Sveikos esamos ir busimos Mamytės!!! Labai džiaugiuosi kad prie jūsų prisijungiau.
Šiansien visą dieną skaičiau jūsų istorijas. Labai užjaučiu tas, kurioms tai baigėsi liūdnai. Sakau užjaučiu, o ne suprantu, nes tik tą kuri patyrė tą skausmą gali suprast viena kitą. Norėčiau palinkėti ištvermės ir tikrai napraraskit tikėjimo. Tai tikrai padeda.
Nuo mažens svajojau turėti dvynukus. Bet žinojau kad tai tik svajonė kuri yra neįmanoma, nes mano giminėje nebuvo dvynių. Kai mes su draugu nusprendėm susituokti maniškiai buvo labai nepatenkinti. Sakė esi labai jauna, kam tau tas šeimyninis gyvenimas? Reikia išsilakstyti...Gal rasi sau geresnį vyrą – kokį bankininką ....Aš pagalvojau kad čia yra mano gyvenimas ir kad aš žinau kad išteku už mylimo vyro ir kad net jeigu jis nieko neturi ir aš nieko neturiu, viską galima turėti jeigu pasistengti. Tada man buvo 18 metų ir iki to laiko tėvai manęs niekur neleisdavo, vis saugojo, tai man ir nereikėjo to „klubinio ir diskotekinio“ gyvenimo. Dar prieš vestuves mes pradėjome gyventi kartu. Bandėm nuomotis butą, buvo sunku, nes aš dar buvau mokykloje, dirbti negalėjau, nes reikėjo mokytis. Tada nusprendėm kad galim gyventi mano tėvų bute. Jie nebuvo prieš. Kaip tik mes susituokėm (vestuvių kaseteje yra mano replika kad noriu dvynukų), tėvai nebepadėdavo. Nei pinigais, nei kuo. Visko teko išmokti pačiai. Tada prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Man buvo gera, nes aš gaminau, tvarkiausi, kai vyras griždavo iš darbo stengėmės praleist laiką kartu. Vėliau prasidėjo problemos darbe. Pasikeitė direktorius, kuris nenorėjo mokėti algos, reikėdavo kas savaitę skambinėti ir vos nemaldauti pinigų. Prasidėjo komandiruotės į Klaipėdą kurios tęsėsi iki 2 savaičių. Buvo sunku..Vis juodos mintys.. O jei jis ten turi kitą paną.. o gal dar kas nors... Nuo vestuvių praėjo 3 menesiai... Vyrą matydavau 2 savaitgalius per mėnėsį. Lapkričio mėnėsį nesulaikiau „raudonosios revoliucijos“. Galvojau kad tai nuo nervų ar dar kas nors.. Vyras sakė tu neščia.. Mane juokas imdavo. Sakiau kad kur aš busiu neščia? Pati dar vaikas  .. Abu labai norėjom vaikelio, nesisaugodavom apie ė menesius, galvojom jei Dievas duos, reiškia taip reikia, bet žinojom kad bus sunku dabar, nes vos patys išgyvenam. Dar už mokslus mokėjau. Vieną vakarą pasidarė man negera, pradėjo kraujas iš nosies begt. Pykino... Kitą dieną paskambinau savo tetai, kurį visą laiką buvo man geriausią patarėja. Paprašiau nuvažiuoti su manim pas ginekologą. Nuvažiavom į Raudonąjį Kryžių. Kai mūsų paklausė ko mes norim, ji atsakė kad patikrinti ar esu neščia. Visi kreivai žiurėjo (mano ūgis 1,59, svoris buvo 48 kg – atrodžiau ne vyresnė kaip ąį metų). Bet vienas daktaras priėmė. Padarė echoskopiją. Sako neštumas yra. 7 savaitės... Ir dar nuotraukyte tokia davė. Aš labai apsidžiaugiau, galvoju, pagaliau turėsiu sunelį. Aš labai norėjau sunaus, o vyras dukrytės. Visų pirmą apskambinau savo drauges, pranešiau kad greit jos bus tetos. Poto vakare atėjo motina. Sese preš porą dienų pasidarė testa ir jis irgi buvo teigiamas. Ji pasakė mamai kad ir aš esu neščia. Ji pradėjo bartis... Tipo darykis abortą, kam tau dabar vaikas, paliksi sako poto.. Šiaip aš tikrai tokių replikų nesitikėjau. Sesė vartojo narkotikus, jei tą patį sakė, kam tau vaikas invalidas? Ji nustojo vartoti, ir mes abi nusprendėm kad mūsų gyvenimai ir išauginsim kaip nors. Pražliumbiau visą vakarą. Vyras gryžęs paklausė kas yra. Sakau neščia... Sako: aš tau sakiau... Parodžiau jam tą nuotraukytę .Pasidžaiugėm truputi ir nuėjom miegot. Kitą dieną žiurėjau į tą fotkę, atėjo draugė, sakau, matai čia du taškiukai. Jinai sako : Aha aš tai 7 matau... O man ištiesu taip pasirodė. Ir vyrui poto sakiau. Jis sako nematau išvis nieko...
Gal po mėnesio man prasidejo tą paranoją... Man vis atrodydavo kad jis manęs nebemyli, kad paliks ir t.t. Visą laiką rėkiau ant jo, pykau, dabar galvoju kad tikrai stogas nuvažiaves turbūt buvo
Na ką, reikia ruoštis gimimui.. Pinigėlių išvis nėra, mamytė- pasakė kad pagalbos nebus iš jos pusės, nes aš tokia durna esu ir pati verstis turėsių. Tėvas – tas pats. (Tuo metų jie išsiskyrė. Be to abu gaudavo apie 3000 Lt kiekvienas.) Jei eisiu dirbt, tai daug nepridirbsiu nes kam reikalinga neščia??? Daviau skelbimą kad verčiu tekstus. Pradėjo skambint. Dirbau dieną – naktį. Vyras irgi. Štai mamytė pasiūlė labai „pelningą“ darba. Ji dirbo masažiste, ir turėjo daug rankšluoščiu ir patalynės kurią reikėjo lyginti. Sako už kiekvieną gausi po 70 Ct. Nu ką daryt??? Pusę dienos stovi prie stalo su karštu lygintuvu, kad net bloga darosi.. Pilvas jau irgi matosi ir tikrai sunku... Išlygini... Ateina mama sumoka tau už 12 išlygintų rankšluoščiu 8 Lt, padedi juos ir eini išsiverkt ..
5 Neštumo mėnuo.. Sesei gal 3,5. Sako aš einu echoskopijos padaryt, sako einam kartu, pasitikrinsi. O prieš tai aš tim buvau kartą pas gydytoją nuėjusi, ir pasakiau kad neščia esu. Tyrimus ę kartus darė, vis tai kraujo mažai, tai ten aparatas sugedo, tai išpylė.. Galvoju eikit jus.. be tyrimų išgyvensių.
Nuėjom. Atsiguliau, daktarė buvo labai fainą, aš kažką ten pajuokavau jinai pasijuokė. Na guliu aš ji žiūri ten kažką... Sako na gerai vystosi vaikas. Sako kad mažiukas tiktai, bet sako ir tu smulki. Pradėjo skaičiuoti pirštelius. Paklausiau ar nesimato kas, pažiūrėjo, sako nerodo. Sako palauk kažkas jam blogai.. Mane prakaitas išmušė... Sako apsiversk biški. Poto taip.... O... Dvyniai.. Sakau: Pagaut norėjot? Neišeis.. Sako aš nejuokauju. Sese žiūri i tą teliką sako rimtai matau 2. Aš vos samonės nepraradau.. Iš džiaugsmo ar iš baimės, kai atsitokėjau pirmas klausimas buvo – ar jie nesuauge? Sako ne jie skirtinguose maišeliuose. Nu man tada viskas buvo.. Laimės pilnos kelnės. As ir galvoju kad kai pradėjo jau judėti jie kažkaip iš visų pusių gaudavau Paskaičiavo ji, sako kad vienas vaikas 4 dienom vyresnis... Reiškia ir taip gali buti... Pagal išsivystyma sako atrodo ne 5 o 4 menesių, bet dvynukai nebuna dideli. Atskridau namo... Apskambinau visus.. Sakau busit dvigubai tetos ir dėdės.. Visi aišku nepatikėjo... Mama net gal ir apsidžiaugė.
Galvojau kaip vyrui pasakyti kai griš. O svarbiausia kad mano aukšte priešais bute irgi dvynukai, kurie yra tik metai vyresni. Aišku visi ėmė juokauti kad aš čia su kaimynų susidėjau, bet visi žinojo, kad tikrai aš nesu tokia. Grįžo vyrelis... Sese su mano drauge jį pasitiko... Sako na tu dabar eik į kambarį, sėsk ir ruoškis. Tik tai atsisėsk, nes žmona nepagaus... Atsisėdo sako, na greičiau sakyk, aš valgyt noriu labai. Sakau, dvynukus turėsim. Jo veido spalvos keitėsi gal 1000 kartų per porą sekundžių... Nepatikėjo.. Parodžiau gydytojos užpyldytą lapą.. Daugiavaisis neštumas. 2 vaisiai... ir t.t.
Jo žodžiai buvo tokie, cituoju: „Da... Dotrahalsia“ Po kokių 10 minučių jis vėl galėjo kalbėt. Net pamačiau džiaugsmą akyse.
Gyvenimas tesėsi... Kovo mėnesį pilvas buvo jau didelis, bet visi sakydavo kad iš nugaros išvis nesimato kad neščia. Pasimylėjom.. Ir pradėjo man kraujas bėgt.. Aš išsigandau labai, sakau važiuojam ižį ligoninę. Atvažiavom apie 12 valandą nakties. Ten visos priekaištavo kad tipo kai neščia išvis negalima jokių santykių, vos ne taip kad meilužę tegul susiranda.. Nu ačiū galvoju. Paguldė mane. Kur tavo neštumo kortelę? Sakau nėra pas mane tokios. Tai ten skandalas buvo duok Dievė... Dar bandžiau paklaus ar vaikų lyties nesimato.. Aprėkė. Sako tau dabar ne tas galvoje turi būti..
Apžiūrėjo – sako truputėlį maišelis atsiplėšė. Pragulėjau apie 10 dienų, visas velykas. Kas dieną po č kartus tikrindavo kaip širdelės plaka ir t.t. Atrodo viskas tvarkoi, paleido namo. Sako reikia gulėt, ramybės, ir tik geros emocijos.. O aš kaip labai judri.. aha .. gulėsiu aš... O kas tvarkys? Kas gamins? Kas į parduotuvę eis? Negaliu namie sedėt ir viskas.. O jei ir galiu tai kaip meteoras... tai tą padarai, tai šitą. Prirašė man tablėčių visokių... Gėriau sąžiningai...
Šiaip kovo pabaiga tai buvo ar net balandžio pradžia. Pagal mano skaičiavimus aš pastojau maždaug Rugsėjo 15.. Tai jau turėjo buti maždaug 28-29 savaitės. Pagal juos tai išvis 25... Net parašė kažka tipo Pirmas vaisius: išsivystymas 25 sav. Ir 3 dienos, Antras vaisius 24 sav. Ir 6dienos. Jau abu jie apsivertė ir gulėjo galvytėmis į apačią.
Grįžau namo... Toliau laukė darbai ir t.t. Vyras vis klausė kada pagymdysi.. Noriu pamatyt vaikučius. Vis ten kažka norėjo pajausti pilvelyje..
Sakiau jam ar jauti kaip jie spardosi? Sakė kad aha.. taip... bet žinojau kad nieko jis nejaučia. Tik sako taip. Vieną vakarą, aš žiūrėjau teliką, o jis ranką ant pilvo padėjo (aš vakarais to prašiau, nes tik taip padukeliai užmigdavo. Visą dieną kaip kamuolis buvau. Spardė iš visų pusių. Nusiramindavo tik tada kai išgirsdavo nepažistamą balsą ar jei kas kitas ranką pridėdavo.) ir po kelių minučių kažkam ten nepatogu pasidarė. Pradėjo mažius vartytis, vyras net pašoko. Žiūri kaip ten vartosi ir sako man: ar jautei??? Ar matei? Akys jo dega... Aš sakau tai jau seniai tau tą sakiau.. Matėsi net kaip galva kieno nors išsikišdavo ar kelias.. Aš jaučiau kad turėsių berniuką ir mergytę. Net jaučiau kur kas guli. Šiaip buti neščiai yra tikrai nuostabus dalykas. Jausti savo vyduje savo atžalėlę... Aš ir dabar norėčiau buti neščia ir visą laiką bučiau.. Tik kad vaikus reikia ant koju statyt o ne gimdyt kas met...
Gimdimo data buvo nustatytą birželio 10.. Galvojau dar kad ir horoskopo ženklas bus dvyniai...Jau Po grįžimo iš ligoninės jaučiau kaip maudžia pilvą. Galvojau kad jis tempiasi taip. Nes aš tai maža o vaikai 2 ten. Balandžio 15 visą dieną pragulejau, nes vaikščiot jau nebegalėjau. Sunku buvo. Valgyt ar gert irgi, nes atrodė sprogsiu. Gal nuo Balandžio 13 vis stiprėjo tas maudimas. Skaičiau apie tai. Rašė kad tai tikrai pilvas taip tempiasi. Tai va, 15 dienos vakaras.. Vėlus... Jau buvau beužmieganti.. Tik staiga iš manęs kaip iš krano vandenukas pradėjo bėgti. Permatomas toks.. Nubėgau į tuliką.. Skambinu mamai. Sakau ar čia vandenys? Sako taip. Man šokas. Kviečiu vyrą , jis jau stovi su mano tašę apsirengęs. Mama atvažiavo ir mes nuvažiavom į ligoninę. Nežinojau ar džiaugtis kad greit pagimdysiu ar ką? Prieš tai negirdėjau kad yra neišnešioti vaikai, kad yra neonatologija ir t.t. Atvažiavom vel į AntakalnioKlinikas. Šį kartą tik vieną migėra pasitaikė... Aš matai ją pažadinau.... Įkišo ji man ranką, čiupinėja kažką.. Klausia kiek vandens nubėgo? O ką aš žinau kiek. Aš gulėjau ir išbėgo kažkiek.. poto dar po biški kiejosi.. Kaip pradėjo rėkt... Sako ar gali normaliai pasakyt? Litras, du, 200 Ml?? Sakau litras kad tiktai ji greičiau nutiltu. Sako echoskopija darom, žiurim vandenų normą. Kiek savaičių klausia? Sakau 32 kažkur. Aš net tiesą sakant neprisimenų nei kada menesinės paskutinės buvo, nei ką.. Tik tas pirmas daktaras pagal išsivystyma kai paskaičiavo, taip ir sužinojau. Pažiurėjo. Gera labai gydytoja mane tada žiūrėjo. Sako labai mažučiai dar. 29 savaitės sako, svoris apie 1 kg. Mama paskambino gydytojui pas kurį turėjau gimdyti. Atvažiavi jis. Paguldė mane į priešgimdyvynę palatą. Pajungė prie aparatų. Sako Ar tu sąrėmių nejauti? Aš net to jausmo nežinojau, sakau ne. O ten jau kaip is 10 balu 7,5...
Man neskauda nieko... Gimdą atsiverus 4 cm. Į gimdyklą staigiai vežam ...Sako negalima gimdyti juokių būdu dabar. Stabdom. Lašalinės... Magnis... Kuris per 4-6 valandas turi lašėti įlašimo per 5 minutes. Aš verkiau, galvojau kad mirsių. Jaučiau kiekviena kraujagyslę savyje, nes atrodė kad jis toks karštas kad galvojau viskas, neišgyvensiu. Vyras nulėkė namo daiktus atvežt. Mama pasiliko. Laikau aš ja, tas m,agnis laša. Verkių.. Žiūriu mama irgi... Akys galvojau išsprogs... Plaučių brandinimo injekcija iškarto po to magnio į raumenis. Dar 3 lašalinės... Sustabdė.. Keltis negalima iš lovos. Mama nakvojo su manim. Valgyt negalima tik truputi gert. Mama man ir tą puodą atneša ir viską paduoda (ačiū jai už tai). Iš ryto atėjo patikrint manęs. Saremiai nedingo tik sumažejo. Aš jaučių jau jas silpnai. Kai paaiškino kad tas maudimas ir buvo sąremiai. Sakė kiekvieną sekundė dabar svarbi. Kuo daugiau tuo geriau. Gydytojas sako vis kad silpni mažiai, neduoda garantijų kad išgyvens. Visi tą patį sako. Man net nelindo tos mintys. Ko galvoju jiems neišgyventi. Ką jie čia mane durnina? Pati sau sakau kad greičiau gimtu ir namučio važiuoti.
Balandžio 16 d. Vakare viskas tvarkoje. Širdutės plaka. Vandenukų dar liko. Vėl visos lašalinės, plaučių brandinimo injekcijos... Perkėlė iš gimdyklos į priešgimdyvinę palatą. Vaikščiot negalima, valgyt irgi.. Atvažiavo vyras.. Nuėjom į koridoriaus galą. Sėdim, kalbam, išgeriau kavos... nes be jos negaliu gyventi. Jau grižtų i palatą pagauna gyditoja. Aprėkė, kad tipo aš esu neatsakinga kiaulė ir t.t. Kad sakė gulėt, o aš čia sau slankausi. Sakau į tuliką ejau. Nes niekas negalėjo paduoti puoduko Apsiramino...
Taip pragulėjau iki 18.
Birželio 18. Vakaras.. Jaučiu vėl sarėmius. Pažiūrėjo kad jau vėl jie stiprūs, gimda atsivėrė 4-5 cm. Atėjo gydytojas pasakė kad po kokios paros gimdysiu. Viskas lėtai bus.
Skambinu mamai. Sako aš ryte atvažiuosiu. Aš verkiu kad čia vieną guliu. Vyras Komandiruotei, grižti nėra kaip, ir nieks neišleis iš darbo. Tarėmės kad jis gimdyme ne dalyvaus, nes nenorejau to nei aš nei jis. Visą naktį nemiegojau. Kankino sąremiai, neskaudėjo bet vis užeidavo ir negalėjau miegoti ramiai. Verkiau. Tai viena seselė ateina guosti pradeda, o man dar labiau verkt norisi, tai kita. Visos sako, tau dabar tik gero emocijos reikalingos. Aha.. Iš kur jų gauti kai taip blogai... Dar telefonas išsikrovė. Iki razetės toli... Naktį pora mamyčių pagymdė.. O kaip jos rėkė... Kaip keikėsi... Galvojau nu vsio hana.... Jei taip skauda aš neiškentėsiu...
Šiaip nekaip atėjo rytas.. Kokią 6 valandą jau pajutau stipriasnius sąrėmius. Bet vėl skausmo nebuvo, tik kad nemalonus jausmas tas.. Pažiūrėjo 7 cm atsiverė.Sako na jau tuoi, dar gulėkit. 8 Valandą atvažiavo mama. Apsiraminau truputi.Atėjo mano gydytojas. Sako gymdysim. Nuvežkit klizmutę padaryt ir depeliacija. Kam klizmutė ta tai aš nežinau... 4 dienas nevalgius.. Ne bus ten nieko... Padarė. Sako eik i tualetą. Jaučiu kad noriu as kaku... sradėjau stumt.... neišeina.. Išėjau. Sakau mamai, noriu bet neeina. Sako davai eik kad nudepiliuotu.. Čia buvo tikras siaubas.. Pasirodo kad gimdą tuo metų jau pilnai atsivėrusi buvo ir jau tas stumimo procesas buvo prasidėjęs. Depeliavo taip: Paemė sušlapino tualetinio popieriaus lapą, sumuilino, patepe ant tos vietos, ir su tokią Sovietinę britvą geležinę kur iš abėjų pusių tie peiliukai.. buki buki, net neskuta... Jaučiu vėl į tuliką noriu.. Nueinu, apie 15 min pasedžių stumiu stumiu... nu neeina... o norisi.. Galvoju viskas.. Reikia eiti.Visa šlapia, karšta pačiai, o tulike taip gerai, šalta... Sako mama einam. Tegul žiūri tave. Jau saremiai kas minutę. Gal ir dažniau. Paguldė mane. Sako kur tu buvai, jau galėjai pagymdyt seniai...Sakau, bandžiau pakakoti kaip liepė... Tą daktarė vos neapalpo.. Ir aš dabar galvoju.. ot vaikas i tuliką gimtu....
Tada buvo gal 11.15. Sako tuoi gydytojas ateina ir gimdom. Nubėgo gydytoją pakviest. Priėjo akušerė. Nu jau tokia gera. Net man gera pasidarė. Paaiškino kaip kvepuoti, kaip stumti. Labai aiškiai. Mama žiūriu sėdi jau visa dreba. Ašaros rėda. Sakau ko verki, man gi ne skauda. Rimtai skausmo nebuvo jokio. Buvo baimė: kas gi bus toliau? Kaip skaudės? Jeigu plyš? Ką daryt? Man jau žiūriu silpna pasidarė... Nemiegojus, nevalgius....
Atėjo gydytojas, pajungė man visus aparatus, echoskopą atvežė. Pažiūrėjo jau eina vaikiukas. Na sako pasiruošei? Sakau atrodo kad taip. Mama davė ranką, sakau ne, geriau ar tą lovą laužysiu. Įsikibau į lovą, mama virš galvos šokinėja, vandeniu lūpas tepia, sakau nereikia.. netrukdyk.. Padėjo rankšluosti ant kaktos.. Ir štai čia aš vos nenuleidau rankų.... Įeiną į gimdyklą 30 studentų. Jiems aprodo aparatūrą. Ir tik girdžiu: pasitaikė puiki proga pažiūrėti gimdyma.. O.. dar dvynukai? Ir dar neišnešioti?... Puiku...
Neisivaizduojat kaip buvo negera... Čia man ir taip bloga, mažai oro.. 6 gydytojai šokinėja aplink... Tai tas visas konsiliumas aplink mano kojų sustojo. Ot malonu... Gėda net pasidarė. Taigi išgirdau gydytojos balsą. Davai, stumk. Stumiu... Sako dar... stumiu.. Matom galvyte, dar kartelį, bet stipriai.. Man jau galva sukasi.. Matau ir suprantu viską kaip pro miglą. Kaip filmę, sulėtintą.. Sukaupiau visas jėgas paskutinias.. Ir kaip stumiau tik pajutau kad kažkas išsprūdo.. Maldauju.. tik kad berniukas... Tik išgirdau verksma... Ir žodi berniukas... Galvoju ačiu Dievui. Jį įvyniojo į rankšluostį, kaldrą, ir man iš tolo parodė. Mačiau tik kaldrą. Pažiūrėjau į mamą.. Jį visą apstulbusi.. Sako jis va toks.. Parodė kad jis kaip delnas... Galvoju na ir gerai.. Dabar po minučiu 10 sako 2 gimdysim.
Pažiūrėjo, sako apsivertė. Guli taip kad lys šonu. Bandė apverst. Nepavyko. Sako cezarį darom.. Pasirašykit. Pasirašiau. Nuveža i operacinę. Bando uždėti kaukę.. O iš ten tokia smarvė, tik įkvėpi ir atrodo kad nėra kuo kvepuot, aš ją nuraunu. Tai dviese laikė ę uždėjo.. Atsijungiau....
Pramerkai akis... girdžiu kaip mamą kiša akušerei pinigus.. nusišypsojau.. vėl atsijungiau.. atsimerkiau.. Kas gimė antras klausiu? Mergytė... vėl atsijungiau.. pabudau.. Klausiu: ar vyrui pasakei? Sako taip, visiems jau pranešiau... Klausiu kaip mažiukai? Gerai sako. Intensivios terapijos skyriuje. Nes gimė labai labai maži... Pagimdžiau 11.26 pirmą berniuką. Svoris 1120 g. Ūgis 37 cm. 11.43 išoperavo mergytę. Svoris 1160 g. Ūgis 38 cm. Išstumė ji broliuką o pati dar galėjo ten augti, kad vietos būtų 
Visą dieną gulėjau po narkozės. Miegojau.... Kitą dieną pervežė į normalią palatą. Galvoju kada vaikus man atneš? Po pietų atėjo mama. Sako nuo vaikučių linkėjimai. Buvau pas juos. Aš sakau aš irgi noriu pamatyti. Pabandžiau atsikelti... Kur ten.. be pagalbos nekaip. Per pusę valando kaip nekaip daėjau iš vieno koridoriaus galo į kitą. Parodė man vaikučius. Tokie mažučiai, delnas. Guli abu po lempa. Su kojinytėm, kepurytėm ir pampersiukais. Miega, rankytėmis judina. Atėjo pamaitinti juos. Įkišo zonduką. Nepatinka, verkt pradėjo. Bet be aparatų guli. Tik tas kvepavimo jutiklis pajungtas. Rankytės kaip mano nagas. Kojytės irgi. Galvoju kaip taip gali būti? Tokie maži žmogeliukai. Jie gyveno manyje, ir pagaliau jie gimė. Net nereikėjo klausti kas iš jų kas. Mažiukas nu tikra tėvo kopija. Veidas toks pat. O mažytė tai į manę, nors daugiau į mano tėvą panaši. Pabuvau, pažiūrėjau, silpna pasidarė nuėjau į palatą. Vakare atvažiavo vyras su mano ūgio rožėmis. Nuėjom su juo. Galvojau kad jam bus negera kai pamatys tokius mažus. Pamatė sako: Tai mano sunelis.. kaip į manę panašus...
Taip mes ten prabuvom 10 dienų. Pirmas 3 dienas buvo ant tiek man bloga kad ir vėmiau, ir nevalgiau.. Visi prineša visko.. aiškina kar reikia riešutus valgyti kad pieno būtų.Aš ir prisivalgiau.. 2 diena po narkozės, gyvenime negulėjus ligoninėje, neturėjus jokių narkozių.. tai ir dar 2 dienas vėmiau...
Poto pamažu viskas susitvarkė. Paeit galėjau nors. Bet iš lovos atsikelt prireikdavo apie 20 minučių. Pieno nebuvo. Tačiau krūtys buvo kaip akmuo. Atėjo mama. Parodė kaip pieną melžt reikia, Kaip masažą daryt. Visą palata stebėjo  Mūsų į ten buvo. Gydytojai leido maitinti. Kai neturėjau pakankamai savo pieno skolinausi iš panų. Vieną vakarą nešiau pieną į vaikų skyrių ir pamatė vieną moteris kurį vaistukus dalino. Tai sako kad mano pieno negalima griežtai, nes aš gėriau kažkokius vaistus labai blogus.
Teko skolintis. Pieno buvo mažai. Per kiekvieną maitinimą apie 100ml.
10 dieną nuėmė siūlas, pamačiau savo randą... tikrai galvojau kad bus didesnis ir bjauriasnis.. Bet ne.. mažiukas ir tvarkingas. Pasisvėriau – 46 kg... (Jei kas nori suplonėti- gimdykit ) Neštumo metu svėriau 58. Apžiūrėjo manę, viskas tvarkoi. Nu sako išrašom.. Vaikučiai patys kvepuoja. Maistą gerai toleruoja. Svorio priaugo biški. Apsidžiaugiau kad namo važiuojam.. Kur gi ne... Į Santariškių ligoninę – Neišnešiotų naujagymių skyrių... Na galvoju ten dar pagulėsim (nors sakė kad gal tik vaikus guldys) ir namučiu.. Atvažiavom su greitąją. Pirmą kartą laikiau ant rankų savo lialią. Atvažiavom.. apgyvendino mus 2 vietų palatoje. 2 lovos (kaip vaikų darželyje- vos tilpdavau), 2 tumbočkės, 2 inkubatoriai ir Vystymo stalas. Palatoje karšta, tvanku. Visos palatos permatomos kaip akvariume gyvenom. Kai atvažiavom gulėjo mūsų palatoje panelė. Susipažinom, sakau kur tavo vaikas? Reanimacijoje sako.. Nu galvoju varšelė.. Paakiai mėlynai juodi.. visą tokia bejėgė... Sakau o kas yra? Tai sako gimė 900 gr. Tai kol kas ten ir gyvena. Kvepuot pats nemoka...Aišku gaila jos ir mažiuko. Klausiu kiek jau guli? Mėnesį... Man net silpną pasidarė. Atėjo seselė vaikus pamaitint. Ir paaiškinti mano teises . Mano pirmasis klausimas buvo kiek reikės mums gulėti? Sako mažiausiai 2-3 menesiai... Vos sulaikiau ašaras. Klausiu o namo ar galima kartais nuvažiuot? Sako nepageidautina. Vos išprašiau tą pirmą dieną nuvažiuot daiktus paimt, išsimaudyt normaliai.. Atvažiavo tėvas pasiimt manęs. Klausinėjo apie tą apie šitą... Kalbėjau vos vos. Tik iš mašinos išlipau kaip pradėjau žliumbt... ir galvoju kad tik kaimynus nesutikt kad nematytų.. Visą apsiverkusi einu, ašaros kaip lietus... Ir štai kaimynė tą mano kur su dvynukais irgi.. Sako labas, kaip tu? Pagimdei.. Aš vėl į ašaras, kalbėt negaliu.. Sako kas yra? Sakau 3 menesius sulėsiu ligoninėje.. Paguodė ji, o man kas iš to?? Geriau nebus.. Ateinu namo.. Sese atidaro.. pilvas išpradžių išeina o poto tik ji... Apsidžiaugė, apkabino.. Aš vėl verkių jau kalbėt išvis negalių... Nuėjau, išsimaudžiau, vos apsiraminau... Atsisėdau pavalgyt, nelenda... kavos gal 4 puodelius išgėriau.. surukiau 15 cigarėčių. Vistiek pieno nėra... Paaiškinau kuo žliumbių pro ašaras, kad jau mėnėsį atgulėjus ligoninėje, ištvėrus tiek visko, dar turėsiu 3 mėnėsius gulėti akvariume, kur neišleidžianamo... O aš jau taip pasiilgau namų, vyro.. to užmigimo kartų apsikabinus.... Ji sako nepergyvenk... Viskas bus gerai.... Atvažiavo vyras, sako nu ką padarysi.. reikia tai reikia... Nuvežė mane atgal. Užėjo mažius pažiurėt... Išvažiavo.
Pamačiau kad paguldė ir mano draugę iš Kliniku, kurį irgi pagimdė 30 sav, tik jos vaikas 1600 svėrė. Tai taip mes su ją mėnėsį ir draugavom.. Išeidavom pasivaikščiot...Bet Mažiau nei po mėnėsio ji išvažiavo. Vaikas gerai augo.
Antrą dieną pasikeitė pamainą. Atėjo kitos seselės.. Fainos visos. Pasakė kad jie dabar parodys man kaip reikia pervystyti vaiką ir pati tą darysiu. Parodė, gal iš kokio ę karto pavyko. Pieno kaip ir buvo po 100 ml. Gydytoja išvis nežinau ar tokių būna... Nėra žodžių.. Ir maloni, ir supratinga, ir viską paaiškins.... Pasikalbėjau su ją. Sakau ar galima nors kartą į 2 savaites nuvažiuot namo porai valandų.. Sako kad čia be problėmų. Net galima ir dienai, ir nakčiai... Tik sako pienuką palikt reikia. Jau man lengviau pasidarė, apsipratau biški. Susipažinau so kitom mamytėm. Na mano vaikai atrodo patys didžiausi gimė ir geros sveikatos būklės.. Pagal Apgar buvo apie 5-6 Vaikinas 6-7 mažoji.
Kas dien kažkie tyrimai.. Paaiškėjo kad yra toks dalykas kaip retinopatija... Ačiū Dievui, pas mus viskas su tuo buvo gerai. Visi viską mato...
Tai slinko mūsų dienos.. Tai tas atvažiuos paplepėt, tai tas... Tai savaite, dvi niekas neatvažiuoja. Kai mums buvo mėnuo paprašiau pabandyti iš buteliukų maitinti.. Sako anksti jiems dar... bet jei nori... Viskas kuo puikiausiai pavyko. Valgėm puikiai. Galima buvo tik 30 ml per maitinimą duot, maniškiai po 50 suvalgydavo. Garfildais vadindavo. Lavai susidraugavom su kaimyne. Ji padėdavo vaikus žiūrėti, poto maniškius perguldė i šildomas lovytes, atvežė jos mažiuką... Maniškiai jau dideli – po 1500-1600 g sveria, o jos vos 1 kg.. Maisto nenori.. netoleruoja... Operacijos kelios darytos.. Pirma – apgamos išoperavimas, antra – lazerinė, (retinopatija), 2 kartus kraujo perliejimas...
Kur tau valgys... Bet kai tik į palatą pervežė geriau augt pradėjo.
Mums irgi darė kraujo perpilimą. Tai buvo vienintelė „operacija“. O šiaip visko buvo... ir baimių ir laimių... Kartą pamačiau kad vaikas mėlynas... Nubegau pas seseles, dar pargriuvau nes slidu buvo, ka tik išplovė grindis.. Pamiršo mano zujkis įkvėpti ... 10 Min ir vėl viskas gerai... Daugiau nepamiršdavo. Po biški apsipratau ligoninėje. Pasidarėm savo tvarką. Nors kai vedėja pamatė ilgai klausėm moralių.. Bet veltui ji kalbėjo. Niekas nepasikeitė 
Sustumėm abi tumbočkes, ant jų pastatėm teliką, magnetofoną, ten ir virdulys buvo.
Tai linksmiau ja jautemės. Nuotaika nors buvo. Buvo pas mus skalbimo dienos. Reikėjo gi skalbti mažilių drabužius.. Budavo kai nėra ką veikt, mes Tvarkėme savo „būtą“, nors ir taip kas dien valytojos viska ten plovė. Žinojom kiekvienos iš jų gyvenimo istorijas, pas mus jos ateidavo paplepėt, ir gydytojos, ir seselės.. Ir beje tik pas mus. Budavo Kad iki vėlumos šukuosenas darydavom, arba dažėmės. Tai mūsų klausdavo – į diskoteką einat ar stogą rauna?? 
Vaikučiai augo.. Kas vakarą juos svėrėm, maniškiai jei priaugdavo 20 g.aš sokinėjau iš laimės, tai buvo labai daug. Vieną dieną buvau išvažiavusi pilnai dienai. Kai grįžau aš jų neatpažinau. Tik pagal antraštes... Vakare pasvėriau vienas 90 g kitas 100 priaugo.. O ten kiekvienas gramas svarbus... Supratau kad čia ant mišinukų taip... Kitą diena pasakiau kad man dingo pienas. Išpradžiu maitinau savo pienų ir tik naktį mišinukais, po truputi perėjom į mišinukus. Augom greitai. Viskai buvo gerai. Visi tyrimai geri. Štai artėjo ta diena kai mes pagaliau važiuosim namo.
Labai norėjosi kad ji būtų kuo greičiau, bet vis sakė nu dar pagulėkit savitėle,,, Vėliau jau net persinorėjo namo. Čia tave maitina, tvarko...patalinę keičia.. O namie jau pats.. Vaikučiai jau ne miega visą dieną, jau žiurinėja.. plepa... Visiškai skirtingi..ir nepanašus. Nors visi klausinėja iki šiol kaip mes juos skyriame..
Ir štai liepos vidury mes grįžom namo... Ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Bet kaip greitai bėga laikas... Atrodo tai buvo katik.. o mums jau 2 metukai ant nosies..
Viską daryti pradėjome lėciau.. sedėjom 7,5 menėsio, ropojom nuo 9, stovejom nuo 11,
už rankyčių ejom nuo 11,5, pirmus žingsnius žengėm savarankiškai 13 menesių. Nuo metų ir į mėnesių vaikštom į darželį. Labai patinka. Kalbėt dar nekalbam, bet žodžius tariam, buna ir 2-3 žodžių skinuką kokį savo kalba pasakys. (pvz. Mama bu dai – mama duok buteliuką, arba papa di tapy – tėti uždėk batus). Vienas kitą supranta puikiausiai. Vaikučiai tikrai kaip ir daugelis neišnešiotų hyperaktyvūs, lenda visur.. Vos spėji pagaut. Darželyje valgo viską ir daug, po dvigubą porciją, namie, nevalgom išvis, jei tik saldainius arba kitus skanėstus ir vaisius. Aišku dar nepasivyjo bendraamžių bet tik nes smulkučiai yra.
Štai tokia mano istorija. Visi man sako kad aš esu kaip Mama Teresė, visais spėju rupintis, viską spėju, ir į darbą, ir susitvarkyt, ir valgyt padaryt, ir visais pasirūpinti, Šiaip aš turiu ne du o septynis vaikus: dvynukai, vyras, šuo (kuris sveria 50 kg), papuga, ir du kiškelius. Visi patenkinti.. Gyvenam laimingai. Nieko netrūksta, nes turim vienas kitą. Su kiekvieną dieną vaikučiai daugiau supranta, tampa įdomesni, kartoja paskui tave, jei pamato ką nors juokingą iškart bando irgi taip pat padaryt. Bendrauja su teliku, Mėgstamiausia reklama „Zoo draugai“ Jau išmoko atmintinai, ir rodo kas ir kaip. Šoka, dainuoja. Aišku ir mušasi ir kandžiojasi... Ir reikia žaisti abiem tik su vienu žaislu net jei yra toks pat... Labai faina turėti dvynukus ir nesunku beje, nes aš pirmus metus viena jas auginau, tą prasmę niekas nepadėjo. Vyras grižęs iš darbo jau rasdavo juos miegančius, o kai išeidavo jie dar miegojo. Už tai savaitgaliais aš ilsėjausi. Dabar kai paaugo daug žaidžia tarpusavy. Tėvais pasidalino. Mergytė- tik su mama, Berniukas – tik su tėvu. Net kai naktį blogai jaučiasi, tai tik eina pas tą kurį labiau myli 
Mūsų vardai yra Deimantas ir Džesika. ( Vis pamiršdavau parašyti)
Visoms Mamytėms linkiu stiprybes, ištvermės ir meilės.

Dziugu, kad tavo mazyliai isgyveno ir auga sveiki Sekmes jums ir toliau

Labai issami, ilga ir faina tavo istorija, dziaugiuos kad viskas gerai baigesi. Na ir drasuole, tiek daug istverei.
Sekmes, stiprybes auginant dvynukus. Tikiu kad ir jiems gera jog turi vienas kita, gali pakalbet savo kalba

Ilga, graži ir svarbiausia laiminga istorija.
Aukit ir toliau taip sėkmingai

Labai ačiūĄĄĄĄ
Jus irgi aukite sveiki!!!

Nu tie vyrai...
Esi labai ištverminga moteris ir puiki mama Linkiu kuo daugiau gražių akimirkų, kantrybės ir išminties auginant mažylius

http://dalliya.narod.ru/3.html
Ir siaip pora idomiu faktu... Maziausias vaikutis gime 340 gr. Dabar yra gyvas
Didziausias - Vokietis.. 7 kg 400 gr....

Первые шестерняшки родились в Чикаго в 1866 году. Выжили четверо. Сейчас в мире живут всего 14 шестерняшек - 3 в США, 3 в Англии, по 1 в Италии, Аргентине, Египте, Франции, Испании, Германии, Индонезии и Южной Африке. Первые полностью выжившие шестерняшки родились в 1974 г. в Южной Африке.
http://www.akusherstvo.ru/print.php?what=news&id=6

Pasulio rekordai:
http://vakh.online.com.ua/date/jul/10-s.shtml

Daugiau tokiu vaikuciu..
http://www.1001twins.com/twinworlds.html

7 dvynukai buna ir 9...
http://twins.popular.ru/famous/items/st71.html

na cia kam idomu...
Sekmes!!!!

uuu kiek tau stiprybės prireikė
kai mūsų neišleido 3-čią parą, galvojau, kad padusiu iš liūdesio ir namų ilgesio... O tu čia 3 mėn..

Kai paskaičiau, tai, rodos, viską kartu išgyvenau. Atgaivino prisiminimus apie ligonines. Brr... Šiurpu.
Aukit sveikučiai, gerai, kai viskas gerai baigiasi. O tu esi labai ištverminga.

Faina istorija
Sveikatos jums!!

Temos autorei: Jei norėtumėte dalyvauti Kovo mėn. aprašytų "Gimdymo istorijų konkurse", užeikit į šią temą spausti čia: ir įsirašykit į dalyvių sąrašą. Lauksim.

Istorija ir išsami ir graži, tik jaučiasi, ka dmamytė dar labai juana Gal ne viską reikėjo čia rašyti...

labai išsami istorija mamaytė viską taip nuoširdžiai papasakojo

kaimynes esam , gal kada ir prasilenkem Justiniskese

Zlimbiau skaitydama, tiek visko patyrei , dziaugiuosi, kad viskas gerai baigesi , aukit dideli, sveiki ir stiprus .
Linkiu nepamirst palepinti ir save( ), ne tik lepinti aplinkiniu savo demesiu

SAUNUOLE ESI

Jauna mamytė, o tokia šaunuolė! Aukit dideli sveiki ir stiprūs

Smagu,kad nepalūžai Sėkmės ir stiprybės

Labai smagu buvo skaityti tavo istorija , man idomu , o ko susilaukė sesutė?
Aukit dideli ir sveiki
Sekmės jums didelės

sesute susilauke sunelio Danielio...
Ir jau antra turi lialiu. Mergyte. Medeja!!!!

svarbiausia,kad pabaiga laiminga....tikrai daug pergyvent teko

begalo grazi ir silta istorija zliumbiau nesustodama visa laika gal cia tie nestumo hormanai taip veikia?
dideliausios jums stiprybes jus tokie saunuciai

Skaiciau ir pati prisiminiau si akvariuma, tik as gulejau vienu aukstu aksciua. As taip pat pragulejau 3men. Tik mums su vaikeliu baigesi ne taip sekmingai kaip tau. mes likome su visiska negalia, bet as labai dziaugiuosi, kad likome gyvi. Esi stipri moteris, laikykis, sekmes tau ir stiprybes vaikuciams.

Labai įdomi istorija
Šaunu, kad su laiminga pabaiga. Aukit sveikučiai

Tikrai, kad ilgiausia svarbu, jog laiminga

nuostabi istorija,beatokvėpio perskaičiau ją.šlykštūs daktarai.o delegacija būčiau iškoliojusi daug tau sveikatos,asmeninės dvigubai didesnės laimės ,tik nesupratau,kai rašei-tai balandis,birželis,tai liepa parsivežei.kada tavo nuostabuolių gimtadienis?

Tikrai ilgiausia Smagu, kad viskas baigesi gerai!!! Aukit dideli ir sveikuciai

Gimem mes balandzio 19 diena, gulejome antakalni 10 dienu, poto iskart i santariskes. O ten iki birzelio pabaigos ar liepos pradzios dar "gyvenom" Tai tada mes ir parvaziavom namuciu pirma karta Kai jau beveik 3 menesiu buvom

Aciu visoms mamytems uz grazius palinkejimus!!!

Labai ilga ir graži istorija Linkime dvynukams aukti sveikiems ir laimingiems. Šaunuolė mamytė

kokia jaudinanti ir graži istorija nesulaikiau ašarų kai gulėjau 3mėn. ligoninėj dėl gręsiančio persileidimo man pasakė kad yra įtarimas kad užsimezgė 2 vaisiai aš taip apsidžiaugiau pagalvojau iš karto du vaikučiai kaip šaunu bet iki pat gimdymo tiksliai nežinojo kas ten pas mane yra ir negyvą vaisių įtarė ir hematomą(vidinį kraujavimą)-visą tai daug nervų kainavo tik kai pagimdžiau pasakė kad vis dėl to buvo hematomos dėmelė, kuri atrodė kaip antras vaisius
Aukite didučiai būkite sveikučiai

Tikrai labai jaudinanti istorija!Net susigraudinau Prisiminiau ka paciai teko iskesti gimdymo metu.As kankinausi,nubegus vandenims 30 val.kol gydytojai isbande ant manes visas proceduras nusprende,kade reikia vis delto daryti cezari.Per ju aplaiduma pasigavau kazkokia infekcija,tai dar savaite su dukryte praleidom ligonineje Gerai,kad musu tetukas labai rupestingas Pasieme nemoku atostogu ir rupinosi manimi ir mazyle
Didziausi linkejimai Jusu tvirtai seimynelei!Maziukams sveikatos,o teveliams daug kantrybes!

labai grazi istorija. bet daktaru elgesys tai kazkoks nezmoniskas. Kodel jie is viso leido su dvynukais kankintis, juk dazniausiai daro cezari, taip paskui ir zusta vaikai gimdymo metu. O dar ta delegacija. tipo ka jau ir atsiklausti nereikia?
sveiku tau vaikiuku ir seimynines laimes.

Sėkmės jums

Labai didelis aciukas visoms mamytems!!!!

Na grazi istorija, gerai, kad su laiminga pabaiga...

Sekmes mamytei ir jos seimai...

parasymas nerealus daug ir svarbiausia idomiai ir issamai buvo momentu kai juokiausi,buvo kai ir asara riedejo skruostu..svarbiausia tiketi savimi aukit sveikuciai,zvalus ir svarbiausia laimingi..beje as esu tavo sudejimo,tikiuosi man neteks tokiu sunkumu patirti..o neklausei kodel gime anksti,kad dvynukai ar siaip kazkas buvo negerai su tavo sveikata?tavo istorija isrinkciau i pirma vieta.bravo

Sveikute!!
Siaip aisku sake kad kazkokia infekcija...
Bet zinai sveriant pries gimdyma 48 kg.. 30 sav isnesioti dvinukus... Kai as jau paskutinem dienom negalejau net atsigerti nes atrode kad sprogsiu... vos paejau... Man atrodo kad cia del to kad pati smulki esu ir jau vietos nebebuvo maziukams ten...
ir del to sprogo tas burbulas
Siaip drauge tai pagimde ta pacia diena (drauge IRMA is antakalnio ir santarishkiu - Linkejimai jai ), ir pastojom ta pacia diena Tai ji suneli pagimde 1600 gr... 500 gr daugiau.. Bet ten tai vienas, dvinukai visada mazesni daug gimsta!!!
Tai ir nezinau iki siol kodel!!! Bet siaip gydytojais nelabai pasitikiu, todel liksiu prie savo nuomones!!!!
Sekmes tau!!!!

Šaunuolė,kad nepalūžai.Sėkmės jūsų šeimai

Super!saunuole esi jauna, o patirties turi labai daug! sekmes tavo seimynai

Linkejimai Jusu seimai
Prisiminiau savo mazosios gimima, mes vos pries menesi grizom is Santariskiu, irgi maniske gime 30 savaiciu, tie akvariumai iki skausmo pazistami O kaip mums bus toliau, parodys ateitis....

Sveika perskaičiua tavo istorija ir likau suzavėta nes ir pati auginu dvynukes. Tad nutariau parašyti sąvają. Tai va su savo vyru susipažinau per puseserės gimtadienį prieš beveik penkerius metus . Tada gyvenau Jurbarke o jis Vilniuje gimtadienį šventėm Kaune žodžiu per viduriuką.Tada buvau ištekėjusi už kito , kaip ir tu ištekėjau labai jauna aštuoniolikos. Beveik dvidešimties pagimdžiau pirma dukrytę dabar jai jau trylika, labai užsispyrusi ginčijasi su manimi, sakyk jai ką nori vistiek padarys atbulai, na bet tai ne bėda gajų gale randam bendrą kalbą. Tikiuosi visa tai praeis juk pauglystė. Tais metais mano ex buvo išvykęs y komandiruotę (ir ačių dievui nes iki šiol gyvenčiau pragare),paskambino puseserė ir pakvietė y savo dvidešimtpenkmetį. Savo dukrytę palikau močiutei ir išlėkiau.Ten ir susipažinau su dabartiniu savo vyrioku.Persikėliau gyvenyi pas jį į Vilių po metų susituokėm po mėnesio pastojau tik tada mano nėštumas baigėsi tragiškai, buvo gal pusantro mėnesio kai mažylis nustojo augti ir žuvo, aišku ašarų tada upeliai tekėjo, abu žliumbėm.Praėjo daugiau kaip metai,nesulaukiu savo dienų ,susinervinau,sakau vėl koks uždegimas. Maniškis liepė nesinervint o nusipirkti testą,aš taip ir padariau. Kitą rytą brangenybė išėjo y darbą o aš aišku puoliau tikrinti ir ką, rezultas teigiamas! Aš taip susijaudinau iš pradžių verkiau iš džiaugsmo po to juokiausi, kai nusiraminau paskambinau vyrui. Maniškis irgi apsidžiaugė nes jau seniai apie mažą lialką svajojom. Praėjo gal pora dienų nuėjau pas gydytoją įsitikinti ar tikrai turėsime mažių. Po to kai tada nepasisekė labai bijojau kad vėl taip neatsitiktų ir nebereilo nes po savaitės ir prasidėjo mano kelionės po ligonines. Vieną vakarą darbe pradėjo skaudėti pilvą toks jausmas kad kas būtų suspaudęs ir nepaleistų, šeip taip prakentėjau iki ryto, o ryte jau pas gydytoją,ta pasakė su manim nežais ir iškarto siuntimą y ligoninę.Šeip taip laikaiusi neverkusi iki namų bet namuose tai jau sriūbavau.Susikroviau terbą,paskambinau brangenybei ir išvažiavau.Paguldė y patologinį antakalnio klinikose, vaistų tai visai ant juoko tik magnio tabletės vitaminai ir lovos rėžimas. Kitą rytą nusiuntė y echoskopą ,sėdžiu prie kabineto žiūriu y apvalas mamytes o širdis iš baimės y kulnis nusiritusi, pagaliau mane pakvietė,atsiguliau ir meldžiau dievą kad tik ko blogo nepasakytų.Ta gydytoja žiūri taip ilgai tyrinėja ir sako kitai , gal jum reikia tokio vaizdelio nuotraukos?, oman net bloga pasidarė ,nu galvoju viskas kažkas negerai. Kita gydytoja prieina ,pažiūri :ne, tokią jau turim. Tada jau mano kantrybė trūko, kas yra sakykit pagaliau kas blogai? Ta iš manes juoktis pradėjo, viskas gerai, sveikinam mamyte, du turėsit tai ir aš kaip tu vos nenualpau, kaip gryžau y palatą neprisimenu,kažkur dingo iš atminties.Pirmiausiai paskambinau mamai pranešiau naujieną. Mama kad pradėjo juoktis ,sako palauk tėvui pasakysiu tai laimės bus, mat mano prosenelė turėjo tris poras dvynukų tai pas mus čia kaip ir dinastija nors is visų puserių ir pusbrolių tai kol kas tik aš ir turiu. Tikiuosi bus daugiau. Smagu būtų. Taigi paskambinau savo zuikeliui, sakau, jei stovi tai prisėsk o jei vairuoji sustok. Gerai kad tuo metu ofise sėdėjo. Tai va tu būsi du kart tėvelis.Tas tik ,,jooo,, galėjo pasakyti,girdžiu kolegos jau klausinėja, kas yra ,ko vaikštai kaip durnas po visą ofią , kas sakyk na. Maniškis ir pasakė ,dvynukai bus. Tie kad pradėjo šūkauti švilpti ir sveikinti, teko net ragelį nuo ausies patraukti.Vakare atvažiavo aplankyt ,nesusikalbu aš su juo, sakau, važiuok tu namo nusipirk butelaity ir eik pas kaimynus, vistiek nieko iš taves naudos, matau kad šokas vyrukui, šypsosi ir viskas. Tai tas taip padarėgryžo nuėjo pas kaimynus ir tiems šoką yvarė,skambina man kaimynas ir klausia ar tikrai ar mes čia pjuokaut nusprendėm. Sakau, tikrai ,ką nesimato ant maniškio? Na kitą dieną jau geriau buvo matyt žmogus truputi atsipeikėjo nors su šypsena ilgai dar y mane spoksodavo.Ligoninėj pragulėjau tada savaitę,ir taip visą nėštumą, dvi savaites namuose savaitę ligoninėj , kankino visos bėdos turbūt kokios tik būna nėščiom. Svoris augo ne dienom o valando, darėsi vis sunkiau ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti ir gulėti. Nuo penkto mėnesio dar ir tinti pradėjau, batai buvo didžiausia problema, negalėjau apsiauti nei vienų, tai visą nėštumą su tapkėm pravaikščiojau. Gerai kad vasara buvo ir ruduo dar šiltas pasitaikė. O jau spardėsi tai nemoku net pasakyti, kai tik atsiguldavau taip ir prasidėdavo kas greičiau, daugiau, stipriau . Čia kaip drąsūs, stiprūs, vikrūs. O miegas buvo mano baisiausias košmaras ,kažkur užspaudė nervą tai, būdavo atsigulu ir pradeda tirpti rankos,kokių tik būdų nešbandžiau, kad tik nors kiek galėčiau pamiegot ,visas nakteles prasėdėdavau irverkdavau ir pykdavau,labiausiai tai ant saviškio, jis tai miega o man neina. Kai jau buvo apie trisdešimta savaitė maniau viskas daugiau nebegaliu, važiuoju y ligoninę yegul skatina gimdymą, nes buvau tokia pavargusi, maniua tegul inkubatoriuje dar paugytų, bet gerai, kad taip niekas nedaro tikrai būčiau pasigailėjusi.Negana man buvo sisų bėdų ,tai dar per gytojos pas kurią tą kartą gulėjau,kaltę dar turėjau bėdos, perdozavo magnio. Vieną rytą prabundu ko tai man vaizdai ne tokie, visi daigtai be kontūrų liejasi. Galvoju ką tik padusi nu dar neprasičiuchinau praeis, bet žiūriu nesikeičia vaidelis ir po valandos ir po dviejų,galvoju kažkas ne taip. Ateina gydytoja vizituot aš ir sakau,gytyja man kažkas negerai vaizdai liejasi einu kaip girta. Ta kaip išsigando ,tik tu gulk ir užsimerk ar sukasi galva, nu sukasi truputi, sakau nestipriai.Vaje kad tik insultas nebūtų , aš pradėjau juoktis ,baikit gydytoja iš kur man insultas aš gi dar jauna, ot ta pabalusi visa, gulk ir gulėk išlėkė kažkur. Tadien visi specialistai buvo sukviesti pas mane nustatė ,kad magnio perdaug, žinoma kur nebus jei tris dienas lašalines statė o po to dar tabletėm paskyrė po devynias pre dieną.Mat nusprendė kad kaip su dvynukais per daug nebus. Tai ir ligoninėj tada užsigulėjau ,dar tris dienas laikė kol ysitikino kad viskas atsistaė y savo vėžias, buvo net mažūjų judesiukai prislopinti, širdelių tonusus rašydavo tris kartus per dieną ir gliukozę lašino kad pašalintų magnio perteklių organizme,na bet ačių dievui viskas baigėsi gerai.Pagaliau etėjo diena kai turėjau gimdyti, o tada ir prasidėjo mano ,,ilga kelionė per kopas,,.Visos procedūkos su bukais peiliukais ir klizmom fe bjaurus reikalas, bet niekur nedingsi.Jau belaukiant kol perkels y gimdyklą prasidėjo sąrėmiai, mat man tai ne pirmas gimdymas tai aš jau supratu kas vyksta. Dar maniškis sugalvojo mane nufotografuoti prisiminimui kokia buvau prieš gimstant mūsų džiaugsmukėms.Atėjo sesutė ,sako einam palydėsiu y gimdyklą kartu ir vyras gali eiti jei nebijo. Maniškis nusijuokė ,ko bijoti vistiek kitaip nebus aišku eisiu noriu pamatyti kaip ypasaulį ateina mano kūriniai.Mane iškart paguldė apraišiojo visais tais sekimo aparatis o vyrui apvilko tokį permatomą vienkartinį chalatą.Ai kaip buvo sunku skausmai beprotiški jau prašiau vaistų, kaip gera kai jų suleidžia ,jautieai kaip šampano prisigėrusi miegas tik ima na,bet po to užtai būna dar blogiau.Žodžiu vargau ilgai nuo ryto septynių iki vakaro šešių kol gemė pirmoji antra dar po nepilnai valandos.Pasirodo pirmoji buvo viskas tvarkoj kaip ir turėjo būti galvyte žemyn, oantroji gulėjo skersai teko apsukinėti, tai daktarų prilėkė keturi ir akušerės trys ir visi zuja aplink.Vienas gydytojas mat nusprendė kad man reikia truputi atsigauti tai užmetė ant veido šlapią skudurą net varvantį siaubas kokį šoką patyriau maniau y plaučius vandens pritraukiau. kaip griebiau nuo veido ir y jį patį tėškiau, kaip užrėkiau jūs ką padusint mane nusprendėt, o tas juokiasi ,ne bet pažiūrėk kaip atsigavai ,maniškiu irgi pasirodė juokinga bet šeip šaunuolis buvo laikėsi tikrai šauniai.Aš labai džiaugiuosi kad tuo metu buvo šalia.Prisimenu kai pirmąją gimdžiau nieko šalia nebuvo jaučaiusi atskirta nuo visų gydytojai paliko likimo valiai pasirodydavo kas pora valandų akušerės irgi kažkur blūdijo o skausmai tesėsi tris paras ,tais laikais dar nebuvo tos mados tuoj pat daryti operciją ,klaiku kai pagalvoju ką tada teko iškentėti,po gimdymo mėnesį laiko nepakilau iš lovos gerai kad mama buvo šalia kitaip nežinau kaip man būtų pasibaigę buvau tokia silpna kad kai pabandžiau iki tuliko dašliaušti tai tėtis rado ant grindų ,bet su tėvukų palba aš vėl atsistojau ant kojų.Truputi nuklydau y senus prisiminimus.Taigi pasaulį išvydo ir antroji svoriai buvo ne tokie jau ir maži.Pirmoji 2410 ir 48cm antroji 2610 ir 49 cm. Gydytojai sakė būna ir didesnių dvynukų. per visą nėštumą priaugau apie trisdešimt kg jaučiausi kai begemotas.Vyras puolė visiems žinutes pyškinti ir girtis kad abi y jį panašios nors skirtingos.Ir dabar jos skiriasi viskuo ir išvaizda ir charakterias.Vakare apie devynias jau buvau savo palatoje mažos naujagimių kambarį, tai pirmą kartą po tiek gaug laiko galėjau normaliai išsimiegoti, buvau lengva ,bent jau man tada taip atrodė. Po paros atnešė mano mažyles .Kita dieną vėl teko atsisveikinti,nes pasirodo sirgo fizeologine gelta, išnešė abi po lempa švitinti ,dieve kaip aš tada verkiau gydytoja ramino,sakė nieko čia baisaus pasveiks kartais taip būna geriau dabar negu vėliau,nuėjau aplankyti vargšiukės tik su kepurytėm, pampersiukais ir koijnytėm mano pačios megztom, ant akyčių uždėti raščiai kad neapšvitintų.Ten prabuvo tri dienas kasdien darė tyrimus stebėjo, trečią dieną dar ir lašalinės buvo pajungtos nes pradėjo netekti skysčių,bet gydytoja mane nuramino pasakė kad jau rytoj atneš pas mane, visą naktį negalėjau ramiai miegoti prasibusdavau ir y laikrody kiek valandų, kada rytas, kada atšneš.Po to mus perkėlė y vienuke kur aš buva viena su savo mažylėm buvo ramu bent jau.Dar savaitę pragulėjom ,priaugom svorio po tris šimtus gramų ir gydytoja pasakė taip ilgai lauktą žinią kad jeigu ryt tyrimai geri apžiūrės okustas ir jei viskas gerai tada poryt namo. viskas buvo tiesiog puiku,tai kitą rytą jau negalėjau sulaukti vizitacijos kada paleis,bet pagaliau sulaukėm ,maniškis irgi jau nekantrvo namo mus vežtis vis ėjom kavos iš aparato pagert. Pagaliau pasirodė gydytoja apžiūrėjo ir namo.Dabar mūsų Neringutei irBrigitėlei jau metai ir beveik septyni mėnesiai. Tikros beždžionėlės lipa visur kur tik ymanoma užlipti. Smalsumas neišpasakytas su valgymu ir miegeliu jei ir būna bėdelių bet tai laikinos ir visai mažos. tokia štai mūsų istrija.


















,

JaunaDvynukų Mamyte, graži ir nuoširdi istorija
aukit ir stiprėkit

Džiugu, kad abi aprašytos istorijos baigėsi gerai ir auga sveiki vaikučiai

linkejimai jusu mielai ir graziai seimynai

Nu pasijutau kaip gerą knygą su laiminga pabaiga perskaičiusi Aš dar neturiu vaikučių, bet labai džiaugiuos, kai mamytės viską labai detaliai aprašo, tada bent jau apytiksliai aiškėjo ko galima tikėtis iš gimdymo.Sėkmės smuliiąjai mamytei ir jso šeimynai, kelis kartus ašarą nuleidua skaitydama.Aš irgi visą gyvenimą noriu dvynukų, jei pavyks, parašysiu tada taip pat savo istoriją

nu tikrai ilgiausia istorija kokią esu tik skaičius šiam forume labai džiugu, kad su laiminga pabaiga
maniškis irgi per anktsi gimė, bet palyginus su tavo mažiukais tai maniškis didžiulis bet tu tikrai stipri, nes nemažai pergyvenai.

QUOTE

kavos gal 4 puodelius išgėriau.. surukiau 15 cigarėčių. Vistiek pieno nėra...

tik vat šitas tavo sakinys biškį mane išmušė iš vėžių jau kas kas, bet kava ir cigaretės pieno gamybai naudos neduoda

linkiu tau ir toliau neprarasti pasitikėjimo savimi ir tos stiprybės, kuri visada tave lydėjo

sėkmės

Klausykit, mergelės, aš čia kadangi naujokė, niekaip neįsikertu, kaip įdėti norimą foto prie savo profilio?

labai nuosirdi istorija
linkiu gerai augti Jums

Tu tikra stipruole Istorija labai idomiai papasakojai, kai kuriose vietose kvatojau, nors tau pachiai tuomet turbut visai nejuokinga buvo. Aukite sveiki ir laimingi!

Rima-zuikuti perkelk savo istorija prie kitu istoriju, taip niekas ir neras tavosios. Ash labai norejau dvynuku pati. Smagi tavo istorijos pabaiga, o tikrosios istorijos pradzia

vajėzau kokie gimė tavo mažulyčiai leliai mano irgi gimė mažulytis,verkiau pamačius,bet tavo dar mažesni ir užuojauta - tiek ilgai gyvenant ligoninėj,stogas važiuoja...
aukit sveikučiai,žvalūs ir laimingi laaabai graži tavo istorija

kokia faina istorija aukit dideli, sveiki ir grazus