
Pradesiu nuo to kad abu su vyru labai lakem vaikelio.Nors dar esam jauni(ir kai visi sake dar visas givenimas pries akis,spesit,dar pasidziaukit gyvenimu),bet labai norejom vaikelio:)Stai ir pastojau,pamatcius niestumo testo rezultata verkiau is laimes gal kokia valanda.Negalejau patiketi kad jau siais metais sulauksiu savo vaikelio(tai vyko Londone).Nieko elaukus uzsisakiau lektuvo bilieta i lietuva,nes norejau kad niestuma priziuretu lietuvos daktarai.Na stai ir brabego 8 men.Niestumas buvo varginantis,ir niekaip neisivaizdavau ko pergyvena tos kurios anksciau pagimdo(dabar jau suprantu).Liko 10 dienu iki gimdymo datos.Vyras visa diena dejevo kad jem labai neramu,dreba sirdis ir jis negerai jauciasi.Bet as jauciausi kaip ir visada,todel net i galva neemiau jo nerimo.Atejo vakaras,gulim mes sau savo placioi lovoi,ir uzejo man noras padaryti kazka grazaus.Priprasau vyro kad eitumem ieskoti graziu saku,kvaila bet tuo metu man taip labai norejosi.Po ikalbinejimu jis sutiko,nors jau buvo naktis ir dar ziema.Parejau su savo sakom namo is dziaugiausi.Apvyniojau jes blizguciais,priariau zaisliuku ir papuosiau,taip ir gavosi istorine kaledine puokste

pastacau puokste ant stalo ir jauciu kad vaikiukas labai spardosi,nu galvoju ir jis dziaugesi kartu su mama

greit uzejo saremiai,islekem su vyru i ligonine,truputi paskaudejo ir ka jus sau galvojet nepraejo nei dvi valandos ir stai jau vyras ant ranku laiko musu stebukla.Vyras dar ir dabar juokesi,ad askuejo nes labai norejo i puokste paziureti