Tos,kurios nebeturime jau vilties sulaukti savųjų gandrų...išsiliekime kaip jaučiames,ką galvojame,kiek laiko esam laukime.. Juk kiekvienai iš mūsų reikalingas palaikymas..
Pati su vaikinu jau nesulaukiu mažylio netoli metų be kelių men.Atrodo nedaug o širdis plyšta kai atrodo visą gyvenimą turėjau didžiausią svajonę-auginti mažylį.. kai sulaukiu mm tai irr gyventi nesinori.. O ką daryt kad viskas taip neatrodytų beprasmiškai? sakosi visad yra viltis.. merginos,pasidalinkime skausmu..

nu zinai ka... net metu nera kai planuoji leliuka, o tu jau puoli i nevilti... tai daryk ka nors kiek tyrimu jau pasidarei kiek skausmelio istverei su visokiom laporaskopijom histeraskopijom ir visokom kitokiom procedurom a???geriau nerustink sito skyrelio mergyciu kurios jau vargsta gerokai ilgiau tame tarpe ir as netoli 10 metu... maziau depresiju daugiau sexo ir viskas bus ok sekmes

Ei,na baik taip sneketi kategoriskai-juk nesam visos vienodos o jusu pykdyti tikrai nenorejau ir nenoriu,juk puikiai bandau bent jau isivaizduoti kaip jauciames ir nepamirskit kad kiekvienas zmogus viska isgyvena vis kitaip-nereik iskart pulti.. metai atrodo nedaug bet niekas nesake kad tai man nera daug,net neabejoju kad kiekvienai pirmi metai ir kelinti yra tiek pat skaudus.. Noreciau tik pasidalinti tuo ka jus isgyvenate.. ka isgyvename visos,maziau ar daugiau.

prieš tai , kad sakyti "nebera vilties" reikia viska išbandyti, o kuo bandet Jus su vyru?

Visų pirma nepastojimas iki metų laiko net nelaikomas nevaisingumu. Taip kad pasakymas "nebeturime vilties" iš tiesų skamba keistokai... Čia būtų panašiai kaip pvz pas tave numirė žuvytė, o tu ateitum pasiguost pas tą, kas vakar motiną palaidojo... Gal ir grubus palyginimas bet gal bus lengviau suprasti ką noriu pasakyti...

Na, mes pasipildem beviltiskas gretas uzvakar. gal mums reikia tiesiog ilgos pertraukos, kol vel galesime tverti mano stimuliacijas ir amzina I ant nestumo testo. Planavome virs metu, bendroje sumoje 3 IUI, histeroskopija, gimdos nuotrauka, tamoxifenas, stimuliacijos aisku, visokios zoleles ir vitaminai, 2 biocheminiai nestumai, hormonu tyrimai, vaistai.. nu ir viso to rezultatas - nieko. Apie IVF nekalbame, bent jau kol kas. jeigu kada turesime jegu vel begti si maratona - tai pradesim is naujo. Kada nors.

ka reiskia taip jaustis.. nezinau, pirma diena sokas, antra lengviau, siandien - to ir reikejo tiketis. nieko, tuscia. I paskutine IUI idejome labai daug vilties. daktare tikriausiai irgi nuosirdziai nustebs. Nu ka, arba isivaikinsim, bet as nenoriu. Abejoju, ar sugebesiu myleti svetima vaika, kazkaip labai savojo norejosi. O siaip... kaip Warwara sako, galima ir pagaminta vakariene pasidziaugti.

Na,pirmiausia daktarai siunte maniski darytis spermogramos nes pas ji buvo kazkada daryta operacija tai chirurgas pripazino varikocele,zodziu judrumas blogas o kiekis tik 13mlj vienam lm kai turi buti 40... tai zodziu pasake jam daktaras kad pastoti nebus sansu nebent dar pamegint prodertili o jei nepades tada po pusmecio ateiti IUI.Na ir ka,gere jis profertili ir va sy men atrode kad jau isejo viskas o ka..velavo menesines man galvojau jau bus,ir velavo nemazai 6 dienas.. ir ka,persileidau antra syk,kaip daktare sake,dabar man paciai jau itaria chlamidijas ir ureaplazma(situs du tyrimus eisiu sia sav darytis).. tai va tokie ir reikalai.. galvojom kad tik jis turi bedu,pagers ir pasveiks o pasirodo as pati ju galiu tureti ir gan rimtu..
Papildyta:
Jei sakau kad beveik metai tai nereiskia kad mes bandomes pastoti 4 men.. tai reiskia be dvieju men lygiai metai.. gal jums atrodo nedaug,as nezinau kodel taip kategoriskai bet kiekviena pradzia yra tiek pat sunki.. nes galbut pacioje pradzioje tikiesi daugiausia o po to jau maziau.. o as tikejau labai.. ir dar aisku noriu tiketi.

Nu, turi buti teoriskai 20 mln, kad per metus laiko pastoti naturaliai. tas profertilis tai nieko ypatingo. Bet 13 mln visai uztenka kaip IUI. Va, mes per IUI turejome 56 mln, bet persileidau greitai, panasiai kaip tu, o vat kai 24 mln - tai net nepastojau, o vat Lietuva pastojo su 7 mln ir jau turi nuostabu dukriuka. Loterija tas IUI, kaip kam.

Chlamidijas ir urealpazmas issigydyti tereikia vos 10 dienu tinkamu antibiotiku.Niekaip nepanasu i tragedija .Gal tu paskaityk IVF skyreli ? Pamatysi kokie ten zygiai daromi, kokios priemones pasitelkiamos ir kaip moterys net nedriska galvoti, kad jau viskas, vilties nebera.Susilaukia vaikuciu ir po 10 metu ir daugiau, po 5 ir daugiau nesekmingu IVF.Galeciau vardint be sustojimo.Ir po keliu persileidimu.Visko buna, bet zmones stengiasi.Pavaitoti, kad po BEVEIK metu nesekmingo sekso prarasta paskutine viltis susilaukti vaikuciu yra is tiesu neprotinga......Maziu maziausiai.Taigi nevyk gal dievo i medi, nes jis gali tikrai supykti.As savojo laukiuosi po nesivystancio enstumo ir po IVF proceduros, kuri tikrai nebuvo pirma.Bet ir tai man liezuvis neapsivercia pasakyti, kad as buvau "beviltiskoje situacijoje"

Galvojau, kad šitame skyrelyje rasiu IVF senbuves, kurios stebuklo jau laukia 10 metų ir apturėjo 3-5 IVF procedūras. Bet jų čia nėra, nes net jos po tiek nesėkmių vis dar turi viltį ir ja gyvena. To paties linkiu ir šios temutės autorei, kuri tik pradėjo šį žygį, o jau nuleido rankas.

as suprantu, kai zmonems sunku isgirdus nelabai kokias diagnozes...bet cia ir diagnozes nera dar...
kazkaip ir as manaiu, kad cia skyrelio senbuves pasiguost susirinks.

Na jus merginos gal ir teisios tiesiog jus is tos dideles patirties esate daug stipresnes,aciu jums uz stipru ir griezta palaikyma bet supraskite ir mane as kaip ir jus noriu vaikelio.. ir tikrai tikiu kad tik tikint gali vykti stebuklai tik kartais ta tikejima taip sunku atrasti o jus merginos stiprios esate ir net labai,skiriates nuo manes,saunuoles!

Sveiki, nu neistveriau ir as nepasisakius cia
kissssee jau mergaites cia parase, kad metai planavimo tai dar nerodiklis, as suprantu, kad kiekvienas zmogus pergyvena ir isgyvena savaip, tikrai nenoriu pasakyti nieko blogo, bet juk dar neisbanet visko, kad galetum sakyti, kad neturesiu vaiku.
Tavo vyro rezultatus dar yra galimybiu pagerinti, o ka daryti tiems vyrams kuriems diagnoze visiskas nevaisingumas arba moterims ???Ir tie zmones nepraranda vilties ir daro viska, kad susilauktu vaikuciu netgi ir su donoro pagalba. O juk pas jus nebeviltiska situacija, chlamdijas ir ureaplasma galima isgydyti su antibiotiku kursu, gal del tu chlamidiju ir buvo tie persileidimai.
Linkiu tikrai nenusiminti ir daryti viska kas imanoma, kad susilaukti savo stebuklelio
Papildyta:

O tu galvoji, kad lengva visom mergaitem???jos irgi daug verkia ir kankinasi del to, kad negali taip lengvai susilaukti vaiku. Tame tarpe ir as, nors pas mane situacija trupuciuka kitokia. Manau ir tu busi stipri kaip ir mes visos, jei nenuleisi ranku ir kovosi del savo svajoniu

Taigi susiimk i rankas.Zygiuok pas daktarus, pasiprasyk antibiotiku zarazom, paieskok temose ka merginos daro, kad bent kiek pagerinti vyru turta ir i trasa.Rezultatai, kaip suprantu, toli nuo beviltisku.Nuo saves gailejimo vaikai neatsiranda

Na, o tu Sangria,kokia tavo istorija? dekui dekui,as ir nenuleidziu ranku,sia sav darysiuosi tuos tyrimus.

Temutes autores nepulsiu,tik rekomenduosiu pasiskaityt temute (gal antram ar treciam psl) psichologines problemos ar kazkas panasaus.Gal tiesiog ten atras ko iesko,kaip ir kuom gyvena kitos,nesvarbu ar su metukais ar penkiais nevaisingumo staze.
O ir siaip,ir savo varpines,pridesiu,kad viskas yra geriau nei tau dabar atrodo,praeis kazkiek laiko ir pati pamatysi

Kiek laiko nieko nepavyko? ka bandete? ir kokios isvados? del ko visa tai?

parasysiu i az.

As apie vaikeli svajoju jau penkis metus, ir jie slenka taip letai, kad tu pirmuju metu jau beveik nepamenu, nes per visa ta laika pergyventa tiek daug... O tau is sirdies patariu susiimti i rankas, ir visu pirma bent visus reikalingus tyrimus pasidaryti pries nurasant visas viltis Yra eile tyrimu, kuriuos moteris turi pasidaryti planuodama pastoti - chlamidija, ureaplazma ir micoplasma tam sarase pirmoje vietoje. O jie, kiek suprantu dar net nebuvo daryti... Taigi, nosi aukstyn ir i kova su zarazom pradzioj O kol gydysites paskaityk temeles "Iveikiau nevaisinguma" - gal ikveps nors kiek vilties, kad neisblestu visam Sekmes

Kisssseeee,
Na nzn kas gali po metu bandymo atrodyti ''beviltiskai'' kokie keliai nueiti? kas daryta ir ar viskas buvo daryta tam kad susilaukti to mazo stebukliuko? Man net geda skaityti ta pirma posta kur po metu jau nuleidziamos rankos ir istariami zodziai ''beviltiska situacija'' Gerai Beta1 tau patare nueiti i ivf skytreli ir paskaityti kokius zygius merginos ten eina ir praeina del mazylio! Mano nespastojimo stazas virs 7metu,bet negaliu sakyti kad jau buvau beviltiskoje situacijoje,nenuleidau ranku,kad ir kaip likimas mane bloske zemen keliausi ir ejau toliau,pagaliau sulaukiau savo laiko ir ilgai lauktos dukreles! taip kad nosy aukstyn ir i darbus!

Na, nepulkite autores del to menko stazo. Gali laukti 3 menesius, o gali laukti ir 13 metu mazylio, bet nuo to noras tureti vaiku nera mazesnis ir mmm pamatymo skausmas nera mazesnis. nejaugi bandanti tik nepilnus metus yra prastesne savo noruose ir neturi teises sielvartauti nei laukianti 10 metu? pasakyciau, kad vaiko laukimo stazas nepriduoda didesnio noro tureti mazyli. Arba nori arba ne. kaip ir neimanoma myleti daugiau, labiau arba maziau - juk tiesiog myli arba nemyli.

Sutinku kas parasyta,tik manau kad daugeliui uzkliuvo ne tai,kad po metu skauda maziau ar daugiau,o temos pavadinimas, kad vilties nebera ir tai sakyti tik po metu tai mazu maziausia per anksti.Kai jau isbandyta viskas,visur ir visaip tada gal ir galima ta pasakyti,bet ir tai...Galbut yra dar kai kas ka galima pabandyti.
O kad skauda,tai taip...ir tikiu,kad noras ne mazesnis.

Merginos,aciu kad palaikot as suprantu ka jus norite pasakyti ir suprantu jus-zinau kad sitie zodziai neteisingi ir pati juk nepasiduodu ir einu toliau ir zinau kad eisiu kiek reikes bet va zinot tas jausmas vidinis kalba,kaip sakant siela ir tiek.. zinau kad turi viskas buti gerai.O del istoriju vakar perskaiciau ju begale-pasakysiu atvirai is puse ju net verkiau,daug ko galima pasimokyti bet juk sita tema sukuriau ne del saves ir ne del to kad zmones manes gailetu o del to kad viena kita palaikytume tos kurios neturi vilties.. as ja turiu tik taip sirdy atrodo kad viskas prarasta bet zinau kad yra tokiu kurioms viltis jau daug mazesne jom sunku ir jos nori pasidalinti savo istorijomis.. nepulkite taip manes juk kuriau tema visom o ne sau ir nesmerkite nes patikekit kaip ir sakiau ne visos vienodai stiprios.. sekmes jums merginos!

kissssee
Net jei jus suvalge, vis vien turite dvi iseitis
Neviltis tavo yra del nezinios, suzinok - bus daug aiskiau kur judeti ir ka daryti.
Ir dar - nevaisingumas yra seimos beda ir problema.

Tiesiog pries antra kvepavima visada buna issekimas ir nuosmukis. kaip ir man siandien. po idealiu salygu ir idealaus IUI as siandien 13 dpi matau I. Vyro sperma nekokybiska, stipriai krenta, as neisnesioju - atrodo, visas pasaulis pries. kol turesime jegu vel eiti pirmyn, bus ilgas sustojimas, laiko praradimas. taciau reikia uzsilaizyti zaizdas. as irgi ne masina, negaliu amzinai ant stimuliaciju sedeti - apie emocine ir psichine bukle galiu patileti, o jau alergines reakcijos yra praktiskai ne esme ir nebepastebiu subjauroto veido. Tiesiog tas "vilties nebera" yra issiverziantis skausmas, kad eilini karta nepavyko. kad reikia, kad pasimirstu sis skausmas ir kad atsirastu kitas langas - kaip diagnoze, galima priezastis ir t.t. Tiesiog buna, kad atsiduri aklavieteje po to, kad atrodo isbandyta ir tas perejimas is vieno etapo i kita yra skausmingas, nes laukia dar viena nezinia, bet tuo paciu ir viltis.

Pritariu Warwarai,kad tas beviltiskumas yra nezinojimas.Pradedi dometis ir suzinai,kad ir ta ir ana galima padaryti,tada ir vilties daugiau.

Maidenana,na kiekvienas skirtingas-as asmeniskai negalejau stoti.Sustoti ir nieko nedaryti,man buvo tas pats kas numirti.Skausmas buvo mano variklis.Dabar kai pasiziuriu atgal,tai nesuprantu ir kur tiek jegu buvo.
O tas tarpas kuriame esat,patikek,yra labai laikinas.Esi cia palyginus nauja,gal mano istorijos nelabai zinai,bet mano saskaitoje prarasti 8 nestumai,sitas pirmas toks teigiamas ir pirmas paejes tiek daug.Isbandziau daug ir ejau daug kur-finalas buvo toks,kad tyrimai daromi Cikagoje,gydymai Latvijoje,diagnoze Londone,dar ir Lietuvoje speju si ta nuveikti.Kol ta spraga radau,ejau,naktim skaiciau,knisau informacija,domejausi ir radau.Ir jus rasit,tikriausiai ir arciau kazkur,tik tuom patikek
Kas per alergines reakcijos?

T.P.Keberiokst
As nors ir nevisiskai, bet zianu tavo istorija. Ir puikiai zinau, kad as toki kelia tikrai neeisiu (ir tai tiktai faktas, juokios sielvartos). Ta gali tik vienetai, tai puiku kad tu esi tarp ju!

Maidenana o zinant tavo situacija man atrodo reikia seimos vis gi viduje surasti atsakima. Viena tu tos kovos nelaimesi, tikrai. Tu labai daug maziuku faktuku sureiksmini iki dideliuuuu faktu, bet ties to ir sustoji, toliau neeini. Tavo visi nestumai buvo kaip ir biocheminiai, ar ne? As tau jau rasiau ne viena karta, kad teigiti kad tu neisnesioji yra kvaila, nes tikriausiai visai ne tu ir ne tavo organizmas tame yra kaltas.
Skasmas yra didelis, bet kai yra sprendimas, koks jis bebutu, skausmas tampa su kiekviena diena mazesnis.

Sveikos,

pritariu, kad temos autorės lūpomis kalbėjo nežinojimas ir neviltis, kuri ateina vėl nepasisekus, tačiau yra laikina, kelios dienos, keliam nosį aukštyn ir einam toliau. Aišku, jeigu yra toks pasiryžimas.. Aš irgi galvojau, kad senbuvės prabilo, bet šiaip gi yra jų skyrelis "IVF senbuvės" ar panašiai, rekomenduoju temos autorei pasiskaityti. Stažas.. turbūt nėra absoliučiai svarbiausias dalykas, bet pastangos, tai, kas padaryta, kiek pereita, manau, labai svarbu. Pora tyrimų ir natūralus bandymas..ir beviltiškumas? Be IUI, be IVF? Sorry... Bet suprantu autorę, jeigu ji dar naujokė visame šitame mirkale. Taip jau yra, kad vos tik kelis mėnesius nepastojanti pora dar nieko nežino apie būsenas ir beviltiškumus po 5 IVF. Prie to einama..po truputį...pasiseka, jeigu pavyksta nutūpti kurioje nors ankstesnėje stotelėje.. kai išgirdau, kad reikės IUI (tai buvo prieš... beveik 7 metus), iš pradžių kilo atmetimo reakcija, ne, nepriimtina, kaip šitaip.. Po paros jau su viltim nekantriai laukiau stimuliacijų, po 8 IUI tai atrodė visiškai natūralus, kasdieniškas, tik, deja, rezultatų neduodantis procesas. Į tai einama po truputį. Rekomenduoju paskaityti bent jau IVF temukę. Visą. Ir sėkmingų istorijų temukę. Įsiskaitant į tai, kiek reikėjo pastangų, kad ta laimė ateitų. Sėkmės

Keberiokšt, tu man iš viso esi.. net neturiu žodžių. Tiesiog imk

Warwara, pritariu tau dėl Maidenanos

As skaiciau tavo istorija. Ispudinga, kiek daug galima nuveikti, taciau as tokio kelio neeisiu, yra tam daug priezasciu..
as alergiska duphui, estrofemui. man iskarto seborejine egzema ir dilgeline. dilgeline po visa kuna, egzema ant veido. tokios atviros slapios zaizdos. mesiu dupha, tai praeis.


mano 'saskaitoje" yra dar keletas niuansiuku, todel as isivaizduoju kodel man viskas baigiasi biochemija. o dar sudejus mylimo vyro spermos kokybe tai tik pasvajoti apie greita pastojima. galui gale, viena pati as nenuveiksiu nieko. o kol jis nesusitaikys su mintimi, kad reikia eiti primyn, tol ir as busiu stagnacijoje.

tosk jausmas, kad mano mitnis perskaitei
stiprybes visoms mums

atsiprasau, bet tikrai nesupratau kaio gali nebut vilties po 10 menesiu bandymo ? Na nepykit, bet net pikta skaityt. Jus paskaitykit cia kitas temas, pagyvenkite jose. Nors rasot, kad skaitet, kad net verket, bet jausmas , kad tikrai neskaitet. Atsiprasau, bet toks laikas bandymo ir jau rasoma, kad vilties nera ? Mars pas daktara antibu ir gal to pakaks ir bus tas lelius.
Siaip nerasau, bet nesusilaikiau ir as

Sorry, bet perskaičius temos autorės pirmą postą suėmė ne užuojauta, o pyktis..Nieko dar nedarė, kad pasiektų savo tikslą, o jau verkia..Tai kas būtų, jeigu būtų viską, kas įmamona padariusi (IUI, IVF ir t.t.) ir nepavyktų? Beprotnamis?
Sorry už ciniškumą, bet aš nesuprantu tokių žmonių..

P.S. O gal šita tema sukurta, kad paerzinti seniai planuojančias ir iš tikrųjų netekusias vilties?

Nu kaip jums abiems negeda? jus save prisiminkite kai po pusmecio naturaliai nepastojote. juk nesidziaugete ir pasokinedamos i tyrimus nekeliavote i nevaisingumo klinika, ir su placia sypsena tyrimu rezultatu nelaukete, tikriausiai.

O as visiskai sutinku su Faustina2000 ir Kiva.Niekaip nesuprantu kur cia tos vilties nebera ? nuo nesekmingo sekso ? Idomu ka tokie zmones daro kai juos is tiesu istinka kokios negandos gyvenime ? kai atsitinka dalykai, kurie is ties vercia galvoti apie beviltiskuma ? Eina i upeli skandintis matyt Arba temos autore yra itina jauna mergaite, kuri su vaikinu sugalvojo "pasigaminti" vaikeli, bet ne is karto viskas iseina.Ka gi, teks uzaugti ir suvokti, kad ne viskas, kad is karto gyvenime nepavyksta yra "beviltiska".Kartais del rezultatu reikia dirbti.Ir sunkiai, kad ir ko besiektum.

Klausimas ne man, bet man irgi ne gėda. Žinojau kad iki metų laiko nepastoti yra normos ribose ir kad rimtas nevaisingumo specialistas rimtai į mane nežiūrės. Todėl vaikščiojau pas paprastą ginekologę ir nesukau nei sau, nei kitiems smegenų.

Maidenana, parašiau a.ž., bet ir čia parašysiu. Negėda, nes kartais reikia spyrio.
Jūs čia visos nerealiai geros, nuoširdžios, kokių reta . Tikrai. Visas Jūsų istorijas žinau mintinai - Warwara, Beta,Rute, Keberiokst, Citas, egk, Rosita, Kristinukas....Visas Jus žinau, nes skaitau istorijas ( jei galima taip vadint), sergu už Jus, verkiu ir džiaugiuosi. Kumštukai suspausti kasdien. Kodėl ? Nes turiu sesę, su ta pačia bėda.
Daug patarimų gavau iš Kristinuko ( gal ne taip nicką parašiau), jos patarimai irgi padėjo eit į priekį, kai kurių čia esančių kartais geri spyriai irgi padėjo eit į priekį ir einam....Ji eina, bet aš kartu su ja ir kitą savaitę kelionė į LV.
Iš tiesų man patikdavo tie momentai, kai kažkurį skiedaliodavo, o kitos pastatydavo į vietą. Tikrai. Ir tai būdavo irgi spyriai, spyriai eit pirmyn. Pirmyn į tikslą
Mane žavi Keberiokst, žavi Rosita....Žavi daug čia esančių.
Stiprybės Jums, o aš palaikysiu visas visas. Visų Jūsų laukiu mažylių, tikiu, kad tai bus, kad būsit mamos.

Apkabinu

Kiek save pamenu, nei verkiau, ne plaukus roviausi, nes dar viskas buvo prieš akis. Nesijaučiau beviltiškai net po 5 nepavykusių IUI, nes žinojau, kad dar yra IVF. Tiesa, neviltis buvo apėmusi, kai "gerbiamas" Vanagas pamatęs MB spermogramą pasakė, kad be donoro neišsiversime. Tada tikrai verkiau visą naktį. Laimei, jau kitą dieną nuėjau pas kitą gydytoją ir ji pasakė, kad spermos kokybė tinkama net pastoti natūraliai.Taip kad ne visada verta tikėti vieno specialisto nustatyta diagnoze.

Nu Beta, kokios mintys buvo tavo galvoje, kai supratai, kad lengvai ir paprastai vaiko neturesite? Senbuves tiesiog jau pamirso savo pirmuosius jausmus ir isgyvenimus, todel naujokes jums ir pykti kelia ir juokingos atrodo.

Šiame forume pilna įvairiausių temų, kurioje kiekviena ras sau vietą. Kam įsiveržti ir sukurti temą klaidinančiu pavadinimu. Nesu senbuvė, bet pamačiusi pavadinimą iškart sureagavau, kaip ir kitos mergaitės, kurios visada pasiruošusios įkvėpti vilties. Tačiau perskaičiusi temos autorės pasisakymą, pajutau vien tik pyktį. Tai ne kas kita, kaip spjūvis į veidą toms, kurios iš tiesų praėjo kryžiaus kelius siekdamos savo tikslo. Suprasčiau, jei temos pavadinimas būtų "Nejaugi esu nevaisinga?" ar panašus. Tuomet šioje temoje galėtų bendrauti mergaitės, kurios dar tik įtaria, kad turi problemų.

Maidenana
Kodel neatsimena, as tai puikiai atsimenu kaip verkiau vonioje po 6 nepavykusio ciklo, o tada parejo vyras ir pareiske, kad jis ir su savo buvusia 1.5 metu vaiku negalejo sulaukti (o tik jiems issiskyrus jinai toj pat pastojo). Niekada jam neatleisiu, kad jis nuslepe ta fakta! Tiek laiko praradom, tiek asaru galima buvo isvengti!
Atsimenu kaip as, protinga, suaugusi moterys, verkiau gyd. kabinete, kaip man pasake, kad turiu cista, kuria reikia salinti per LP. Keikiau visa ta planavima. Buvau iki jo sveika moteris! SVEIKA!
Kaip verkiau nusipirkusi pirma klost tableciu dezute ir perskaiciau informacini lapeli (dabar niekad neskaitau tu lapeliu).
Bet jau neviltis... Nekonstruktyvus jausmas, kam jis?
Skauda - taip!
Net priesui nepalinkeciau praeiti visa sita kelia - TAIP!

Bet ar tai mano gyvenimo tragedija? Ne, ir as esu didele mergaite ir mano jegomis padaryti taip, kad rasciau geru dalyku. O as ju matau begale!
As matau kokie zmones mane supa. Nu gi ne zmones - deimantai!
As zinau kad mano vyras palaiko bet koki mano sprendima, ir nors jam gal nevisada idomu klausytis visu jusu istoriju Bet gi klauso, pergyvena del jusu visu. Dabar jau gali net is darbo iseiti, kad nuvaryti iki perkelos, pasitikti ten kaz kokia tai mergina is SM, paimti is jos nesamone, uz kuria dar ir sumoketi reikia 60 Lt Ir tai yra normalu, pagal mane. Tai yra seima.
Ir jei taip atsitiks, kad sis etapas bus pralaimetas, tai vis vien nebus tragedija. Ir neviltis. Taip, saziningai galiu prisipazinti, kad del pirmo vaiko, eiciau dar toliau, bet del antro - tikrai ne, nes tas pirmas jau yra ir jam reikia sveiko proto mamos ir siltos seimos.


Faustina2000, sekmes sesutei!

Warwara, aciu

Nesu 20-metė, užsidėjusi rožinius akinius ir galvojanti, kad po kelių pasimylėjimų užkibs. Todėl po 7 mėn nepastojimo keliavau pas ginę, dariausi tyrimus, dariausi LAP, po to sekė 2 IUI, tada histero, tada vėl 2 IUI, bet niekada negalvojau, kad va aš esu beviltiška ir man nepavyks tapti mama Ir tikrai nebuvo kažkokių isterijų, kai pirmus ciklus nepastojau..Mano pirmas rimtas nusivylimas buvo, kai po 1 IUI pamačiau vieną pagalį. O iki tol tiesiog laukiau savo eilės prie leliuko.
Ir keista, kad tik susikūrus nick'ą, nepabendravus jokiose temose, iškart sukuriama nauja tema apie beviltiškumą Man išvis pirmus planavimo metus net tokia mintis nekilo

Kiva

Mano viena pazistoma susitoke ir po menesio paaiskejo kad jinai Zodziu atvaro jinai, isterijoje, verke, kaip gi taip, koks dar vaikas, is kur. O, sakom, tai gal nu ten netyciukas, gi nei vienas apsisaugojimo budas neduoda 100 proc garantijos. Neeee, verkia jinai, neee, mes su mano vyru jau beveik 2 metus nesisaugojom, gi niekad nieko nebuvo, o is kur cia dabar?
Ot atsimenu zvengem, iki asaru. Negrazu buvo, bet nu debiliska gi situacija.
Zmogus, issilavines atrodo. Sakem tada jai, kad normalus zmones, jei po metu nesigauna pas specus jau takelius daro, o tu po 2 metu nepastojimo verki, kad pastojai
Zmones yra zmones.
Jei paskaityti rusiskus forumus, tai ten is viso baisu: "oj, mergaites, oj man gi jau 26!!!! o dar vaiku neturiu - kosmaras" Ir buna kad komentaras" oj, jau 26? kosmaras!!!!". As kaip prisiskaitau, tai savaite bijau i pasa paziureti

gal aš paranojikė, bet buvo čia viena rašanti dėl draugės info rinko, pasirodė, kad žurnalistė. Ši moteris rašo, kad skaito istorijas čia esančių ir žino ir verkia, o prisijungusi SM vakar ir iškart sukurta tema.
Atsiprašau, gal aš jau paranojikė

prie ko cia spjuvis i veida, kai ji dar net nenutuokia ka visa tai reiskia.. kaip ji gali zinoti, kad tu jos beda laikysi spjuviu sau i veida, jeigu ji pati nezino kas jos laukia?


vat butent todel tu jos ir nelincioji.

Pagal apačioje kabančių nick'ų kiekį galima spręsti, kad tema visgi populiari:)




o tu save vasarą prisimink, ką rašei Pupukui, jei teisingai nicką atsimenu ir aš rašiau tau tą patį, ką tu dabar rašai matyt, irgi tam tikri etapai praeinami..

Beje,po pusmečio nekėliau JOKIOS panikos, žinojau,kad iki metų dar skaitosi normalu ir laukiau, baigiantis metams jau pradėjom tyrimus, bet be isterijų. Sužinojom, kad vyro sperma bloga, vis tiek atrodė, nu negi jau taip blogai bus. Kaiptik draugė su prasta vyro sperma tada natūraliai pastojo, atrodė, laiko klausimas. PAsidariau LP. Ir tik po 1,5 metų nuo pradžios, kai nepavyko pirma (ir visos kitos) IUI, prasidėjo lipimas sienom..









Man nešovė į galvą, bet...

O tai nebūtum tekėjusi už jo, jeigu būtų pasakęs tą faktą tau anksčiau?
Aš žinau porą, kuri 10 metų kartu gyveno ir nesisaugojo, bet mergina nepastojo. O vos tik išsiskyrė ir susirado kitus partnetrius, abu iškart tapo tėvais. Taigi, čia nesuprasi kartais, kodėl nepastojama (kai nėra jokių nustatytų diagnozių)...
Papildyta:

Taip taip pamokslavo ir dar kaip, nors Pupukas ilgiau planuoja ir buvo jau po LAP...
Tikriausiai nuo nuotaikos priklauso, ką palaiko, o ką linčiuoja Bet kad grubumu pasižymi, tai faktas

Pavyzdžių daug aplink..va užvakar išgirdau. Draugės vyro sesutė išgirdo, kad nevaisinga, PKS, jei ir turės vaikų, tai po ilgo gydymo. Sugripavo, liko 37,2 tempos. Nuėjo pas medikus. SKyrė antibų. Pradėjo pykinti. Galvoja, antibai netiko. skyrė kitus. Pykina. pradėjo skaudėti šoną. Nuėjo vėl pas medikus. SAko, aišku, apendicitas. Operuosim. Prieš operaciją daro echo, sako, kaip jus operuot, jeigu jūs nėščia Toji net nuo stalo pašoko.. O dabar jau antro pametinuko laukiasi..

O kantrybė..kiek kam jau "stažas"..vasarą viena pažįstama paprašė pakonsultuoti. Turi du vaikus, su abiem pirmą ciklą pastojo. GAlvojo, kad trečio tikrai neturės, o visgi sumąstė,kad nori. Kreipiasi į mane, prašo pakonsultuoti dėl nevaisingumo, kada reikia eiti pas medikus ir t.t. Paklausiau, kiek laiko planuoja. Atsakymas priplojo: antrą mėnesį ji pasiskaičiavo,kada jai patogu gimdyti ir t.t. ir vat nepavyko pirmą ciklą, ir žmogus įsikalbėjo nevaisingumą, baisi paranoja.. sako, jetus, kaip tu metų metus tai tveri, man jau du mėnesiai-tragedija.. ir ką..trečią jau ir pastojo. Bet kiek panikos buvo..

Aš matai nepastojimo stažą kiek kitaip matuoju Matuoju, pagal tai, kas padaryta, kiek kelio nueita tikslo link, o ne pagal tai, kiek sexu užsiiminėja be apsaugų