Sveikos,

kartais būna taip, kad viena pusė (susidarė įspūdis, kad dažniausiai toji pusė yra moteris) jau nori vaikelio, kita - ne, nes jaučiasi nesubrendusi, neturinti pakankamai lėšų išlaikyti šeimai, dar neatsilakstė ir panašiai.

Kaip sakė viena ginekologė: vyrai niekuomet nesijaus subrendę vaikams, jiems vis bus per anksti ir per anksti. Jos nuomone, jei moteris jau nori vaikelio, ji turi pilną teisę imtis veiksmų (nustot vartot kontraceptikus, t.t.) norimam tikslui pasiekti.

Kažkada vienam moteriškam žurnale skaičiau panašų straipsnį, kurio pagrindinė mintis yra ta, kad moteris pati renkasi, laiką kada pastoti.

Galvoju, kaip tokiu atveju turėtų pasielgti moteris, stengtis įtikinti ar paruošti vyrą morališkai šeimos pagausėjimui; tiesiog nustoti saugotis ir palikti viską savieigai;
galbūt moteris turėtų kantriai laukti kol vyras tam žingsniui subręs (metus, 2, 3 ... n, čia kažkuriuo momentu gali pasidaryt panašu į mazochizmą) arba ne, skirtis ir ieškoti kito vyro (nors su esamu santykiai puikūs), kt.
Žinoma, galima primastyti įvairių būdų man pačiai atrodo labiau priimtinas variantas, kai vaikelio pradėjimas yra abiejų pusių sprendimas...ką manote jūs?

Tai aisku, kad geriau kai to nori abu, cia idealus variantas, bet buna gi kartais, kad vyras nenori, nenori vaiku, o zmona pastoja, pagimdo ir jis po to staiga tiesiog dievina ta vaika Bet buna ir atvirksciai, bet jei moteris pati save islaikanti, ir subrendusi tureti vaika, tai kodel gi ne?

asmenishkai manau, kad nebus ishvengta atveju, kai moteris "nusprendzia ir pastoja", nes siuo atveju svertai jos puseje, bet esu shventai isitikinusi, jog vyras turi teise dalyvauti priimant sprendima.. ir mazhu mazhiausiai nesazhininga nepaisyti jo nuomones, JEIGU dar galima rinktis. t.y. jeigu tai ne netychiukas..

Zinoma, kad vyro zodis siame reikale svarbus. Tik mes, moterys, turim daug gudrybiu pakeisti jo nuomone. Svarbu subtilumas ir niekur neskubeti. O pastoti, kai vyras nusiteikes priesiskai, manau, gana rizikinga. Ypac, jei moteris nenusiteikusi likti viena su vaikeliu.

as niekada nedaryciau pries savo vyruko valia...nezinau...musu santykiai netokie...gal lengva man taip sneketi kai jis pirmas uzsimane leliuko!

Sari, gera tema retorikai
Vyrai... teisinga ta mintis buvo apie jų "niekados" subrendimą... Žinoma ir ačiū Dievui, kad ne 100 % (tai liečia abi lytis).
Optimalus variantas subręsti kartu naujai gyvybei, kartu pajausti orgazmą, kartu plauti indus, kartu mėgautis vienas kitu... Kaip dažnai ir ar pas daug ką TAI būna.
Jei mano vyryas nenorėtų vaikų, aš manau, kad tikrai ir pati nenorėčiau nuo jo pastoti. Gal ir gyventi kartu nebenorėčiau. Kodėl? Skirtųsi mūsų tolimesni tikslai, norai. Kam kankinti vienas kitą "noru/nenoru"?

O mano tikrajame gyvenime aš savo mylimajam pasakiau, kad nebevartosiu KT ir jei jis nori saugotis - teks pačiam, rinktis yra iš ko: prezervatyvas, nutraukimas, susilaikymas
Šiuo istoriniu momentu abu norime vaikučio ir nenuleidžiame rankų

As kaip ir Tushka, pranesiau, kad nebegeriu KT ir tegu sprendzia pats - saugotis ar ne. Jis zino, kad esu moraliskai pasiruosusi tureti vaikiuka ir labai to noriu. Atrodo, pats jau irgi nori

Man tai pat priimtinesnis variantas, kai dėl vaikelio nusprendžia abu.
Aš savo vyrą taip pat informavau, kad jo teisė rinktis- ar mes jau norime, ar dar ne, nes aš jau pasiruošusi. Pasirinkimas buvo aiškus- dvi atžalėlės
Na, o kaip jūs manote, ką daryti tiems vyrams, kurie nori vaikučių, o žmona "nepasirašo" ? Netyčiuko juk padaryti nepavyks, kaip kad gali moterys, jei vyras ir nenori?

sari, tu teisi, aš irgi manau, kad didesnė iniciatyva dėl vaikelio dažniausiai iš moters pusės.Teoriškai turėtų abu dėl to nutart, bet praktiškai tai sunku, retai taip sutampa, todėl dažniausiai didesnė kažkurio vieno iniciatyva priartina kitą prie tos minties ir
Mano 1 ir 3 vaikelis -labiausiai mano iniciatyva (pirmo vyras dar būtų taip neskubėjęs ), antras gavosi mums abiems neplanuotai , o dėl trečio (jau antroj santuokoj) sprendimas priklausė faktiškai tik nuo manęs, vyras sakė, kaip nori, taip nuspręsk, man visaip tinka , o ir mano charakteris toks-ko noriu, tą gaunu , net jei ir grumtis ar gudraut reikia , sunkumai dar įdomiau, būčiau vistiek kaip nors susiorganizavus , jam nesuprantant. Man atrodo, kad moterys drąsesnės tuo atžvilgiu , jei būčiau svyravus, vyras būtų juo labiau svyravęs, bet, kai matė mano drąsą, pasiryžimą, didžiulį norą, spindinčias akis, pamačius nėščią ar -pradėjo dar labiau gerbt ir palaiko mane už tokią iniciatyvą

O villte teisi dėl to, kad rizikinga pastot prieš vyro valią (ypač dar nesusituokus ar jo gerai nepažįstant ), bet čia jau kita tema

Mano vyras taip pat pasakė, kad gal ir laikas turėt antrą (nors pirmam jau net septinti eina). Žinoma aš norėjau, kad maniškis manęs prašytų (ant kelių atsiklauptų ), bet realybė yra tokia, kokia yra. Paklausus jo apie antrą, pasakė, kad gal ir metas. jei nepaklausčiau, ar išvis ateitų tokia diena, kai užsimanytų jis...Ai, dabar planuojam ir viskas

Tik ABU...

Tureti vaikeli mes su vyru nusprendem abu vienu metu... Kazkaip abu uzsigeidem, kad laikas i si pasauli paleisti musu meiles irodyma Is kart mums nesigavo Kad vaikiukas apsigyventu mano pilvelyje prireike mazdaug puses metu Bet teigiamas nestumo testas buvo didziule svente abiems
manau, kad ir vaika mano vyras taip myli vien del to, kad zinojo, ka daro, kam pasiryzo
Dabar jis antro dar nenori ir sako, kad netyciuko taip nemyletu, kaip pirmosos

Pas mus stabdis esu as
Maniskis jei sutikciau 5 eiles apie peciu vaikiuku apsiperetu...as irgi nieko pries, jei jis pats pasigimdytu... o ir be mano zinios man padaryti leliuka visai butu juoku darbas...nenaudoju jokiu KT...bet tada jau jam gerai nesibaigtu kad tai mane isdure... Vien prisiminus kaip pirma gimdziau nekyla noro antra karta ta isgyventi. Baisu ne pats procesas, o atmosfera gimdykloje, nebent gimdyciau namie... maciau yra knygute gimdymas namuose Nukrypau, sorry

na, tai reikia kito gydytojo ir galbūt..vyro šalia , tai nėęra reikšmingiausia mintis gimdant, gali akcentuotis sau kitką, kas malonu, nėra viskas vien tik juoda

as labai laukiau kad vyras pats pasakytu, kad nori vaikucio bet kazkaip susisviete, kad taip dar ilgai nebus, o laukti as neonoiu, tai subtiliai karts nuo karto uzvesdavau tema apie , kad po truputi, svelniai pratintusi niekada nesake nieko pries, bet ir labai nesvaigo ta tema.. nors noretusi kad svaigtu... dabar jis mato kaip as svyciu budama su brolio dukryte, kaip mes dukstam ir kokia as laiminga. kartais labai maloniai nustembu kai kalbu apie savo ateities planus, kaip cia darba pasikeisti, ar istoti i antra aukstaji vienu metu, tai jis nustemba: 'palauk, o kaip ', zodziu, jo planuose leliai jau yra ir syspsosi iki ausu kai ta tema palieciam, bet svaigstu cia as gal jis irgi svaigs kai sulauksim

jei sau atrodysi ypatinga, šauni-taip ir bus, kitas to už mus nepadarys, aišku, noris malonaus paguodžiančio, padrąsinančio žodžio, bet čia irgi nuo gydytojų priklauso, vienam tai tik eilinis darbas, kitam-stebuklas-vaiko atėjimas pasaulin, mes labiau viską sureikšminam, nes mums tai vienkartiniai atvejai (gimdymas) idealizuojam nei tie, kurie tai mato kasdien po kelissyk.
Gal reiktų atskirą temą užvest
Aš sau jaučiaus per gimdymus ypatinga, kažkiek irgi buvau nusivylus medikų dėmesiu, nes įsivaizdavau viską tauriau ir pan., man -pasaulinio mąsto įvykis, o jiems... , bet tai tik smulkmena, daug kuo gyvenime nusiviliam, realybė yra tokia...

Nusprendėm abu , vaikas gims iš didelės meilės

Tiesa mintį daviau aš nes ne vyrui gimdyt gi, laiką renkuosi aš

xi xi xi- jums tik atrodo, kad tai jūs kažką sprendžiat ar planuojat- iš tiesų tai lialius nusprendžia laikas jam jau į pasaulį ar ne... nelaikas- neprisišauksi, laikas- nebesustabdysi

nusprendem abu kad norim ir siekiam tikslo

Aisku, kad tik abu, pas mus buvo taip: as pasakiau vyrui, kadbijau jis man atsake - "tai didziausias stebuklas ka gali mums dovanoti Dievas"
dingo ir baimes, atsirado begalinis noras tureti nuosava pilvuka ir po to mudvieju dziaugsmeli

kai kalbedavau apie antra , o tai buvo jau gal pries metus, mano vyrelis vis issisukinedavo ir aiskindavo kad dar ne laikas, o kai pries kelis men gydytoja pasake kad antro gali jau ir nebebuti, tai pasidare neatpazystamas, jau dvi dienos po suplanuotos nakties siulesi testa nupirkti ir taip meiliai suoke i ausi: gal tu jau ?

Aisku idealiausia, kai noras abipusis. Dabar mes abu labai norime, aisku man atrodo, kad as vis tiek labiau
Bet tikrai yra situaciju, kai pilnai pateisinu moteris, kurios suplanuoja savo iniciatyva.

Labai aciu jums, moterys, uz palaikyma! jauciuos, kad ne viena esu.
Bet stai, ka mano smegenine isvyniojo siandien: o ka as pasakysiu gydytojai, kuomet nueisiu pasirodyti su savo nestumu, kai jinai paklaus, ar as naudojau KT? Kada pabaigiau? Juk negaliu pasakyti gydytojai ta pati, kaip ir vyrui, t.y. kad as vartojau KT ir vis tiek pastojau!!! Tokiu budu mano planas isaiskes. Manau, kad mano idejinis vezimas klimpsta.

Juk moteriskes ir gerdamos kontraceptines pastoja Na sakyk viena karta pamirsai isgert, o ka juk ji taves tom tabletem nemaitina, o buna visko pasitaiko
Tik meluok visiems ta pati....

Na, as tik pamislinau, kad jei darys tyrimus, tai juk uzrasines mano nestumo "istorija", kad veliau, jei kokia komplikacija ar kas(neduokdie), tai greiciau galetu rast priezastis. O ar jusu registruojant gydytojas niekad neklause smulkmenu apie pastojima, juolab jei buvo vartotos KT? Uztat as ir galvoju, kad minu pati sau ant mazo pirstelio, bemindzikuodama is sutrikimo. Nekasdien sumeluot tenka tokiais mastais, nekasdien gi ir nescia.

Klausia tokio klausimo, net ir prasidejus gimdymui, ar saugojotes nestumo, kai pildo dokumentus. Atrodo, koks gi dabar skirtumas, gimdau ir tiek. O tuo metu dazniausiai vyras buna, jei atveza i ligonine, dalyvauja gimdyme.

Siaip nelabai geras dalykas slepti nuo vyro, gali ir vaiko likimui tureti itakos..... Ar bandei issiaiskint, kodel jis nenori vaikuciu?

Zinot, merginos, mes cia vienos sau diskutuojam, o vyru nuomones ir neisiklausom. Pries kuri laika as irgi svaigau, kad man reikia vaiko cia ir dabar, ir labai rimtai kalbejomes su vyru. Tada jis pasake zodzius, po kuriu as pakeiciau savo pozicija. Jis pasake "Juk as taip pat turiu teise spresti, kada mes turesim ". Susimasciau apie tai tik tuomet, kai sia minti "igarsino" butent mano mylimas zmogus (o anksciau man irgi atrode, kad as laisvai galeciau suplanuoti ir pati).
Be to, dar pagalvojau, o jeigu as vyrui sakysiu, kad geriu KT, bet ju negersiu, o pastoti vistiek nesiseks, juk man bus labai sunku su tuo susitaikyti, noresis kam nors pasiguosti, ypac artimiausiam zmogui, o nebus kaip, nes visi juk galvos, kad as tebegeriu vaistus.
Sitie du argumentai mane sustabde. Na bent jau kuriam laikui

P.S. Bet nepaisant to, ka cia surasiau, manau, kad kiekviena moteris turi spresti pagal savo situacija

Saari tu tikrai teisingai nusprendei, nepergyvenk ir lauk to mazo stebuklelio, o kai jis atsiras viskas susitvarkis. As budama tavo vietoje pasielgciau taip pat, net nedvejodama, man tureti vaika svarbiau uz viska ir net nesiruosiu del kazkieno "kvailu" atsiprasau uz issireiskima kaprizu jo atsisakyti, o veliau galbut neduok Dieve jo isvis nesusilaukti. O del gydytojos, tai kaip cia jau kazkas minejo, pasakysi, kad pamirsai pora tableciu ir viskas, cia ne jokia ne problema.


Kasiopeja suprantu labai gerai ir tave, kad tu myli savo vyra ir jo nuomone tau svarbi, bet jei tu neturi problemu su vaisingumu, o tikiuosi taip ir yra, tai gali laukti. Bet jei problemu yra, arba spaudzia amzius, tai tada bent jau man, tai butu tiesiai sviesiai nusispjaut ant jo nuomones kada jis nori tureti vaika, o jei jam netinka ir jis nesupranta kaip tai TAU yra svarbu, tai ir tegu ciuozia i visas keturias puses, toks vyras bent jau man NEREIKALINGAS. Sorry us kategoriskuma ir jei ka izeidziau.