Vis dažniau išlendanti saulutė dažnai verčia mintimis grįžti į neseną praeitį, kuri kita vertus atrodo be galo toli, nes gyvenimas rodos niekad nebuvo kitoks nei dabar.
Istorijos pati pradža gana toli, turbūt 2004 vėlyva vasara, kai aš pradėjau pamažu minti gydytojų slenksčius, kodėl mūsų vis dar neaplankė gandrai. Nervai, ašarėlės, nuolatiniai vizitai, po kurių visada išgirsdavom vieną ir tą patį atsakymą, viskas ir ten gerai. Žodžiu, priežasties nėra, tiesiog mūsų angeliukas ilgai renkas namus.
Vienu metu jau susiruošiau ieškotis darbo, įsitvirtinti šalyje (juk čia buvau tik atvažiavusi), prieš tai dar suplanavom Kalėdinę kelionę į Lietuvą. Tą mėnesį sakiau, kad gal ir nereikia, kad pastočiau būtent dabar, juk laukia 2 skrydžiai, kuriuos aš nelabai mėgstu. Taigi susikrovėme krepšius ir išskridom į kur kas šaltesnę Lietuvą, kuri mūsų gyvenimus sušildys, tik mes to dar nežinojome.
Čia atšventėme gimtadienius, Kalėdas, patampėm draugų vaikus, o lauktosios mėnesinės kažkur užtruko. Išaušo 12. 28 rytas, mano vyro gimtadienis. Aš kaip ir kiekvieną rytą sąžiningai pasimatuoju temperatūra ir vyras mane nuveja darytis testo. Turbūt pats nelabai ko tikėjos, nes liko lovoje. Grįžau drebančiomis rankomis ir ašarų pilnomis akimis. Pas mus nusileido mažasis angeliukas, tėvelio gimtadienio dovanėlė. Vyras visą dieną buvo neapsakomai tylus, sakė, kad viskas jau tada apsivertė aukštyn kojom, kur gyvensim, kaip viskam dabar rasti laiko.
Atšventėme Naujuosius metus ir išskridome atgal, jau tryse 
O čia laikas skriejo, pilvukas augo, mažasis jo gyventojas vis stipriau ir stipriau leido žinoti apie save. Manęs nuojauta neapgavo ir gydytoja patvirtino, kad laukiam sūnelio. Kraustėmės į naujus namus, su pilvuku ir tapetavom, ir šveitėm kampus, ir dėjom grindis, tačiau mažasis neprieštaravo mamos darbeliams, juk žinojo, kad tai daroma ir dėl jo  Taigi kažkur 7-ame nėštumo mėnesyje jau galėjome atsipūsti, vaiko kambarėlis paruoštas, kampai iššveisti, beliko laukti. O laukimas buvo smagus, su senelių vizitais ir kelionėmis po Olandiją, net baidarėmis nevengėme paplaukioti, kas labai stebino aplinkinius. Turbūt manė, kad mano pilvelis visus išvers  Labai mėgo maudynes mūsų mažasis burundukas, tėvelis vis nepasitikėjo, kad auginame sūnų, laukėme bet ko. Per kiekvieną vizitą pas gydytoją išgirsdavom tik patvirtinimą, kad viskas klojas gerai, mažylis stiprus ir sveikas. Pamažu viskas nurimo, svečiai išsiskirstė, mama turbūt pradėjo kauptis didžiam darbui ir gyvenimo posūkiui.
Rugpjūčio pabaigoje atėjo toks momentas, kai žinojau, jis jau gali gimti, aš pasiruošusi. Bandžiau save nuteikinėti, kad jis vėluos ir bus tinginiukas. Paskutiniąją vasaros naktį pabudau dėl nuolatinio lakstymo į tualetą (turbūt nuolatinis nėščiųjų džiaugmas ), bet užmigti grįžusi jau negalėjau. Sukinėjaus nuo vieno šono ant kito, bet dar nesupratau, kad jau beveik laikas.... Po poros valandų blaškymosi vėl apsilankiau tualete ir pastebėjau kraują, grįžusi pasakiau vyrui, bet dar bandėme miegoti. Aišku, nieko iš to neišėjo. Prasidėjo sąrėmiai, aš lindau į dušą, vyras virės kavą ir plojo rankom, kokia graži naktis vaikui gimti. Aš kažkodėl labai rami bandžiau įkalbėti, kad dar viskas gali pasibaigti. Paryčiais išėjom pasivaikščiot. Pamažu jau švito, buvo nenusakomai tylu, atrodė, kad tik mes ir esam, kad nieko daugiau ir nevyksta, tik laukiama....Vis dažniau ir stipriau spaudžiau vyro ranką, jis džiaugės, kad jau važiuosim. Grįžome namo, pažiūrėjome kuri akušerė budi (čia sistema kiek kitokia nei Lietuvoje, mane namuose turėjo apžiūrėti akušerė ir tik ji galėjo pasakyt, ar jau važiuot į ligoninę). Pasirodė, kad nuo 8val ryto bus ta, kuri mums su vyru kėlė daugiausiai pasitikėjimo, todėl skambinti nesiskubinome, nes jau buvo beveik 7val. Aš atsiguliau ir stebuklingai užmigau, pabudau, o sąrėmiai buvo tik kas 15min. Išvijau vyrą į darbą, pasižadėjus skambinti, jei tik kas keisis. Visą dieną taip ir prasąrėmiavau, beveik nevalgiau. Vakare, apie 23val. Jau skambinom akušerei, sąrėmiai kas keturias minutes. Ji konstatuoja faktą, kad atgal kelio jau nebus, važiuojam ligoninėn.
Taip ir prasidėjo ruduo, pirmasis mūsų žmogučio gyvenime, pats įsimintiniausias mūsų. 12val nakties mes vėrėme ligoninės duris, čia ir vėl buvo nenusakomai tylu, gavome palatą ir vėl laukėme. Seselė vis ateidavo tik patikrinti vaikelio tonų, mes buvome vieni. Stebėtinai laikas man skriejo, maniau, kad skausmo valandos bus nepakenčiamai ilgos, bet buvo atvirkščiai, turbūt todėl, kad man iki šiol visa tai atrodo kaip sapnas. Tik 7 val ryto mane patikrino akušerė ir pareiškė, kad mane teks skatinti, nes viskas vyksta per lėtai. Atidavė mane gydytojų priežiūrai (jei komplikacijų nebūna, būna tik akušerė) ir išvažiavo. O mūsų laukė pačios skausmingiausios, bet paskutinės valandos dviese. Mane neramino nuolat krintantys vaikučio širdelės tonai, tačiau turėjau nuostabią seselę ir dar nuostabesnį vyrą šalia, kurie nuolat kartojo, kad aš stipri, kad jau nedaug liko, o aš nuolat prašiau, kad išjungtų lašelinę  Seselė juokavo, kad nejungs, bet aš vėliau galėsiu jai įspirti, jei norėsiu. Gydytojai buvo labai malonūs taip pat, na ir po poros valandėlių man buvo leista stumti mūsų mažiuką šian pasaulin. Dabar jau viskas vyko greit, tačiau vis dar nelengvai. Vaikiukas gimė per 23min, tačiau užstrigo petukas. Aišku, aš nieko apie tai nežinojau, tik vis klausinėjau, kas yra, kodėl jis neverkia. Virkštelę greitai nukirpo gydytojas, atsiprašė vyro ir išnešė mūsų vaiką! Kur ir kas atsitiko nelabai supratau, pažiūriu į vyrą, jis šluosto man kaktą, o jo akys pilnos ašarų. Būtent ya minutė man rodės truko ilgiau nei visas gimdymas, verianti skausminga tyla ir laukimas....ir pagaliau...pravirko JIS, tik tada ir sugebėjau paklausti ar tikrai berniukas. Veriantis tylą verksmas, bene vienintelis verksmas spaudžiantis džiaugsmo ašaras...
Po 5min. pagal APGAR vaikiukas jau atitiko 8 balus, nors gimęs tik 4.
Labai norėjau namo, iškeliavome ten tą pačią dienelę, jėgų atrodė turiu su kaupu, po pusvalandžio jau buvau duše ir apskritai jokių skausmų atrodė nebejaučiu.
O ir dabar žvelgdama į savo miegantį sūnų pamirštu bemieges naktis, nugaros skausmus, išpeštus plaukus, apdraskytą veidą, apkandžiotus pirštus, juk už visa tai jis mums padovanojo neįkainuojamą gyvenimo posūkį ir patyrimus. Ir gaila daros, kad jis taip greitai auga, be abejo, tai teikia vis naujų potyrių, augame kartu, mokomės vienas iš kito, bet norėtųs trumpam sustabdyti laiką, kai jis dar buvo visai mažutėlis, nuo mūsų visiškai priklausomas, kai priglusdavo prie krūtinės ir tik tada jausdavau nenusakomą pilnatvės jausmą...
Va taip gimė mūsų sūnelis, skubėjęs ateiti pačią paskutinę vasaros dieną,gimęs beveik sezonų sandūroje, bet sulaukęs savojo rugsėjo ir tapęs pačiu pirmuoju supermamos 2005-ųjų tikru rugsėjinuku.....

Labai grazi istorija
O kad labai greitai auga tai turbut reikes teveliam tuoj ir sesiuka arba broliuka suplanuot

VISKAM SAVAS LAIKAS
Laimė į namus ateina kai jai laikas....
Aukit didučiai ir sveikučiai
KUO DIDŽIAUSIOS SĖKMĖS

Nerealiai šiltas ir mielas pasakojimas. Ašarojau ir džiaugiausi už jus. Aukit sveiki, stiprūs ir mylimi Sėkmės

Smiling, super graži istorija

Labai labai labai jausmingai viskas aprasyta Net apsiasarojau
Sekmes augant

Sveika, labai grazi istorija, kai skaiciau net sirdele sudrebejo, sekmes jums ir toliau graziai augti ir laukti kitu gandu

Labai gražus laukimas ir gimimas.
Galėtum net knygą parašyti.

Smiling, nuostabi istorija

Labai gražus pasakojimas... Viskas taip ramiai ir kartu jausmingai išdėstyta
Net susigraudinau

ačiū visoms

Tavo istorija pritrenkianti, stulbinanti ir originali, kad jau tą pačią dieną išėjot namo ir jauteisi super

Labai gražiai papasakojai, aš dar vieno vaikiuko užsimaniau paklausius. Taigi linkiu jums dar kartą sulaukti gandrų.

Jeigu visos mamos taip brangintu naujos gyvybes atejima, pasaulis taptu zymiai sviesesnis

Nuostabi istorija

Labai siltas, sirdele drebinantis prisiminimas , ech

uii kaip gražu Sveikinu ir smagaus vizito Lietuvėlėj

jausmingas ir labai gražus pasakojimas visokeriopos sėkmės jums visiems

Nepaprastai graziai papasakota
Ir as uzsimaniau tokio ramaus ir islaukto vaikelio atejimo
Aukit sveikuciai ir diduciai

Labai graži istorija

Labai šiltas ir mielas pasakojimas

Super papasakota Sėkmės

man labai labai mielas tavo temos pavadinimas- Garsaus verksmo tylus laukimas, labai šiltai skamba

Smiling, labai siltai ir jausmingai aprasyta... Asarele nuriedejo beskaitant. Taip grazu, kad net nuliudau siandien mmmm sulaukus...

Kokia grazi, nuosirdi Joriuko atejimo istorija ... aukit diduciai ir sweikuciai .
Tik berasant pagalvojau, kad jis Lietuviskas angeliukas, o ne olandiskas

ausravait30

Kiekviena karta skaitydama gimdymo istorijas, prisimenu kaip gime musu sunelis. O jis, kaip ir jusu vaikelis, isvydo pasauli taip pat pasibaigus vasarai. Tik palinkesiu jusu seimynelei kuo daugiau graziu akimirku bunant visiems kartu.

istorija begalo grazi.

smiling, kaip laikas bega, ane? graziai prisimeni vis tai

Nuostabi istorija Ir viskas aprašyta taip gražiai...

Labai grazus tavo prisiminimai ir Joriukas avatare toks mielas berniukas

Nuostabi istorija

Ši istorija balandžio mėn. pasakojimų apie gimdymus konkurse laimėjo II-ąją vietą ir apdovanota firminiu supermama.lt sidabro medaliu

labai didelis aciu visoms skaiciusioms bei dekui uz ivertinima

labai grazus Jusu mazius:)sekmes jums

Aš be žodžių.. Tieisog gražu..

Labai gražus pasakojimas. Ir kodėl moterys yra taip prigąsdintos istorijomis apie gimdymo skausmus - reikėtų klausytis tik tokių istorijų, kaip Smiling, ir su teigiamom emocijom laukti savo mažiukų...

Net apsiverkiau skaitydama . Labai labai graži istorija.

Klausykit, nu kokia graži istorija... Aišku, labai labai sveikinam ir linkim augti dideliems ir sveikiems
Šaunuolė mamytė, ir tėvėlis, aišku

Labai graži istorija

labai labai grazi istorija....

ir man norisi sustabdyti beganti laika, nes tik dabar rankose kudikis... po metu jau bus kitaip, o dabar tai gera, taip ramu
sauni istorija