kai mirė mano tėtis,mano dukrai buvo 5 metai. Trumpai pabuvo šermenyse, buvo ir laidotuvėse, bet nematė,kaip leidosi karstas duobėn....na, nežinau, jokių traumų nebuvo, pasakėm, kad užmigo senelis visam laikui, ir kad kai būsim seni- mes irgi užmigsim, bet kol kas dar visi jauni esam...ir naktį miegojo,.....
Manau, kad itin jautrų vaiką gal ir nereikia vežtis, bet normalų - reikia pratinti su mirtim, kaip su natūraliu dalyku.

mano 5 metu sunus praso vestis i laidotuves, labai daug klausia kas, kaip kur toliau, kaip ta siela iseina ir t.t. jokiu baimiu neturi, yra labai zingeidus. mirti priima kaip ir vaikas: sakau ar tu mirsi, atsako, aisku, kai pasensiu, kaip ir visi aisku seneliai dedes, tetos dar gyvi, nezinau kaip butu su labai artimu zmogumi...

Buvau su vaiku du kartus sarvonese, pabuvome neilgai ir isejomes.

Teko laidoti močiutę, kai vaikui buvo tik pusė metų. Neturėjau kitos išeities, nes dar maitinau ir viskas vyko kitame mieste. Paskui labai neramus buvo, per miegus šokinėjo, verkė. Galvoju, kad ir nesupranta jie mažiukai kas vyksta, bet labai perima emocijas.

Pritariu. Ir aciu, kad pralinksminai si vakara

priklausomai nuo auklejimo . paciu tevu mentaliteto ir kaip sugebama vaikui tai pateikti.kategorisko sprendimo mano manymu buti negali nei vieno nei kito.

Į šermenis vaikus visada ėmiau nuo pat mažens (kai senelė mirė, kaimynė ir t.t.), nes mokinome, jog su velioniu reikia atsisveikinti, jam sėkmės palinkėti, dūšelę palydėti. Kartais paprašydavau stebėti nabašniko pakaušį, ar jau švieselė matosi arba žvakes prižiūrėti, kad gink Die neužgestų Taip jie būdavo "užsiėmę darbu" . Būdavo ir klausimų visokių :ar jam ne šalta? sakydavau kad nešalta, nes kostiumu šiltu aprengtas Kodėl kojos surištos? Kad nepabėgtų Kodėl mėlynas? Nes jis neturi kraujo ir jam nieko neskauda ir t.t. Niekada nebuvo jokių baimių ar problemų dėl nabašnikų. Į laidotuves neimam, jei tai vaikams nepažįstamas žmogus buvo. Vaikams tai pamokos, ir kartais vienintelis prisiminimas, kaip pvz. jis močiutę išlydėjo...Mano dukrai buvo 3 m. kai senelė viena pasimirė, ji nedaug ką prisimena apie ją, bet kad buvo labai graži su balta suknele (labai gražiai pašarvota buvo), ir dabar užaugus pamena.Manau, tai gerai. Viskas čia natūralu...Žalos tai visokie filmai ar multikai apie zombius ar neaiškios kilmės padarus pridaro, o ne natūralūs gyvenimo procesai. Aš taip manau...

Spresti kiekvienam manau asmeniskai

Kai mire mano tetis mano sunui buvo 7 metai , laidotuvese nedalyvavo o i sale atveze ir valandziuke pabuvo. manau to per akis pakanka . seip ..is esmes turbut as is tu kur pries kad vaikai bent iki 10m dalyvautu laidotuvese. Vistik reikia kad kazkiek suvoktu sia visa esme

As ir pati einu i laidotuves tik pas artimiausius zmones ir tai..reikia pasiruosimo ziauruas psichologiskai Aciu D nedaug teko buti

Kaip mokyti vaikus, kai suaugę mirusių bijo labiau nei gyvųjų...Belieka gulėti po anklode ir drebėti Gaila, kad Jums tada niekas nepaaiškino kas vyksta. Tokių procedūrų kaip karsto uždarymas aš vengdavau vaikams rodyti, ne tiek dėl pačio užvožimo, o dėl paaštrėjusios situacijos, kai visi puola paskutinę sekundę jį bučiuoti, garsiai raudoti, už rankų griebia, prašo atsikelti ir pan. Artėjant tam momentui vaikus ir dabar paprašau ko nors atnešti "iš mašinos"

Kol nesuvoksime, kad pas velionį einam DĖL JO, o ne DĖL SAVĘS, tol ir egzistuos panašios interpretacijos. Prie karsto atėjus reikia maldų negailėti, artimuosius už rankos laikyti, o ne spoksoti į nabašniką ir kinkas drebinti Čia ir susiduriame su visišku nenoru pasigilinti į tokius momentus, labai sureikšminame AŠ ir mano pojūčiai čia svarbiausi ir pan. O tada prasideda vaiduokliai, bildukai ir t.t. Tinkamai palydėtas nabašnikas- niekada negrįžta ir sapnuose nelanko...Suvokimą formuoja šeimos tradicijos, kaip suprantamas IŠĖJIMAS, kas vyksta toliau?, kiek tai priklauso nuo manęs ir koks mano vaidmuo šiame procese? Jei patys negalime atsakyti į šiuos klausimus, tai ir vaikams paaiškinti sunku. Ne visi linkę gilintis...Žinoma, jei vaikas nebuvęs bažnyčioje (kaip viena forumietė rašė), visai negirdėjęs maldų, klebono ramaus balso, choro giesmių, niekada nepatyręs tylos momento, tai šuolis tiesiai į šermenis- tikras šokas. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų pačių, suaugusių.

Gyvenau kaime, kažkaip natūraliai tos kaimynų laidotuvės į gyvenimą įėjo. Mama vesdavosi visus vakarus kartu, labai patikdavo tos a kapela giedamos senovinės giesmės su nesuprantamais žodžiais [siela čysčiuj kenčiančia]. Dabar beveik visos naujosios giesmės popsiniais bumčikais atrodo. Pavydžiu savo draugei žemaitei, kurios tėviškėj dar ir dabar Kalnus gieda.
Pamenu, buvau jau beveik penkerių, kai laidojo kaimynų močiutę, tai kita vieniša kaimynė senolė, visų vadinama Barnadisia, ir sako: Tik neik arti, žiūrėk, atsisės ir tave į grabą [karstą] įsitrauks. O aš jai ryžtingai: Ką čia niekus kalbi, jei numirė, tai niekad nebeatsisės.
Kad artimieji verkia, taip pat atrodė natūralu - gailisi. Nors man jau nemažai metų, palaidojau daug artimų žmonių, niekada negalėjau per laidotuves verkti (tuo sukeldama daug apkalbų), ir baisiausias momentas - ne kai pradeda žemes berti, o kai paima karstą ant juostų ir ištraukia iš po jo lentas - tai tarsi kelias į bedugnę

Kažkada gavau gerą patarimą, kad vaiką į laidotuves galima vestis tada, jei pats sugebėsi išlikti ramus. Tuo patarimu ir vadovaujuosi.

Taip, tačiau kai mirė mano vyras, o sūnui buvo 5 metai, tai išlikti ramiai buvo sunku, o sūnų atsivesti norėjau, ir jam gal net paprasčiau buvo nei man.

As manau, kad vaikas turi zinoti apie netekti ir turi dalyvauti, gal ne visa laika, bet atvaziuoti, pamatyti butinai. negalima vaiko auginti siltnamio salygomis!

Prie ko čia šiltnamio sąlygos??

aš nuo mažens bijodavau eiti į laidotuves, labai bijodavau numirusių žmonių. Sulaukus 15metų mirė mama, ir vos parvežus karstą į namus, viena tetulė mane su jėga paėmė ir pradėjo tempti prie karsto, sakydama, eik prie mamytės. Man tai buvo toks šokas, kad klykdama, cydama išlekiau iš kambario. Iki šiol negaliu eiti į laidotuves, netgi tame kambaryje, kur buvo mama pašarvota man nejauku būti (mamą labai mylėjau) nors praėjo jau 15 metų. Dažnai visokie košmarai sapnuojasi.

Sakyciau tam ateina savas laikas.

Mus maziukus vesdavosi i laidotuves, ir mes savo vaikus vedames. Vaikai labai ramiai ir naturaliai priima mirti.
Pritariu Rūtos Mėtos pasisakymams.

Kaip tik radau straipsniuka apie vaiku dalyvavima laidotuvese:
Dilema tevams: leisti ar ne vaikams dalyvauti laidotuvese?

Greičiau sakyčiau - nesupranta kas vyksta.

Netekau tevo budama 6 metuku . Puikiai prisimenu kaip ziurejau i visus susirinkusius ir raudojancius ir nesupratau, kas cia vyksta, kodel tetis guli ir nejuda... Ziauru...

Pritariu auksciau issakytai dianmos nuomonei - viskas turi buti savu laiku. Jei tik yra kas galetu priziureti vaikus, manau nebutina ju vestis i laidotuves...

6 metu vaikas gali nesuprasti, kas vyksta, jeigu jam nepaaiskina, nes juk zinodamas negime. Bet jei toks dalykas kaip mirtis nebuvo tabu tema namuose, tai papasakojus vaikui kas bus per sermenis, laidotuves, kaip gali nesuprasti 6 metu amziaus

Tai kada tas "savas laikas"?

jei teisingai supratau, jūs manot, kad geriau būtumėt nedalyvavusi savo tėvo laidotuvėse?

Saviski i sermenis vedziausi pernai vasara, jam buvo 3 m. Tiesiog nebuvo kitos iseities. Pries tai ramiai pasikalbejom, paaiskinom kas atsitiko ir kur vaziuojam - vaikas buvo ramus, saleje paklause kodel teta miega. Dabar jau labai samoningai zino, kad pusbrolio mociute mire.
Mirtis musu namuose nera tabu, specialiai nekalbame, bet jeigu kyla klausimai paaiskiname, vaziuojame kartu i kapines - nematau nieko tame blogo. Pacia mociute irgi vedesi i viso kaimo laidotuves - nejauciau jokios baimes ar streso. Ojeigu tevai panikuoja ar nezino kaip elgtis laidotuvese tai nenuostabu, kad ir vaikai seks tokiu pavyzdziu. Tiesiog reikia i viska ramiai reaguoti, priimti tai kaip neisvengiama gyvenimo dali. Kaip galima bijoti mirusio zmogaus, jeigu iki mirties mes su juo bendravome, ji mylejome ir t.t.

nevedėm į šermenis močiutės, tikrai nemanau, kad vaikui trejų metų tai gerai.

o as kartais gailiuosi, kad savo vaiko (3 metai) siemet nevedziau i savo mamos laidotuves... zinot kodel?

uzknisa dabar giminiu klausinejimas.. ar pasigedo mociutes? ar pasaket, kad mociutes nebera.. ar zino, kad kapelis mociutes..

klausineja tokios giminaites, kurios kaip kokios erkes megsta regzti intrigas..

pasakiau, kad vaikas kuo puikiausiai pagal amziu supranta,m kad mociute mire.. tegul jos pacios darosi isvadas, ka reiskia pagal amziu..
Papildyta:



pritariu visu 100 procentu..

vaikai, kur kas paparasciau viska supranta..

nepatikesite, bet po mams mirties (jau greit 2 men bus) puola mane pacia persalimo ligos kaip niekad: angina, surakino kakla, persalimas, gripas.. ir zinoma aritmija. kiekviena siu ligu lydi sudaznejes pulsas - vs ne dvigubai.. mano pacios orgznizmas sureagavo kur kas labiau nei tikejausi. zinau, kad del gedulo. sau kasdien kalu i galva, kad vaikui reikia ramios mamos. lankom mociutes kapeli.. degam zvakutes.. mociute danguje mus mato ir dziaugiasi, kad esame geri ir laimingi, tik mociute jau niekada negris pas mus, bet ji gyvens musu sirdelese..

tai dalis musu pasakos.. taip kartais noretusi rasti pasaka apie mirti, kad nereiktu galvoti, kaip vaikui visa tai paaiskinti..

Mane pačią pakankamai anksti supažindino su laidotuvėmis, pati atsimenu prosenelės laidotuves buvo kokie 4 ar 5 m, ir tai nebuvo pirmosios mano laidotuvės ir esu už tai dėkinga.. Neturiu jokių nepagrįstų lavonų baimių ir pan. Manau, kad tinkamai paaiškinus neverta nuo vaikų slėpti mirties.. Aišku pritariu rutai metai, kad masiniu psichozes scenu, tokiu kaip karsto uzdarymas ir pirmos zemes pagal galimybes vengti.. Taip pat pritariu straipsnio issakytai minciai, kad daznai vaikus isgazdina ne pats laidotuviu ar mirties faktas, o tevu reakcijos.

manau labai priklauso nuo situacijos, bet is esmes - as pries

Labas, manau, kad jeigu vaikas iki 10 metu, tai nereikia i laidotuves vedzioti, o jau kai didesnis galima paaiskinti ir nusivesti, bet ateina laikas kai patys nueina, manau cia nebutinas dalykas.

Aš irgi manau, kad laidotuvėse vaikams nė vieta, vaikus galima palikti namuose su kuo nors, jie dar spės pamatyti tokių vaizdų savo gyvenime.

O mes vezames vaikus tiek i palankynas, tiek i vestuves, tiek i laidotuves - juk tai realybe, kai mire mociute - dukrai isvis gal 3 metai tebuvo, ji paziurejo, sako baba aaa, ir viskas, pasakem, kad mire, kad nebekvepuoja, kad nebebus jos, nebematysim, kad uzkasam i zemyte, kad turetumem kur gelytes sodint - tai ir dabar atsimena, i kapus eit idomu, zino kam geles ar zvakute nesa. Manau svarbu paaiskint vaikui, ir jis priims viska naturaliai, kur kas paprasciau nei manom
Zinome, vezames i artimu zmoniu, kuriuos vaikai pazinojo ir mylejo

as pamenu labai bijojau laidotuviu, mirusiu zmoniu. bet tevai tiesiog versdavo eit , nors ir maza buvau, stresuodavau paskui kelias savaites, iki siol negaliu ziuret i laidotuviu nuotraukas. nenoreciau kad ir mano vaikas patirtu toki stresa.
o va pusesere nors ir panasaus amziaus tai jinai ramiai i tokius dalykus reaguodavo. manau visi sitie reikalai priklauso nuo zmogaus jautrumo, ar aplamai yra baugus ir kitokiems dalykams.