Šiandien prasideda 12 savaitė kai laukiame mažylio.

Su vyru nusprendėme susilaukti mažylio. Pirmas kartas buvo nesėkmingas, praradau kūdikėlį 11 savaičių. Bet šiandien esu laiminga.

Vieną rytą sumąsčiau padaryti vyrui pusryčius, ko paprastai nedarau, nes labai jau mane pykina. Tik pasiekus virtuvę, taip pasidarė bloga, kad vos pasiekiau savo lovą. Ilgai verkiau, kad vėl ir vėl man bloga ir negaliu savo vyro palepinti...
Gulėjau lovoje ir mąsčiau: motinystę taip aukštai iškelia, sudievina... Ir kodėl niekas neparašo knygos apie tai, kaip yra bloga neštumo metu, ko gali tikėtis ir ką reikėtų daryti?

Aš suprantu, dievinu ir laukiu, kada galėsiu pajausti savo vaikelį pilvuke, kada jis gims, bet šiandien aš grįžau po mėnesio į darbą (nes buvo "gresiantis": truputį per daug pakėliau ir atsisluoksniavo, kraujavau) Teko 2 savaites gulėti ligoninėje ir dar 2 namuose. Gydytoja nenorėjo išleisti, bet jau norėjau greičiau sugrįžti į savo ritmą, bet koks čia ritmas kai ryte vos išlipi iš lovos ir bėgi vemti, tąso, tąso ir galiausiai po 10 minučių išsivemi. Po to iki pietų vaikštau su bloga nuotaika ir apie maistą net galvoti yra bloga. Po pietų nuotaiką pagerėja iki vakaro kol vėl reikia eiti į "pačią maloniausia vietą" - tualetą. Aš ten jau net suoliuką pasistačiau, kad turėčiau ant ko rymoti...
O kur dar didžiulės krūtys, kurias skauda ir negalima prie jų net prisiliesti, bėgiojimas į tualetą su pilna šlapimo pusle...

Sakė, kad tai turėtų greitai baigtis, bet manęs tai neguodžia, nes man vis dar bloga. Net baisiausiam košmare nesapnavau, kad bus taip bloga, bet juk viskas dėl stebukliuko, kuris po 6 menesių turės gimti. Kaip bebūtų bloga, aš viską galiu!

mes moterys ir mes viską galim
stiprybės tau, tikrai viskas greitai pasibais visus rytinius blogumus pakeis augančio pilvelio spurdėjimas ir kraitelio pirkimo džiaugsmas

pati nepatyriau to "košmarėlio"...bet tave užjaučiu ir suprantu...galėsi savo mažuliui papasakot kada kaip kankinais kad jį turėtum
Sėkmės

Labai tave suprantu irgi rytas prasidėdavo ne pačiu mieliausiu ritualu ale va nuo 16sav kaip ranka nuėmė ir viskas, tada pradėjau jausti malonumą laukti savo džiaugsmo nors ir tada labai laukiau ir džiaugiausi kad esu

Dar truputeli pakentek, ir viskas pasibaigs (as pati netikejau, kad tas kosmaras kada baigesi ). Pamatysi, kaip bus smagu kai pageres. O kai pajusi pirmus judesiukus ...

Ne vyrą, o tave ir būsimą jūsų kūdikį reikia lepinti.
Labiau mylek save ir savo į pasaulį ateinantį kūdikį...

ka galiu tau pasakyti stiprybes ir istvermes pykinimas liausis ir galesi dziaugtis savo pilveliu kuriame gyvena begalinis gyvenimo dziaugsmelis tai mazutis zmogutis.

visom keturiom pritariu

Oi kaip tave suprantu. Man budavo bloga nuo ryto iki vakaro, vos prasibusdavau- pykina, o ir uzmigdavau su asarom akyse, nes istisai tasydavo. O jeigu prasibundi nakti i tualeta, tai vel viskas is pradziu . Kiekviena diena laselines, svoris krito, ligonine... Paskui gydytoja israse leidziamu vaistu, kai jau bus tikrai bloga, tai pati sau leidausi... Ir pasibaige visa tai tik antroje nestumo puseje. Gydytoja sake, kad tokiais atvejais jau daromas nestumo nutraukimas, nes kyla gresme mamos sveikatai, bet as kategoriskai atsisakiau ir dabar dziaugiuosi savo stebukliuku, labai aktyvia ir guvia mergyte. Pakentek, tikrai verta . Stiprybes jums.

Labai ačiū visom už palaikymą.
Šiandien jau mums prasidėjo 26 savaitė.
Tikrai yra nuostabu lauktis vaikelio. Tai neapsakomas jausmas.
Noriu pasakyti, kad per savo neštumą nepamirštume ir savo vyrų, nes aš be savojo tikriausiai neišgyvenčiau. Jis nuostabiausias. Atrodo, kad tik mes norime dėmesio ir užmirštame juos. Jiems taip pat yra sunku kai mato besikankinančią mamytę ir niekuo negali padėti. Mano vyrui tai yra sunkiausia.
Mažylis dažiausiai įsisiaučia tada kai aš jau snuduriuoju ir noriu miego. Kai prisiglaudžiu prie vyro ir jis jaučia labai stiprius judesiu, negali suprasti kaip aš galiu miegoti (nors man ir skauda), bet be to negaliu jau gyventi.
Beveik viską darome kartu su vyru. Mums po 25 bus rudenį, bet visi draugai (ypač jo) labai pavydi ir sako, kad jau pririštas ir t.t. O mano vyras sako, aš jų nesuprantu, kaip gali būti kančia kai jauti kūdikėlio širdies plakimą, judesius, kai žinai, kad su kiekviena diena artėja stebuklas prie kurio pats prikišai rankas.
Linkiu visoms mamytėms gyventi meilėje ir supratime savo šeimoje, nes tik meilėje gimsta šie nuostabūs stebuklai.

Visada jūsų besišypsanti J.

Sėkmės jum laukiant savo mažo stebuklėlio

kĄ TIK BEPERSKAITAU - VISKAS LABAI GRAŽU IR MIELA!!! O man atrodo kad besilaukiant to mažo stebuklėlio, to meilės angelėlio, net pykinimas turėtų būti mielas...

oi,mergytes,laukiu ir as kada praeis tie pykinimai ir tasymai,kada galesiu dziaugtis auganciu pilveliu,lauksiu judesiuku,zydesiu,busiu zaviai besilaukianti mamyte.....svarbiausia rami,besisypsanti ir mylinti bei mylima....

Labai būna svarbu, kad palaikytų tėtukas- rūpintusi ir palepintų

laikykytes mamos...mum irgi visko buna,bijau net valgyt....

Perskaičiau J. žinutę ir tiek daug panašumų radau. Net susigraudinau skaitydama, bet ne todėl, kad ši moteris taip kankinosi, o todėl, kad privertė mane pažvelgti į save ir prisimint būsimą tėvelį - savo vyrą. Išties juk mes tik norim,kad jie mus lepintų, rūpintųsi ir pan. Ir dažnai nesusimąstom, kad ir jiem sunku, ir jie nervuojasi, bijo, išgyvena ir už save, ir dar už mamą...
Pasistengsiu mažiau skųstis savo vyrui ir apkrauti jį bloga savo nuotaika. Man, kaip ir J. pradžia nėštumo yra baisi - gresia persileidimas, pykina rytais, vakarais, naktim - vos ne 24 val.per parą. Prabundu naktį nuo to, kad pykina, esu labai irzli, dažnai apsiverkiu ir vis išsilieju ant tėvelio...tai taip nesąžininga.
Mano vyrą, kai sužinojo, jog laukiuosi ištiko lengvas šokas - mes taip seniai planavom vaikelį, taip jo laukėm, kad jis bijojo patikėti pirma laiko,bijojo apsidžiaugti, o po to nusivilti...Ir net dabar kai mane pykina, kai raitausi iš skausmo dėl pilvo skausmų, kai gydytojai prižiūri, jis bijo...ne patikėti, o suprasti, kad tikrai turėsim savo leliuką.Tokį, kokius matom pas kitus žmones, kokį matom žurnaluose ir per televizoriu...
Mano vyras dabar guli ant lovos ir skaito"Tavo vaiką" ir taip gera žinoti, kad jis šalia...todėl tikrai pasistengsiu,kad dažniau ( nors ir pro sukąstus danti) jis matytų mane besišypsinčia...

Ačiū J.už žinutę...Sėkmės Jums.

Tai kad ne tik rankas, ko gero

jooo,ir as visa tai patyriau,bet dabar tik geri prisiminimai liko o ir temeles autore jau tikriausiai supa ant ranku savo stebukleli

taip taip jau buna puikiai tave suprantu as patyriau ta pati
bet mes MOTERYS ISTVERIAM

suprantu visas,zinau kiek tenka iskesti,buvo labai bloga bet viska atperka kudikelio sypsena

Labai tave suprantu,nes pati taip jauciausi.Istvermes tau

Stiprybes

aha ir a zinau ka reiskia:) mums ir dar tik 13 savaiteliu o pykinimas niekur nedingsta,kartais buna taip sunku,kad net paverkiu bet nieko tikiun ka praeis

Laikykites visos kurios nekaip jauciasi. Tuoj jus supuosite savo aukselius ir tada nieko neprisiminsite.

Viskas bus gerai, neprarask vilties

Nuo pirmos nestumo dienos kankina yvairus negalavimai, ir taip norisi pasiskusti...
Siaubyngas pykinimas, vemimas, nugaros skausmas, kirksniu skausmas(siaubyngas) gaktikaulio skausmas, padidejas plaukuotumas, nemalonus kuno kvapas, mieguistumas, apatija, kai kurie depresijos pozymei, su didziule pagarba ziuriu i nescia moteri, ir tik dabar suprantu kaip istikruju sunku buti nesciai, laikykites merginos,stiprybes visom!
Ir lengo jums gimdymo!

Papildyta:

labukas visoms,galbut ir as nezinau dar nes nerodytu testukas pabandem dar karta nes pries 2men man padare abrazija nes nesivyste nestumas manau del antibijotiku buvo jau 11sav pravemiau siaubingai numetus buvau6kg gulejau su lasalinemis ligoninej brrrr baisu prisimint bet tikiuosi jei jau uzkibs sy karta bus biskas nes su pirma dukryte kuriai jau beveik 6metai viskas buvo

sekmes jums

bet buvo verta kenteti,ar ne.

Sekmes

Oiiii kaip negera... Bet taip gera palieka cia pasiskaicius. Zinau, kad man taip ne vienai ir tai mane padrasina, palaiko

jau nieks neatsakys i si klausyma,nes rasynio autore neprisijunge jau nuo 2007metu

manau visus blogumus atperka supratimas, kad vaikas sveikas ir jau gimes:) laikykites

Svarbiausia nusiteik optimistiskai ir viskas bus gerai
man irgi daug bedu buvo, pirmus tris men. labai bloga savijauta buvo, paskui rado nesciuju diabeta, o dar struma, trachikardija, gale spaudimas pradejo labai kilti pirmus men. gydytojai tik ir siuntinejo nuo vienu pas kitus po darbo kiekviena diena eidavau dar kokiu tyrimu, konsultaciju del diabeto turejau istisai sedet ant dietos, kad nepakenkt mazyliui, budavo kartais sunku ir apsizlimbdavau, bet paskui susiimdavau, juk man negalima nervuotis juk tai irgi jam kenkia ir stengdavaus veikt ka malonaus, visur vaziavau, keliavau ir gime sveikutele nuostabi mergyte kaip gydytoja sake, viskas baiges gerai del to kad as stengiausi nepasiduoti ir optimistiskai i viska zvelgt
o dabar pasimirso visos bedos, ir liko daug, daug dziaugsmo
NEPASIDUOK pamatysi, rezultatas atpirks visas pastangas

Apsiziurejau kad temos autores jau senokai nesimato bet gal mano zodziai pades kitom kntriai laukti savo stebuklo

Juk visi sie pykinimai ir negerumai ne del ko kito, o del musu vaikuciu Kai supsite ant ranku savo mazyli, visa tai jau busit uzmirsusi

man būdavo labai bloga nėštumo metu. Persileidau. Dabar galvoju, kad būčiau milijoną kartų baisesnius blogumus iškentus...

užuojauta...

mielosios mamytukes ir ne tik
jei tik turite minutele laiko, labai prasau jusu uzpildyti sia anonimine anketa nestumo nutraukimo tema, buciau jums labai dekinga
http://www.manoapklausa.lt/apklausa/248276083/1/697654324/