QUOTE(fjorė @ 2012 04 11, 22:19)
Žinoma, kad ne vaikai sprendžia, bet tėvai į juos linkę labai atsižvelgti.
O kas dėl "ant durniaus", tai neretai atrodo, kad viską apsvarstai ir išanalizuoji, bet ima ir išlenda "tarakonai", ir gyvent daugiau ramiai nebeduoda, pvz. vieną dieną ima ir taip stebuklingai protas nušvinta - supranti, kad ne savo, o kitų gyvenimą gyveni, arba psichologinio smurto auka esi nuolatos provokuojanti kitą. Supranti ir daugiau taip gyvent nebenori, o kitas nori. Va taip ir išsiskiria tie keliai.
Bet nežiūrint to ką parašiau aukščiau, aš labai žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie turi talentą viską nuodugniai ir išsamiai išskaičiuoti. O svarbiausia - absoliučiai be klaidų. Belieka tik džiaugtis ir gyvenimu mėgautis.
O kas dėl "ant durniaus", tai neretai atrodo, kad viską apsvarstai ir išanalizuoji, bet ima ir išlenda "tarakonai", ir gyvent daugiau ramiai nebeduoda, pvz. vieną dieną ima ir taip stebuklingai protas nušvinta - supranti, kad ne savo, o kitų gyvenimą gyveni, arba psichologinio smurto auka esi nuolatos provokuojanti kitą. Supranti ir daugiau taip gyvent nebenori, o kitas nori. Va taip ir išsiskiria tie keliai.
Bet nežiūrint to ką parašiau aukščiau, aš labai žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie turi talentą viską nuodugniai ir išsamiai išskaičiuoti. O svarbiausia - absoliučiai be klaidų. Belieka tik džiaugtis ir gyvenimu mėgautis.
Tarakonai gali išlįsti labai netikėtai
O apie talentus, tas momentas, absoliutumo matyt nėra ir nebus, bet jei žmonės nesuvokia kam jie kuria šeimą ir su kuo gi valgoma, kokia tai atsakomybė, kad tai ne kažkoks darbščiųjų rankų būrelis, o kiek rimčiau. Ir kai prasideda vaikai, tuomet dar rimčiau. Nes tie vėlesni partnerių (lengvi) keitimai vaikams ne į naudą, tik dar labiau blogina situaciją. Kai vaikai nemato normalaus, sveiko šeimos modelio, ką jie pasiima iš to ir kokį pagrindą sau kloja? Vėl gi, rašau ne apie tuos rimtus atvejus, kai priimami tam tikri pokyčiai ir sprendimai, o apie "žaisminguosius", kada viskas taip paprasta, taip nereikšminga, čia susiėjo, čia išsiskyrė, čia vaikai, čia vėl susiėjo, n kartų, o po to ir skirtis nereikia, nes sugyventiniai keičiami pagal "Pupkino kalendorių". Užkniso, nusibodo, "charakterių nesuderinamumas" - viso gero. O vaikai prie visko prisitaiko, tas taip. O kas jiems belieka?Papildyta:
QUOTE(romaievamatilda @ 2012 04 11, 22:33)
nu bet kaip idomiai,arba ant durniaus zenijasi ir lengvai skiriasi,arba pasimatave ir jau viskas tvarkoj. Nu va drauge,matavosi matavosi,ilgai draugavo,nu super diedas buvo,ir darbstus,ir vaikus myli,ir toks ramiakas,seimos zmogus vienzuo. Nu ir po desimt metu pyp,raudona lempute,pasimaise kita,nei jos nebereikia,nei vaikas rupi,viska trenke ir isejo pas kita. Ir nesiruosia grizt. Nu visko nenumatysi,neapskaiciuosi,yra ir likimo pokstu.
Kaip dažnai tokiems atsakingiems atsitinka tie likimo pokštai? Ar taip pat dažnai, kaip neatsakingiems? Sunku pasakyti, taip. Nes pokštas yra netikėtumas, kas gali nutikti betkam. Bet atsakingi kitaip dėlioja svarelius, ir jų taip lengvai nepastumsi. Žinoma, su pokštais labai nepakovosi, belieka tikėtis, kad ištraukei laimingesnį bilietą. Loterija toks slidus dalykas. Be to juk nežinai, kas buvo tos šeimos viduje, gražus fasadas dar ne viskas.
