Esi mano numylėta, ryto nelytėta viltis.
Esi tu stebuklas man , tu stebuklas man - tylioj nakty.
Juk kartais būna sudėtinga
Kalbėti žodžiais paprastai.
Maža skiltelė tylumos nestinga
Ir išsiliejo, pieno jūroj, sakiniai.
Ir mes sutinkame, o dar dažniau palydim.
Geriau nors vieną kartą - negu niekada!
Kada pasaulis dar toks didelis ir neištirtas,
O man taip norisi, taip noris - pas tave!
Esi mano numylėta, ryto nelytėta viltis.
Esi tu stebuklas man , tu stebuklas man - tylioj nakty
Žodžiai: Dariaus Pranckevičiaus
Žinia apie penkto vaikiuko užsimezgimą manyje buvo netikėta. Mūsų dvyniams dar net nebuvo dvejų, be to tai jau penktas kūdikis. Mes sutrikę. Bijom ne dėl savęs, o dėl aplinkinių reakcijos- ką pagalvos, ką pasakys Nueinam pas gydytoją, pasikalbam, gaunam padrąsinimą, nors jau tvirtai apsisprendę gimdyti. Pradedame gyventi laukimu, seka įprastas man blogumas ir pykinimas, tikimės kad šįkart turėsime vieną vaikiuką . 2011 m. gegužės 5 - pirmasis echoskopas, pilve- vienas žirniukas, džiaugiamės, kad mūsų puslytei viskas gerai, kad atitinka laiką, - beveik 8 savaitės, gydytojos paskaičiavimu leliukas turėtų gimti 2011 m. gruodžio 19d. Džiaugiamės, kalbamės, tik tie kasdieniniai blogumai taip vargina, laimei, gelbsti žinojimas, kad jie-tik laikinas nemalonumas. 2011 m. birželio 8d. echoskopas, kūdikėlis atitinka 12 savaičių ir 5 dienas ir nuostabi žinia- trys sesės ir brolis turės mažą BROLIUKĄ!! Pranešame naujieną vaikams, jie vaikiškai džiaugiasi, kad turėsim kūdikėlį!
Su nekantrumu laukiame kiekvieno sekančio pasimatymo su leliuku,- 2011 m.birželio 28 d echoskopas, prisiminimui gydytoja padaro mūsų stebuklėlio pėdučių nuotraukytę-tai kažkas nepaprasto, verkiu iš laimės. Džiaugiuosi mažylio judesiais, grožiuosi augančiu pilveliu, su nekantrumu laukiu, be galo myliu Jaučiuosi puikiai, vasara, atostogų metas, su palapine važiuojam prie ežero, vėliau 2 kartus- į Latvijos pajūrį .
Mėgaujuosi ypatinga savo būsena, jaučiuosi graži. Taip ateina rugsėjis,- permainų metas,-mūsų dvynukai pradeda lankyti darželį, o vyriausioji- mokyklą, nauji rūpestėliai, nauji džiaugsmeliai, vis didėjantis pilvukas ir vis tas pats broliuko laukimas.
Taip ateina mūsų mėnuo- GRUODIS. Mintis, kad jau šį mėnesį namo parsivešime leliuką- be galo jaudina. Vyriausios dukros vis klausia, mama, kada pagimdysi leliuką(juk ir vardas jau išrinktas)??Mažieji pykstasi glausdamiesi prie pilvo kieno gi bus tas leliukas, vienas šaukia-mano, kitas- mano!!Žodžiu, visi laukiam.
Aš pati, nors jau esu gan nerangi, turiu planų,- labai noriu sudalyvauti pirmojoje dvynių darželio eglutėje , kuri vyks gruodžio 19(mano termino dieną) ir antragimės Kalėdinėje darželio šventėje- gruodžio 21 dieną. Į galvą lenda dviprasmiškos mintys,- kartais galvoju, kada gi,kada gi (juk šventes norisi sutikti namie), arba- viskas gerai, dar yra laiko, nereikia niekur skubėti, kol galiausiai pasakau sau- turiu tiesiog ramiai laukti ir tikėti,kad mažasis žmogutis pats pasirinks pačią geriausią gimimo dieną. Ateina mano termino diena, gruodžio 19-oji, išleidusi vaikus į darželį sėdu už vairo ir važiuoju į apžiūrą, nors nejaučiu jokių artėjančio gimdymo požymių, labai įdomu, ką pasakys gydytoja, gal jau nepaleis??? Apžiūri,- kaklelis prasivėręs per 2 pirštus , vaisiaus vandenų- užtektinai, leliukas, pasak gydytojos- 10 balų,- erdviam bute sau plaukioja, toniukai- puikūs, svoris- maksimum 3800 g, gydytoja dar leidžia panešioti, tad puškuoju atgal. Apie pietus pasirodo gydytojos pakrapštymo rezultatas,- pasirodo gleivių su trupučiu kraujo, skambinu gydytojai, sako, viskas gerai, laukiam. Vakare važiuojam į dvynukų šventę, ten gerokai pasitampau, dukrytė bijo Kalėdų senio, tai su ja ant rankų šoku rateliu,su įspūdžiais ir dovanomis grįžtam namo, seka rami naktis. Gruodžio 20 d. jaučiu keistą kojų maudimą, taip, kaip man jas mausdavo per mmm, galvoju ,kad čia irgi galimas vienas iš artėjančio gimdymo ženklų, bet vakarop maudimas irgi liaujasi, naktis vėl rami. Gruodžio 21 d. šiek tiek maudžia nugarą, vėl mąstau, kad tai- ženklas, bet viskas vėl nurimsta...Šiandien nusiteikusi sudalyvauti antragimės šventėje, kurioje vėl gerokai pavargstu, šokam, einam rateliu, trypiam kartu su Kalėdų seneliu, naktis vėl rami, nors nuo vieno ant kito šono vartausi labai nerangiai. Gruodžio 22 diena, atsikeliu 7 valandą, ruošdama vaikiukus į darželį, jaučiu skausmą pilve, stebiu save, suprantu, kad tai SĄRĖMIAI!!!Džiaugiuosi,- visą nėštumą svajojau apie natūraliai prasidedančią gimdymo veiklą, nes visi mano 3 ligšioliniai gimdymai buvo sužadinti skatinamųjų pagalba. Maniau, kad mano organizmas kažkaip stabdo visą procesą. Todėl tyliai džiaugiuosi, kad viskas užsikūrė savaime. Skambinu gydytojai pasiteirauti apie šlapimo tyrimą,- jis prastokas, rasta baltymo, rekomenduoja nusipirkti žvakučių ir vakare įsidėti, jei nepagimdysim. Stebiu save, fiksuoju sąrėmių laiką, kurie kartojasi dažniausiai kas pusvalandį, retkarčiais- kas 20 ar 10 minučių ir taip visą dieną, iki pat 17 valandos vakaro. Su vyresnėle ruošiam pamokas, mane staiga supykina, skypu pasiguodžiu kaimynei, ji padrąsina- tai jau mergyt ruoškis tikrai, didžiausias apkabinimas! 17 valandą paskambina kaimynė ir klausia, ar galėčiau valandėlę pasaugoti jos beveik 5 mėnesių dukrytę, pasakau jai, kad jau sąrėmiauju, bet tik kas pusvalandį ir kad drąsiai neštų man savo mergytę. Atneša ir lyg tyčia, vos jai išėjus,man pradeda skaudėti jau kas 3-5 minutes ir taip jau nejuokais! Džiaunu skalbinius,- skauda, nešioju mažylę, taip lyg lengviau sąrėmis praeina, jaudinuosi, kad jau greit, greit. Skambinu vyrui, kad jau važiuotų į darželį pasiimti vaikų. Jaučiu, kad jau reikia labai skubėti, o buvusi mūsų dvynukų auklė su kuria buvom sutarę pabūti su vaikais, kol gimdysiu, namie bus tik 18.40. Tad organizuojamės pagalbą- grįžta vyras, kaimynė ateina pabūti su visais 4 mūsų vaikais ir kaimynės mergyte, kol kitas kaimynas atveš mūsų auklę. Labai jiems dėkinga už pagalbą. Rengiuosi,- palengva, nes jau labai skauda, atsisveikindamos su kaimyne- susigraudinam ir prieš pat 18 valandą išvažiuojam iš namų, žinodami, kad sugrįšim jau su sūneliu ant rankų. Sėdu į mašiną, aš visa- skausmuose, važiuojam, o sąrėmis toks ilgas, kad, regis, niekad nesibaigs, ačiū Dievui, baigiasi, palengvėja,- maldauju mažiuko neskubėti taip, bijau, kad nepagimdyčiau automobilyje...Kol pasiekiam gimdymo namus, seka 3 skausmingi sąrėmiai, vyras keikia raudonas šviesaforo šviesas...Laimė, atvažiuojam. Priėmime pasirodom 18.20 - toniukai, popieriai, atėjusi gydytoja džiaugiasi, kad vaikukas tikriausiai gims su marškinėliais, nes vandenys-nenubėgę, o panašu, jog tuoj tuoj. Gydytoja komentuoja tonų parodymus- kūdikiui kol kas jokio streso dėl dažnų sąrėmių, tarp skausmų rengiuosi ligoninės naktiniais, einam į gimdyklą.
Čia reikia įstatyti kateterį, skauda, sėdėti nepatogu, atsigulu, akušerė bando jį įvesti į kairės rankos veną delno apačioje, be galo skaudžiai duria, tiesiog jaučiu kaip adata skrodžia mano venos sienelę, skausmas nežmoniškas, verkiu krokodilo ašarom, akušerė stebisi, kad taip skauda, atsiprašo ir bando kitą ranką, čia jau viskas tvarkoje. Gimdymo stalas paruoštas, atsidarymas- pilnas, laukiam sąrėmio, ateina, bet nestiprus, ir be jokio noro stumti, laukiam kito, stebiuosi, kodėl jie kaip tyčia aprimo, gydytoja ramina, kad viskas gerai, pagaliau- vėl sąrėmis, bet ir vėl be noro stangintis, štai sulaukiam trečio, per kurį išstumiu galvytę, o sekančio vėl nėra, sunerimstu ir klausiu gydytojos, kodėl neužeina, ir kas bus, jei neužeis, gydytoja ramina, sakydama, kad tuo pasirūpinta( man pastatyta lašinė su trupučiu vaistukų) ir štai paskutinis sąrėmis po kurio 19.05 užgimsta ir su pasauliu garsiai pasisveikina mūsų IGNAS. Jis toks gražus berniukas- nuostabus, tiesiog tobulas, negaliu patikėti, kad jis jau su mumis, dėkoju Dievui!! Taip greitai viskas įvyko, nepraėjus nei valandai nuo mūsų atvažiavimo ligoninėn. Dvi valandas būnam gimdykloje- kūnas prie kūno, tokie neapsakomai artimi, o tas saldus mažiuko kvapas, taip gera vėl jį užuosti, kokia palaiminga gyvenimo akimirka!! Nors jau penktą kartą tapau mama, kaskart labai giliai išgyvenu gimties stebuklą, tai kaskart taip sakralu ir nepaprasta, paprastais žodžiais nenusakoma...Po dviejų valandų mažulėlį pasveria ir pamatuoja, visi labai nustembam,- berniukas tikras meškiukas- 4106 ir 55, 9/10 pagal Apgar, ir tokia graži gimimo data 2011 12 22! Keliamės į palatą, vis negaliu į Tave atsižiūrėti, mūsų laukia ypatingos šventės. Negaliu užmigti, galvoje nenustojamai skamba Nelytėtos vilties priedainis- Esi mano numylėta, ryto nelytėta viltis.Esi tu stebuklas man , tu stebuklas man - tylioj nakty...Kūčias praleidžiame ligoninėje, o Kalėdoms grįžtame į didžiulę mūsų šeimą, kur mažojo broliuko laukia trys sesės su broliu ir seneliais...
TIEK DAUG MAŽŲ ŠIRDELIŲ TAVE MYLI, TIEK DAUG MAŽŲ RANKYČIŲ Į TAVE TIESIASI, TIEK DAUG MYLINČIŲ AKELIŲ Į TAVE ŽIŪRI! Sveikas atėjęs į didelę ir mylinčią šeimą, sūneli!! Tavęs čia labai trūko, Tu mums labai labai svarbus. Būk čia pats laimingiausias, visi be galo Tave mylim.
sekmes jums visiems 
matyt vaikai ir i sveikata ir i grozi:) labai grazi istorija 
dideles dideliausios sekmes jusu seimynai 
)
)