Sveiki

Prieš metus išsiskyriau su vyru ir nuo to laiko gyvename tik dviese su sūnumi. Paskutiniu laiku pastebėjau perdėtą jo prisirišimą prie manęs . Niekas negali prie manes atsisėsti ar apkabinti, niekas negali manes pašokdinti.... Draugo ar "sugyventinio" neturiu, todėl "konkurencijos" čia tikrai nėra . Kodėl jis manes taip pavydi? Gal tai normalu trimečiui vaikui?
Šiaip jis yra labai draugiškas, su visais bendraujantis vaikas. Atrodo nieko jam gyvenime netrūksta . Galbūt jis net per daug yra lepinamas, nes tarsi taip aš jam kompensuoju tėčio neturėjimą....
Vieną dieną močiutė jo užklausė: "Ar turi mama berną ?". Tai jis net nepagalvojęs atkirto: "Taip, turi. Aš jos bernas ."
Vakar buvome svečiuose ir vienas senas pažystamas mane apkabino , o vaikas tai pastebėjęs pribėgo, numetė jo ranką ir visą vakarą prasėdėjo prie manes uždėjęs savo rankytę man ant kojos. Jis jau net žaisti nebenorėjo, o tik stebėjo aplinkinius ir saugojo mane. Bet nuo ko????
Man jau neramu darosi....

Šiaip ir mano trimetukė manęs tėčiui pavydi. Jei tik pamato, kad apkabina, tai tuoj lekia išskirti. Bet tavo atveju, gal vaikas "praradęs" tėtį bijo netekt ir mamos. O gal čia per giliai žvelgiu?..

Musyt,tu nepergyvenk taip,mano Tomukas neleidžia su tėčiu net apsikabinti sako - eik iš čia,- čia mano mama,tai kad nieko baisaus nėra,vaikas visą laiką buna su tavimi ,tu jam pats artimiausias žmogus dėl to ir pavydi ,poto praeis.

Aš irgi daugiau laiko bunu su vaiku,tai jam esu pirmoj vietoj .jeigu žaidžiu su jo ir einu pasišneket su vyru,jis atbėga ir sako eik iš čia ,eik pas mane tu mano.
nu žodžiu gal berniukai tokie yra turetu praeiti

Na gal sakyčiau čia egocentrizmas bent jau man taip aiškino darželyje, kad jis būdingas daugumai trimečių. Maniškis tai ne tik manęs pavydi, bet ir savo žaislais nesidalina su draugais. Vyresnėlis negali net su manim kalbėtis į darželį kai nueinam visus vaikus apstumdo jei tik prie manęs prieina. Tai dabar laukiam kol šitas etapas praeis tik aišku negalima to toleruoti.

Na atrodo aš taip daug jam dėmesio skiriu ir jam tikrai neturėtų kilti praradimo baimė.... Mes visur važiuojame kartu, einame kartu ir t.t. Visada jis apkabintas, pamyluotas, išbučiuotas...



Aš galvojau, kad čia jam toks pavydas, kad tėčio nėra . Anksčiau taip nebūdavo . Na pvz.per paskutinį balių jis pamatė, kad aš šoku, pribėgo verkdamas prie manęs ir pradėjo rėkti, kad jis nori šokti su manimi. Nesakė, kad čia jo mama ar dar kaip nors, bet tik RĖKĖ, kad man galima šokti tik su juo . Aš jį pasodinau ir pasakiau, kad kitą dainą šoksiu su juo. Atrodė, kad jis viską suprato, kaip džentelmenas mane palydėjo į "šokių aikštutę" ir atsisėdęs ant lovos taip graudžiai verkė į mane žiūrėdamas....



Savo žaislais Eividas labai noriai dalinasi. Na jei žaisliukas naujas tai jau niekam neduos, bet jei jo gražiai paprašysi tai trumpam "paskolina"
Na vaikų tai prie manęs jis irgi neprileidžia, darželyje visiem aiškiai pasako, kad čia jo mama ir niekam jos neduos Šitą pavydą tai aš suprantu, bet ar čia yra tas pats kaip pavydas suaugusiems žmonėms (ypač vyrams), kuriuos vaikas mato nuo pat gimimo???

Man tai atrodo, nesuk tu sau galvos, visiems vaikams taip būna. Aš neišsiskyrus ir mažius (dar nėra trejų) dar turi brolį, ir tai jam visai netrukdo manęs pavydėt Pavydi sau, ir tiek Pvz. jei eina mama ir tėtis, tai ranką duos tik mamai, o tėčiui - ne. Netgi pareiškia - nejiesk manęs, nedosiu jankos Kažkada neseniai aš atsisėdau vyrui ant kelių, tai mažius kaip mat atsirovė ir atsisėdo ant kelių man - nu jis viršininkas, supraskit, žmonės Jei mama su broliu šnekasi prieš miegą, būtinai reikia sudalyvaut, mat broliui mes irgi pavydim
Aš tai nedarau iš to tragedijos, vyresnėlis irgi taip elgėsi, kai mažiukas buvo Ką jau ten, Karlsoną skaitėt? Ten Mažylis norėjo vesti mamą, nes kaipgi vesi nepažįstamą bobą?

Praeis

Na lauksiu šios dienos....

Kažkada skaičiau, kad berniukas įsimyli savo mamą ir pavydi net savo tėčiui, tai yra normalu. Man susirūpinimą kelia tai, kad mano trimetis labiau myli tėtį nei mane, savo mamą. Tai kaži čia jau gėjus ar dar išaugs .

Oi mažulka tu ten dėl gėju geriau nenusišnekiek ne duok diėve

Ar tik tėčiui nesupavydėjai ?

Sveiki, pas mus irig iskilo, mano manymu, labai dideles problemos. Dukrai 3.4 metu, aisku, "perdetai" myli mama ir nieko kito, dar biski broli, teti myli, kai reikia pazaisti ir padukti, na cia manau, gal ir visai normalu. Bet problema tame, kad mergaite, nenori eiti i darzeli, cia gal irgi "normalu" gi daug kas nenori, bet pripranta, o mes - ne.
Rytais kyla didziausios tragedijos, derybos, maladavimai, kad tik nevesciau. Ji nerodo kapryzu, bet verkia "kruvinom" asarom ir sako, kad "mamyte labai nenoriu i darzeli - noriu buti su tavim". Aisku isvedam, jau kelios dienos parsivedu nusiverkusia, patinusiais paakiais ir nevalgiusia visa diena. Aukletoja, jau truputi pykti pradejo, nes beveik visa diena prazliumbia, nenori miegoti, nenori valgyti, nenori eiti i lauka, o nori tik MAMOS! Namuose irgi: aprengs ir nurengs, tik mama, pavalgidins - mama, paduos ar paims ka nors, tik mama. Tetis gali sakyt, teisybe, o mama gali kalbet nesamones, bet pritars visad tik mamai. Jei vaiksto basa, tai tik todel, kad mama, taip daro ir t.t. Suprantu, kad gimus broliui jam skiriu daugiau demesio, bet as samoningai stengiuos jos "nepamirsti", viska darau su ja, net "pasitariu" ir stengiuos visur veztis kartu, kuo daugiau buti, tik su ja.
Per miegus nakty kartais pradeda verkt ir sapaliot "mama... noriu mamos".
Man jau labai neramu del tokiu jos stresavimu, o kaip elgtis nebezinau
Gal nebevest i darzeli? Gal nekreipti demesio ir buti grieztai? Bet, kai ji griebia uz rubu ir maldauja, kad nerengciau, apsikabina ir suspaudzia, kiek jegu turi... na man irgi sirdis neatlaiko...
Pasakiau, kad sendien "mamos diena" ir bus balius, tai susigraudino, pradejo verkslenti, apsikabino ir nieko nepasake Gal jau jai "mama" pasidare skaudi tema?
Labai noreciau isgirsti profesionalo komentaru.

..paskaiciau, ir kazkaip lengviau pasidare - ne vieniems mums tokios problemos musu mazius, tai net nakti atsibudes varo atsigult per viduri tarp mamos ir tecio; kartais ne visai dar ir atsibudes buna o jei mama su teciu susiglaude buna, tai rekia, stumia kol isispraudzia per viduri ir pradeda kojom teti spardyt...
...viskas kaip ir butu suprantama - tai naturalus augimas, brendimas..
bet kaip teisingai elgtis? nekreipti demesio ar duoti daugiau demesio? gal slepti svelnesnius santykius su teveliu? kaip ishsisukt is sitos situacijos maziausiai traumuojant vaika?

Maniškis iki 3 metų taip elgėsi, dar ir dabar (tik kartais) ateina pas mus į lovą ir spraudžasi būtinai tarp manęs ir vyro . Na ir nieko pasislenki per miegus ir toliau miegi, vyras net refleksą išsiugdė, per miegus užklodavo vaiką . Ryte prabundi, žiūri jau pasidauginę miegame . Tos problemos nesprendėme jokiais būdais , ji išsisprendė tiesiog savaime . Perkraustėme vaiką pas sesę į kitą kambarį, į naują lovą. Dabar jeigu naktį ką susapnuoja, tai ir atbėga, bet tikrai labai retai .

Pas mus irgi analogiškai, nors maniškei dar tik 2,6m., bet tik mama viską gali padaryti, ir batukus numauti ir aprengti, ir net neša tik mama gerai, tėtukas taip nemoka .
ir darželis skaudi tema....

kaip matau, specialistai čia nelabai lankosi
nu mums irgi pnš problemėlė-ne problemėlė. mažytis edipo kompleksiukas taip sakant mums 5 metai. tikiuosi, kad sūnus paūgėjęs atras kad ir kitos mergaitės gerulės, ne tik mama ir močiutė

maniškis pyksta ant tėvo (na daugiau kaip ir nėra labai kam pavydėt ), tiesa, pavydėjo mažam leliukui, žvelgė TOKIU ilgesingu žvilgsniu ir prašė padėt jį TOKIU sunkiu balsu , kad teko taip ir pasielgti...
man ir to pačio vaiko gaila, apsiverkia, jei lovoj ne prie jo prisiglaudžiu, o prie vyro miegam trise kartu, bet anksčiau tas pavydas toks stiprus nebuvo...ir kalbinam jį, kad mes jį abudu mylim, ir mama myli tėtį, ir kad tėtis labai geras, ir kad be tėčio nebūtų ir jo...niekas nepadeda, niekaip nenori tėčio įsileist į tą meilės trikampį...nekalbu apie tėtį, kuris gauna lupt, jei mane apsikabina


oi mažulka prajuokinai su gėjais : greičiausiai tai toks neišaugs, tiesiog turit labai gerą tėtį įtariu jei mano vyras normaliai užsiima su vaiku, jam mamos nebereikia, mokslininkų yra įrodyta, jog vaikams labiau patinka bendraut su tėčiais, ypač žaisti, nes jie dinamiškesni, nuoširdesni ir labiau atsipalaidavę :

Na jei nėra specialistų, tai nors pačios galime bėdą palukštenti

Mes jau su šita problema baigiam išsiskirti . Na mama - vis dar mergina, bet jau nėra tokio pavydo .

Na mano ir variantas truputį kitoks ( mes juk tik dviese gyvename) .

Va tik vakar jis man pareiškė, kad nenori, jog aš jį iš darželio paimčiau. Jam dabar užsireikė TĖČIO . Kaip jam išaiškinti, kad tam tėčiui visiškai jis nerūpi

jooo, kaip diena-naujiena kad nerūpi, tai nereikia aiškinti, nors ir tiesa tai būtų... tėtis labai užsiėmęs ar kaip ten reik sakyt jokiu būdu ne bjaurybė

Sitokia situacija vadinama edipo kompleksu pagal Froida...Kada vaikas pavydi savo mamos teciui..

žinom žinom kaip tai vadinasi

as viska skaiciau skaiciau

ir net nebezinau

daug panasiu situaciju i mano, tik mes gyvenam jau seniai nebe su teciu o su draugu

ir mazius tuoj bus 4 su manim elgiasi graziai, o kai yra daugiau aplink kitu zmoniu - tai jam visi blogi ir tik jo mama pati geriausia ir visoms mano mintims pritaria ir neduok dieve kas noprs man papriestarauja tas is kart uzsidega ir vos ne saukia - kad mama gali mamai gailima ir tik taip taip taip
vajei vajei

gal cia tikrai kaip mamos sako edipo kompleksas////

nu čia gal ne visai tai
edipas-na žinot tą, kuris vedė mamą ir nužudė tėvą.
tai jo kompleksas yra kai berniukas pavydi tėčiui ar draugui savo mamos. pavydi kaip vyras. maniškis mane net pabučiuoja demonstratyviai vyriškai, tipo čia mano ir nelįsk :lotuliukas:tokie berniukai sako mamai "aš tave vesiu"(na maniškis taip nesako, nes nelanko daržo ir nelabai supranta tų visų vedybų-meilių-seilių peripetijų)