Mano sūnui penkeri, bet jis nuolat kelia namuose isterikas, jei kas nors ne pagal jį jis šaukia kad užmušiu, kartą nutvėręs tėti uz apykaklės atstatė kumšti ir pasiulė i galvą baisu žiurėt kai toks vaikas toks agresyvus, būna nei iš šio nei iš to sukelia tokia isterika, kad neaišku kas nutiko kaip ir šį vakarą vakarienei vaikams kepiau karštus sumuštinius , jie pavalgė ir kas liko, kaip jau manėm jie daugiau nenorės paskutinius suvalgė tėtis, nes mano penkiametis suvalgęs pora sumuštinuku nubego žaist , bet po pusvalandžio klykiančiu balsu ibėgo į virtuvę rėkdamas kur jo sumuštiniai, bet tokiu balsu, kad manau visi kaimynai girdėjo, ir ka ėmiau ir kepiau jam dar kartą, o išvada, kad jis net nevalgė, nes pasakė, kad jau nenori Taigi akme čia visa bėda, ar mes kalti, kad amžinai jam nuolaidžiaujam, nes labai nemalonu klausyti jo riksu, ar mums reikėtų kreiptis į specialistus, nes gal vaiko nervai netvarkoje

Manau, kad konkrecioje situacijoje tiesiog reiktu nbrezti jam ribas, kad jei eini nuo stalo, padekoji uz maista ir pasakai, kad esi sotus, daugiau nevalgysi, tada jau jokiu priekaistu uz suvalgyta maista negaletu ir buti.
Pas mus kartais kyla tragedijos del vaiko smulkmeniskumo, kad viskas turi buti tam tikra tvarka 9daznai jo sugalvota), ir jei ta tvarka pazeidi, tai

Pirma,ka as manau,grieztai sedat prie televizoriaus kartu ir pora dienu ziurit su vaiku jo multikus ir kompiuterinius zaidimus. Matau,kad seima yra labai tolerantiska,nera agresyvus tevelis (jei leidzia su savimi tokius fintus isdarineti). Manasis is kart uz tokius dalykus butu papurtes.
Antra,kai jis sitaip pradeda elgtis,reikia ismokti tokia fraze"as taves saukiancio dabar nebegirdziu,prasau iseiti i kita kambari,kai nusiraminsi,ateik,pasikalbesim". Tonas turi buti grieztas,ramus,neisteriskas ir butina jam ziureti i akis (kai neziurite jam i akis,jis jaucia,kad jus pasimetusi ir nezinote,ka daryti,tada jis ir toliau tuo naudosis). Ar daryti sumustinius antra karta,jus turite nuspresti tik tada,kai jis nusiramins ir irodis kad jus turite tai daryti. Pvz.jau nusiraminus (cia vaikiska kalba,kad jis suprastu)"kai mes kartu su tavimi valgem,tu ju nenorejai,kai ant stalo neradai ju,pradejai verkti,kai juos tau paruosiau vel,tu ju nevalgei. As juos gaminau antra karta ir labai pavargau.Man labai skaudu,kai tu taip elgiesi. Dabar,kai tu taip elgsies,as tavimi nebetikesiu ir tu man turesi paaiskinti,ar is tikro nori." Kazkas panasaus.
Trecia, galite pasidaryti namie taisykles, bet ju turite laikytis visa seima,ne tik jis vienas. Pvz. prie stalo valgom tik viena karta,veliau nebeuzkandziaujam ir t.t.

Jusu vaikas yra ismokes tokio elgesio,nes savo gyvenime tur but turejo atsakomybes ir savikontroles pamoku. Kai vaikui galima beveik viskas,suaugusieji jam tarnauja ar aukojasi. Vaikas yra iprates gauti geriausia,todel sunkai pakencia,jei kas nors gauna tiek,kiek jis.Visos problemos uz ji issprendziamos,ir taip nemoko sustoti ir apgalvoti savo veiksmu. Bet gyvenime taip nebus,jis iseis i mokykla,kur reiks derintis ir pan. Todel reikia laikytis tokios taisyles,kas uzdrausta siandien,bus uzdrausta ir rytoj,bet ne o gal ir ne.

Mano 5 metų dukros elgesys lygiai toks pat, kaip parašė pirma mamytė. Kai nelankėm daržėlį (atostogos jai trūko apie 2 mėn) tai tokia isterika buvo sukilus gal pora kartų. Bet šiemet persikėlė į naują grupę. Jau antrą savaitę ten lanko, tai visą šią antrą savaitę kenčiu štai tokias isterikas. Gyvenam Kaune, tai vidury Laisvės Alėjos rengia spektaklius. Kad ir nenusileidi. Dariau taip kaip čia buvo rekomenduota, išėjau į kitą kambarį ir laukiau kol nusiramins...tai pusvalandį prarėkė. Pagailo man jos nervų ir atėjau bendraut ir tiesiog nukreipiau dėmėsį nuo rėkimo, pradėjau kalbinti, klausinėti...pati nenusiramina.

manau, kad isterikos yra streso, kuri mergyte patiria del persikelimo i nauja grupe, pasekme. kai ji pripras, tai ir isterijos priepuoliai praeis.

mano nuomone, isterikuojancio vaiko nederetu palikti. siuo metu jai sunku ir reikia pagalbos. manau, kad reiketu atkreipti demesi i tai, kad vaikas pakankamai issimiegotu, pavalgytu, pabutu gryname ore ir jaustu jusu palaikyma.

Taip, cia yra grupes pakeitimo pasekme ir siuo metu ji turi kuo daugiau su jumis kalbetis. Todel palikti jos vienos sioje situacijoje negalima. Labai svarbu pokalbiai pries miega. Pabandykit kartu atsigulti ir tiesiog pasisneketi.
O pradeti kalbetis labai padeda stai toks sakinys "As tave labai suprantu, kaip tu jautiesi, kai man buvo sesi metai, mano mama mane pervede i nauja grupe, man buvo is pradziu labai sunku". "Ten buvo tokia mergaite, kuri maivesi ir...vis i mane labai keistai ziurejo. Veliau, kai ji prades kalbetis, leisti jai kalbet daug ir labai daug. Negalvokite, kad sioje situacijoje jus is vieno pokalbio ka nors pakeisite. Tures praeiti nemazai laiko, kol ji apsipras. BET ....Sio pirmojo pokalbio pabaiga turi uzsibaigti taip. O TA MERGAITE, KURI I MANE LABAI KEISTAI ZIUREJO IR NESIDALINO ZAISLAIS, PASKUI BUVO MANO GERIAUSIA DRAUGE.

taip kaip vaikas savo tėvus sugeba netikėtai 'nustebinti' isterijomis, taip siūlau ir tėvams savo vaikus netikėtai nustebinti maloniais gestais, ar pasakymais.

pvz., vietoj "ateik valgyti" pasakyti "džiaugsme mano, ateik valgyti".
vietoj "eik miegoti" pasakyti "jau laikas keliauti į sapnų karalystę".
po ilgesnio nesimatymo sakyti, kad pasiilgot, girti jo darbelius.
ką nors gražaus nupiešti, ar užrašyti vaikui, ir prikabinti prie šaldytuvo.

stengtis kurti jaukią šilumą namuose

ilgainiui, gal ir vaikas pradės stebinti ne isterijomis o meilumais.

Pas mus irgi su isterijomis buvo tas pats kaip cia aprasyta ir is savo patirties galiu tvirtai pasakyti, kad - geri, meilus, svelnus zodziai isterikautojo atzvilgiu (veliau bendraujant, ne isteriju metu, o siaip kasdienybeje) tiesiog tirpdo vaikucio pykti, kazkoki pasiruosima pulti, kovoti, gintis?!
Geriausio elgesio ta diena as sulaukiu is savo vaiko kai ji, 5 metu berna, pasiimu ant keliu, pusiau gulom supu kaip kudiki, pabuciuoju, meiliai ka nors pasneku, nosytem pasitrinam, dainele sudainuoju i paleidziu zaisti. Tuomet jo akys SPINDI ziuredamos i mane klausydamos. Po tokiu meiles priminimo "proceduru" jo pyktis ilgam isgaruoja, o jei kartais vel ima pykti, mustis, atimineti, neklausyti ir pan. veliau, tiesiog graziai primenu "nepyk, nepyk, viskas bus gerai, tu gi toks saunuolis. Geriau einam darykim ta ir ta..." Viskas. Lyg ir noretu dar papykt, bet kazkaip suklusta.
O siaip tenka panaudot ir isizeidimo man taktika, pasiulau eit su "laukiniais" draugaut jei mes nepatinkam ir i rura esu uzdavus, bet patikekit, niekas taip gerai neveikia (o kai kas isvis neveikia) kaip mano minetos meiles priminimo proceduros
Sekmes visiems auginant jautrius, subtilaus bendravimo vaikus!
Kuo daugiau meiles ir kuo maziau mustro! Gerbkime savo vaikus - busimus suaugusius zmones.

Buvau jau issigandusi kad kazka ne taip darom, nes musu penktus metus einancios sunaus isterijos labai panasios, pasirodo taip buna daznai. Aisku man nuo to nera ramiau, bet bent jau zinau kad nesam mes labai blogi tevai, tiesiog gal nesuprantam vaiku ir nemokam jiems paaiskinti. Mes niekur neperejom o joky kita darzely ar grupe, bet po vasaros atosotogus gryzus i darzly jautesi namuose itampa, plius prisidejo tai kad i grupe atejo naujas berniukas kuris buvo gan agresyvus, musdavosi, atsinesdavo i darzely sautuvu, kardu. Niekad gyvenime nesam girdeje tokiu zodziu kaip isgirdom, uzmusiu, uzknisai, nudursiu ir pan. Aciu dievui aukletojos deka pasibaige tas smurtas grupeje, o musu atsakas i tai aisku begalinis demesy, bet ir tuom jie kartais naudojasi. Visad pasiimdama pasakau kad labai jo pasiilgau, kad myliu jy ir pati stebiuosi kad kartais neprasomas jis pribega apkabina ir pasako kad labai myli. Taciau kilus isterijai pastebejau kad jis vis tik geriau ir greiciau nusiramina vienas, nes jeigu einu kalbeti jis protestuoja,stumia mane ir tik dar labiau issiaudrina, bet buna ivairiu situaciju, kartais reikia ir mpadeti nusiraminti. Viskas priklauso nuo isterijos priezasties ir jos stiprumo.

Tiesiog kievienas namuose turime vieta, kur tiesiog megstam pabuti vieni, su savimi. Kavos puodeliui, zurnalui ar knygai... Mano sunams labai patinka musu lova miegamajame.
Pastebek, kur ta vieta yra tavo vaiko. Gal tiesiog eis ramiai jam pasiulyti eiti ten, kur jam geriausia nusiraminti. Tik zinok, kad visi zmones turi emocijas, ivairiai jauciasi, taip pat ir pykti mes turime visi. Tavo vaikas dar nemoka su juo elgtis.
Tokioje situacijoje labai tinka tokia fraze "as zinau, kaip tu jautiesi, tu dabar pyksti, taciau apie tai, kodel tu supykai, mes pasikalbesim tada, kai tu busi ramus, eik ir pasedek, pagulek, pastovek................."i savo ramiaja vieta". Tas reikalas senajame auklejime su kampu buvo visai neblogas dalykas, tik va, dabar tai tapo nepedagogiska Senoviskai ar naujoviskai, bet butent mes, suaugusieji turime vaika pamokyti, kad supykus visu pirma turime nuraminti save, o po to, atvesus, issakyti savo mintis, isvadas, nepatogumus, kurie sukele nemalonius jausmus.
O "ant karstuju", dar niekas niekada nesigavo

yra didelis skirtumas, ar kampas/kambarys/lova/kėdė yra naudojamas nusiraminimui ar bausmei