Aš, aišku, persiprašau, nes joks aš vaikų psichologas, bet patirtį turiu - mano vyresnėlis (tuoj 10 metų) rimtai čiulpė pirštelį ar ne iki 6 metų... Ir nieko

Jis čiulpdavo vieną konkretų pirštelį ir tik vienos rankos (kitos netiko) ir tik išimtinai prieš miegą. Gąsdino, kas netingėjo - žandikaulis iškryps, pirštas suplonės, infekcijos ir panašiai... O mums nieko nebuvo. Nei žandikauliui (tąsiau pas dantistus), nei piršteliui, nei infekcijų kokių buvo, nieko...

Čia gal tiems, kurie nuolat čiulpia? O ne tik prieš miegą?
Ir niekaip nėjo atpratint, iki kol čia, forume, pasikalbėjom ta tema su viena mama... Ir jinai papasakojo tokią baisingą istoriją, kaip boba įpratus pirštą žįst, ir suaugus žindo, kai manydavo, kad niekas nemato, boba kaip troba, 24 metų ar kiek ten, dantys iškrypę ir viskas ten iškrypę... Persigandau. Pasivadinau sūnų ir sakau - ė, klausyk, sūnaitėli, štai kokia situacija, gal tu nebečiulpk, a? Sako, gerai, nu. Ir nebečiulpė

Niekada. Viskas

Išvada: mano patirtis byloja, kad visi pliurpalai apie pirštelių seiliojimą - perdėti...