noreciau, kad jis mirtu... na isnyktu... kuo toliau, tuo labiau jo nekenciu... ir labai nuosirdziai nekenciu... slykstu net prisiliest...
noriu issibliauti...
Full Version: NEKENCIU SAVO tevo
Depresija, alkoholizmas, nesidomejimas kitais, savanaudiskumas... Jauciasi, kad yra visko seimininkas... nieko pasakyti negali, nes iskart staugimas... pabegti nera kur... nuolatine itampa...
noreciau, kad jis mirtu... na isnyktu... kuo toliau, tuo labiau jo nekenciu... ir labai nuosirdziai nekenciu... slykstu net prisiliest... noriu issibliauti...  Niu va issiblioviau  ... pasisnekejau su savo busimu vyru, truputi lengviau pasidare. As jau susitaikius su tuo... Mama skyryboms ruosiasi, bet... mano, jog niekada neatsikratys to parazituojancio Alfonso . Geriausia iseitis butu pinigeliai uz buto dali i rankas ir ciau braske... Nors stipriai ytariu, jog tai butu jo skrydis i bomzu luoma... rankos pries save jis neturetu pakelt.. nors pagrasinimu buvo... be to... jam nepatinka mano RYZAS isrinktasis... kai kalbejosi su mama, girdejau, jog niekada jo nepripazins... ir anuku nepripazins... Ot problema... as tevo niekada neturejau, mano vaikai senelio netures, tai ir nebus kam ju pripazinti...  beje jis pats apie savo teva sneka... kad jis niekada jo neturejo... istorija kartojas
Sunku ka nors patarti
 Uzjauciu, kad toki sunku gyvenimo etapa turi kesti. Viskas butu lengviau, jei taip lengvai galetume nusisukti nuo savo gimdytoju. Juk atrodo taip nekenti, kad linki tik pacio blogiausio ir nenori savo akyse matyti. Bet ziurek po kiek laiko aplanko priestaringi jausmai, lyg ir gailestis, lyg ir sazines priekaistai  Zmogaus siela toks sudetingas dalykas.Svarbiausia tau, manau, kaip galima labiau atsiriboti nuo jo, kad kuo maziau skaudetu. Gaila mamos? Bet uz ja tu sprendimu nepriimsi ir gyvenimo nenugyvensi, jei ji jau tiek laiko tai kencia... Be to, nemanau, kad siom skyrybom trukdytu materialine puse, nes kaip supratau, tevas nera jusu finansinis remejas, o atvirksciai? jei yra galimybe gyvenkit atskirai . tu juk nesi atsakinga uz savo tevus uz jo sprendimus
Uzuojauta... Taciau ir kiek zmogus butu blogas linkeji jam numirti ar kazka baisiau tikrai negalima. Buvo ir man vienas momentas kai nemegau labai savo tevelio, o kai mire, tai patikek manimi buvo labai sunku ir skaudu. Taciau vienintele iseiti gyventi kitur, jei yra tokia galimybe.
Na daugiau nei 20 metu buvo visko... iki siol gailestis, noras padeti keistis... bet tai senka... Tata daro viska, kad paskutiniai silumos likuciai isnyktu taip, kad ju lyg ir nebutu buve... ir jam tai sekas... Vakar pries miega ilgai galvojau ir niekaip negalejau prisiminti, ka jis paskutini karto yra padares gero, pradziugines  . Nepamenu kada su juo paskutini karta kalbejaus... nebematau tam prasmes... smegenys kreivai sukas... kas tik biski i kelnes ir pashol praguliaca...Pries kokius 2-3 metus su asarom isdejau jam viska, kas ant dusios buvo. Kas pora min lakste i tulika parukyt ir skundes, kad sirdi skauda... Esme tame, kad kuo toliau, tuo baisiau... Tuoj invalidu pataps ir mama nieko padaryt negales... tik drebet, kad buto neparduotu ir niekam i snuki neduotu... Reik sparnelius parist buto klausimu... O tai vaiksto aplink ir gieda jus mano bute, as jo seimininkas, ka noriu, ta darau... O is namu pasprukt nera kur... Del mamos... sprendimus jos as stipriai ytakoju, ji viska daro pasitarus su savo vaikais ir del ju... Jai reik gelbetis, kol dar sansu yr...
Na jis man kaip kaimynas... galetu kur po pasauli pakeliaut  , o ne mums namie nervus grauzt  Beje, jis net dovanu priimt nemoka... gaves, pora menesiu nesugeba/nedrista/isdidumas neleidzia ispakuot... labiausiai nekencia svenciu... bet, po galais, jokio noro neturi keistis... kai mama sunkiai sirgo ir ligoninej gulejo, jis namie nenakvodavo... patys savim rupinomes... Is isvaizdos tai jis neatrodo,kad butu paskutinis latras. Mama sako, kad galetu kokia boba isitaisyt  , bet ir to nesugeba... matyt aparatikas prastai veik...
Jei jau 20 m. gyvenate tame bute, nuosavybe yra bendra, o ne jo vieno, kad ir jo vardu registruota
va va reik ta klaida istaisyti . Bet nemazai reiks kantrybes tam
kazkaip net nemalonu skaityti,kai dukra taip kalba apie savo teva...man vis tiek keista,nu nejaugi nera daugiau jokiu kitokiu zmoniskesiu budu rasti bent jau minimalu bendravima su tevu.kasd ir koks jis butu,jis visgi tevas...
Aš daug metų tokius jausmus jaučiau mamai (tiks skirtumas tas, kad ji negėrė - bet nuo to tik sunkiau). Paskaui po truputi pradėjau įtikinėti save, kad ji - tik senas žmogus (dabar jai 78m.), kuris sunkiai supranta, kas dedasi aplinkui... Išsikrausčiau iš namų. Padėjo - po viso to jau galėdavome normalai pakalbėti ( na bent jau kokį kartą per metus). Dabar situacija tokia, kad aš vienintelė ja rūpinuosi (vienas brolis alkoholikas tik ją išnaudoja, kitas - gyvena kitame mieste, atvažiuoja į svečius po kartų per metus). Susirgo, ligoninėje padarė tyrimus - jau vidutinio laipsnio senatvinė silpnaprotystė (demencija).... Pykčio ir neapykantos nebeliko, bet meilės, prisirišimo - jau daugybę metų nebejaučiu...
P.S. Mano dukrelė irgi jai nerūpėjo, po gimdymo praėjus savaitei - p-askambino ir pareikalavo pinigų atvežti, nes reikia už butą sumokėti (jos penciją brolis prageria). Po to anūkę matė gal tris kartus, bet pasižiūrėdavo kaip į kokį žvėrelį, tuščią vietą...
labai labai daug pykcio ant tevo, be abejones yra uz ka.. istorija kartojasi ir pas Jus pacia.. su vyru issikyret, turit rysku nauja isrinktaji.. turbut ir Jus su vyrais negalite harmoningai sutarti.. cia galetu padeti didesnis save pazinimas, pvz. pokalbiai su psichologe
|
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.