Neplanavome su vyru vaikučio ir jaučiu būtume dar dešimt metų neturėję jokių planų, kadangi abu buvome plevėsos, mėgom save ir vienas kitą, mėgavomės pasisiautimais su draugais, klubais ir kitomis linksmybėmis
Ir atrodo nieko netrūko, todėl sunku apsakyti tą jausmą, kai pamačiau išryškėjusias dvi testo juosteles.... Tądien suvokiau ką ištiesų reiškia posakis "plaukai ant galvos pasišiaušė" 
Maniau išprotėsiu, laksčiau iš kampo į kampą, negalėdama pratarti nė žodžio ir nesusipratusiam vyrui tiesiog baksteldama pirštu į testą, neva "pažiūrėk ir prisijunk prie manęs, minant taką ant kilimo" 
Bet mano brangusis tik šyptelėjo, nors ir mačiau, kad jam tai taip pat sukėlė nemenką šoką, apsikabino mane ir apibarė, kad aš šitaip panikuoju. Vėliau (maždaug savaitę) buvo numiręs gyvenimas, 'parduotos žemės', nukabinta nosis, slapti ašarų nubraukimai ir bandymas save įtikinti, kad nėra taip blogai....
Bet aš gi kūdikio neesu rankose laikiusi, aš nežinau ką jam rengti reikės-skųsdavausi bandantiems mane nuraminti, beja be galo džiūgaujantiems, artimiesiems...
Vėliau beliko tik gailestis... Gailestis dėl be šypsenos ir džiugesio sutiktos tokios svarbios žinios
Nėštumas ėjosi puikiai, nekamavo jokie skausmai, netino kojos, nepykino ir nesvaigo galva, jei ne beprotiškai padidėjęs svoris-net nebūčiau pasakius, kad kažkas kitaip... Tik deja atsitiko taip, kad vėliau jau nerimauti teko ne dėl to, kad turėsime mažylį, o dėl to,kad galime jį prarasti. Dėl persisukusios placentos teko visą likusį nėštumą pamiršti darbą ir "mėgautis" lova... Kaltinau save, kad mane baudžia Dievas, dėl to, kad šitaip sutikau jo man pasiųstą mažą stebuklėlį...
Ačiū jam-mums pavyko išsaugoti leliuką ir balionėlis pūtėsi toliau
Praėjo gydytojų nustatyto termino data... praėjo diena... dvi... trys.... savaitė... pusantros... "nieko nebus", sakau vyrui. "vežk mane į ligoninę, pati prisiduosiu". Ligoninėj mane apžiūrėjęs gydytojas 'nuramino'-"šiandien gimdysim"! Pradėjo krėsti nervinis drebulys, linkti kojos, jei būčiau sėdėjusi odontologo kėdėj-jau senei būčiau nėrus pro duris kaip kiškis, bet deja...
Nuo to nepabėgsi, teks vistiek išprašyti mano gyventoją lauk.Priimamajam mane įkiša į nuskalbtus, bene dešimt dydžių per didelius naktinukus (gal ir gerai kai pagalvoju, nes būtų buve nejauku gimdyti su savaisiais-kiškučiais išmargintais naktiniais), budinčioji dar pasijuokia iš manęs, pamačiusi mano atsivežtą mantą, sako gi ne mėnesį čia gimdysi. o man kas... o ką jei ko nors prireiks? keliaujame viršun, į gimdyklą.... vyrą tempiuosi kartu, nors... nelabai man tuo metu jo ten reikėjo, bet džiaugiuosi, kad gimdėme kartu, nes man ir per pusę padalinto to skausmo buvo per akis.
Nenubėgo vandenys, nejaučiu sąrėmių, džiaugiuosi tokia būsena ir mąstau "silpnos tos moterys, o tai 'skausmas'..."
Gydytojai lyg nujausdami mano džiaugsma-prijungia man lašelinę-skatinamuosius. Nu ir prasidėėėjo.... Į tualetą lakstau kas porą min., išpaskos tempiuos ir savo ištikimąjį palydovą-lašelinę, tik įsitempiu į tualetą tuos ratukus, užeina sąrėmis, patupiu, pacypauju, iš tualeto reik išeiti-vėl sąrėmis, vėl tupiu, stenu, tik grįžtu į palatą-vėl noriu į tualetą...
Vėliau aprimau, prijungė tonų klausymo aparatą, ką guliu, iš skausmo dantis sukandus, o mano vyrelis iš nuobodumo sėdi prie to tuksinčio aparačiuko ir žaidžia-"nu, zuiki, dabar pabandyk nekvėpuot" "o-o, dabar labai skaudėjo ane? o dabar pabandyk lėtai, ramiai kvėpuot-mažiau ane? dabar pabandyk..." nu žodžiu.... jo laimė, kad situacija neleido iš lovos pakilt.Pagaliau baigėsi lašelinė-gimdysiu, sakau vyrui, pakviesk daktarą. Paskui dar tęsėsi ilgas ir nenuobodus vakaras, besiraičiojant ant kamuoliuko (deja jau buvau pasimetusi daktaruose, akušerėse ir šiaip valytojose, kadangi tą nakt buvau vienintelė gimdanti toje ligoninėje, todėl visa ligoninė budėjo prie manęs arba kaišiojo nosis į palatą ir klausinėjo "nu kaip mažute?" "dar negimdai?" "bet tai koookia graži mamytė, kokios kasyytės"... trinkt durys... minutei...
Pagaliau reikalai pasistūmėjo į priekį-atėjo 'kažkas' ir išleido man vandenis. "dabar sėsk ant to naktipuodžio, kol pajausi, kad jau labai nori stumti. sėdžiu... vis dar sėdžiu.... "na, dar nejauti?" gūžteliu pečiais... "gulk ant lovos, pažiūrėsim"... dar ne... sėsk atgal... "gal jau jauti?" nieko aš ten nejaučiau... "turbūt jaučiu" burbteliu...
"Eik mažute ant gimdymo stalo, leisk padėsiu, nešok taip, nes vaikutis iškris, nespėsi įsitaisyt"
Stumk.... Stumk... Stumk.... Na va... ko tėvelis toks išbalęs? gal mergaitės labiau norėjote?
Pagaliau mano pilvuko gyventojas pas mane rankose... toks mažas... toks šiltas... Nežinau ar gražus, bet jaučiau, kad kitaip ir būti negali...
Mano nuosavas žmogutis.. Dabar ir amžinai....
Kol mane 'lopė' su didžiulėmis adatomis, aš gulėjau ir verkiau.. Nežinau dėl ko verkiau... toks nepatirtas jausmas, ašaros graužė gerklę, nors viskas buvo be proto gerai.... Nieko neskaudėjo ir nieko nebijojau... O buvo taaaip gerai....
Dabar, leliukui paagus, mama vis primena "gal pabūti su anūkėliu, lėkit judu į klubą?", bet mane tik juokas ima...
Joks klubas nebus geriau, nei laikas praleistas kartu su mano kleckiuku 
Sekmes auginant savo vaikiuka 
Labai jau linksmai nupaišei viską 
