Buvo sekmadienio rytas. Atsikeliau geros nuotaikos, nuejau pas nykstukus... ir pastebejau, kad pradejes eiti gleiviu kamstis... siek tiek issigandau, kad jau viskas labai arti, paskambinau gydytojai, paklausiau, ar cia taip turi buti. Ji atsake, kad viskas gerai, turiu dar tris dienas, bet viskas labai jau arti. Nusiraminau pagaminau pusrycius - visada prisiminsiu, tai buvo tesloje keptos desreles, su vyru papusryciavome. Tada nusprendeme nuvaziuoti pas tevus issikepti saslyko - buvo grazus rugpjucio 7 sekmadienis. Taip ir padareme. O va pas tevus... pajutau, kad kazkas bega per kojas tyliai sakau vyrui: vaziuojame greiciau namo. O jis tokiomis issigandusiomis didelemis akimis - ka, jau? atsakiau, kad nezinau gryzome namo, dar sprendizu, ka daryti, vaziuoti i ligonine, ar nevaziuoti... islyginau vyro kruva marskiniu... ir nusprendziau del visa ko nuvaziuoti i ligonine - gine juk sake, kad dar tris dienas turiu o jokiu saremiu nejauciau, jauciausi puikiai, tik tiek, kad po truputi ejo vandenys. nuvaziavus zinoma iskart pagulde buvo 19.15. Atsidarymas 2,5 cm. Po valandos atsidarymas toks pat, niekas nejuda, tik saremiai stipreja ir stipreja... prasau epiduro, gydytojas sako, kad ir taip kaklelis neatsdarineja, nuo epiduro bus tik blogiau. visgi issiprasiau. padare. 22 val. atsidarymas 8,5. va jums ir suletino epiduras nors kas ten zino, gal jei nebutu jo dare, butu per valanda atsidare na bet cia niekas to nezino. Na ir tik isgirdau gydytojo "pradedam". epiduras jau nebeveike, naujos dozes neleido, taigi tik valandele jutau silpnesnius saremius, o pats finalas atejo, kai saka, su trenksmu be jokio nuskausminimo, naturaliai galvojau gimdymas niekada nesibaigs. vyras matau sunerimes, matosi, kad nori padeti, o nezino kaip... bando kvepuoti kartu su manimi... o as ant jo tik rekiu "nepusk i mane, pasitrauk" vargselis is tiesu... paskui atsiprasiau.... nemaciau, kiek valandu... tik girdziu, kad gydytojas sako "na, siandien nepagimdysi"... issigandau... pagalvojau, na kiek gi dar valandu man reikes jausti ta skausma.... o pagimdziau... 00.03. Na taip, ne ta pacia diena, kai atvykau i ligonine maziukas iskart pradejo verkti, toks visas grazutis, bejegis, su vyru iskart abu apsiverkeme... ta pacia akimirka pamirsau viska - skausma, kancia, viska, buvome tik mes triser: as, vyras ir maziukas. Nebuvome isrinke vardo, niekaip nesugalvojome, kuris geriausiai tiktu. Tik pamate maziuka iskart nusprendeme - jam gi tik sparneliu truksta, ir butu tikras angeliukas. Todel pavadinome Gabrieliumi, kaip archangelas Gabrielius kad yra. Va tokia musu istorija. Va taip atejo i pasauli musu angeliukas
Dekui VGN kolektyvui, pasitinkant maziuka siame pasaulyje. Tokios skausmo nepakeliancios gimdyves turbut retai pasitaiko

Aukit sveiki ir laimingi.

aciu

Sveikinu

didelis didelis dekui

Svikinimai
Aha, isivaizduoju ta trenksma Ir isivaizduoju kaip skaudejo. Gerai, kai visa tai atperka maziuku atejimas i pasauli.

Ir as cia gimdziau pirmaji savo stebukleli Lygiai ta pati galvojau apie save

Sveikinu su maziuku Aukit dideli

o gal cia ir kiekviena taip apie save galvoja aciu labai