Patarkit, prasau, mano sesiametis labai domisi laiduotuvemis...Na, noretu pamatyti. Seimoje artimiausiu metu niekas nemire.Vyro tevas mires seniai, pries 15m., nuvaziuojam ant kapu, pasikalbam. Bet jis nori pamatyti savo akimis kas vyksta. Kaip elgtis? Nuvesti kur nors i laidojimo biura? Ar cia tik smalsumas? Neseniai mane nustebino, nes nupiese kapa...Ar jis cia savaip sprendzia gyvenimo ir mirties klausyma? Ka apie tai manote?

Jei taip elgtuusi mano vaikas, be jokiu ishlygu vesciau pas psichologa. Galbut tai tiesiog smalsumas, o gal ir kazhkas rimtesnio. Tik specialistas galetu atsakyti, kodel vaika domina tokie dalykai.


P.S. Gal pabandyk cia pat, forume uzhduoti klausima psichologei. Galbut ir kitoms mamoms butu idomu, ka shiuo atveju sako specialistas? Sekmes.

Nu, gal nereik taip skubeti su tais psichologais... Vaikas pamate multika ar knygute paskaite, ar draugas papasakojo. Ir smalsu pasidare. Jis menkai isivaizduoja, kas yra mirtis, kad mirusiojo niekad nebepamatys, kad pats tures mirti. Mirtis, laidotuves vaikui kazkas paslaptingo, romantisko, idomaus.

As tokio amziaus su drauge irgi zaisdavau laidotuves. Paskui zaisdavome, ka esame "aname pasaulyje". Mums tai budavo tas pats, lyg "kitame mieste".

Miau

Na, visgi nemanau, kad tai normalu. Palaukim psichologes nuomones

O kas cia gali buti nenormalu, jei vaikas suzinojo apie kazka, kas jam yra visiskai nepazinu ir toliau domisi ir nori issiaiskinti kas gi tai? Po to kai visa tai suvoks, "sudelios viska i savas vietas" ir domesis kazkuo kitu. Aisku, buna visokiu isimciu, bet kokiu atveju, psichologas, aisku, nepakenks. Bet tikrai nemanau, kad tai nenormalu.
Beje, labai gerai atsimenu savo vaikyste. Gyvenau netoli sarvojimo sales, tai mes su drauge, beje panasaus amziaus kaip aprasomas vaikas, smalsumo vedamos kuri tai laika vis eidavom i ta sale ir smalsiai viska stebedavom, kaip kas vyksta. Dabar tai siurpu pagalvojus, bet tada tai jokios baimes nejauciau, buvo tiesiog idomu. Po kurio tai laiko, aisku, viskas baigesi.

Na, ir as nezinau ar tai nenormalu...Gal kad jis skorpionas- jei ko susidomejo, paklause, po kiek laiko, maniau, kad jau pamirso, ale po keliu savaiciu ir vel paklausia...O kodel susidomejo- nezinau: mirciu artimuju nebuvo, i sarvojimo sale reikalo nebuvo eiti.... - nezinau...Nejau kiti vaikai tuom nesidomi? O jei sidomi, tai patarkit ka jus darot ar darytumet? Nuvesti i sarvojimo sale? O jei paskiau nemiegos nakti? Patarkit, jei kas susiduret...arba psichologe atsilieps...

mano dukra buvo sarvojimo saleje ir labai normaliai i viska reagavo,nieko neisigando.po keliu menesiu grizus is darzelio pasakojo,kad jie zaide laidotuves,ji numire ir vaikai nese jai geles

manau,kad vaikui labiusiai rupi tai,kas nepazinta...
net adomas atsikando pazinimo obuoli...
ka jau bekalbeti apie vaikus...
manau,cia jokio psichologo nereikia,tiesiog vaikas nori pazinti pasauli...
mirti kaip ir gimima visada gaube paslaptis...o paslaptis visada kaip nebutu keista mus visus labai domina,tuo labiau vaikus,todel visai nenuostabu,kad domisi...
sakyciau vaikui reiketu daugiau paaiskinti kaip viskas vyksta,suteikti jam daugiau informacijos ta tema,kad greiciau pazintu,gal tada daugiau nebeklausines...

Nedarykit tragedijos. Šešiamečiui domėtis mirtimi yra natūralu. Vaikas suvokia savo unikalumą ir istoriškumą. Nustojus save vadinti "tu", arba vardu ("Algiukas pavalgė"), pirmas klausimas būna apie pradžią (iš kur atsiradau?), o po jo natūraliai seka apie pabaigą. Dažnai kartu pradedama domėtis ir religiniais klausimais (jei šeimoje ar aplinkoje yra religingų žmonių). Vaikai visą šią informaciją privalo "apžaisti", ir nieko čia iškrypėliško ar šventvagiško. Tai didingas gyvenimo momentas, formuojasi žmogaus pasaulėžiūra. Blogas ženklas būtų tik tuo atveju, jei vaikas imtų paniškai bijoti pats numirti, ryškiai pasikeistų jo elgesys, tada jau reikėtų specialistų, tačiau tai jau būtų išgyventos psichologinės traumos pasekmė, o ne natūrali branda.

Aš taip pat pritarčiau minčiai, jog tai tiesiog natūrali branda. Pati auginu šešiametį sūnų ir pasitaiko situacijų kai net neturi ką pasakyti į užduotą klausimą. Tik gal nepatarčiau be jokios priežasties vesti į laidojimo biurą, nes neaiškios gali būti pasekmės. Tiesiog gal kažkaip bandyti paaiškinti šį žmogaus gyvenimo baigties etapą. Mums teko išgyventi didelę nelaimę, turėjom laidotuves, suprantama sūnui kilo daug klausimų. Nors mums suaugusiems ir labai buvo sunku į juos atsakyti, tačiau vienaip ar kitaip pabandėme. To pasekoje, sūnus pakankamai realiai įsivaizduoja, ką reiškia mirtis ir daugiau be reikalo tos temos išvis neliečia.