Tai kiekvienos šeimos reikalas - vesti ar nevesti . Aš manau , kad pirmiausia reikia vaikui viską papasakoti ramiai namuose , kur einam , ką pamatysi, kalbėti apie liūdesį ir skausmą - ypač jei tai artimas žmogus. Mirtis - gyvenimo dalis .

As savo vaiko nenoreciau vestis i laidotuves, man paciai tai visai nepatinka, o jei tenka eiti stengiuosi kuo maziau buti prie kasto...taip , kad ir savo mazyli noreciau apsaugoti nuo slogiu vaizdu...

Sutinku,kad mirtisgyvenimo dalis,bet viskam savo laikas
Mano buvo 10 metu,kai mane nuvede i sarvojimo sale baisus vaizdas,paskui metus laiko negalejau uzeiti i ta kambari(pas teta mire uosvis),ant lovos negalejau atsisesti dar 2 metus.

Pries 3 metus mire mano mociute;dukrai buvo beveik 7 metai.Mes jai tik paaiskinom ir tiek.Tegul atsimena ja gyva

Aš irgi nesivedžiau vaiko. Pati turiu nemalonų prisiminimą Atsimenu kai laidojo dėdę (buvau maža) ir ten vos ne su orkestru jį užkasinėjo, o aš verkiau ir prašiau motinos kad paprašytų jų negrot nes labai mane graudino ir tas vaizdas, ir tas garsas. Arba kai buvau 2-oke, mirė viena l. sena moteris( net nežinau kas ji man) ir ji buvo pašarvota namuose. Kažkas nerealaus O dar močiutė tada pradėjo kalbėt kad ir ji numirs ir aš jos neturėsiu Tikiuosi mano vaikui niekada neteks to klausytis

Mano mama mirė, kai dukrai buvo trys su puse. Nevėdžiau į laidotuves, tik paaiškinau, kas atsitiko. Tai nebuvo kažkas netikėto, mama metus gulėjo sunkiai sirgdama, tad ir dukra ją prisimena tik jau kaip gulinčią ir labai-labai sergančią, nors visuomet gražios nuotaikos. Mes ir dabar dažnai prisimename močiutę, kartu lankomės kapinėse. Esu tos nuomonės, kad tokių metų būdama, ji tikrai buvo permaža tokiam įvykiui, o dabar - kai jai beveik septyni vesčiau tik į labai-labai artimo žmogaus laidotuves. Į kiek tolesnių - ne.
Tik dabar dažnai kyla klausimas, kai pvz. kas nors suserga - ar jis serga taip sunkiai, kad gali numirti?

Na mano sunus per mazas dar kad ka nors labai suprastu apie mirti Bet buvom jau ne karta laidotuvese kartu.Tai jam jokio ispudzio blogo nepadare turbut todel kad nelabai supranta

Pries kelias savaites mire vyro tevas, mes sunelio nematem beveik 2 dienas, nes reikejo padet anytai viska sutvarkyt, paskui saleje istisai sedeti. Pasakiau, kad senelis mire, bet kartu jo neemem.
Mano tetis mire kai man buvo 2-ji, ir visas laidotuves atbuvau, nes be mamos niekur nelikdavau. Vis klausiau: "tetis miega?" Jokiu baimiu veliau del to neturejau, gal del to kad toks artimas zmogus tai ir nebaisu buvo..
O siaip kokio amziaus vaikas bebutu tai vis tiek stresas manau..

Man buvo gal 4 ar 5 metukai kai mire seneliai. Laidotuvese dalyvavau beabejo, bet jokiu blogu minciu ar prisiminimu po siai dienai nera. Senelius atsimenu puikiai, bet tik gyvus. Nepamenu ju karstuose Manau cia kiekvienu tevu reikalas, o beje kiek pastebejau, suaugusieji is laidotuviu daro didesne tragedija nei vaikai. As asmeniskai vesciausi savo mazyli i laidotuves (ypac artimu zmoniu), bet pries tai paaiskinciau, kad uzmerke akytes visam laikui, kad pas angelu isejo, kad reikia atsiminti ka veikei su tuo zmogum, kaip snekejei ir panasiai. Vaikai - mazi suauge. Cia lygiai tas pats, kas sakyti kad vaikus randa kopustuose, o paskui vaikas mato mama su vis didejanciu pilvu ir klausia kas ten Reikia sneketi su vaiku kas ir kaip, tik reikia paaiskinti jam suprantamais zodziais, labai paprastai, labai siltai

Psichologai pataria nebijoti vežtis vaikų į laidotuves. Tai, kad mes bijome - yra tėvų problema, baimės. Ne viena minėjo, kad bijo klausimų. Į klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į amžių. Beje, apie 5-7 m. vaikai apskritai pradeda labiau suvokti mirtį, neretai jiems ir be laidotuvių kyla daugybė klausimų apie mirtį. Šiame amžiuje gali netgi pasireikšti ir mirties baimė. Ir tai yra visiškai natūralu.

Ketverios laidotuvės per trejus metus. Ir visose vaikas dalyvavo. Iš pradžių dar nelabai suprato, bet mokėsi, kaip reikia elgtis. Vėliau teko labai daug kalbėti, aiškinti, bet juk tai natūrali gyvenimo tėkmė. Gedėti galima ir vaikui.

Dar ir dabar mažoji prisimena ir kalba apie senelį ir močiutę gyvus, o ne apie jų laidotuves

Mano senelis mirė mano 5 metų dukrytės akyse . Bet jis jau apie metus laiko dėl ligos nesikėlė iš lovos. Vaikas viską priėmė labai natūraliai. Pasakėm, kad pavargo jo širdelė...Per laidotuves buvo kartu, nes palikti neturėjom kur. ir dabar, prėjus daugiau kaip pusmečiui , galvoju, kad pasiėlgėm teisingai leisdami palydėti senelį. Jo šiltą prisiminimą su meile nešioja širdy...

As irgi prisimenu is vaikystes kaip laidojom mociute,poto seneli.Tikrai nebuvo baisu,o dabar dekoju teveliam kad leido tuo metu atsisveikinti su man brangiais zmonemis.As juos labai mylejau,tik aisku tuo metu tai nelabai supratau

Pati nuo 1 iki 3 metu augau kaime pas senelius, kiek pamenu esu islaidojusi daugybe senu kaimynu, kadangi maza buvau labai "kompaneiska" tie seneliai tikriausiai buvo dalis mano pazystamu, draugu, pati mazai ka pamenu, bet zinau, kad visuomet mociute mane vesdavosi i laidotuves, kazkas tokio labai blogo ir nemalonaus tikrai nera istrige, tik iki siu dienu zinau, kad mirtis kaip ir visa kita gyvenime, yra tik jo dalis, taigi mano manymu reikia viska patirti ir isgyventi. Reikia suprasti, kad mires zmogus, yra tiek pat mums brangus ir mylimas kaip gyvas ir tinkamai su juo atsisveikinti ir islydeti, nesvarbu ar esi 50 metu ar 2-3 metu...

Nesamone aš nesutinku
Visu pirma jie per maži,ir kam to reikia.Aš kalbu apie nuo 2-7metu.Taip net tos septinmečius.Aš PRIEŠ

Nenorėčiau įžeisti šio posto autorės, bet jos požiūris į visus šituos dalykus labai jau, kaip čia pasakius, Coca-coliškas...
Bijoti savo jausmų, bijoti, kad vaikas nesigailėtų močiutės... Bet juk tai yra gyvenimas. Nemanau, kad protinga izoliuoti vaiką nuo realių dalykų(šiuo atveju gailesčio mirusiąjam)...
Gyvenimas - tai ne spalvota coca-colos reklama. Čia yra ir skausmo ir ašarų ir liūdesio ir gailesčio...

Pritariu, kad gyvenime visko yra.... Ir vaikas, turi buti pratinamas prie visko, nes jeigu jis matys tik tai kas yra gera, jeigu aplink ji visi tik sokines su yvairiomis sypsenelemis, tai jau gali isaugti visiskas bejausmis, savanaudis zmogus. Jeigu sakykime senele anukeli nuo gimimo mate, augino, nesiojo, kodel jai numirus jis turi buti izoliuotas???

As labai pries Kam maza vaika tempti i laidotuves Juk ten blogos emocijos, o mazas vaikas ypac jautrus tam

Mazas vaikas pasiima mamos emocijas, jei mamai tai yra baisu ir ji nesugeba vaikui paaiskinti kodel tada vaikas bijo laidotuviu. Bet jei mama sugebes paaiskinti, kad tai naturalus dalykas (toks pat kaip sisiojimas, tik atsitinka reciau) ir kad zmones verkia, nes to zmogaus nebematys, o gales pasikalbeti tik mintyse - vaikui butu viskas aisku ir normalu.
Maniskem buvo atvirksciai - didziausia problema, kai as sakydavau, kad pasenusi nemirsiu. "Juk visi mirsta, tu ne Dievas, kaip tu galesi nemirti..."
Priimkit mirti kaip naturalu dalyka ir vaikui laidotuves nebus baisu.

100 proc.

as tai nenoreciau veztis vaiko i laidotuves, tol kol jis nesupranta to. Pati buvau 5 metu kai musu mociute numire prie musu su broliu akiu, jam tada buvo 8. Mes tik vieni du ir mirstanti mociute Tai kaip dabar atsimenu tas laidotuves, kai visi mus tarde, kas ir kaip ten buvo, ka mes dareme, ka mes jauteme.... Na vienu zodziu buvo tragiska, net ir man 5 m vaikui. nemegstu laidotuviu, o ypac maziems vaikams, nepatariu jose dalyvauti. Aisku reikia paasikinti, kad zmones ateina ir iseina, bet kai ateis tam laikas

Velniai griebtų- žmonės jūs skirkite dalyvavimą laidotuvėse su buvimu šalia mirštančio.
Aš dalyvavau vaikystėje n laidotuvių, taip jau būna kai tavo seneliai vyriausi ir tavo tėvai vyriausi vaikai. Palaidojau savo prosenelius, senelių brolius, seseris, vienus senelius. Na ir nesu kažkokia traumuota. Mano tetos irgi savo vaikus vežėsi į laidotuves irgi nepasakyčiau, kad labai jau traumavo, tik labai keista buvo iš vaiko lūpų išgirsti, kad tetytė jau danguje. Va tai ir sugraudino. svarbiausia vaiką tinkamai paruošti prieš laidotuves, o ne "va brangusis siurprizas čia numiręs dėdė". Nesuprantu dabartinės politikos, atribokime vaikus nuo realybės- po tokių atribojimų paskui prisižaidę kompiuterinių žaidimų ir sugalvoja su peiliais ir šautuvais mokyklose "pasidarbuoti"
Na nežinau, dar čia nuo krašto priklauso, ten kur mes buvome taip vadinamų raudų nebuvo (ačių dievui), taip žmonės verkė, bet neraudojo. O va kai jau buvau 18m ir numirė mano seneliai (abu poros dienų bėgyje) tai buvau pasišlykštėjus- kažkokį spektaklį giminės padarė ir tiek. Nenormalu, tas apsimestinis klykimas atseit iš skausmo numirusio žmogaus apkabinimai (svarbiausia, kad visi matytų) paskui atsei plėšimai nuo to žmogaus, o po minutėlės nuėjimas "parūkyti" "po stikliuką" va tokių vaizdų tai nei savo nei svetimo vaikui nepatarčiau matyti. Atsisveikinau tik tada, kai reikėjo budėti prie mirusio (kažkodėl iš tų "raudotojų" nei vienas neliko ) Taigi jei yra tokių "liūdinčių" geriau vaikų nesivesti.

deja tokia gyvenimo realybe...

kalbant apie labai artimus žmones, pritariu, vaiką reiktų vestis, nors dar ir atsižvelgt į jo amžių būtina būtų. Na o jei tik koks kaimynas ar šiaip jau tolimas giminaitis, tai geriau jau vaikutį palikt su kuom nors namie

As pati buvau savo senelio laidotuvese, kai man tik 4 metai buvo. Viska labai gerai prisimenu (bent jau man taip atrodo ) ir niekaip nesijauciu traumuota, kad tokia maza laidotuvese buvau. Ir net pamenu, kaip man liudna buvo, nes pati supratau, kad daugiau senelio nebepamatysiu. Tevu klaida buvo tik gal ta, kad nepaaiskino, kad jis numire. O kadangi gyveno kaime, tai aisku buvo pasarvotas namie, ir man 4-metei visi kaip susitare sake, kad jis miega. Nu zodziu bandziau as ji pazadinti visaip, bet kai neatsikele ir net nereagavo, tai kazkaip dasuto man paciai, kad senelio jau nebera. O ar imtis kartu ar ne, tai cia jau kiekvieno atskiras reikalas. Ir su Klepesovos nuomone 100% sutinku, jei nusimato laidotuves su sou elementais, tai gal geriau vaikiuka su aukle palikti. O as visai verkianciu zmoniu nepamenu, tik prisimenu, kad buvo ziauriai ziauriai liudna. Nu baigiu rasyt, nes jau ir dabar graudintis pradedu...

Laidotuvėse dalyvauju nuo 3 metų. Apie mirtį žinojau - buvau mačiusi laidotuvių per TV, tėvai veždavosi į kapines ir aiškindavo, kas tai per vieta, etc. Pirmosios laidotuvės - už sienos gyvenusios kaimynės; šermenys buvo namuose, praktiškai už sienos. Ir nieko Kadangi jau žinojau, kas yra kas, ir į šermenis ėjau, ir į kapines važiavau - viskas atrodė natūralu.
Turbūt daug kas priklauso nuo to, ar vaikas buvo supažindintas su mirties ir laidotuvių reiškiniais anksčiau nei reikia O dėl raudų - man buvo paaiškinta, kad žmonės verkia todėl, kad liūdna pasilikti be mirusiojo žmogaus. Ir man viskas pasidarė aišku - tikrai liūdna. Ir būdavo gaila raudančių artimųjų, bet tikrai ne baisu.
Einant į šermenis, kad baisu nebūtų, vaikystėje man sakydavo, kad atėjus prie karsto pirmiausiai reikia į mirusiojo batus pažiūrėti - tada nebus taip baisu. Šis metodas galioja iki šiol
Ėjimas į laidotuves tikrai nesugadina saulėtos vaikystės - vaikams viskas paprasčiau. Tik, žinoma, vaikų nesivesčiau į smurtinės mirties atvejų laidotuves - jos ir suaugusius traumuoja ilgam laikui...

As tai savo vaikiuko neimciau

Ankstoka
Nesivesciau savo vaiku.Pati buvau pirma karta beveik 10 metu atsimenu kai paskui bijojau uzeiti i kambari,atsisesti ant tos lovos(mire tetos uosvis).
Kaimynes laiduotuves 3 metu vaikui tikrai jam nereikia.

Neseniai mire vyro mociute, tai dalyvavom laidotuvese kartu su vaikais. Mazoji 1,9 metu nelabai suprato. O su veriasniaja pries tai daug snekejom, tai nei ji bijojo, nei ka.

Buvau gal 8-nerių kai žuvo kaimynų berniukas Jam buvo gal kokie 6-šeri...Važinėjosi su rogutėmis nuo kalno ir nutarė perbėgti gatvę link kito kalno.Pakliuvo po mikroautobuso ratais...ir niekas jam padėt nebegalėjo... Vaikas buvo pašarvotas namie ir kaimynų su vaikais buvo atėję tikrai nemažai. Atsimenu buvo labai baisu ir gaila jo mamos, bet pamoka dėl elgesio gatvėje išliko ir tikrai ne man vienai. O dabartiniai vaikai tokių siaubų prisižiūri per TV ir nieko, o kai reikia palydėti mirusį artimąjį amžinon kelionėn, tai dažnai atsisako į laidotuves eiti Kažkoks tikrų jausmų bijojimas

Manau, kad vaikams būtų geriau nedalyvaut, galima vaiką apsaugot ,prisižiūrės gyvenime dar visko. Aš pati nenoriu dalyvaut, man atrodo,kad daug geriau prisimint mylimą žmogų gyvą, o ne žiūrėt į karstą ir dar labiau aštrint jausmus. Ir nemanau, kad tai bėgimas nuo tikrų jausmų. Aš esu dalyvavusi 10metų vaiko laidotuvėse, negalėjau net prie karsto prieit, mačiau kaip mano pusbroliui, jam tada buvo taip pat 10metų, buvo ir baisu, ir liūdna, poto ir sapnavo košmarus.

O tu galvoji tavo vaikas nebijos laidotuviu, lygiai taip pat nesuprasdamas, kodel nusistates ir kodel jaucia baime.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.

Neseniai mire mano mociute ir buvome kartu su vaikais ,tai mano mergina pati norejo eiti prie jos pastoveti nors as sakiau ,kad neeik gal bijosi.O va brolio vaikas ne uz ka neejo i ta kambari jie su mano pana vienmeciai.As manau cia pats vaikas taip pat turi nusprest ar jis nori ar ne.Cia mano nuomone.

Mums atvažiavus į svečius pernai pavasarį netikėtai mirė vyro motina. Bet nemokėjau paaiškinti 4 metų berniukui kas atsitiko jo močiutei, tai į laidotuves nesivedžiau. Manau per mažas tokiems dalykams. O kai paklausė, kur dingo močiutė pasakiau, kad serga ir į ligoninę išvežė.

Nu tu cia ir pasakei zinai nesupyk bet mazam vaikui visiskai nebutina zinoti tu tamsiu pasaulio spalvu suspes jie ir laidotuvese pabuvoti ir visur kitur kai ateis laikas, ir namanau kad cia tinka pasakymas kad turi zinoti viska, tai jai jau taip tai nuo mazens ir alkoholi tada gal tegu ragauja, juk irgi turi pajusti skoni, nu gal ziauriai as cia bet taip yra,jie dar mazi tai lai dziaugias gyvenimu, ner ko po laidotuves tampyt nors ir patys artimiausi zmones,spes dar suprast ka reiskia skausmas ir artimi netektis

Nu ir kada gris? Ar vaikas nebijos ligoniniu, nes ten kai isveza tai nebegrizta.

Vaikui reikia zinoti, kad jei jis musa kaciuka - jam skauda, jei zmogus per daug geria alkoholio - jis serga, jei ateina zmogui laikas - jis mirsta....
Kam vaika saugot nuo gyvenimo, geriau nuo dabartiniu nenormaliu filmuku, zaidimu (mano mazosios megstamiausias zaidimas - musti kaledu seni, kol apsikraujuos, kai pamaciau apakau, o ji ramiai aiskina: juk jis netikras. O jei sugalvos ant tikro pabandyti?)....

Nevažiuojam į kaimą tai ir neklausia, o iki mirties metinių manau sugalvosiu, kaip pasakyti.
Nors ne vienose laidotuvėse teko dalyvauti, bet anytos mirtis mane sukrėtė, nes mačiau kaip ji miršta.Tad tik, kad močiutė ligoninėje, tesugebėjau paaiškinti.

tik ydomu is kur ji jy gavo

internete, leidziu tik zaisti ir pasirodo zebroj labai fainu zaidimu yra.

Anksčiau bandydavau jį apsaugoti nuo tokių renginių kaip laidotuvės.....Bet dabar , manau, jau nusivesčiau.....Neduok Dieve, žinoma tokių progų....

Nelygu koks vaiko jautrumas.Mano antroke nuveze su klase i pili,tai isklausius gides legendos ,iki siol pasekmes.Bijo kapiniu,mirties ir tt.Geriau atsargiau su tokiais dalykais.

as savo vaikiuka veziausi i senelio laidotuves, nes viskas ivyko greitai ir netiketai, savaitgali dar bendravom o antradieni jau vaziavom pas mama
maziukui pasakiau kad dedukas mire ir iskeliavo i dangu ir kad jo jau nebebus su mumis - jis tai suprato pagal save, ir visada deduka prisimena graziai ir vakare ziuredamas i dangu pasako - "dedukas dabar su zvaigzdutem ir menuliu zaidzia, o diena zais su saulute"

Žinoma, niekam to nelinkėčiau, bet kaip tos, kurios sako, jog nesivestų vaikų į laidotuves, elgtųsi, jei mirtų pats artimiausias žmogus (mama/tėtis/brolis/sesutė)? Negi ir tada vaikui neleistumėte atsisveikint su brangiu žmogumi ir kaip tokiu atveju paaiškintumėt, kur jis dingo? Esu ne kartą buvus laidotuvėse vaikystėje ir nieko blogo iš to nepamenu...

Nei už ką nesivesčiau į laidotuves vaiko. Nesvarbu kokio giminaičio laidotuvės būtų. Kad atsisveikint tai tikrai nėra būtina.

Manau, kad dar daug kas priklauso nuo vaiko amžiaus ir tam tikrų aplinkybių, pvz jei vaikui nėra dar metukų, jis tikrai nesuvokia, kas yra tas numirėlis, suprantama, naudos iš to irgi jokios, bet kita vertus, jei nėra kur ir kam palikti....
O jei vyresnis irgi daug priklauso nuo vaiko, tikiu, kad vaikas turi būti tam paruoštas, jeigu vaikui normaliai išaiškinta apie žmogaus gyvenimą ir pabaigą bei jis tam pasiruošęs, nėra ko perdaug ir saugoti, na pamatys mirusį giminaitį, niekas neapsaugos , gal pirma jis gatvėje sušalusį benamį pamatys, kuris bus ne itin estetinės išvaizdos , va tada gal ir sustresuos....

Vaikas vaikui nelygu. Mano vienas pazistamas 10-metis vaikas verzesi i senelio laidotuves, o tevai jam neleido, noredami apsaugoti nuo neigiamu emociju. Manau, kad tevai neprotingai elgesi.

vaikas yra vaikas ir jam nebutina but laidotuvese nes nezinia kaip gali tai ji paveikt, jug ir suaugusiems kartais krize buna o vaikui tada kaip?

Sveika,mano dukrytei buvo metukai ir du mensiai kai mire mano mociute,tai neturejau kur jos palikti ir veziausi i laidotuves(na tik i ,,budyne").Pabuvom apie valandele,prisiminimui padarem keleta nuotrauku .Jinai nelabai dar ka suprato,ramiai sedejo,po to pradejo laykstyti ir teko iseiti..

nu va manęs nesaugojo, ir todėl apturėjau didelį stresą. ir manau, kad man tikrai būtų buvę geriau, jei manęs nebūtų tempę į tos kaimynės laidotuves. ir šiaip, po šiai dienai bijau numirėlių. netgi gyvūnų.
manau, nereikia tempti vaikų į laidotuves, jeigu nėra būtino reikalo.

Kai laidojami vaikai yra baisu ir vaiko ten neleisciau.Bet mes pries keleta men buvo vienos giminaites laidutuvese.tiksliau tik uzvezem krepseli ir pabuvom neiilgai.Manoji pradejo klausineti,tai viska jai paiskinau.Manoji su kapinem jau yra susidurusi,nes mociute yra jau mirusi