Sveikos!
Nežinau net nuo ko pradėti... bet kuo toliau, tuo labiau nepasitikiu savimi... ir nežinau jau ką daryti...
Baigiau universitetą, pagal specialybę esu pradinukų mokytoja. Svajojau būti pradinių klasių mokytoja nuo 6-ių metų!! Tačiau ja nedirbu... Iš pradžių lyg išsigandau šiuolaikinių vaikų (užteko dviejų praktikų, kad pamatyčiau, kaip dabartiniai pradinukai skiriasi nuo tų, kuriais buvome mes), o paskui pradėjau nepasitikėti savo jėgomis... kad negalėsiu jų išmokyti, bijojau, kad pamokas pradžioje gali stebėti mokyklos direktorė (-ius)(esu nedrąsi ir nepasitikinti savo jėgomis), kad reiks rengti įvairius renginius (nesu kūrybinga), galų gale labai bijojau vaikų tėvų (visokių gi jų būna, ir dauguma jų mėgsta užsipulti ir kaltinti dėl ko nors mokytojus, o aš be galo bijau kritikos)... Taigi taip ir nedirbau mokytoja po universiteto baigimo... Iš Vilniaus atsikrausčiau į Kauną, nes įstojau į magistratūrą (visai kitos, nesusijusios specialybės)... Prasidėjo mano depresijos... nekenčiau Kauno, pykau ant savęs, kad čia atvažiavau (bet čia gyveno ir mokėsi ir mano meilė )... Mokslai sekėsi neblogai, kol vieno darbo pristatymą dėstytoja išpeikė, nes "į darbą pažiūrėjau ne iš tos pusės" (aš, kaip įpratusi, viską žiūrėjau iš pedagoginės pusės ) Kaip jau minėjau, labai bijau kritikos (o jos pradėjau bijoti 6 klasėje: aš labai gražiai piešiau, dailė buvo mano mylimiausias dalykas, buvau kūrybinga, mokytoja mane girdavo... Bet mokytoja išėjo, ją pakeitė kitas (kuris, pasirodo nieko bendra su daile net neturėjo) ir aš jam kažkodėl nepatikau nuo pirmų dienų, jis ėmė kritikuoti mano piešimą, pradėjau gauti mažus pažymius... Kuo toliau tuo labiau, matyt iš to nebepasitikėjimo savo jėgomis, nebenorėjau piešti, tai tapo kančia, rodos praradau ir gabumus, nebesistengiau... Pieštuką savo noru į rankas paėmiau tik po beveik 10 metų! Buvo taip gera... Bet vėlgi, tėtis, nesusimąstęs, kad gali man pakenkti, išrėžė, kad viename portrete "tas" žmogus nepanašus į "tikrąjį" (nors man jis buvo labai panašus)... Tai ką, pasirodo aš nemoku piešti... Ir vėl jau keletas metų nebenoriu piešti )
Taigi, kaip minėjau, labai bijau kritikos, tad ... pabėgau iš universiteto... t.y. pasiėmiau akademines, bet po metų nebenorėjau gryžti atgal... Tačiau gyvent reikėjo ir dar besimokydama magistratūroje ėmiau ieškot darbo... Neradau ko ieškojau (nors iš tiesų aš visiškai nebeturiu svajonių ir nežinau kas man patinka, kuo norėčiau dirbt...), tad nusprendžiau padirbėt pardavėja konsultante... Pamaniau, dirbsiu ten, turėsiu bent šiek tiek savo pinigėlių, o tuo tarpu ieškosiu geresnio darbelio... Darbo agentūra taip nieko geresnio ir nebepasiūlė, pačiai irgi nelabai sekėsi (sunku, kai ieškai visai kitos srities, nei esi baigęs mokslus, darbo, tuo labiau patirties 0)... Ieškojau metus - ir nieko... Darbo parduotuvėje ėmiau nebepakelti nei fiziškai (atsirado problemų su stuburu nuo sunkių dėžių tampymo), nei psichologiškai (atlyginimas minimumas+vokeliuose (taigi apie kokią paskolą net pagalvot negalėjau ), labai daug pirkėjų akivaizdžiai pardavėjus laiko žemiausia grandimi (mat dirbau parduotuvėje, kurioje lankėsi tik turčiai), koliojasi tik tam, kad pažemintų (netgi dėl nebūtų dalykų), pastoviai persekioja parduotuvės vedėjos žvilgsnis... Dirbdama ten įgavau nepilnavertiškumo kompleksą, jaučiausi tik "eilinė pardavėja" (kaip dauguma mus laikė), kuri nieko nebaigusi ir džiaugiasi čia dirbdama, nes nieko daugiau nesugeba...)... Taigi, vieną dieną, kai nebeišlaikė nervai būti žeminamai ir t.t. išėjau iš darbo... Su vyru (tuo metu jau buvau ištekėjusi) pasitarėm, kad pragyvensim iš jo algos, aš baigsiu kokius kursus ir ieškosiu geresnio darbo. Nedirbu jau daugiau nei trys mėnesiai.. Nors baigiau kursus, darbo vistiek nerandu... Bet dar yra ir kita medalio pusė... Iš tiesų, man gera nedirbt (nes mėgstu vienatvę, nemėgstu bendraut), namie susirandu ką veikt... bet žinau, kad taip gyvent negalima... Reikia pinigų, kad susitvarkytume buitį, jau norim mažučiukų, galų gale pati blogai jaučiuosi gyvendama iš kito pinigų (nors tas "kitas" yra mano mylimas vyras, kuris nei kartelio man nepasakė nei vieno blogo žodžio ar kokios užuominos, kad nedirbu, o leidžiu jo pinigus!)... Taigi darbo reikia! Tačiau skaitant skelbimus kiekviename randu kažką tokio, kad, mano nuomone, ten negaliu pretenduoti... Draugai ir vyras nuolat skatina siųsti cv net ten, kur net keli reikalavimai neatitinka mano turimų, atseit, "nepakvies į pokalbį, tai nepakvies. Kažkas kitas pakvies. O jei pakvietus tavęs nepasirinks, irgi reikia susitaikyti... Kažkas kitas tave pasirinks"... Tačiau aš taip negaliu... Jei mane sukritikuos (o man kritika vien tai, kad manęs kažkur nepriims), mane tai visisškai sužlugdys (galų gale, jei darbdavys pastebės, kad aš silpnas žmogus, kad bijau kritikos, bendravimo ir t.t. jis manęs ir nesirinks. Kam reikia tokių darbuotojų? Niekam!) Taip pat nemoku meluoti... visiškai... taigi nemoku "pagrąžinti" savo cv neesamais dalykais... Bijau... o jeigu mane "pariš"? Galų gale barjeras - anglų kalba - ją taip pamiršau (paskutinį kartą gal prieš 5 metus kalbėjau), tačiau visi kartoja, kad į cv reikia rašyti, kad moku GERAI.... Bet aš negaliu... O jei paprašys per pokalbį pakalbėti ir susimausiu?(labai bijau pokalbių, tuo labiau ne gimtąja kalba; aš netgi žmonių bijau, ypač vyrų, gal kad beveik prieš metus buvo užpuolęs vienas girtas vyras? Tra lia lia tra lia lia - užburtas ratas...))... Ir vėl viskas sukasi ratu... Viskas blogai... Visko bijau... Ir tiesiog nežinau kaip iš to liūno išbristi... Dažnai pagalvoju, kad reikėtų psichologo pagalbos, bet neturiu tam pinigų... Kiek domėjausi, viena konsultacija daug kur apie 50-60 Lt kainuoja, o vienos tikrai neužtenka... Gal kur nors Kaune yra nemokamų konsultacijų, tik aš nežianu?? Patarkit, ką man daryti?? Nes nebežinau kaip toliau gyventi... Kartais būna geresnių dienų, geresnė nuotaika, o kartais - nors nusišauk nes jaučiuosi neverta gyventi šiame sudėtingame pasaulyje... Šiandien viena iš tų pačių blogiausių dienų... Einu iš proto...
(atsiprašau, kad tiek daug prirašiau...)

šiaip jau ,tai tikrai reikėtų kreiptis į psichoterapeutą,bet kad jau šitaip būtų viskas blogai,tai ir nesitiki,gyvenime visada yra išeitis.Gal grįžkit prie studijų,vienų ar kitų.Kažkaip viskas labai jau rišliai čia klojasi,gal čia ne baimėse o nenore slypi visa esmė?Nenoriu dirbti mokytoja,nes sunku.nenoriu mokytis magistrantūroj nes sunku,nenoriu dirbti,nes sunku ir reikalingos pastangos?Gal tiesiog norisi gyventi lengvai ir laisvai,tuo tarpu dar yra toks paslėpatas noras būti visada vargše,nuskriausta,nesuprasta???Kažkaip nuo vaikystės panašiai gyvenimą savo ir formuojate.

Nežinau, gal čia esmė tame, kad aš pati nežinau ko noriu iš šito gyvenimo...
O kas dėl žodžio "sunku", tai aš tarp jo ir žodžio "bijau" tikrai! nededu lygybės... Paskaitinėjau dabar kitas panašias situacijas (supermamoj) ir ėmiau galvoti, kad gal ir man viskas iš vaikystės plaukia? Mano mamytė nuostabi, tik ji dėl vienos mano ligos mane gal per daug nuo visko saugojo, ir kuo toliau, tuo labiau bijojau pati kažką pradėti, negavus mamyės sutikimo, ar nepaklausus patarimo... Tėtis iri geras, tik jis vaikystėj mane auklėdavo diržu (šito labai nemėgstu prisiminti), mane dar 5-metę versdavo mokytis Lietuvos istorijos (pats ja labai domisi) ir rėkdavo, jei ko nežinodavau, atseit "kaip tu gali nežinoti Lietuvos istorijos (čia ir vėlesniais metais), todėl bijodavau ko nors jo klausti... Nežinau ar čia susiję dalykai, bet dabar kažkodėl juos prisiminiau...
O nesuprasta aš NE NORIU jaustis, o dažnai tokia jaučiuos - man atrodo, kad manęs nesupranta, o kitiem žmonėm, kad tai aš jų nesuprantu... ??

tai visi mes iš vaikystės kilę,ir nė vienas kitaip.O kaip jūs vaikystėj tą gyvenimą tolimesnį įsivaizdavot,ką kūrėt,kaip planavot?Manau kad vaikystėj buvo patogu ,kai mama už viską prisiimdavo atsakomybę,aš taip įsivaizduočiau,kad kalba eina apie užsitęsusią vaikystę iki kokių 15-17m.,o vėliau atėjo laikas pačiai priiminėti sprendimus,ir pasidarė sunku?atėjo tas noras kad kažkas kitas jumis pasirūpintų,vestų,pasakytų?

Adlim'a, tu tiek jau nestresuok, dar ko gero ne 25 nera - visas gyvenimas pries akis. Tu jau savo problemas zinai, uzmirsti kas ka padare tau tavo vaikysteje, atleidi savo tevui, mamai, dailes mokytojai, ir pradedi rupintis vien savo ateitimi.

Kazkaip skaitau tavo postus ir matau, kad tu pati metaisi, kartais net pati save sabotuodama. Ir tavo kalboje daug neiginu: nesu, nemoku, silpnas, ir t.t. Aisku, daug to gali kilti is vaikystes ir charakterio, bet suauges zmogus negali teisinti savo gyvenimo vien del to, kad vaikysteje su juo ne taip elgesi. Is esmes zmogus, uzauges net paciomis bjauriausiomis gyvenimo salygomis gali is to islipti. Reikia tik noro, disciplinos ir pastangu.

Manau, su psichologu pakalbet tikrai verta, nes pozymiai truputi panasus i depresija. Nemokamos konsultacijos tikrai gali buti (Kauno apskrities moterų krizių centras. Kaunas 3002, Juozapavičiaus pr. 77, 8-37-342495; Kauno psichologinės pagalbos telefonas 8-800-76260 (I-V 16,00-20,00)).

Tu butinai turi susirast darba. Ir ne parduotuveje, ir tik nesakyk ne kurybinga, nemoku, negaliu... Tau reikia is esmes keisti savo galvojimo apie save buda - is neigiamo i teigiama. Keli megejiski to budai: pora minuciu per diena sakyti "esu kurybinga, sugebu, galiu" - ta prasme, sau isiteigti, kad esi tikrai vykusi; 2 budas - susirasai ne maziau 30 savo geru savybiu (charakterio, asmenybes, isvaizdos). Tai gali but sunku, bet turi prisiverst tas geras savybes iskapstyt is saves.


O kokius kursus tu baigei?

Drauges ir vyras yra teisus - tu turi siuntineti CV visur! Per diena po pora issiuntinet reikia, gali ar negali, nori ar nenori, bijai ar nebijai. Koks cia silpnas zmogus? Baigei mokslus, turi darbo patirties (parduotuves darba gali ivertinti, kaip "darba su zmonemis" ). Su vyru perziurekit tavo CV, kad viskas butu adekvaciai ir posityviai pateikta. Jokiu budu tiktai nerasyk "nebutu" dalyku, nes naudos maziau nei zalos. O del anglu kalbos - sakyk "patenkinamas", rusu - "geras", ir pan. Zodziu, pateik save is labiau teigiamos puses, nes tikrai turi daugiau patirties ir darbdaviams vertingu savybiu, nei cia kalbi.

gerai, sekmes. Parasyk, kaip seksis.

Sveika, Adlim'a
alinute_m jau prirašė gerų patarimų tau, bet ir aš noriu tarti žodelį. Rašai, jog nepasitiki savim, todėl bijai pasikeitimų savo gyvenime, bijai, jog nepasiseks ar tave sukritikuos. O nebandei pagalvoti, kaip elgtumeisi, jei būtum šiek tiek drąsesnė? su tokiomis pačiomis žiniomis, įgūdžiais, tačiau mažesne kritika sau. Nes kitų žmonių kritika nebūtinai visada būna nukreipta tiesiogiai į tave - galbūt tam žmogui diena nenusisekusi ir lepteli ką nors, ką tu paskui priimi asmeniškai. Kiekvienas mūsų turim aibes trūkumų, tai normalu, tačiau jei kažko neatlieki tobulai, nereiškia, jog to nesugebi. Kad ir piešimas - čia juk subjektyvus dalykas, svarbu, kad tau žmogus paveiksle buvo panašus į originalą , o tėčio nuomonė ir tebuvo Nuomonė, ne Tiesa. Kaip ir dauguma kritikos atveju būna. Gali tai nuomonei pritarti arba ne, bet nepriimk visko "už gryną pinigą".
Dėl anglų kalbos - o jei vienaip ar kitaip ją patobulintum? Tiesiog dabar, kai dar neturi darbo; paskui ramiai sau galėtum atsakinėti per pokalbį, nesibaimindama. Jei turėjai įgūdžių, greitai viską prisimintum - filmus anglų kalba pažiūrėk, kokią knygą paskaityk, bandyk su vyru angliškai pakalbėt, ir nebebus taip baisu
Nemanau, kad esi silpnas žmogus, tiesiog "nekabink" pati sau tokios "etiketės" ir kiti nenorės kabinti.
Sorry, kad truputį padrikai parašiau, tiesiog šiaip pamąstymai. Sėkmės tau

Mes visi ateiname is vaikystes, visi patyreme ivairiu smugiu, ir dar nezinia, kiek ju patirsime- juk tai gyvenimas Reikia moketi viska priimti ka duoda, taciau ismokti ir pamirsti, nes tik pamirse visas nuoskaudas galime pradeti gyvenima is naujo.Taigi pamirsk nuoskaudas, kritika, truputeli pagalvok apie silpnesnius fiziskai, kuriems tikrai sunku, bet kabinasi i gyvenima visoms keterioms ir pasieke kazka. O kas tik dejuoja tikrai nieko nepasieke, ir zinoma, verta apsilankyti pas psichologa, kad ir poliklinikoje-vis pir zingsnis butu.............

manau čia būtinai reikia prichoterapeuto pagalbos, ir vaistukai čia tikrai nepakenktų. ir nereikia jų bijoti, juk dabar yra visokiausių, įvairiems atvejams pritaikytų vaistų. aš tave labai suprantu, nes pati, po mokyklos baigimo, galima sakyti buvau panašioje situacijoje-labai nepasitikėjausavimi ir visko labai bijojau, naujų situacijų, nepažįstamų žmonių, ypač vyrų. manau labai gerai ir svarbu kad tu pati kritiškai vertini savo situaciją ir supranti jog reikia pagalboas. manau tai pasikeitimų pradžia. aš taip pat pasikeičiau ne per vieną dieną, teko ir pagerti vaistų, nes jausdavau įtampą kai atsidurdavau naujoje aplinkoje ir t.t. be to supratau, jog jei kažko bijau, tai turiu tą dalyką ir įgyvendinti, ilgainiui supratau, jog nesu blogesnė už kitus, kartais net pranašesnė, pamačiau, kad man sekasi kai ką nors darau ir t.t. svarbu ne bėgti ir slėptis, o priimti iššūkius, tuomet įveiki save ir pamatai jog tai ne taip baisu, juk visi esame žmonės. o dėl kūribingumo, tai kai pradėsi veikti, pati pamatysi jog esi net labai kūribinga, be to juk ne į Nobelio premiją pretenduoji. svarbaiusia atsipalaiduok ir nebėk nuo savęs. aš siūlyčiau įsidarbinti būtent mokykloje (pati t.p. ten dirbu), pamatysi keik daug galima išmokti iš vaikų

Labas. Pabandyk perskaityt knygą Deil Karnegi " Kaip nustot jaudintis ir pradėt gyvent." Pasitikslink pavadinimą knygos, aš ją perskaičiau rusiškai "Как перестать беспокоиться и начать жить". Man ji labai padėjo. Nuaik nors į knygyną ir pavartyk. Jai galėsi atrašyk man, ar patiko knygą. SĖKMĖS.

As irgi visko labai bijojau. Prasėdėjau 12 metų siuvykloje už minimumą ir maža vokelį. Bijojau ką nors pakeisti ir be galo savimi nepasitikėjau, kol pagaliau ryžausi pabaigti šiokius tokius kursus. Kai įsijaučiau į mokslus - atrodė, kad to darbo niekada nedirbsiu, nes nesugebėsiu. Pabaigiau tik todėl, kad neliktų nebaigti. Po to draugės ir vienas pažįstamas mane kaip reikiant "pastūmėjo" - įteigė, kad ir aš galiu ir sugebu, "pagrąžino" CV, nors meluoti irgi nemokėjau ir pasakė -pirmyn!
Taip ir padariau - ryžausi pagaliau išlipti iš to skurdo ir nepasitikėjimo pasaulio. Man pavyko! Jau pusantrų metų, kaip jau dirbu puikioje firmoje ir gaunu visai padorią algą (aišku ne iš karto) net ir nebaigusi aukštojo. Pasirodė dar kad esu ir visai gabi. Esu be galo dėkinga tiem žmonėm, kurie mane privertė pasistūmėti i priekį ir dar šiemet startuoju į mokslus. Man jau virš 30, o gyventi dar tik pradedu. Atsirado pasitikėjimas ir didelis noras bėgti kasdien į darbą. Ir tu Admil"a butinai bandyk. Nusiteik ir pirmyn!

Neveltui yra toks palinkejimas:"kad salia taves atsirastu toks zmogus, kuris galetu tau reikiamu momentu isprti i sedyne". Kartais taip to reikia. Isgirsti, kad nesi menkesnis uz kitus, kad gai, kad sugebi. Galiu tik viena pasakyti, kad tie ir sedi nieko nepadare, zemose kedese ir pan., kurie bijo. Tik perlauzus baime kazkas vyksta ir labai retai pasitvirtina abejojimai: " o kas bus, jei neiseis".

Aš irgi darbo srityje žiauriai nepasitikiu savim, o tu šaunuolė, net parduotuvėj dirbai, aš tai bijau tą padaryti. Blogiausia yra tai, kad dabar turimą darbą aš beprotiškai myliu (esu vertėja), ir bijau, kad išeidama į kokias pardavėjas vien tam, kad galėčiau sau įrodyti, jog galėsiu dirbti ir kolektyve, nespėsiu versti ir prarasiu darbą. Kol kas abiejose leidyklose, kuriose dirbau, darbą gavau grynai per pažintis, t. y. pakvietė ir įbruko į rankas knygą. Bet džiaugiuosi savim, kad dabar brukuosi į trečią leidyklą, ir, nors ir per pokalbį, kaip man atrodė, visiškai apsilažalinau, parašius e-meilu atsakė, kad galbūt turės man darbo spalį. Vadinasi, spalį vėl bandysiu:) Tiesa, ryšium su nepasitikėjimu savim reiks prisiversti - nepasitikėjimą savim nepaprastai stiprina sėdėjimas namie, taip kad eik, žmoguti, nors ir vėl į parduotuvę dirbti, o dėl požiūrio, kad tu eilinė pardavėja, tai čia nesąmonė, jei koks žmogus taip durnai galvoja, tai jo paties problema. Jaudintis, kad nepriims - natūralu, juoba, kad kaip nustatyta, statistiškai reikia išsiųsti bent 100 CV, kad gautum darbą, tai nepasiduok iš karto. Svarbiausia nelikti namie, nes tai tikrai gali smarkiai dėti per smegenis, iš patirties sakau. Jei tas mano darbas man nepatiktų, ko gero, seniai jau būčiau kokia pardavėja, nes pagal išsilavinimą nieko daugiau daryt nesugebėčiau:) Ir visai man patiktų pardavėjaut - padedi žmonėms išsirinkt, visai neblogai:) Nepyk, kad gana painiai rašliavoju, kadangi noriu padėt šiuo postu tiek tau, tiek sau, tai taip ir gaunasi.
Ir dar - man panašu, kad tu, kaip ir aš, esi tobulybės mėgėja - t. y., viską bandai padaryti tobulai, o kai nesigauna (natūralu) - susinervini.
Tai va, užuot kalus sau, kad aš drąsi ir pan., reikia kalti sau:
TOBULIŲ NEBŪNA. AŠ IRGI NETOBULA. TURIU TOKIĄ PAČIĄ TEISĘ KLYSTI KAIP IR VISI. NET JEI BŪČIAU TOBULA, ŽMONĖS MANĘS NEMĖGTŲ, NES JIE NĖRA TOBULI. NETOBULUS ŽMONĖS MĖGSTA LABIAU.
Taip kad jei gautum darbą iš pirmo karto, tau ko gero tik labai pavydėtų ir dantis šieptų už nugaros, o jei gausi iš kokio šimtojo, tave mėgs, nes patys bus tą patyrę Beje, jei ne paslaptis, kiek tau metų? Nes aš vis tikėjausi, kad tapsiu vyresnė ir imsiu labiau savim pasitikėt, natūraliai taip, bet nė velnio, man 28, o viskas maždaug taip pat:)
Ir paskutinis dalykas:
kai nepasitiki savim, tau atrodo, kad visi tai mato ir kikena iš tavęs.
O iš tiesų bent aš, kai kam iš draugų lepteliu, kad savim nepasitikiu, tai jie nustemba baisiausiai:
- Tu? savim nepasitiki? nu jei jau tu savim, pasirodo, nepasitiki, tai ką man apie save kalbėt?
t. y. nors aš graužiuosi, kad savim nepasitikiu, aplinkiniams atrodau labai drąsi pana, baba dyzel, mokanti už save pakovot ir t. t. gal ir tu tokia esi, paklausk draugų? gal tave nustebins jų atsakymas?

Fantastika, atsakymas i desimtuka. Nusiprinteriavau, kai bus negerai,paskaitysiu.
Paskaitysiu, kai bijosiu. Nes be baimes nieko rimto mano gyvenime neivyko ir tik kai ja perzengiau, dziaugiausi laimejimais. Nei gimdziau, nei kai egzaminus laikiau, nei...Dievulis tur but labiausiai ir nemyli tu, kurie nieko nedaro ir nenori klysti, ir tik pradejus veikti, jis apdovanoja.