Mūsų sūnui greit devyneri.Turiu itarimų,kad hiperaktyvus.Mes nuolat pykstamės.Labiausiai nesutariu su juo aš.Tėvas labiau susitaria ir turi šiek tiek daugiau kantrybės aiškintis.Mano aiškinimai dažniausiai baigiasi mano rėkimu.Jis niekada nedarys tai ko prašau iš pirmo karto.Visada randa kvailų pasiteisinimų.Va kad ir į tai ,paprašiau,kad išsivalytų dantis jis man pasakė,kad šiandien ne sekmdienis ir ,kad dantis valosi jis tik ,kai maudosi.Nors apie dantų valyma ne tik aš aiškinau,bet ir mokykloje dalino tokius lipdukus kuriuos reikėjo nutrinti po kiekvieno dantukų valymo.
Paprašiau ,kad padėtų namų ruošoje,nes turim dar mažą broliuką,kuriam nėra nė metukų ir man reikia pagalbos,tai sūnus tokia veido išraišką nutaiso,kad nuskriaustas atrodo siaubingai.O prašau nesudėtingos pagalbos tik išnešti šiukšles ir kartais išplauti grindis.jis tą patį darbą vienąkart atliks be pykčių,o kitą kart namuose toks karas ,kad baisu jog kaimynai policijos neiškviestu.Aš manau,kad sūnus turėtų turėti pareigų namuose,o ne tik ištisus sėdėjimus prie kompo ar dukimus lauke.
brolio atsiradimas šeimoje tikrai neturėjo reikšmės mūsų santykiams ,nes nesutriame jau labai seniai.
Kai pritrūksta kantrybės paimu diržą,po to pati gailiuosi ir verkiu,kad taip nutiko.Užregistravau pas Socialini pedagogą (beje pas toki pat jis lankosi mokykloje ,nes atsikalbinėja,neklauso mokytojos) tačiau reikės laukti ,nes didelės eilės.Nebežinau ką daryti

aš tai sakyčiau,kad čia jau prasideda tas taipvadinamas slaptas paauglystės periodas,nieko baisaus,tiesiog auga

Norėčiau tuo tikėti,bet man atrodo ,kad tai kur kas giliau,nes tai tesiasi jau labai seniai.Galima sakyti problemų jau buvo darželyje.Ten pliekdavosi su vaikais ir kas nekas dažniausiai kaltas budavo manasis Mokykloje tas pats.Viena paguoda ,kad mokslai sekasi gerai,labiausiai matematika.

O aš manau, kad vaikas gimdamas jau "atsineša" savo charakterį, temperamentą. Mano vyresnis sūnus ir būdamas kūdikis buvo ramus, vėliau tapo nuoširdus, bendraujantis ir svarbiausiai "sukalbamas". Tačiau mažasis jau gimdymo namuose visus "ant ausų statydavo" Kūdykystėje - tiesiog verkimas dieną ir naktį, vėliau vadinami "ožiukai" (kuriuos aš niekada nepriimdavau tiesiogiai), o dabar, nors mokykloje ir "svetimoje" aplinkoje jis ramus ir tiesiog geras, bet namuose labai sunku su juo susitarti. Stengiausi ir geruoju, ir kitaip. Blogiausiai, kad kadangi niekada negaliu "pakelti rankos" ar diržo jo atžvilgiu, tai - rėkiu. Nekenčiu savęs rėkiančios Be to, laikui bėgant, jo ausytės užsiblokavo nuo mano rėkimo ir tiesiog jo negirdi. O juk taip norisi surasti bendrą kalbą su mažuoju

Tiesa, tėčiui sekasi kur kas geriau su juo susitarti... Labiau gerbia? O tada kaip gi reikia pelnyti vaiko pagarbą? Bet juk vaikai augo toje pačioje šeimoje, su tais pačiais tėvais, tomis pačiomis šeimos tradicijomis ir auklėjimo metodais... tai kodėl jie tokie skirtingi? Todėl ir pagalvojau, kad žmonės jau gimsta "užprogramuoti", savitų bruožų...

reiškia viskas yra visai gerai,jei mokslai sekasi,adaptuotos programos niekas nesiūlo,matomai nieko to baisaus ir nėra ,bet aišku pasitikrinkit,gal geriau su psichologu pasikonsultuokit,bet tikrai nematyčiau rimtų problemų ,visgi pasilikčiau prie tos slaptosios paauglystės ,kuri beje neretai pasirodo apie 6-9 metus

Aš irgi baisiuosi savimi po konflikto.Kai pasižiūriu i kitas šeimas kurios gražiai bendrauja ,net pavydas ima.O mes jei išeiname pasivaikščioti i miesta visa šeima,tai būna nervų tampymas.Eis ne šaligatviu,bet per žolytę,būtinai turės ilipti purvynėn.Jei nueisim į turgų ,ten jo atžvilgiu žmonės nežiūri kur eina,brausis per galvas.Nueiti į svečius taip pat jau nebenoriu,nes žinau bus gėda,nes prisidirbs kokių nesamonių.Kai pas mus ateina ,kas nors ,tai manasis pradeda reikalauti dėmesio lisdamas su visokiai klausimais ar prašymais to ko paprastai neleidžiame.Jaučiuosi taip nejaukiai atrodo,kad mes neauklėtume savo vaiko.

taip,suprantu,pati tikriausia paauglystė,su visom jos pasekmėm,nieko,viskas bus gerai,tikrai.

Na, bet bent jau tavo vaikas pastovus O mano visur geras, net labai, tik ne namie ir tik ne su manimi Svečiuose kaip tik juo stebisi, sako ko tu meluoji, juk auksinis vaikas Net nedrasus, kažkos uždaras pasidaro... Mokykloje taip pat didelių problemų nėra, na būna kad su vaikais koridoriais palakto... bet tik liekame vieni... negalime niekaip susitarti

CLEO, man rodos, kad tu be reikalo nerimauji. Mano sunus elgiasi taip pat - darze ir kitur geras vaikas, o man grizus - prasidedavo neramus, oziuotas periodas. Tai liudijo didziuli vaiko rysi su manim, ir tai, kad jis budavo pasiilges ir nemokedavo isreiksti savo emociju. Pati tai nujauciau, psichologe konsultuodama patvirtino. Teko skirti demesio tik jam, po truputi problema atsitrauke. Bet ir toliau vyrutis mielai listu atgal i mamos pilva ir is ten vadovautu pasauliui.


GITANA, o tu nustok ant jo rekti/udyti. Paprasciausiai nustok. As leidziu saviskiui lipti i visas balas, kokias tik randa (na, mazas jis, bet elgesio daigai - panasus). stengiuosi nemoralizuoti, o pageidavimus issakyti aiskiai, ir nurodyti pasekme (nu, aisku, ne visada sekmingai).


Stengiuosi taikyti pasekmiu metoda. Bet esme - paciai neisitraukti ir neatstumti vaiko. Anadiena jam kilo isterija prie varskeciu lekstes. Kai nenusiramino, juos suvalge tetis. Tada vyriuka, isisriubavusi, kad nebeliko varskeciu, apkabinau, raminau, ir teko valgyti jogurta.

jeigu būtumėt palikus be vakarienės ir nepaguostą,jis tikrai būtų susipažinęs su pasėkmėm,o dabar jis tik dar labiau sužinojo,kad ašaros visagalės.

O kad kas sugalvotų tokį receptą,kaip užauginti gerus vaikus.Atrodo patys ne kokie amoralūs ar asocialūs esame,bet kartais tų degradavusių tėvų vaikai būna geresni už tuos ,kurie atrodo ir dėmesio gauna ir šilumos.

Nesutinku. Pasekme jam buvo ta, kad jis negavo varskeciu. O tai, kad jis rimstant isterijai buvo pasodintas ant mamos keliu, apkabintas ir jam pasiulytas jogurtas (nors reikalavo varskeciu), kad neliktu alkanas, buvo jo neatstumimas. Pasekmiu logika, yra ne atstumti vaika ir ji pazemint (va, koks tu netikes, del rekimo likai be vakarienes). Is tiesu, as nedariau to samoningai, bet stengiuosi, kad vaikas niekada neliktu atstumtas, kad ir kaip nevykusiai pasielgtu. Jei man nutruksta nervai, kvieciu teti i pagalba - kad vaikas neliktu vienas pries rekianti suaugusiji.
Papildyta:


Manau, kad darai dvi klaidas: pirma, tikrai degradu vaikai nauzauga geresni, jei ju nesusildo suauge (mociutes, aukletojos ar koks atsitiktinis asmuo). Jei jau jie atsilaike pries gniuzdancia aplinka, vadinasi, turejo uzuoveja. O musu - neamoraliuju ir neasocialiuju vaikai nueina sunkeliais butent todel, kad negauna to "kokybisko" demesio ar silumos.
As nezinau universalaus recepto del demesio, bet zinau, kad nes prisedus salia zaidziancio mazojo dar nereiskia, kad as jam skiriu demesi (pvz, sukasi galvoj kokie darbiniai reikalai ar kokie dar laukiantys).

Matyt, per dažnai kviečiau tėtį į pagalbą, kadangi dabar jis tik vienintelį tėtį dar šiek tiek klauso, jis yra jam autoritetas, tuo tarpu aš taip ir likau "bejėgė, rėkianti ir tėtį kviečianti" mama

Manau, kad nuvertini save.

Dukra pvz., irgi autoritetu pripazista tik teti - tik jam atsiveria (nu, zinau kodel - nes gimes brolis ateme mama), kai sirdele spaudzia. Aisku, as irgi kvailai elgiuosi, kai ne pati imu dirza, o kviecu teti baust. dabar stengiuosi ji kviesti, jei vaikas su manim nebesisneka ir nesiseka rasti kontakto.

Mano sūnui bus devyneri, bet turiu su juo problemų. Atsirado jos prieš kokių pusę metų ar šiek tiek mažiau, ir aš imu galvoti, kad gali būti, jog jam tas slaptasis paauglystės periodas, arba mažoji paauglystė... Tiesiog esu girdėjusi tokius dalykus, bet nežinau, kada jie būna, kaip reiškiasi, ką turiu daryti. Jaučiu vaiko prieštaravimą viskam be jokios priežasties, iš niekur atsirandantį pyktį, susierzinimą, norą, kad viskas būtų tik taip, kaip nori jis. Kaip ir iki šiol, stengiuosi taip pat nuosekliai aiškinti priežastis ir pasekmes ir valdytis, kas ne visada išeina. Gal galite kas nors plačiau apie tai papasakoti ar nuorodų kokių žinote? Labai gerai būtų ir psichologės komentarą išgirsti.

viešpatie,apie ką reikia galvot,pasakyti šitaip NEATSTUMIU,apie kokį atstūmimą kalba eina niekaip nesuprantu.Vaikas vakarienės metu priėmė sprendimą rėk,o nevalgyt,tai jis ir turi sužinoti kas iš to išeina,kad lieka pilvas tuščias,o ne kad jį atstūmė,dėl dievo meilės,skaitykit,pieškit ,žaiskit,bet nebevakarieniaukit,paguodos prizų ožiams nedalinkit.Puikiai supras,kad jis pasirinko netinkamą sprendimą,o ne kad mama atstūmė.Gal mažiau aukštom materijom svarstykit,arčiau žemės būkit,daug kas bus aiškiau.O kam čia tokioj situacijoj rėkt?O kitoj,lygiai kaip su lipimu į balą,labai aiškiai reikia apibrėžti sąlygas,kad jis gali lipti,bet su nešvariais rūbeliais nebeišeina nei įkavinę užeiti,ar svečiusirt.t.,ir jis turi galimybę rinktis,tai kad lips į balą,jis tikrins ar tikrai čia tos ribos.Prie ko čia atstūmimas,mažiau skaitykite kkknygų,kuriiių paskirties nesuprantate ,mažiau klysite.Nes aš čia labai aiškiai skaitau -stengiuosi būti tobula mama.Nesistenkite taip labai,ir viskas bus gerai.

Nu,ir pikciurna!!!!!!!!Tikiuosi tu taip neglvoji kaip rasai.Cia tik seip sau,kad atrodyum uz kitas pranasesne,ane?

neesu aš jokia pikčiurna,netas toks ir yra,gali skaityt kokiu nori tonu ,bet aš taip ir galvoju ir taip elgiuosi ,kai mano mažius iškelia savo nebeisiai protingus norus,aš jam sudarau visas sąlygas tai įgyvendinti.Dažniausia nepasidžiaugia savo ožišku sprendimu.Apsieiname be riksmų,trenksmų ar dar kažiko,tiesiog bendrauju kaip su žmogum.Argumentus žinoma,kad parenku jam svarbius ir suprantamus.Kaip paaiškinti kad būtų aiškiau,sakykim parduotuvėj nusiperkam ledų ir keliaujam namo jų valgyti.Vaikas plonais batais laipioja po balas,jam sakau,kad jis sušals ir ledų valgyti jau nebeišeis,kad jis gali rinktis,nu ir jis pasirenka tas balas.Laksto,džiaugiasi,aš tuo džiaudsmu dalinuosi,mums linksma,ir taip pareinam namo.Pasėkmės aiškios ledus valgo viena mama.Kitą kartą balas apeiname.Ar būna isterikų,nu ne,jis gi supranta,kad pats po tas balas pliuškentis nusprendė.

Nieko sau protingas vaikas ! Maniskis nors ir vyresnis,bet panasu,kad vaikiskesnis.Jei jam leisciau po balas braidyti,bet uz tai ledu nevalgys,jis sutiks visu 100 procentu,bet kai pareisim namo ,garantuoju,be pykciu ,atejus laikui valgyt ledus,neapsieitume.Tokie jau tie vaikai.

nu tai jis gali pykti kiek jam patinka,yra svarbus tas momentas,spaudimą atlaikyti,ramiai ir be pykčio ,priminti koks buvo susitarimas.Nu ir mums ta pradžia neįdomi buvo,kai išseks fantazija kaip ten dar mamai spaudimą daryti apsiramis tai nėra taip skausminga kaip atrodo iš šalies.Čia ne vaikškume esmė,tiesiog kada pabandyk ir pamatysi,kad jis labai protingas,ir puikiai supranta viską.

Pritariu beveik visoms alfijos mintim, kurios išsakytos šioje temoje. Asmeniškai aš leidžiu vaikams turėti savo nuomonę, nereikalaujo visiško paklusnumo, bet jie žino ribas ką galima, o ko ne. Daug kalbamės ir tariamės, deramės ir kitaip diplomatiją naudojam Kartais pasiseka lengviau, kartais sunkiau, bet einam į priekį. Namuose tikrai jie sau leidžia daug daugiau nei bet kur kitur, bet aš tai toleruoju ir leidžiu jiems namuose pasijausti savimi. Juk ir mes suaugusieji po darbo, kuriame turėjome pačius įvairiausius vaidmenis atlikti, norime namuose pailsėti, atsipalaiduoti ir pagaliau nevaidinti, tarkim mokytojos Manau ir vaikai tą patį daro: nori pabūti vaiku, o ne mokiniu, klasioku ar dar kažkuom. Svarbu daug kalbėti su vaikais ir stengtis juos suprasti. Tikrai vaikai daug supranta ir žino visas mūsų silpnąsias vieteles Prisiminkime patys kaip prieidavom prie tėvų, kai reikėdavo kažko ko nelabai lengvai galima gauti Dar: namuose esam aptarę kas kokias pareigas turim ir kitus papildomus darbelius darom jau pagal vaikų nuotaikas ir norus padėti. Tačiau jie dar vieną dalyką žino, kad kartais tėveliai ima ir padaro staigmeną už tai, kad jie padaro daug daugiau nei aptartos pareigos. Ir tikrai vaikai stengiasi, bet ir čia nereikia perlenkti lazdos. Pvz.: sūnus linkęs daugiau tėčiui padėti ir jam duoda pačius įvairiausius darbelius daryti, bet jis nėra linkęs daug man padėti. Kartais pasisiūlo skalbinius surūšiuoti, kartais indus sudėlioti ar dulkes pašluostyti, bet labai nesiveržia, bet prie tėčio dirba, kad net gražu žiūrėti. Ir tuo džiaugiuosi. Tačiau, jei vyras eina man padėti, tai ir sūnus noriai padeda bet ką, svarbu ir tėtis. Gal ir pas Jūs gali būti tokia problema, kad sūnus nemato tėvo pavyzdžio ir jis jau nebenori tai daryti, ką anksčiau padarydavo. Bent jau tėvo pavyzdys berniukui labai svarbus, net menkose smulkmenose.

alfija, visų pirma, tavo vaikas mažesnis, tuo metu tikrai vaikai bando savo galimybių ribas ir protingi tėvai stengiasi jiems tas ribas nubrėžti. Maniškis seniai žino ribas, poelgių pasekmes, bet paskutiniu metu vis tiek turime daug problemų. Mane viskas ima slėgti. Pas mus vyksta labai intensyvus tų jau aiškių ribų bandymas: reikia valytis dantis - nenori (ramus aiškinimas), reikia valgyti - nenori (ramus aiškinimas), pamokas ruošti - nori vėliau (deja, reikia ruošti dabar, aiškinamės), kompiuteriu žaisti - yra skirtas spec.laikas, kai bus padaryti darbai (vėl aiškinimas). Tiesiog vyksta nuolatinė kova su klausimu "kodėl aš turiu tą daryti", nors atsakymus pats kuo puikiausiai žino. Nusileisti nenusileidžiu, bet kiek reikia laiko ir kantrybės. Man ji senka... Aš jau ir nebeaiškinu per daug nieko, tik eilinį kartą pasakau, kad teks elgtis taip, kaip reikia. Jaučiu, kad jis nuolat suirzęs, siekia būti nekontroliuojamas, aš jam kartais leidžiu nekontroliuojamam atlikti pamokas, tvarką savo kambaryje leidžiu palaikyti pačiam, karts nuo karto primindama, kas yra tvarka, bet... Tenka vėl ir vėl grįžti prie kontroliavimo, nes prasideda betvarkė kambaryje, pasiekimų knygelėje atsiranda daugiau pažymėjimų dėl neatliktų ar neatsineštų pamokų. Vėl mokomės darbus atlikti iki galo, vyksta kova...

Is tavo apibudinimo sprendziu, kad tu vaiko visgi nelaikai lygiaverciu zmogumi. Vaiko sprendimai - tau oziski ir neprotingi.

Labiausiai mane erzina, kad kai kažko ramiai paprašai: eik plauti dantys, ruošti pamokas, valgyti ir t.t. , reikia kartoti "n" kartų ir nieko - jokios reakcijos. Bet kai užrėki - tada reakcija yra, bet pasekmė - konfliktas. O juk taip norisi gražiai sutarti ir draugauti su vaikučiais. Tikriausiai turėtų būti abipusė pagarba, bet kaip ją užtarnauti? Pripažįstu, kad dariau klaidų - buvo daug "terorizmo" ir spekuliacijų, pvz., padaryk tai ir gausi tai, o jei tai nepadarysi, tai bus tau tai ir tai arba negausi tai ir tai..... Tėtis visada buvo konkretus ir besąlygiškas. Gal tai ir buvo pagrindinė mano klaida

bet tai yra tiktai tavo subjektyvi nuomonė,kuri nėra verta tolimesnio aptarimo.
Papildyta:

žmogus iki gyvenimo pabaigos tikrina ribas,ir tos ribos visada yra kitokios,vaikui mažam vienokios,didesniam kitokios,tavasis irgi bando ribas,jei dėl pamokų tai tavo ir mokytojos kas bus,iki kiek jis gali neparuošti pamokų irt.t.,vėliau bandys kada jis vėlaiusia gali sugrįžti namo.Tu irgi bandai darbe,kiek gali sau leisti nepadaryti ir kur tos ribos,kad viršininkui nepasirodytum protingesnė už jį,ir tėvus bandai irgi,taip yra visada ir visur,vieni bando kiti stabdo ir.t.t,o tai kad mano vaikas mažesnis,tai dar nereiškia kad aš nežinau didesnių su maim namuose dar gyvena keturi vaikai ,nuo 13 ;15;18;ir jau tik į svečius atvažiuoja 21m.

Aš ir galvoju, iš kur tokie pamatuoti ir žinomi patarimai (gerąja prasme), o čia pasirodo dar ir ateičiai galiu ką gero susižinoti. Kiek suprantu, maniškiui tiesiog augimo "slenkstis", patikrins, išbandys, tada kokius metelius ramu bus ir vėl iš naujo? Nežinau, skamba ir kaip paguoda, ir nelabai guodžiančiai... Iš kur kantrybės semiesi?
Visoms: galvoju, kad diskutuoti, kuri čia geriau auklėja vaiką, nėra prasmės. Yra patarimai, kurių galima klausyti arba ne. pasitarkim, kitų patarimų paklausykim, nejaugi būtina visur kiekvienai kiekvienu klausimu būti "-ausia"?

kad kažkokios ypatingos kantrybės ir nereikia,nėra laiko apie tai galvot ,o šiaip tai praeis tas periodas,aišku,yra labai svarbu,kad tų ribų jis nepralauštų,o svarbu yra ne todėl,kad kaip nors nukentės tėvų autoritetas,bet dėl to,kad pačiam bandytojui nuo to bus tik blogiau,jis nebesijaus saugus.Sėkmės su jaunuoju paaugliuku ,sunku jiems,jie gi ir patys visiškai nesuvokia kas su jais darosi,tik mes,dideli žinom,kad čia tik hormonai kitaip po organizmą laksto.

Tikrai tu jau turi tikrai nemaža patirties bagažą.Smagu augti vaikams didelėje šeimoje.Aš pati turiu dar du vyresnius brolius.Mūsų vaikystė pralėkė kaime.Tėvai nuolat užsiėmę.Nebuvo jokių pramogų,jei jų nesusiglvodavome patys.Bet kiek save pamenu tėvų žodis buvo šventas.Nebuvo jokių rėksmų ar atsikalbinėjimų.Kiek kartų gavau beržinės košės galiu ant pirštų suskaičiuoti.Broliai irgi klausydavo tėvų,na gal kiek daugiau šėlesni buvo.Pamenu tėvas pasakė vyresnėliui,kad neisi į šokius kol tvarte gyvulių neapžiūrėsi,nesvarbu,kad po to reikės nusiprausti,kad kvapo neliktų(o vienkiemyje kaip žinia vandentiekio nėra) išėjo į šokius tik sutvarkęs kas buvo liepta.Dabar suaugęs juokiasi ,kad vos spėjo į pasimatymą
Aš labai ilgai negalėjau apsispresti dėl to ar reikia antro ,kai pirmasis šitaip neklauso.Gal per daug lengvai visko gavo vienas būdamas,bet gi norisi jam duoti to ko patys negalėjome sau leisti turėti maži būdami.O dabar gražiu žodžiu nieko negali prisiprašyti.Aš tokia isterikė pasidariau ,kad net nekenčiu savęs už tai.Kas baisiausia,kad nuo nesutarimų dėl vaiko baramės ir su vyru

žinai,man tai dažnai atrodo ,kad didelė dali konfliktų su mūsų atžalom kyla iš mūsų pačių nesaugumo jausmo,nežinom kaip ten rytoj bus darbas nebus,pensiją gausiu negausiuirt.t. ,o kad dar ta konkurencinė kova būtų pagal suprantamus kriterijus,o daba,jaunesnė,gražesnė,prieinama irt.t.,tai va daugelis konfliktų kažkaip programuojami į ateitį,jei dabar dar nemoki,tai kas bus po to,kas tave į dabą ims irt.t.Vaikai irgi jaučia visą mūsų gyvenimo atmosferą,turiu galvoj ne šeimą,ir irgi dėl to yra dirglesni.Mes kai augom buvom saugūs,ateitis buvo aiški ir šviesi-va padarysiu tą ir tą-gausiu tą ir tą,o dabar jei ir padarysi tąir tą,tai dar neaišku ar gausi,nes gali visiškai pasikeis aplinkybės.Aš to aišku nesveikinu,bet dažnai pasitaiko -va baik semestrą dešimtukais,gausi dviratį,nu ir vaikas siekai to tikslo,baigia dešimtukais,o dviračio nėra,nes tėvą iš darbo atleido,mama gauna minimumą,susikaupė skolos.Tokia nežinia,kuo vaikas didesnis,tuo jis daugiau supranta,o savo nerimą jis žinoma kad visokiais būdais išreiškia,mušasi,nesimoko,pykstasi su tėvais irt.t

Nežinau ką išbandei, bet turiu tokį pasiūlymą. Bent maniškiams buvo priimtinas būdas. Kai atsibodo tie "nenoriu", "o kodėl dabar" ir pnš., sušaukėm šeimos pasitarimą (svarbiausia, kad visi būtų geroje nuotaikoje ir jokiu būdu ne po kokio karšto konflikto). Ir maždaug įžanga "visi mes turim įvairių darbų, pareigų, norų ir pnš. Esame jau visi dideli ir protingi, tačiau paskutiniu metu nesiseka kai kuriose situacijose susitarti. Štai mūsų sudaryta dienotvarkė ką turėtum kokiu laiku būtinai padaryti. Peržiūrėk ir pasakyk ar su viskuo sutinki ir jei kažkas netinka, tai pasakyk ką ir kaip reikia keisti." Aptarus tą klausimą, reikia aptarti dar vieną svarbų dalyką, tai paskatinimai ir nuobaudos. Vėl galima pateikti lentelę, kurioje dažniausiai nedaromi dalykai ir pats vaikas susigalvoja kaip reiktų jį nubausti. Bausmes užrašyti ir sąrašą padauginus paduoti vaikui. Taip pat reikia apgalvoti ir paskatinimus, bei juos surašyti ir pasidalinti. Paskui galima pasiūlyti, kad jis pats pasakytų ko jis norėtų, kad jūs darytumėte arba nedarytume. Taip pat surašyti. Na mums tos sutartys tai labai padėjo. Svarbiausia, kad vaikai pasijautė patys atsakingi, svarbūs, su jais tariamasi, jų nuomonė išklausoma bei kaip vertinga net užrašoma. Patys save ir kartais tėvus kontroliuoja Pavyzdžiui aš buvau įrašiusi, kad nekelsiu balso ir jei taip padarysiu, tai leisiu jiems pasirinkti iš siurprizų sąrašo po vieną dalyką. Labai greit išmokau kalbėti su jais tik ramiu balsu

RmuneM.
Man patiko toks sumanimas reiks pabandyti,nors panasiai buvom darę.Buvau surašiusi jam dienotvarkę,sako jei hiperaktyvus vaikas tai reikia grieztos dienotvarkės,nes tokie vaikai greit užmiršta ko buvo iš jų prašoma.Bet neilgai laikėsi jam atsibodo.O man atsibodo nuolat dėl nepadarytų darbų bartis.Bandėm skatinti ,pvz.jei per savaitę laiko neprarasi Vyturiukų(juos išdalina mokytoja) tai gausi tam tikra pinigų sumą- niekas neišėjo.Bet gal bus naudos jei prie viso to pridėsim savo pareigas sūnaus atžvilgiu ir sudarysim tokią lentelę.

Tikrai verta pabandyti tokį gyvenimišką žaidimą ir sušaukti šeimos narių susirinkimą, jį užprotokoluoti ir t.t. O kokio tipo turėtų būti paskatinimai - materialiniai ar kitokie (pvz. leisti kažką padaryti, nuveikti ir pan.)?

Aš manau ,kd galima ir materialiai paskatinti.Nieko bloga jei prisidės keli litai į taupyklę.Beje žiūriu mūsų vaikai panašaus amžiaus

Taip, mano mažajam neseniai sukako 8.

Aš vistik nežinau kaip reikia su jais teisingai elgtis, nes jaučiu, kad visai nebeturiu kantrybės. Pateikiu šviežut-šviežutėlį atvėjį, kuris įvyko ką tik. Parėjau iš darbo, visi geros nuotaikos, draugiškai nusiteikę... pranešiau gerą naujieną apie nuo šiol rengiamus šeimos pasitarmus-susirinkimus, kuriuose kiekvienas galės pasakyti savo nuomonę ir t.t. ir t.t. Visi apsidžiaugė ir sakė, kad jau sugalvojo ką manęs paprašys... Bet tėtis turėjo skubiai išvažiuoti į darbą ir šeimos džiaugsmas baigėsi, nes mažasis, dar nespėjus užsitrenkti durims, pradėjo manę "strointi": žinodamas, kad jo laikas pire kompo šiandien jau baigėsi (dėl ko prie tėčio jis niekada nekelia papildomų klausimų), jis nedelsiant nubėgo prie kompo. Pasakiau gražiai: negali, nes toks susitarimas. Čia ir prasidėjo: pradėjo klykti, imti daiktus ir svaidyti, raitytis ant grindų ir pan. Ir vėl konfliktas... Buvo nubaustas įprastai: pasodintas prie stalo 100 kartų parašyti "aš klausysiu mamos"... bet, juk tėčio nėra namie, tad jis sėdi ir nerašo, vėl manę "bando"... o aš ir vėl jaučiuosi bėjegę ir vėl nežinau ką daryti... Mažas tironas?

Mums gal šioje vietoje pasisekė, kad turim pametinukus, tai jie vienas kita kontroliuoja net geriau nei tėvai Bet labai svarbu, kad ir tėvai kažką darytų pagal aptartą planą, tuomet jie pasijaučia lygiaverčiai.


Paskatinimai labai įvairūs, priklausomai nuo vaikų pomėgio. Mes didijį prizą įrašom kažką kas juos labai verčia susikaupti ir panaudoti valią. Pavyzdžiui, šiais metais - kelionė į Legolendą. Jie turi lentelę ant sienos kur pažymėta kiek gali padaryti nusižengimų, kad neprarasti to prizo ir kaip galima padarytą nusižengimą panaikinti (papildomos pareigos ir pnš.). Bet mes su vyru irgi dedam visokius ženklus ir turime keletą prasižengimų, kuriuos vaikai pastebėjo Na bent mus, tai irgi gerokai verčia pasitempti
Galiu paguosti tai, kad mane dažniau apvinioja aplink pirštą, bet va tėtis būna nepalenkiams ir vaikai suprato, kad jei tėtis pasako, tai neverta net ieškoti būdų kaip neklausyti. Aš ir pati sakau jiems: aš tai jus pabaru, paskui pamyluoju, o tėtis, jei pasakė, kad nubaus, tai jo širdelės ašarėlės nesuviliosite. Dabar patys tarpusavyje kalbasi, kaip šeimoje turi būti tvarka ir tėvai geriau žino ką reikia daryti, kad vaikai nepridarytų netyčia kvailysčių Kol kas tikrai sekasi su vaikais susitarti ir labai tikiuosi, kad tie pažaidimai nebus veltui.
Papildyta:

Aš tai imčiau kartą ir nubausčiau kitaip. Pvz. ramiu, bet tvirtu balsu pasakai, kad nueitų nuo kompiuterio ir kartočiau tiek kartų, kol nueis, tik vis tuo pačiu ramiu balsu. Tuomet padėkočiau, kad pagaliau išgirdo ir daugiau tą vakarą nesileisčiau į jokias diskusijas. Pokalbį pratęsčiau tik kitą dieną. Tikrai tave jis bando ir patikėk, kiekvienu sykiu kai tave išveda iš pusiausvyros, jis laimi.

Toks įspūdis, kad jo iš viso neįmanoma nubausti, todėl, kad jam, kaip jis sako, viskas "dzyn", pvz. pats atsistoja į kampą ir sako, kad geriau jau stovės kampe visą naktį, bet nedarys to, ko jo prašoma padaryti... ir pan. Niekad nemačiau tokių užsispyrusių žmonių... nors reikia pripažinti, kad pati būdama maža bei vėliau paauglė - buvau "nepalaužoma", gal tai genai?



Nebandau suversti visos kaltės vaikui, pati kalta, kad ne vieną kartą, net beveik visada, laimėdavo jis..

Tai vistik nuo ko man dabar pradėti? Ačiū RamuneM., man labai svarbi Tavo nuomonė, nes susidaro įspūdis, kad labai gražiai sutariate su savo vaikučiais

Tai tuomet jo ir nebausk. Gal paprasčiausiai pabandyk visai netikėtai pasiimti iš mokyklos (neva pas stomotologą patikrinti dantis ar pnš.) ir nusivešk ten kur jam patiktų, bet kartu būtų galima ir pasikalbėti. Paprasčiausiai pabandyk su juo kaip su dideliu žmogumu pasikalbėti kodėl jis taip daro. Pasakyk, kad tu ji labai myli, kad tau labai negera, kai jie nesutaria, ir t.t. Papasakok kokį juokingą prisiminimą iš savo užsisipyrusios vaikystės nuotykių. Sunku patikėti, kad jis nepasiduos ir su tavimi nors kiek nepasikalbės. Jei tai nepadės, tai tegu vyras pabando surasti priežastį kodėl jis elgiasi taip su tavimi. Bent aš pirmiausia ieškočiau priežasties.

Dėkui už pasitikėjimą, bet ir pas mus visko pasitaiko bei mano katrybė kartais nutrūksta ten kur turėtų nesibaigti Bet bendrai paėmus, vaikai mano tikrai šaunuoliai, nors dukrelė labai aštrių kampučių

o tu imk jam ir leisk jam stovėt tam kampe visą naktį,tegu sau stovi,o tu ramiai eik sau daryti savo darbų ,ir visiškai nekreipk dėmesio,ir vakare ramiai eikit miegoti,žodžiu elkitės taip,tarsi jo ir nebūtų,ir atsigulkit,turėtų ateiti ir derėtis kad jis tą ar aną padarys,arba kažkaip daugiau nesielgs taip.Ne padoru klausti,bet kaip tėvas reaguoja į jų tuos ožius,gal būtų lengva sakyti,kad jei jie su mama taip,tai jis su jais to ir ano nedarys,nebendraus irt.t.o jūs abu su tėvu turit bendrą jų auklėjimo strategiją ar kiekvienas kitą?

Tikrai pabandysiu tai padaryti, nes labai labai noriu gražiai sutarti su mažuoju... Įtariu dar vieną priežastį... Mūsų vyresnis sūnus, jo vyresnis brolis turi negalią ir, nors aš iš visų jėgų stengiuosi jų neišskirti ir vienodai paskirstyti mano dėmėsį jiems, bet taip nesigauna... juk vyresniąjam automatiškai tenka šiek tiek daugiau dėmėsio - vaistai, gydymai, ligos ir pan. Gal tai dėmėsio stoka Be to vyresnėlis yra ramus, draugiškas, visada beveik klauso ir žino savo teises bei pareigas, tad ir sutaria su juo visi kitaip. O mažajam gal dėl to tėvelis yra autoritetas, kad mamai gulint ligoninėse su vyresniuoju, tėtis su juo daugiau laiko praleisdavo

Kaip gyventi su hiperaktyviu vaiku?
1. Issiaiskinti,kas yra is tikro hiperaktyvumas.
Sia problema isspres paskaicius www.hiperaktyvumas.lietuvoje.info.
TAI YRA SUTRIKIMAS,norit tai pripazinti,ar ne.
Jo yra 3 rusys.
impulyvus ir mokantis sukaupti demesi;
nesugebantis sukaupti demesio;
abi problemos kartu.
Jei vaikas nesugeba sukaupti demesio,tada blogiau sekasi mokytis.
Jam padeda ivairus demesio sukaupimo pratimai,naujausi tyrimai parode,kad labai padeda pleisteisen zaidimai,bei kryziazodziai.
Dar labai svarbu zinoti,kad demesi jis gali sukaupti ne daugiau 15 min.,veliau reikia butinai keisti veikla kita (tai svarbu zinoti ir mokytojai).
Dar,viena ipatinga ideja,jam truksta deguonies smegenyse,tam labai svarbu ismokti gerai kvepuoti www.gyvenimomenas.lt,tai ne tik joga,bet ir iv. stebuklingi dalykai,kurie jusu vaikui tikrai patiks. Butinai reikalauti is mokytojos, kad kiekviena pertauka butu vedinama klase.


Del impulsyvaus elgesio:
Jis atsiranda tada,kai vaikas susijaudina ir tai gali buti ne tik bloga nuotaika.
Kai vaika kritikuojame,jis pradeda pergyventi ir tampa dar aktyvesniu. Todel kritikuodami kenkiame daugiau sau (ypac ta turetu zinoti mokytojos). Todel,norint to isvengti,butina strukturuoti jo diena,pvz.
(neiseis nubraizyti lenteles,turit surasyti visus jo nepadaromus darbus)
Pasiklojau lova +
issivales dantis padejau i vieta dantu pasta
prie kompiuterio sedejau 1 val +
savarankiskai atlikau namu darbus
isploviau indus
isnesiau siuksles +

as surinkau 3 pliusus
Ji turi vesti jis pats,bet mama turi buti salia (kad nesukciavotu0
Kas cia yra,nera kritikos,o ir jis pradeda pats save analizuoti,tai atsiranda savireguliacija,mokytojai galima uzvesti panasu jos reikalavimu sas.(bet cia jau ji turi vesti mokytoja),o ir isvengsite pastabu,kurios tur but,jei jis hiperaktyvus jums jau igryso iki gyvo kaulo. Ir vaikui tur but nera smagu pastoviai gryzti su pastabomis.
Impusyvu elgesi taip pat padeda kooreguoti psichologo terapija,tuo labiau,kad ji yra tikrai prieinama siandien ir yra butina.

Medikamentu siam sutrikimui gydyti nera,tik nedarykite klaidos duodant raminancius,jie kaip tik jam slopina vidines kontroles mechanizma ir issaukia atvirkstine reakcija.(Tai labai geras ukiskas testas,jei abejojate,ar jusu vaikas hiperaktyvus).
Ka galiu pasiulyti is vaistu,tai ginko biloba,gausite labai gerai,si zolele ir yra butent hiperakltyviems vaikams,padeda sukaupti demesi. Bet impulsyvaus elgesio ji nenuslopins,nors,jis prades reaguoti i pastabas.Mes jo negavome,geriame bio biloba. Mums padeda.
Uzsienyje yra duodami iv.vaistai pvz.ritalinas.kuris yra narkotine medziaga,zinoma,jis daro stebuklus,bet turi be galo daug salutiniu poveikiu,ardo kepenis ir pan. sako,prie jo nepriprantama,bet........

Nepatikėsi, bet tai jau išbandyta Galvojau patikrinti na kiek tu tam kampe išstovėsi (noriu pridūrti, kad mums mielesnė yra kita bausmė - 100 kartų parašyti kažką, pvz. klausysiu tėvus ir pan., tokiu būdu jis padailino savo dailyraštį ) Labai širdį skaudėjo, ypač kai mes visi jau buvom lovose ir jau atėjo 22 val. Jau kelis kartus būčiau nusileidusi ir pasakiusi "eik miegot", bet vyras vis sulaikydavo, sakė "tegul"... Ir kaip Jums atrodo kas vyko toliau? Ogi nieko, jis taip ir stovėjo... o aš taip ir negalėjau užmigti... Apie 24 val. jis tiesiog susmuko ant grindų ir susirietė kampe. Aš dar palaukiau, bet vėliau vistik nunešiau jį į lovą... mieganti... Dar nebuvo nei vieno kartelio, kai jis nusileistų pirmas...

Tėvas taip pat kartais kantrybės netenka, nors prie jo vaikai būna geresni... o strategija mūsų... net nežinau ar bendra... Vyras mažiau "zyzia", bet labiau linkęs bausti (aišku ne fizinėmis bausmėmis), o aš atvirkščiai, todėl mano "rėkimui" ar "burbuliavimui" jų ausytės jau senai atbūkusios ...

Ir dar........
Hiperaktyviam vaikui padeda delfinu,zirgu,meno,muzikos terapija. Kas tai,man atrodo,kad psichologai taip stengiasi ijungti i paprasciausia veikla,kurioje jie susikaupia ir tobuleja.
Tai paprasciausias sprendimas - bureliai,bureliai. Bet hiperaktyviam vaikui ne visi sportiniai bureliai tinka,nes gali dar labiau isiaudrinti. Tai gali buti plaukimas,zirgai,greitas ejimas,joga,imtynes,sokiai ir pan. Dailes burelis, dainavimas...
Tuo labiau,klausiausi kriminalisto paskaitos,kad ne vieno nusikaltimo nepadare tie paaugliai,kurie buvo uzimti,dirbo,ar lanke kokius tai burelius. Nenoriu gasdinti,bet hiperaktyvus vaikai paauglysteje labai linke i nusikalstama veikla. Ir geriau nesimokyti hiperaktyvu tevams is savo klaidu,bet pasiklausyti patarimu.

suprantu puikiai visą tą istoriją,esu iš tų užsispyrusių,bet dabar man toks klausimas iškilo,ar tai yra būtina sąlyga vaikas turi nusileisti?Gal kuriam laikui reiktų atsitraukti nuo jo,palikti viską kaip ir savieigai,bet ir iš dalies tokią dėmesio blokada,va kaip Ramunė M. patarė padaryti susitarimą,dienotvarkę kas ką ir kada daro,ir nieko nebepriminti,jei jos nesillaiko nekreipti dėmesio į tai visai,ir nieko nesakyti,o dviejų savaičių pabaigoj sakykim sati tie kurie laikėsi eina,na ten kur jau jam būtų didžiausia laimė,o tas kas nesilaikė tvarko namus(dulkes nušluostyti gali),ar nieko nesakyti,nesakau ,kad iš karto pasiseks,bet galvoti jis gi vistiek praadės,kaip besuksi,jis dar mažas ir tikrai ne koks piktybinis kenkėjas ,geras,tik su charakteriu.O fizinės bausmės,tai ką aš žinau,nu mane lupo,aš nelupu,iš tos patirties,kad man tai nieko nekeisdavo.Tai va,o prie to nusileidimo,tai nemanau ,kad net jis pats taip formuluotų-aš noriu kad man nusileistų,čia visgi kaip begalvočiau yra dėmesio atkreipimo būdas,jis gi ne vienas.Kuo blogiau elgiesi,tuo daugia tik į tave žiūri,ir tu esi tuo tarpu vienintelis ,sakykim Milda taip ir formuluodavo,aš noriu dėmesio,ir viskas,ir pasirodo kad jokio skirtumo geras tas dėmesys ar rėkimas,svarbu dėmesys

Papildyta:

Pasiunciaus tuscia zinute...Noreciau ir as keleta minciu issakyti.Tai mamytei , kuri turi rupesciu su savo zmogeliu patarciau niekada nekovoti su savo vaiku(kantrybes bandymu ar abejingumu ir kitaip).Tai labai pavojinga ir nepataisomai zalinga.Liudna , bet pralaimi tai baudejai(teveliai), kurie galvoja , kad paveiks vaika.O reikalauti rasyti daug kartu pasizadejimo sakinukus, tai vaiko zeminimas, nes pagarba tokiu budu negali buti isugdoma .Tik vaiko priesiskumas tevams, kuris gali augti.As patarciau tik bendradarbiavimo principu- tariames ir darome.Ir suauge taip pat turi laikytis susitarimu, kaip ir vaikai.Sekmes mamytems ir teveliams, kurie susiduria su panasiais sunkumais!

Vakar pabandžiau tokį metodą - grįždama iš darbo paskambinau mažajam ir paprašiau gražiai apsirengti ir išeiti pasitikti manęs į kiemą. Pasitiko. Sakau, labai norėčiau pabūti tik dviese, juk niekada nebūname tik mes vieni. Jis suburbuliavo, kad niekur eiti nenori, kad nori būti namie ir žaisti su kompu. Kai priėjome prie kavinės - atsirado šypsena ir jis paspartino žingsnį. Užsisakėme ledų ir tiesiog "pabūvome dviese". Kol kas nebandžiau jį "prakalbinti", kad nepagalvotų, kad kavinė šiuo atvėju yra kaip masalas jį "ištardyti" Tiesiog pabūvome, susitarėme, kad galetumę dažniau kažkur išeiti dviese ir kad tai galėtų būti mūsų dviejų paslaptis (kur mes būname ir ką mes veikiame). Jį tokia mintis sužavėjo. Ir vakaras praėjo puikiai Jis daug glaudėsi prie manęs ir vis šnabždėjo į ausį, kad ledai buvo labai skanūs Šįryt tikriausiai jis viską pamiršo ir atsisakė valgyti pusryčius, nes norėjo dešros, bet su batonu, o kadangi batono nebuvo, tai duoną jis valgytų tik su sūriu, bet nebuvo sūrio... Nekreipiau dėmėsio, tad išėjo nevalgęs Bet suprantu, kad per vieną dieną niekas nepasikeis, todėl pasikroviau kantrybės ir tęsiu pradėtą darbą
Papildyta:


Taip, tai senai žinomos tiesos, bet kad nesigauna tartis Jokiu būdu nekaltinu vaiko, visada žinojau, kad tik tėvai atsakingi už tai, kokie yra jų vaikai Todėl ir stengiuosi atrasti teisingą būdą kaip pakeisti esamą padėtį Tikrai noriu suspėti dar viską pataisyti, galbūt ištaisyti kažkada, nors ir ne apgalvotai padarytas klaidas... kol nėra per vėlu...

eini geru keliu. Po truputį jis pradės elgtis kitaip. Tu šaunuolė, kad ieškai sprendimų Dabar tik neprarask kantrybės.

Stengsiuosi Tikrai noriu būti drauge savo vaikams

O aš pagaliau sulaukiau dienos kada eisiu ps psichologą.Žiūrėsim ,ka mums patars.Aciū labai už patarimus visom manau tema dar neužsidarys
Kitą savaitę parašysiu,ką naujo sužinojau ir ką pasiūlė daryti.

kaip kas supranta nekreipimą dėmesio žinoma,aš sakydama kad dėmesio nekreipti,turiu galvoj nesinervuoti,arba teisingiau nekelti balso irt.t.,jūs galvojat apie abejingumą o apie kovą su vaiku ,tai čia tikriausia tik jums asmeniškai taip galėjo susigalvoti .Tai kad vaikas sužinos savo galimybių ribas nėra blogai,ir tai nėra jokia kova,jei vaikas sako aš stovėsiu isą naktį,tai nei jis skelbia karą,nei mama,nu tai reikia žiūrėti kaip į sprendimą ir viskas.Jums linkiu nekovoti ir nekariauti su vaikais,ir apskritai kuo mažiau gyvenime kariauti.

Sveikos,mamytes.Perskaiciau cia labai daug protingu minciu,siaip visada galvodavau,kad tik mano vaikas toks,,nepasiduodantis''.Turim daug problemu ir namie,ir mokykloje.Del to ankstyvo brendimo kazkaip drisciau papriestarauti,nes tada iseitu,kad maniskiui jis jau kokiu keturiu,penkiu metu prasidejo. :mirksiukas:Del visu problemu buvome Vaiko raidos centre.Po triju savaiciu stebejimo,parase diagnoze,,pasipriesinancio neklausymo sutrikimas''Pasirodo,buna ir taip... Ten psichologe rekomendavo paskaityti knyga ,,Vaikams reikia ribu''.Nuostabi knyga.Atrodo,jei buciau ja perskaicius pries kokius keturis metus,daug ko nebutu ivyke.Dabar jauciuosi labai uztikrintai,ir mano vaikinukas eme pasiduoti