tėtis

Ne į temą, bet kad taip mintys nuklydo

Ale vat vaikystės prisiminimai toks dalykas Ai, man geresni tie prisiminimai, gal dėl to, kad aš nuo mažens buvau aukšto ūgio, tai visada viską pasiekdavau, ir du kibiru negaudavau, mat kaimynai kokie tai neagresyvūs, ir kažkaip labai sunku nebūdavo - mat, mano močiutė ant šito pedantė, tai niekada pilno neprikišdavo, visada būdavo lengvas O kibirą plaut man visai patikdavo - įkiši vonioj po kranu tokį bjaurų, vanduo bėga, o kibiras gražėja, vandens taigis taupyt nereikėdavo
Blyn, dar dabar atsimenu, kad šiukšlės prie mūsų namo būdavo 17:15

Nu tikrai ne į temą. Nuklydo Ale kaip įdomu prisimint, ką

Maniškis irgi trečiokas - maištaujanti asmenybė. Anksčiau toks gerutis buvo, amžinai su šypsenėle, kad ir iškrėsdavo ką, visi jam atleisdavo, labai jau šypsodavosi. O daba... kalbėjau su mokytoja, sakė kad irgi šypsosi, lengva jam atleisti, bet namuose, tai tikras širšinas, amžinai nepatenkintas, zyzia, viskas blogai. Kaip patartumėte, kaip reaguoti, kai skiri jam bausmę, pvz. uždraudžiam dvi dienas žaisti kompu, o jis džiūgauja - "kaip aš norėjau nežaisti kompu, kaip man gerai, pailsėsiu..."?Ir taip praktiškai su visom bausmėm - jis visada randa kažką teigiamo, vienu žodžiu prieštarauja ir dar labiau veda iš kantrybės.

Aš ne patarti susiruošiau, tik šiaip pasidalinti "gerų vaikų" našta. Taip taip, našta. Mano 8 metis nuo pat mažiuko buvo labai teigiamas darželyje, svečiuose. O namie -baisus zyzlys. Ryte atsikėlęs būdavo tragiškai nepatenkintas viskuo - niekas negalėjo įtikti - pieno per daug, pieno per mažai, ne ta striukė ir t.t. Niekur kitur jis tokių problemų nekeldavo - tik namie. Išmintingi pedagogai sakė, kad tokiu būdu jis tarsi "išsikrauna", nes būti geram visą laiką - neįmanoma. O ir iš mielos mamos tada dėmesio garantuotai gauni...

Dabar jis jau mažiau zyzia. Nors...
Vis tik galvoju, kad bausti negalime. Tik kalbėti ir kalbėti. Trečiokas gi jau didelis vaikas. Nepiktai kada nors paklauskit "iš širdies" - ko tu zyzi?

Mano vyresnelis jau 15.bet bresti manau pradejo nuo 10.Iki šiol dar vis bresta ir pabaigos nematyt.O mažajam 10 ir nera jokiu brendimo požymiu.Taip,kad kantrybes ir daugiau bendravimo su jais ir viskas bus ok.

taip, būtent ir darom - kalbam ir kalbam. Klausiu kodėl jis taip elgiasi, jis atsako, kad nežino, jam taip išeina. Oh, o dar ta tikroji paauglystė tik ateity...

Pas mane trečiokė,tai jau jaučiasi pradeda damą vaidinti.Tas negerai ,tas. O jos draugės tai jau bręsta net matosi plika akimi.Vienmetės,o jau krūtinė auga.Mano tai dar labai vaikiška palygint su jomis.

Man atrodo kuo ilgiau vaikiškesnė, tuo tuo geriau, t.y. tuo mamai ramiau

Sveikutės mamytės, aš va čia paskaitinėjau apie trečiokus ir susidarė toks vaizdas kad visos mamos apie mano vaiką parašė, nes viskas atitinka. Visas elgesys, maištavimas, atsiklbinėjimas kažkas nesuvokiama.
Mano dukrytė irgi gerai pavaro jau su tėvų šaukiam sos, nes išbandėme viską: nuobaudas, pliusų - minusų šou, geruoju ir bloguoju tarėmės vistiek viskas taip pat.
Tie susitarimai veikia itk 1-2 dienas, o po to viskas atsibosta ir ji sako aš su tavimi nebesitariu.......
Akivaizdus maištavimas, pasimaivimas ir atsikalbinėjimas, išsisukinėjimai ir kt. vienu žodžiu karo stovis kasdien....
Gal patartumėte ką dar galime padaryti?

Aš pradžioj galvojau ,kad mano vaiko toks charakteris ir temperamentas,o pasirodo natūralus augimo ir brendimo laikotarpis, truputį lengviau žinant , kad ir kiti tėvai su tuo susiduria ir manau pasidalijus patirtim ir sprendimais palengvėja Dėl mergaičių mamoms lengviau-gal kasdien kartuką nors nuveikti-kepti sausainius, ar picą, galų gale moteriški paplepėjimai prie arbatos puoduko arba apsipirkimai kartu.O va sūnus galėtų su tėčiu kasdien ką norsveikti-bendras projektas , kad abiem patiktų .Na pusvalanduką kasdien ištaikyti galima :bigsmile:Vienas tėtis lankė dziudo treniruotes kartu su sūnumi, arba bėgdavo kasdien su juo ir šunimi į parduotuvę šokolado pora kilometrų.

Tai kad nelabai klausosi ką mes siūlome, daro savo ir viskas.

Bet prisipažinkim atvirai , ar visada mes klausom , ar žinom kuom gyvena-ką galvoja ir nori mūsų vaikai?Ar atsižvelgiam į tai? O tai vis bėgam , skubam ir nesustojam-dar vaikai pagalius į ratus kaišioja-vaiposi, kraiposi ir kiaulysčių prikrečia.Kaip rasti raktą į vaiko širdį?Juk net vienos šeimos vaikai skirtingi.

Galvoju, kad svarbiausia - kad vaikai jaustūsi saugūs namuose. Namai - kaip tvirtovė, kuriuose niekas dėl nieko iš tavęs nesityčios, nemuš, nebars. Bent namuose kad būtų gera.... Net krėsti pokštus. Vaikai gi

Labai noriu pasipasakoti, kaip išsiaiškinau apie savo dviejų bernų pradinukų mėginimą vakar valgyt sau po mokyklos pasigaminti. Vakare pastebėjau, kad ko tai kiaušinių šaldytuve mažokai. Klausiu, kaip sekėsi kepti kiaušinienę. Abu kažkaip tyli, kažką mykia. Žodžiu, ta kiaušinienė jiems nelabai pasisekė. Kiek valgė, kiek ne, o viską, kas liko.... išmetė pro langą . Aš praradau kalbos dovaną, ėmiau tik orą gaudyti. Kaip... pro langą? Bark nebaręs, - jau padaryta. Akys šelmiškai spindi. "Katės suės, o ką?"

Maniškis vakar pareiškė - "kaip blogai būt žmogum, norėčiau būt šuniu arba kate...", čia jo tokie bajeriai po eilinio apsipykimo, kai nenorėjo eiti rankų praustis.

Pas mus katė atsirado, kad nors kiek apramdytų ateinančią paauglystę. Žiūrėsim, ar kiek padės

Tai va, būtent, kad pas mus katinas yra, ir maniškis nori būt panašus į jį, ai, nesąmonė....Sako, kad katinui tai gerai gyventi, nieks prie jo nesikabinėja.

sakiau maniškis bogas,bet pasiskaitinėjus taip išeitų kad dar pusė velnio matyt dar vaikiškas;multikai,kompas ir draugai. darbelius paburbėdams bet atlieka ir sesę pasaugo

sveikos as taipat turiu 10 dukra ir man tokios pacios bedos bandau kovot
kol dar galiu nors jau nebeilgai

Sveikos.Mano sunui jau greit 10m.paskaitinejus jusu pasakojimus galiu pasakyti,kad mano aukselis taip pat maivosi, bumba,paprasytas ka nors padaryti kartais pasako:o kodel tureciau?tete juk nedaro.(pvz. dulkes aplink kompa apsivalyt )kai nuotaika gera bandau graziai juokais aiskinti,bet buna min. oi oi kaip pikstu,baruosi,dar pradedu moralizuot per vaiko sazine vaziuot,po to gailiuosi gal dar per mazas didziausia bausme nezais su kompu tada nuo ryto is kailio neriasi,net paklausia ka turi padaryti,tada aisku paskubomis,kartais ir bet kaip padaro,bet paskatinimui leidziu ka pazadejusi.kartais jauciuosi nejaukiai jai pazadu atvaziuoti tada,o negaliu,tada jis man :melage,kaip tu meluoji(primena,jei baru uz melavima.)Labai bijau,kad nepradetu rukyti, narkotiku ir blogos itakos draugu,bet tikrai sakot kitos kartos vaikai,kiek gali buni vaiko draugu,taciau kiekvienas nori privataus gyvenimo,mes bejegiai kanors keisti jai vaikas pats to nenori.As kazkaip bandau pasakot visokias istorijas su gerom ir blogom pabaigom,kad jam samoneje uzsifiksuotu.DAR DZIAUGIUOSI kad vaikas pasakomis tiki,o kaip seksis toliau...juk mes patys daug ka tik dabar suprantam ,kad galejom kazkada kitaip daryt(pvz.geriau mokytis,baigt aukstus mokslus...)juk ateity lengviau butu,kaip padet jiems tai suprast vis dar misle sekmes man ir JUMS.

[ tikrai tie musu vaikai auga per greitai, o gal mes su jais nespejame.. greiciausiai nespejame.....
as pati save pagaunu, kad vis su savo vaiku elgiuosi, kaip kad mano mama tokiam amziui su manim... tada sakau sau, stop palauk, laikas pasikeite, o as tai irgi juk ne mano mamos metu....
taip kad paauglyste sunkiausias laikas mums mamoms ir teciams, nes juk taip sunku susitaikyti su tuo, kad vaikas ne tavo nuosavybe ir neprivalo tau betarpiskai paklusti...
kad ir kaip sunku buna, bet ir as imuosi privalomu mamisku pareigu, kad ir del tvarkos reikalavimo... darau ta, nors ir risimenu, kad pati maistus tevams del to keliau.... taip kad laikykimes ir auginkim vaikus kaip kad afrikieciai, ne tam, kad jie mums butu dekingi, o kad butu laimingi, tada viskas atsistoja i vezias.... ar bent taip atrodo.... ]

Ta va kad kartais nesinori taikytis prie šio laikmečio .Mums taip atrodo,kad vaikas turi klausyti ir taškas,nors faktiškai taip ir turėtų būti.Tačiau jie pasikalba su savo bendraamžiais ir namuose maištauja:"Va Marytei tai galima o man jau ne"Labai skirtingai vaikai auklėjami,bet liksiu prie savo nuostatos:kol mano duonelę valgai tai ir klausyti reikia.Na o paauglystė - maištininkų amžius,kuo stipriau laikysim tuo subrendę dėkingesni bus.Tik žinoma nereikia perlengti lazdos

Sveikos mamos,
Nereikia visko versti ant tos paauglystės, tai tarsi išsigelbėjimas nuo visų blogybių. Maniškei 10 ir jau senokai (o gal ir visada) kalba pakeltu tonu, burba, viską daro atvikščiai. Gal paprasčiausiai reiktų pabandyti ramiau žiūrėti į kiekvieną iškilusį kofliktą ir neversti bėdos "paauglystei"?

Pritarciau nuomonei.
Manau, kad negalima leisti sau galvoti, kad toks cia jau laikmetis, ir vaikui del to galima isisdirbineti ir maistauti. Kaip tik gal del to turime suvokti, kad musu atsakomybe dar didesne, nes yra musu vaikams daug daugiau visokiu negeru pagundu, negu pvz. buvo mums. Ir vaikas kaip kokia kempine - viska is aplinkos traukia, neatringdamas, kas bloga, kas gera...

Čia jau tikrai apie mano sūnų parašei
Rodos kalbi iš širdies, lyg ir supranta, pritaria, pažada.... Ir po 2 dienų vėl tas pats Susitarimai negalioja, neatsimenu, kad pažadėjau.... Tikrai, tas karo stovis kiekvieną dieną namuose...
Ir man labai praverstu patarimai, kaip elgtis. Kažkaip bartis, ginčytis, bausti ir drausti nesinori. Bet gi pokalbiai nuoširdus nepadeda nė kiek.
Mamos padėkite

Mano dukrai taip pat 10, bet su kiekviena diena mes tampame vis geresnes drauges, buvusi gan uzdaro budo dabar paatvirauja ivairiausiomis temomis, net sirdis iki debesu pakyla kai ji prisiglaudusi sako, kad yra labai laiminga nes turi mane. Zinoma gincijasi ir ji, bet tai dare visada ir ta as laikau normaliu dalyku, tragedijos is to nedarau, juk ir ji asmenybe ir turi teise pereiksti savo nuomone. Kas liecia kambariu tvarkyma, tai ji nerodo didelio entuziazmo, bet pasakau-tai tavo pareiga ir privalai ja atlikti su meile. Pareiga jai skamba kaip sventas reikalas. Nuo mazumes iprato pareigas atlikti saziningai. Ji taip pat ir man primena mano pareigas, jei ka tingiu daryti.

Apie tokius dalykus, kaip namų tvarkymas aš nekalbu. Jų niekas (net ir aš) nemėgsta ir nenuostabu, kad pasiginčija ar tiesiog "užmiršta"
Mane labiau liūdina kiti dalykai. Pavyzdžiui amžinas nepasitenkinimas viskuo. Amžinas bambėjimas dėl visko. Tai neskanu, tai neįdomu...
Mane labiau liūdina tai, kad į bet kokius žodžius yra atsakoma pakeltu tonu. Tai, kad ir kaip besistengčiau iš vaiko nuolatos sulaukiu tik priekaištu ir nepatenkintos veido išraiškos, komentarų, kad "nesamonė, be ryšio, ir nereikia", ašarų ir nukritimo įskniaubus į pagalvę savo lovoje, net tada, kai rodos nieko napasakei... Kai iš vaiko pusės nesulauki net minimalaus supratimo apie tai, kad aš irgi žmogus, turintis širdį...

Bet, tiesiog žinau, kad esu mama ir privalau mylėti, suprasti, gerbti savo vaiką koks jis bebūtų - piktas, nepatenkintas, pauglys iš didžiosios raidės Tiesiog mylėti, stengtis suprasti ir būti šalia. Tiesiog būti MAMA

Paskaitinėjau temelę ir šiurpas nukrėtė, mano dukrytei 8,5....nors ji kol kas labai vaikiškai naivi, vis dar tiki kalėdų seneliu, mokytoja yra idealas, bet juk ateis ir į mūsų tarpą paauglystė......jau dabar mano mama sako kad mato užuomazgų principingumo....užsispyrimo....bet gal nebus taip baisu....gal galima to kaip nors išvengt ar kad tai praeitų ramiai....

puiki tema, aciu, kad iskelet ja i dienos sviesa

Maniskiui 9 metai, tikrai pasiskaicius siek tiek palengvejo - jis toks kaip ir kiti vaikai Tik ta jo paauglyste prasidejo 6 metu..

Maistauja, baisiai kovoja uz teisybe, aisku, pamirsdamas savo pareigas dazniausiai.. mokykloje demesi bando patraukti pliurpdamas istisai.. Vakar jis man sako - gi jei as nekalbesiu, tai jie (vaikai ir mokytojai) mane pamirs.. zodziu demesio reikalauja visais budais.. gerai tik tai, kad ir mokosi labai gerai..

Hmmm,kažin ar trečioką jau galima būtų pavadint paaugliu ,tiek to ,kiekvienas vaikas individualus.
Mano vaikis dar naivokas,bet jau užsispyręs ,jau pastebėjau,kad jei kažką paliepiu padaryt piktai,tai jis bumbės,atsikalbinės ir t.t. ,o jei gražiuoju tai geras vaikas ir viską padaro ko paprašau...turi savo keletą darbų,kuriuos be jokių išlygų turi padaryt...aišku kartais nenori ,tai burbuliuoja kaip verdantis katilas,bet padaro...savo kambaryje tvarką pats palaiko,nors įsikišu ir aš...kas man atrodo netvarka,jam atrodo tvarka..ieškom kompromisų...tikiuosi,kad ta paauglystė praslinks ramiai

Man irgi taippat, jeigu gražiuoju, tai viskas gerai, o jeigu su berniuku mama palaikys gerus santykius tai paauglystės nereikia bijote. Mano pirmąjam sūnui 18m. viskas buvo ok, antram dabar 13m. nieko ramiai tvarkomės su ta paauglyste. Kuo daugiau mamos bendrausite su vaikais nuo mažų dienų tuo bus geriau ir paauglystėje.