Gavau žinią, kad mirė mano giminaitė (mamos brolio žmona), turim lėkt į Žemaitiją, ar vaikus vežtumėtės kartu?
Man norisi juos apsaugoti nuo to vaizdo, man pačiai nejauku, baugu  :'( gaila...o dar bus begalybė vaikų klausimų, o aš pasimetus, sutrikus, net nežinosiu, kaip tinkamai atsakyt  :'(, nežinau, kaip jie priims tą vaizdą ir jausmą ???

Ingrid uzjauciu, mano situacija panasi, ryt mano seneli laidosim, bet dukrai nesakiau ir nesakysiu, ir kartu nesivesiu. Laidotuves ne vieta vaikams, per anksti dar.

tau dar blogiau  ...bet aš, ko gero, vešiuos, nes nėra, kam palikt, labiau jaudinsiuos palikusi :-/, jaučiu, reiks tik prieš pat atvažiuojant joms pasakyti, ilgai ir nematysim pašarvotos tetos, o kitądien prasiblaškysime ieškodami įdomesnių vietų Šiauliuose  :-/.
Jo, ir Ivai, ir man savaitgalis nebus linksmas :-/...o turėjo būt kitoks-botanikos sodas, koncertas....įvykiai staigiai gali perkoreguoti visus planus...Baisiausia, kai geras žmogus miršta netikėtai... :'( Susimąstai apie mūsų laikinumą gyvenime...o taip norisi pabaigt visus darbus, visiems, ką nori spėt pasakyt  :-/, jo, kad, žmogus, žinotum...kada ta paskutinioji išmuš...

Aš prieš mėnesį palaidojau močiūtę. Buvau dukrą nusivežusi į apsėdas. Pasėdėjusi 10 minučių susiterikavo tiesiogine žodžio prasme. Lauke vos nuraminau, ir poto nebevedėme į vidų. Bet visą naktį verkė ir blaškėsi. O klausimų kokių... (net ir juokingų, pvz. kam tą žaislinę babytę paguldėte, kur tikra) ir vos klausia, tuoj ir ašaros. Maniškei 3,8 m., bet nusprendžiau, kad tikrai dar per maža tokiems įvykiams. Į laidotuve net nebekylo minties vežtis. Kai paklausiame kam tu tada pradėjai verkti, sako man gaila babytės (mano mamos) ir tetos ir t.t., kodėl visi verkia, kam ta muzika negraži ir t.t.  taigi, manau dar per maža ji laidotuvėms.

Ingrid, labai uzjauciu tave   :'( :'( :'(, bet nesivezk vaiku!  :-/ Na paprasyk tu kieno nors, kad pabutu su tavo vaikais, tik nesivezk ju. Ar vaikai ta moteri pazinojo?  ??? Greiciausiai, kad nelabai, tai jiems tikrai ten nebus jauku ir malonu (kam tas malonu? )
Mano vaikai yra dalyvave vienose laidotuvese  :'( , bet tai buvo mano geriausios drauges dukte  [smiley=000040.gif]  :'(  , su kuria mano vaikai draugavo nuo mazu dienu, mes gyvenome viename name, na vienu zodziu jie buvo draugai, tai tada jokiu klausimu net nekilo, dalyvauti jiems ar ne.
Nu nesivezk tu ju... [smiley=000064.gif] [smiley=000064.gif] [smiley=000064.gif]

nemanau,kad vaikams patiks raudos ir visa kita...
kai busite siauliuose nuvaziuokite i seduva.ten -seduvos malunas.kaip ten grazu,o kaip skaniai maitina...mmmmm....

Manau, kad vaikams tai tikrai ne vieta. Pries metus mes palaidojom vyro mama. Aisku musiskiam tada buvo tik 1,5 m. tai jis nieko nesuprato, bet 5 pacias laidotuves nesivezem, nes buvau tikra, kad pamates mus apsiverkusius, jis tikrai issigas.  

vistik važiavom kartu, gal ir gerai, kad vos tespėjom į bažnyčią  :,dar pasiklydę buvom Varniuose, ir anksčiau kunigas paprašė atnešt mirusią... atidengtos tetos nemačiau nei aš, nei vaikai...sakė, šiaip, baisiai atrodė...Tai jos tik labai klausinėjo bažnyčioj (mes dar paprastai jų nevedam į bažnyčią), kas, kur dainuoja, kad kunigo nesimato ir t.t., o kapinėse norėjau jas atitraukti, kai metė žemes ant karsto (nes man pačiai tai šiurpu), o mano močiutė patarė "tegul eina, tegul pamato", aš kažkaip sutikau...na, neturėjau nuomonės, na, ir po to vaikams tik pasakėm, kad taip atsisveikinom, palydėjom tetą į pomirtinį pasaulį...keista, bet klausimų nebekilo...

mes dalyvavom tetos laidotuvese kai sunui buvo 5 metai. Situacija buvo labai sunki, nes visi artimieji nepaprastai skaudziai isgyveno jos mirti..Na zodziu ten dar buvo keli vaikai, tai jie labai issigando tu dideliu raudu, pradejo isterikuoti ir pan.,o maniskis kazkaip labai santuriai elgesi. mes jam daug kalbejom, aiskinom, kad tai naturalu, visi numirsim kazkada, kad mire zmones nukeliauja pas Dieva ir pan. Tai gal kazkiek paveike tas aiskinimas.

manau, kad tinkamas vaiko paruosimas duoda labai daug jei imsi vaikui pasakoti kaip negerai, liudna ir baisu-jis butinai atitinkamai ir elgsis..todel nereikia vaikams perkelineti savo baimiu jie-ne mes, jie turi teise rinktis

laidotuvės traumuoja visus, o tuo labiau vaikus. patikėkit, neseniai pati buvau maža ir atsimenu kaip košmarus sapnavau, gėlėse mačiau mirusių veidus ir tt. apsaugokit vaikus nuo šito, jei įmanoma.

aš niekada savo vaiko nevesiu į laidotuves,bent iki tam tikro amžiaus.Prieš pora savaičiu buvom laidotuvėse,laidojom vyro puseserės 11metukų sūneli ir jei neturėčiau kam palikti savo atžalėlės pasaugoti būčiau ir pati nedalyvavusi laidotuvėse

ziurint kokio amziaus vaikas ir kaip jis supranta ta zmogaus mirima ,kai mano tetis mire man buvo 2,4metu ir iki siol atsimenu akimirkas kai jis buvo gyvas ir kaip jis gulejo karste ir tikrai nieko neigiamo nera ,prisimenu su begaline meile,jei mirsta zmogus su kuriuo vaikas nebendravo tai zinoma neverta jo vestis ,bet jei tai is artimu zmoniu tai nieko cia tragisko,zinoma kiekviena savo vaika pazystame ir zinome kaip reguoja vienoj ar kitoj situacijoj

O aš už tai, kad vaikai turi matyti visas gyvenimo spalvas mane tėvai veždavosi visur - ir į laidotuves, ir į vestuves Mano teta mirė, kai man buvo 5 metukai - viską puikiai pamenu, bet jokių baisių prisiminimų neliko. Nors laidotuvės tikrai buvo baisios (tetai tebuvo 24) Rudenį morė mano močiutė, važiavom kartu su sūneliu (tada jam buvo 4,5 mėn.), atbuvom visas 3 dienas - aišku naktį miegodavom, išeidavom į lauką ir pan.

Oi,kokia niuri tema...bet..yra kaip yra..As taip pat pries pora savaiciu su tuo susiduriau...Mire mociute,vaiko nebuvo kam palikti todel vezemes kartu.Nors mano zirniukas dar mazas,net nebutu turbut suprates kas vyksta,bet mes vistiek net nevedem i ta kambari kur buvo pasarvota...Kazkaip nesinori vest vaika ten kur mirties tvaikas..Tad visa laika jis buvo su kuo nors kitam kambary. O laidojimo diena paprasem draugu kad pasaugotu...

atsimenu, kaip mano pusseserę vežėsi į laidotuves, vienas vargas... jai buvo 8 metai beveik, kadangi negyvenu kartu, tai nežinau, bet man atrodo, kad klausimų apie mirusįjį nekilo, tačiau šarvojimo salėj tėvam sukėlė nemalonumų: labai judri mergaitė, ejo ratais aplink karstą, stovėjo prie pat (smalsumas graužė), paskui pradėjo vaikščioti, duris darinėti, vos ne trankyti, garsiai šnekėti... tėvam turbūt buvo nepatogu prieš visus ten esančius, nes ta mergytė drumstė ramybę žinoma, tai priklauso nuo pačio vaiko, jo charakterio, bet jei energija liejasi per kraštus, tokiam amžiuj geriausia palikti namie...

na čia tik mano nuomonė...

manau, kad vaika vesti i laidotuves, nera dideles butinybes.
As pries bent jau iki kokiu 7-8 metu tai tikrai.

Mirtis yra tokia pat naturali kaip ir gimimas, tik vakaru visuomeneje suformuotas neigiamas mirties ivaizdis, zmones bijo mirties ir turi daugybe ivairiu prietaru.

Palaidojau mociute pries puse metu ir veziausi dukryte, kai vaziavom i laidojimo rumus. Ji buvo labai mazyte, bet jos buvimas salia man dar karta atskleide visa tiesa apie gyvenimo rata - vieni gimsta, kiti mirsta ir tai yra naturalu. Tapo ramiau, suvokiau, kad viskam yra savas laikas.

Zinoma, mazas vaikas ir mirtis - du priesingi dalykai, bet palaikau nuomone kad vaikas turi matyti visas pasaulio spalvas. Jei suvoki dalykus naturaliai, daug lengviau priimti skausma arba megautis sekme. O to vaikas turi ismokti. Be to tevams net nesuvokiant vaikai aplinkui mato daug mirties formu (nuo televizijos laidu iki prispaustos skruzdelytes), tai slepti artimo zmogaus laidotuves, manau, nelogiska.

Turiu karčią gyvenimo patirtį,todėl aš už tai kad vaikai nedalyvautų laidotuvėse nors ten kur įmanoma išvengti.Be abejonės pačių artimiausių žmonių laidotuvėse jų dalyvavimas taip pat būtinas,nes vėliau jie gali papriekaištauti kad neleidome jiems artimo žmogaus pamatyti-atsisveikinti paskutinį kartą

Aš atsimenu pirmąsias laidotuves, kuriose dalyvavau - tada man buvo 4 metai. Darželio griupokas mirė apiplikytas vandeniu
Bet jokių neigiamų emocijų man tai nesukele. Atsimenu, kad viskas buvo juoda, tamsu ir degė žvakės.
O pradinėse klasėse mokytoja visa\ą klasę tampydavo į kiekvieno klasioko giminaičių laidotuves

Manau vaikus reikia vestis į artimų žmonių laidotuves.
Neseniai palaidojau senelį, ir abu vaikus 6 ir 5 metų vežiau į laidotuves, kad jie žinotų, kad toks jau tas gyvenimas.
Galiu pasakyti, kad vaikai visai kitaip suvokia ir priima mirtį. Jie smalsavo, kodėl žmogus miršta, ir uždavinėjo labai daug klausimų. Tiesa pasakius gelbėja tikėjimas, nes ką aš jiems galėčiau atsakyti jei bučiau netikinti??? Maždaug gyvenai gyvenai ir numirei
O taip paaiškinau, kad gyvenimas yra Dievo dovana, kad mes galėtume patirti, pajausti, įvairiausius jausmus, galbūt būt gyvenime kuo norime, arba kažko siekti.
Ir būtinai palikti po savęs kažką gero, kad žmonės kurie atėjo mus išlidėti, prisimintų mus geru žodžiu.

o as papriestarauciau,nors aisku tai priklauso nuo pacio vaiko ir jo suvokimo.bet manau kad jiems dar visas gyvenimas pries akis,dar spies jie suzinot ir apie mirti, ir apie kitus negerus dalykus.
Pries menesi palaidojau savo teva, tai butu vaiku seneli.Buvo sunku neverkt prie ju, bet stengiausi neivaryt vaikams to nerimo,nervu,pergyvenimo. Vyresnelis 3 m. mate tik zmones juodais drabuziais,pacio lavono ne, neilgai, bet to jam uzteko kad nakti neramiai miegotu ir dabar ciut sto,klausiu ko verki,o jis tete ar mama (pagal aplinkybes) mire...nesupranta jie dar tokiu dalyku ir gerai kad nevedziau ju net i kapines kai laiduojo.Buvom po to jau,sutvarkyt kapa,tai klausinejo kas cia, o ko jis ten.bet mes-uzmigo senelis,arba isejo pasivaiksciuot Ir tikrai reikia daug pastangu kad neisgasdint vaika.Buna verkiu,o jis- ka skauda ranka, galva... arba pats pradeda verkt o labiau nepasiseke dukrytei-po laidotuviu dingo pienas,tai j i tuo atzvilgiu liko nuskriausta per pacias laidotuves net nemaitinau savo pienu,ispildavau,nes tikiu kad nerimas,tas nervingumas persiduotu ir jai.Taigi kolkas (3-5 m) vaikai yra per mazi sitam mirties pazinimui.
Papildyta:



pilnai su tavim sutinku,bet apie papriekaistavima ateityje ne gali but ir kalbos..jo tiesiog nebus,nes vaikas tiesiog neprisimins nei to zmogaus,nei ju laidotuviu.taip zinos kad buvo senelis (kaip musu atveju),is nuotrauku,pasakojimu,kad mire kai jam buvo 3 m.,ir tai viskas......ju pasaulyje bus daug kitu zmoniu,draugu kad jie dar save kankintu situo "jie gali papriekaištauti kad neleidome jiems artimo žmogaus pamatyti-atsisveikinti paskutinį kartą"... pvz. mano prosenele mire kai man buvo 10m,nedalyvavau laidotuovese,bet tikrai kazkokio priekaisto ar sazines grauzimo nejauciu...nes as miglotai ja ir teprisimenu,o ka kalbet apie mazesnius vaikucius...jie tikrai to neprisimins

Kaip visada,priklauso nuo asmenybes.Maniskis dabar beveik 8-niu ir puikiai prisimena mano mociutes laidotuves ir nieko cia tokio.kazkada kalbejom apie mociutes ir seneliu ir jis (primirses) uzklause kur mano mociute,atsakiau,kad jau numirus,o jis visai ramiai pakomentavo,kad prisimena kaip ji gulejo karste ir kaip ja veliau palaidojom.Ir dar jis puikiai zino,kad nieko amzino nera,kaip kazkada suluzta zaislas taip ir zmogus.Apie Dievo dovanas mes seimoj nesnekam.Mokykloj mokosi tikybos,o as namie nezadu jam "kalti i galva" neirodytu dalyku.

Tada kyla dar vienas klausimas
Kaip jums atrodo, nuo kada jau galima vaiką vežtis į laidotuves, maniškiai dar nebuvo nė karto, nors ir ne tokie maži 9 ir 7 metų...
Taigi kaip jums atrodo: kokio amžiaus vaikai jau galėtų tai priimti daugmaž normaliai...

as pirmakarta laidotuvese buvau mazdaug 5 metu, tada mire mano senelis. dar atsimenu kaip man pranese.. sese nusivede ir jai tada turbut pasake ir ji tada atejo ir labai verke, o as niekaip nesupratau, ji man pasake kad senelis mire ir as pagalvojau o ko ji verkia. nuejom prie karsto ir iskart i akis krito suristos kojos. as mamos paklausiau kodel jo kojos suristos, sakau jis nepabegs kam risti. man atrodo tas labiausiai man nepatiko, kad kojos suristos. o siaip viskas normaliai buvo tik per laidotuves kai ji uzkase man buvo labai idomu kaip jie issiaiskina kad ji mires, gal jis tik ilgai miega.

Nebuvau labai tikinti tokiais dalykais, bet skaiciau viename zurnale, kad vaikams nedera vaikstineti po kapines ir kuo maziau dalyvauti laidotuvese, nes pasak jo mirusiuju veles lengvai gali prisikabinti prie mazo vaiko ir pareiti i namus. Pati esu patyrusi kelis siurpius atvejus, kuomet maniau turiu reikalo su bildukais. Isgelbejo svesta zvake, tad vaika jei nera butinybes stengiuos nesivesti jei tai imanoma.

As i mociutes laidotuves saviskes vedziausi 5 ir 9m. Paklausiau, ar eis, bet net klausimu nekilo. Buvo kiek norejo, maziukei dar greiciau atsibodo sermenyse, o dicke po pusdieni buvo. Ir laidotuvese abi dalyvavo. Paprasciausiai jau buvom visi susitaike ir labai padejo "Liutas karalius" - ten taip graziai parodytas amzinas gyvybes ratas ir kad veliau galima danguje matyti savo artima. Aisku, buvo gaila, bet vaikai turi atsisveikinti.
O del triuksmo: vienu metu buvo 9 vaikai (0,4 - 10m. amziaus), niekam nekliuvo kad jie vaiksto, pasisneka, iseina i lauka... Jie vaikai. Gal kad musu giminej iprasta, kad vaiku visomis progomis (gera proga )buna daug.
Ir dar uzkliuvo: desimtmetis pasake " mociute taip norejo pamatyti broliuka, tai nors dabar atvezem parodyti".

Mano šeimos vaikai visada dalyvavo laidotuvėse. Nors dukra buvo tik 3,5 metų, visiškai normaliai suvokė situaciją. Pamenu, mirus močiutei paklausė: ,,Seneli, kur tu dabar dingsi?" Jeigu kyla tokie klausimai, tai slėpti močiutės mirtį ar nesivesti į laidotuves būtų visai neprotinga. Dar atsimenu, kaip jau kiek didesnės anūkės atsisveikindamos su seneliu prikišo jo kišenes saldainių, nuotraukų. Aš už tai, kad vaikai pažintų gyvenimą, bet, žinoma, priklauso nuo to, kaip vaikas auginamas, kaip subrendęs. Reikia mokėti atsisveikinti, o kad to išmoktum, reikia ir mokytis. Iš kur tas jaunų žmonių ir vaikų abejingumas, neatsakingumas, įsitikinimas, kad viskas privalo būti gerai, nenoras suvokti, kad esti ir nepataisomų dalykų? Pasakojo, kad vaikų darželyje vaikai daužė į sieną vėžliuką, varlę. O paskui barami stebėjos: kas čia tokio, atsigaus... Filmukuose juk atsigauna, o gyvenime su tuo nesusiduria.

Man tai atrodo, kad vaikams perdidelis sukrėtimas yra laidotuvės, na, kiek teko matyti ir kiek pamenu laidotuves, kai pati maža buvau... Jeigu yra galimybė, manau geriau vaikučių ten nevesti - geriau paaiškinti vaikui situaciją, bet jos akivaizdžiai nerodyti, ypatingai to momento, kai artimas žmogus yra užkasamas į žemę...

Kai mirė mano tėtis mažei dar nebuvo dviejų, buvo tik 1.6 mėn. Tai ji nieko nesuprato. Iki 3 val. laikėm daržely, po to nueidavo pas tetą, netoli gyveno. Vakare atsivesdavom, bet tik todėl, kad pati nelabai pasėdėčiau ramiai, nes labai judri. Kai ateidavo tai prasidėdavo linksmybės. Ji labai mėgsta daug žmonių ir dideles patalpas. Tai lakstymo, laipiojimo laiptais, šokimo buvo. Aišku, prie karsto nevedėm, nes ir prižiūrėtoja sakė, kad negalima mat visokios bacilos ore sklando. Aš irgi pritariu tai nuomonei, kad vaikai turi žinoti apie mirtį. Kai mirė vyresniojo sūnaus tėvas tai būtinai vedžiau ir tik dėl jo ėjau, kad vaikas žinotų kas atsitiko. Juk negalima nuo vaikų slėpti tokių dalykų. O ir suaugusiųjų yra labai jautrių. Mano pusseserei po to spnuojas, vaidenas. Nuo to nepabėgsi.

Savo dukterėčią 2 metų buvau įpareigota atvežti į prosenėlės laidotuves. Tai jos reakcija buvo, kad baba miega su batais.
Savo dukrą vežiausi nuo mažens į visas giminių laidotuves į kokias ir pati važiavau. Neigiamos reakcijos nebuvo. Kažkaip visada buvo sakoma, kad žmogutis gimsta, auga, sensta, miršta. Tai natūraliai vaikai ir priima.

Atsimenu,kai dalyvavau prosenelės laidotuvėse...Man buvo kažkur 6-7 metai.Prisimenu įėjau į salę,visi tokie tylūs...Iš pradžių kokias 10 min. ir aš tyliai,ramiai stovėjau...kažkaip dar nesuvokiau kas ir kaip...o po to supratau,kad daugiau to žmogaus nepamatysiu ir t.t.,apsiverkiau......Po to tik sekė visokie sapnai,bet ne košmarai...
Palyginus viską priėmiau gana natūraliai.
O vat kitos savo prosenelės laidotuvėse nedalyvavau,nors buvau 10m. Nuslėpė nuo manęs...Visą mėnėsį nežinojau...vis klausinėjau kada ją aplankysime ligoninėje...kol galų gale nesuradau mirties liudijimo...tada,tai isterika prasidėjo...ir iki šiol turiu nuoskaudą,kad neturėjau progos atsisveikint su ja... Manau,kad vaikai turėtų dalyvauti laidotuvėse,tik prieš tai žinoma psichologiškai nuteikti tokiam dalykui.
Žinau,kad artimieji nenorėjo,jog pergyvenčiau...,bet po to jaučiausi kažkiek kalta,kad nedalyvavau...

as baisiai bijojau vaikysteje numireliu. Atsimenu, buvo gal 7 metai, ir mociute nusitempe i kaimynes sermenis. man buvo isterija. atsimenu, baisu labai buvo tame kambaryje prie veliones sedeti. tai sedejau pasislepus zmonems uz nugaru kad to vaizdo nematyt. o paskui sapnavosi nakti.
Gal pacios laidotuves, kai karstas kapinese uzkasamas, tai gal ir nieko baisaus. Nu bet vestis vaikus ziuret paties numirelio -- nu baisu.

nezinau, gal kai mirsta seimos narys ar artimas giminaitis, pvz. senelis, tai gal vaikas (jei nemazas) ir turetu dalyvaut laidotuvese. Bet kokiu nors ten pazistamu, kazkokiu vaikui mazai zinomu tetu ar kaimynu -- gal ir nereikia.

Pirma karta dukrai teko buti laidotuvese kai ji buvo penkeriu. Esame praktikuojantys katalikai, todel i dukros klausimus nebuvo sunku atsakyti, apsiejo be isgasciu, nors pati raudojau neuzsiciaupdama (mire mano mylima mociute), dar ji mane paskui guode, sake, neverk mama, mociute danguje susitiko seneli, jie gi daug metu nesimate... O poto vedziausi i laidotuves dar keleta kartu. Sakykit ka norit, bet laidotuves irgi yra svarbus seimos gyvenimo ivykis, nereikia vaiku nuo to atskirti, tegu suzino kas yra liudesys, gedulas, rimtis, ismoksta elgesio sermenyse, kapinese.

Vakar mirė vyro tėvas Aš savo trimetei dukrytei pasakiau, kad mirė diedukas, kad jo daugiau nematys. Nežinau ar ji dar tai suprato, bet vyrui apie tai pradėjo kalbėti. O jis pasakė, kad gal geriau į laidotuves jos nesivesti. Su savo mažaja buvau nuėjusi į šarvojimo salę, bet ji ten greitai muistytis ir zysti pradėjo. O dabar dar nežinau ar rytoj važiuosi aš į laidotuves nes mažąją maitinu, nėra kam palikti. Galiu aš ir su vežimėliu, bet jei ji pakeliui į kapines valgyt užsinorės. Blogai, kai negali net su vyru tokią sunkią dieną būti.

UZUOJAUTA.ANALOGISKA SITUACIJA TUREJAU PRIES BEVEIK 3 MEN. MAN TAI PIENAS DINGO KAZKAIP MOMENTALIAI,GAL PER DIENA,NUO TU NERVU.NORS JEI AUKSCIAU PERSKAITYSI STENGIAUSI KIEK IMANOMA LABAI NESINERVUOT,BET...MAZE AISKU NIEKUR NEVAZIAVO,BUVO NAMIE SU VYRO MOTINA,VYRESNELIS TIK PIRMA DIENA BUVO NUVAZIAVES,BET I VIDU NELEIDOM,TIK KIEME PAZAIDE SU KITAIS VAIKAIS.I KAPINES IRGI JO NEVEZEM.LAIKYKIS!

Kai mirė vyro tėvukas vaikams buvo 7ir 2metai . Mano tėvai atvežė tik į pačias laidotuves, nes aš neleidau sakiau kad jų gyvenime ir taip užtektinai bus skausmo .Kai mažoji pradėjo lankyti 1-ąją klasę pavasarį per motinos dieną paminklas prispaudė klasioką , va tada teko leisti vaikus į tokias laidotuves . Neseniai laidojom draugo tėvuką aš vaikus jų pasiėmiau pas save. Neleidau žiūrėti kaip kartais suaugusieji išsidirbinėje per laidotuves.

Uztat vaikams taip baisu ir buna, kai tevai vis "bando" apsaugoti. Ne kalbeti, aiskintis, susitaikyti, bet apsaugoti ir staiga paaugus vaikas pamato realybe.
Nu i kaimynu, tolimu pazistamu sermenis ir laidotuves, aisku, vaiku nesivesciau, bet i artimu zmoniu - butinai. Mazi vaikai kaip tik viska priima naturaliau, o kai prisiklauso buvusiu laidotuvese: kaip tas verke, o anas isterikavo ir susidaro vaizda, kad tai siaubas.

Taip nutiko, kad aš vaikystėje į laidotuves važiuodavau dažniau, nei kasmet - pradedant mano močiute (man 3,5m.) laidojom viena po kito giminaičius , o tėvai visiškai neturėjo kam manęs palikti. Ką jie man kalbėjo ir aiškino jau nebeatsimenu, (matyt didelio įspūdžio tai nepadarė). O savijautą laidotuvėse galėčiau apibūdinti, kaip ,,jokia". Tiesiog stebėjau ir fiksavau man nepažįstamą aplinką. Ir tik 11 metų jau buvo tikrai gaila laidojamo jauno pusbrolio ir jo šeimos .
Ko gero vaikam didžiausią įspūdį padaro baisiai raudantys giminės, kiek pamenu save, kadangi nesupratau iki galo priežasties, dėl kurios taip visi verkia (nu, mirė- tai mirė; juk toks vaikas dar nepažįsta praradimo skausmo), tai ir užuojauta persisunkus nebuvau .
O numirėlių vaikas gali bijoti tik suaugusių ,,pamokytas". Iš kur jis kitaip prisigalvotų tokių nesąmonių (iki šiol nesuprantu kodėl reikia bijoti mirusio žmogaus, gal tikite siaubo filmais? )
Mama pasakojo, kad per vienas laidotuves, kai man buvo 5-eri, aš miegojau ant suolo vienam kambary su numirėliu, kol kitame giedojo kalnus ir budėjo ar vaišinosi (nebežinau gerai) gedintys. Tiesiog, mama sakė, jog ten buvo tyliau, kitur nebuvo vietos, o aš buvau pavargusi. Aš to beveik neatsimenu. Matyt irgi todėl, kad didelio įspūdžio nepaliko. Pamenu tik tiek, kad pamąsčiau, jog tas numiręs grabe nors pagalvę turi, o aš ant pliko suolo
Neužaugau niekam nejautriu monstru. Kaip ir daugelis apsižliumbiu skaitydama gimdymo istorijas, kaip ir visos blūdiju, kai ilgesniam laikui dingsta iš kiemo vaikas .
Tiesiog kiekvienas vaikas, turbūt reaguoja skirtingai, bet labiausiai ko gero viskas priklauso nuo to, kaip tėvai jam tai nupiešia

Laidotuvės - tai tik gyvenimo dalis. Jeigu manoma, kad vaikai bus apsaugoti nuo stresų, jų nesivedant į laidotuves, reikia tik pagalvoti, kiek stresų jų laukia gyvenime. Iki šiol atsimenu laidotuves vaikystėje pačiuose Lietuvos pietuose. Mirė žmogus - ir visas kaimas jį laidoja. Seni ir maži. Ir nei vienas dėl to blogesnis netapo.

manau , kad laidotuves , tai ne vieta vaikams.Prisiziuri asaru , aplinka , ne pati , maloniausia paskui naktimis neuzmiega , bijo , kam to reikia

o man skaudu, kad tevai nepasieme i krikstatevio laidotuves. Specialiai isveze kitur skaudu iki dabar... buvau kazkur 4 metu. jaunesni pusbroliai
dalyvavo...
neatimkit is vaiku galimybes paskutini karta pamatyt brangu zmogu... pries nuspresdami paklauskit ir ju noru... bent jau jeigu tai pirmos eiles gimines vaikui ...

Papildyta:


bijo ko? suaugusiuju pasakojimo? Gal ir neverta temtis vaiku i tevu antros eiles pusbroliu laidotuves, bet kai mirsta VAIKUI ARTIMI zmones neleisti dalyvauti ziauru...
Papildyta:


galima bent jau iki uzkasimo nusivest....
Papildyta:



drumste ramybe? Ji juk vaikas. Gal ir neverta visas dienas prie karsto laikyti, bet kad laksto, kalba, duris darineja... galima pabandyt pasikalbet su vaiku, bet uzdrausti .. manot atejusiu aplankyti velionio vaisinimas (daznai su alkoholiu) mazesnis ramybes drumstimas?

viskas priklauso nuo to kiek metu yra jusu vaikams?O apie laidotuves ir mirti jie vistiek suzinos, tad geriau pasakyti teisybe ir veztis,pamatysite viskas bus gerai.

O aš dabar vargstu su savo ketverių dukrele...Po to, kai seneliams buvome palikę pasaugoti anūkes ir kai jie nusivedė jas į savo kaimyno laidotuves. Pasak jų mergaitės reagavo normaliai, tik visko klausinėjo. Praėjus kokiai savaitei mano vyresnioji pasakoja sapnus, iš kurių galima suprast, kad tai apie tas laidotuves ir pasakoja visa tai su išgąsčiu. Svarbiausia,kad aš pati tikrai nebūčiau vedusis į laidotuves, bet padaryta kas padaryta... Aišku, nenuslėpsi realybės Mano manymu,maži vaikai turi dalyvauti tik labai artimų žmonių laidotuvėse.

Aš PRIEŠ vaikų tempimą, taip, tempimą į laidotuves. Iki kokių 8 metų, o gal ir vyresnių... Man tai tikrai keldavo stresą didelį. Tos raudos, tikros ir netikros... Ir bijūnų kvapas man po šiai dienai primena numirėlį, nors uostau tuos bijūnus kokioj nors gėlių parodoj... tikrai nereikia traumuot vaikų. Dar prisižiūrės, dar patirs. spės...

Aš tai manu, kad mažiems vaikams nereikėtų dalyvauti laidotuvėse. Kai maniškei buvo 4 metukai, mirė mano močiutė. Aš jos nenorėjau vežtis, bet kadangi man reikėjo ten būti visą dieną, tai ją trumpam atvežė pas mane. Ir dar laukė manęs mašinoje prie kapinių. Tai nuo to laiko jau keli metai paniškai bijo kapinių,kryžių, laidotuvių. Net prašo apie tai prie jos nekalbėti. Ir vis priekaištauja, kad tada matyti vaizdai jai vis sapnuojasi ir sako, kad nereikėjo jos ten vežti.

Aš tai manu, kad mažiems vaikams nereikėtų dalyvauti laidotuvėse. Kai maniškei buvo 4 metukai, mirė mano močiutė. Aš jos nenorėjau vežtis, bet kadangi man reikėjo ten būti visą dieną, tai ją trumpam atvežė pas mane. Ir dar laukė manęs mašinoje prie kapinių. Tai nuo to laiko jau keli metai paniškai bijo kapinių,kryžių, laidotuvių. Net prašo apie tai prie jos nekalbėti. Ir vis priekaištauja, kad tada matyti vaizdai jai vis sapnuojasi ir sako, kad nereikėjo jos ten vežti.

Bet juk vaikas ir atsimena, kad tu nenorejai veztis (vadinasi, ten blogai), o jei dar su kazkuo pakalbejai, kad kaip neturiu kur palikti, kaip dabar vaikas reaguos... Ir dar palikti prie kapiniu, nesivesti kartu - vadinasi ten labai labai baisu, kad net mama bijo jei vesis kartu, kad vaikui gali kazkas atsitikti.
Kas dar gali buti baisiau vaikui, kai mama palieka su kazkuo (vienos tokio amziaus nepaliksi masinoj), nes nesugebes apsaugoti. Tai ko noret, kad vaikas nebijotu
O gal geriau, neivaryti vaikams kazkokios mirties baimes ir pabandyti paaiskinti, kas gyvenimas ir kad mirtis nera tragedija. Vaikas labai lengvai priims gyvenimo rata.
O kaip pavyzdziui paaiskinti 6-7m. vaikui, kad jis kazkur bus paliktas, nes numire senelis ir jis negali pasakyti "ate"? Ta prasme, paaiskinti normaliai, neivarant mirties baimes (nes nesivezi ne todel kad tai baisu)?

netrukus metinės po mano močutės laidotuvių.vyresniajam per laidotuves buvo beveik 6m.su ja vaikas sutarė labai gerai.bet i laidotuves nesivedžiau,tik paaiškinau,kas kaip ir kodėl atsitinka ,kai žmogus miršta.bent man daugeli situaciju padeda palyginimas žmogaus,kaip mašinos.kad jei nevalgys vaikas,neturės benzino.taip tada ir su mašinyte palyginau žmogaus mirtį.neprraėjus trim mėnesiam ,mirė uošvis,tada buvo sūnaus gimtadienis.esu dėkinga savo šeimai,kad po želaunų pietų aplankė,pasveikino vaiką.apie senelio mirtį pranešiau po savaitės.po mėnesio sirgo mano mama.vaikiukas liūdnas buvo begalo.tylus.supratau,kad jį apėmė paniška baimė.manė ,neteks dar ir babytės.kalbėtis teko ilgai ir daug,nuo kokių ligų ,kada mirštama.per avarijas,gaisrus ir pan irgi galima mirti.sunkiai,bet suvokė žmogaus netekti kaip daikto,kuris sulūžta,susidėvi,suklijuotas ilgai neibūna ,prasmę. diaugiuosi,kad pakako sveiko proto nesivesti i budes.manau ,jei tokia nelaimė nutinka ir tenka vykti i budes,verta tartis net su svetimais,kaimynais,kad prižiūrėtų vaikus,netraumuoti jų.
apskritai dar priklauso nuo to,kaip auginate vaikus-jei jie mėgsta žiūrėti tuos siaubingus animacinius filmukus,kur nemiršta niekas ir transformuojasi ,gal ir vaiko laidotuvės nesukrės.jis jau matęs ,,mirį ,, visai kitaip ją suvokia ir jokie aiškinimai apie netektį jo nestebins-mintyse jis manys ,kad mirusysis prisikels.bet čia daugiau kalbu apie mažus,iki 8 metų vaikus.vėliau,pradinukams kyla daug klausimų ,emocijų,juos gali išgasdinti ir grimas ,ir nuo žvakių sklindantys šešėliai ,ir ,be abejo slegianti,graudi rauda.
linkiu kad visų namus lankytų ramybė ir meilė,o netektis praeitų pro šalį

Dar ir dabar prisimenu man tada baisų vaizdą - mano močiutė guli karste, o giminaičiai atsiveikindami prieš paskutinę kelionę ją bučiuoja... Tada man buvo maždaug treji.
Kai mirė mano tėtis - savo vaikui (2.5 tada buvo) nesakiau nei kas atsitiko, nei vedžiausi į laidotuves
Kam to streso vaikui. Gyvenime dar ir taip prisižiūrės visko.
Dabar paklausia, kur senelis, prisimena. Sakau, kad iškeliavo ten toli, į žvaigždes O ir šuniukas šiemet pas senelį, į žvaigždes iškeliavo ...