Mielos mamos,

Turime nemaza problema. Dar tik menuo kaip pasamdeme aukle, o vaikas jau atrodo, kad pradeda ja labiau myleti negu tikra mama. Kai aukle kur nors toliau nueina - pradeda verkti, o kai mama - ne, nors anksciau buvo atvirksciai. Sunkiai jau ir su mama uzmiega, tiesia rankas link aukles ir verkia - kaip atrodo butu atskirtas nuo mamos.

Zmona jau bijo, kad gali prarasti vaika (ta prasme, vaikas nelaikys jos mama). Problema gilina dar ir tai, kad po menesio jai reikes isvykti i uzsieni dviem savaitem, o rudeni prades dirbti. Kas tada?! Aukle tuomet galutinai gali vaikui susitapatinti su mama. Baisu net pagalvoti!

Siaip aukle yra labai gera, gal net per daug gera. Labai myli vaika, zaidzia su juo, pamyluoja, niekada nebara ir praleidzia su juo didziaja laiko dali. Mes, kaip tevai, vaikui buname, aisku, grieztesni - kartais pabarame, ne viska leidziame. Gal del to vaikas ima labiau myleti aukle. Ne karta sakeme auklei, kad kartais butu su juo grieztesne ir netenkintu visu jo uzgaidu, bet ji sako negalinti kitaip elgtis - tipo, na kaip cia ji dabar barsi. Arba, jei vaikas pravirko - iskart ima ji raminti.

Net nezinau, ka daryti. Ar su kita(gera) aukle butu tas pats? Ar turime isvis atsisakyti aukles - zmonai tektu nedirbti dar metus, kazin ar issaugotu darbo vieta.

Beje, vaikui 12,5 men. Aukle jis gerai prieme nuo pat pirmos dienos. Zmona auklei pradejo pavydet jau nuo trecios dienos...

Labai lauksim Jusu patarimu...

bandykit su aukle susitarti, kad elgtusi su jusu vaiku taip, kaip ir jus: kaip raminti, kada nusileisti ir pan. Jokiu budu negali buti nelygybes.

O mama vaikui niekada nebus prastesne/maziau mylima nei aukle. Gali taip pasirodyti, bet vaizdelis galbut apgaulingas, ar ne?

Suprantu jusu nuogastavimus, nes pas mane panasi situacija, kai gryztu namo po darbo mazoji nenori paleisti aukles, vadina ja mama , na bet as suprantu kad tai ne "is blogo gyvenimo" o del to kad vaikas is tiesu aukle myli ir gerbia. Manau kad daug geriau kai vaikas aukle myli, nei kai bijo. Tai rodo kad aukle yra is tiesu gera ir moka pasirupinti jusu vaiku. Taciau manau kad turetu buti apibreztos tos meiles ir globos ribos, kad kas kart vos tik vaikui pravirkus aukle nebegtu prie jo, o ispradziu issiaiskintu ar verksmas "is reikalo" ar tik siaip sau del to kad vaikui liudna. Taip pat ir su visu uzgaidu tenkinimu. Aukle yra suauges zmogus ir turi suprast kad vaikui nepasakysi kad dabar galima, o kai ateis vakaras (suprask "ir manes nebus salia") to jau nebedaryk nes negalima. Taip pat kaip nepasakysi kad sitos stiklines neimk nes ji yra brangesne ir gali ja sudauzyti, nei ana, kuri kainuoja perpus pigiauir sudauzyti ar apipaisyti jos nebaisu. Manau kad tai yra tik tevu ir aukles susitarimas. Abiem pusem naudingas...

Maniškis auklę turėjo nuo metukų. Tai buvo pensijinio amžiaus moteris, kuri turėjo tvirtas auklėjimo nuostatas. Ji vaiko niekada nebardavo, o nukreipdavo dėmesį kitur. Su ja iš anksto buvom sutarę, kad ją vaikas vadins auklyte. Nors ji norėjo, kad vadintų močiute, bet vaikui sunku buvo tokį žodį mokintis.
O jūsų šeimoj matau kitokią problemą. Rašai, kad vaikas auklę turi nuo pirmų dienų. Todėl ji jam kaip savas žmogus, kuris juo rūpinasi. Juk jiems taip reikia dėmesio. Mažiems vaikams nesvarbu, kas jais rūpinasi, jiems svarbiau dėmesys. Jei žmona mažiau laiko praleidžia su vaiku, o auklė daugiau, tai viskas suprantama. Auklę gali pradėti vadinti mama. Ir nemanau, kad auklę labiau myli todėl, kad ji viską leidžia. Reikia su aukle labai rimtai pakalbėti, išsakyti savo nuogastavimus, nepasitenkinimą. Įtariu, kad nuo pat pradžios tai nebuvo padaryta.

Man buvo siek tiek panasiai, tik ne su aukle, o mociute - mano mama. Problemos cia "giliomis saknimis" dabar neanalizuosiu.

Kol nebuvo maziaus, stengiausi vaika kuo maziau mociutei rodyti, tada gyveno kitame mieste - nebuvo problemos. Dabar, atrodo, baigia tas reikalas praeiti, bet vis tiek ilgam vaiko su mociute nepalieku. Ypac, kai salia yra kita mociute - anyta - su kuria vaikas praleizia daug laiko.

O sprendimas turbut butu tik tokis: KEISTI AUKLE. Kaip sakiau, problemos cia giliai motes sirdyje, todel valios pastangomis jos nugaleti nelabai iseina. Greit mama prades tos aukles nekesti, prasides itampa namuose, visiems bus blogai. Nu, nebent pati iseis.

Aukle pakeitus, po to - gal dar viena, nera siais laikais taip sunku, - vaikas tiesiog po truputi ims suprasti, kad aukles - reikalas laikinas, o tevai visada yra salia.

Dar vienas dalykas - mesti velniop ta darba ir daugiau laiko praleisti su vaiku. As, gimus maziui, pradejau taip daryti - skirti didziajai daug daugiau laiko, zaisti, siusti su ja. Labai macija.
Beje, mano didziajai svarbiausia - tetis, po jo turbut mociute - anyta. Bet del to man pavydo nekyla

Miau

Labai dekui visoms mamoms uz patarimus

Manau, pradzioj bandysime su aukle rimtai pakalbeti, gal pavyks ja priversti buti grieztesne. Nors padaryti tai bus sunku, nes kaip cia viena mama rase - tai aukles sirdyje. Ji yra dirbusi vaiku darzely ir visalaik dirbdavo tik su paciais maziausiais - ji juos labiausiai myli. Lygiai taip pat nuosirdziai dabar ji myli ir musu vaika. Tik gal kiek tos meiles jau pradeda rodyti per daug. Ko gero, vaikui tai nera blogai, gal net ir labai gerai, bet vaiko-mamos rysiui tai tikrai kenkia.

Na, o jei pokalbis nepades, greiciausiai teks pasinaudoti Mew patarimu ir keisti aukle. Nors to mums tikrai nesinoretu

Tik nedaryk klaidos ir neatsisakyk sitos aukles. Tiesiog pati daugaiu demesio ir meiles skirk savo vaikui, kiekviena karta pries ji sudrausdama, pagalvok ar tai jau tikrai toks svarbus tam reikalas. Sakau is patirties. Drausminu sunu tik butinaiusiais atvejais ir neskaitau kad cia vaiko lepinimas, tiesiog jam reikia pazinti pasauli, o tevam reikia apsisarvuoti kantrybe. Aukles keitimas situacija gali pakeisti, bet tik ziurek kad nebutu taip kad vos tau grizus is darbo namo vaikas pultu prie taves verkdamas, arba tau iseinant is darbo spiegtu atsistoje prie duru nenoredamas pasilikt su aukle. Patikek forume dau mamu, susidurusiu su itin 'mielom auklem"

Nemanau, kad verta del to labai nerimauti, greiciau atvirksciai -pasidziauk, kad tavo vaikutis turi gera aukle ir tu gali ramia sirdim eiti i darba ir jame galvoti apie darba, o ne stresuoti del vaikucio, kameras namuose irengineti, tikrinti ir pan.
Mano vaikutis turi tris mamas. Numeris 1 yra mano sesuo, 2 - aukle ir tik 3 esu as.
Visas mus vadina mamomis. Aisku man kartais sirdi suspaudzia kai man gryzus is darbo lipa auklei ant keliu ir saukia mama nenoredamas paleisti, bet manau skaudziau butu jei jis jos nemegtu ir negaleciau be dideliu isteriju i darba iseiti.
Manau viskas atsistos i savo vezias, kai isaugsim is aukliu amziaus. Nors ir dabar tik ilgiau laiko praleidi su vaikuciu (pvz. savaitgalis) ir vel jam labiau reikia mamos.
Svarbiausiai dziaukis, kad yra zmogus kuris myli tavo vaikuti ir sugeba kompensuoti ta demesio trukuma, kurio mes pacios per darbus ir namu ruosa nelabai sugebam tinkamai skirti

Nu, as dar iskisiu biski. Aisku, jei ta pavydo problema nera labai didele, jei ji pasiduoda proto balsui, ir galima iveikti valios pastangomis, tada reikia dziaugtis gera aukle, valgyti vitaminus, ir atsiminti, kad aukliu bus daug, o mama - viena.

Bet gali buti, kad problema protui nepasiuoda. Viska supranti, o negera sirdziai, ir viskas. Man tai ateje is vaikystes, kai mano mama pavydejo manes kitiems ir vis priekaistaudavo, kad jos nemyliu, o kitus zmones myliu labiau. Nu zodziu... Ikalta i pasamone, kad reik vengti zmoniu, kurie vaika gali "atimti". O nors protu suprantu, jog tai ne itin rimta, tai, kaip rasiau, negaliu vaiku "atiduoti" tai paciai mano mamai.

Tada matau 2, arba 2 1/2 iseities.
1. Keisti aukles tol, kol atsiras super ismintinga, kuri sugebes isspresti ta problema. Nors vaiko gerove laikinai nukentetu, believe me, tai geriau, negu tureti prie sono nuolat pavydincia mama.
2. Spjauti i darbus, daug buti su vaiku ir tuo pat metu mokytis "vaika paleisti". Apmastyti priezastis, suvokti, kad vaikas nera mamos nuosavybe, kad jis yra zmogus, kuris pasirenka, ka myleti, tuo tarpu mama rupinasi ir myli vaika ne uz kazka, o tiesiog siaip. Ir visada myles. Gal tai issispres per kelis menesius. Labai svarbu vaika "paleisti", labai... Mano diziausia svajone buvo gyventi savarankiskai... Pradejau gyventi tik tada, kai niekas nekontroliavo kiekvieno zingsnio - t.y. isvykau stuijuoti, - nors materialiai buvo labai sunku, bet jauciausi ATSKIRU ZMOGUMI. Pagaliau pradejau normaliai bendrauti su vaikinais Nu, atskira tema.
3. Palikti aukle, bet ziureti, kaip ji uzima vaika, mokytis zaidimu, uzsiimti su vaiku nor po pora valandu. Kad vaikui butu smagu. Tada jis prades vertinti ir mama.
4. Pagimdyti dar viena vaika.

Miau

Va 4. punktas man patiko O siaip pacioai susitvarkyt su tokiom psichologinem bedom jau sunku, cia jau butu reikalingas specialistas. Bet as manau Kad Pinko pavydas yra dar pakankaimai sveiko proto ribose.
Pinkai, patariu, nueik i tema "Juodasis aukliu sarasas" ten pasiskaitinek, ir tada suprasi kad jau geriau vaikas myli aukle, nei jo purtosi. Beje, kaip jau kazkas rase- aukle tai laikinas zmogus, ateis laikas i ji iseis su visam, o mama vis gyvenima bus salia.
Mew tu rasei kad:
"Man tai ateje is vaikystes, kai mano mama pavydejo manes kitiems ir vis priekaistaudavo, kad jos nemyliu, o kitus zmones myliu labiau. Nu zodziu... Ikalta i pasamone, kad reik vengti zmoniu, kurie vaika gali "atimti". "
Nepyk bet cia jau tikrai nesveikas motinos poziuris, jei ji dar ir paciam vaikui priekaistauja, taip ir po to vaiko psichika suzalot galima.

Prie tų keturių punktų pridėčiau dar punktą nr.: 5. Pradėkite galvoti apie vaiko vedimą į lopšelį-darželį. Jei nenorite vesti į "valdišką" , veskite į privatų ( jei galite samdyti auklę , tai galėsite mokėti už privatų darželį ).

visiškai pritariu nuomonei, kad auklės keisti jokiu būdu nereikia. keistis reikia mums pacioms, mamoms. cia sakau is savo patirties. mano mazoji su aukle buvo nuo 1m. iki 4m. ir aukle ja labai mylejo, ir ji aukle dievino. bet as puikiai zinau, kad ji ir mane myli. dabar ji jau didele ir gali pasakyti, kad aukle gera todel, kad leidzia daug daugiau negu mama. As netgi dziaugiuosi, kad aukle jai leizdavo daug. taip ji daug ko ismoko, ko su manimi nebutu ismokusi, nes darbas ir namu ruosa atima ta brangu bendravimo laika su vaiku.

Dar karta didelis dekui visoms atsakiusioms

Mew 4 punktas man irgi patiko - antras vaikas, kaip sakoma, yra planuose, bet dar metus ketiname palaukti Na, o Gituliai, matau, yra dar sunkiau: "Mano vaikutis turi tris mamas. Numeris 1 yra mano sesuo, 2 - aukle ir tik 3 esu as. Visas mus vadina mamomis."

Apibendrinant visu mamu issakytas mintis ir patarimus, manau, musu situacija yra visiskai normali. Zmonai as tai bandziau aiskinti jau nuo pirmu dienu, kai priemem aukle. Protu ji tai suvokia ir supranta, bet sirdi jai skauda, ypac kai aukle buna per daug meili vaikui ir ji daug buciuoja. Zodziu, nusprendeme mes su ja (tiksliau, as su ja) rimtai pasisneketi, issakyti kas nepatinka ir ka reiketu daryti kitaip. Noretusi, kad ji butu bent kiek grieztesne, nes vaikas jau pastebimai ima labiau "oziuotis" ir neklausyti, kai sakai "negalima", ko anksciau, iki aukles, nebuvo.

O del darzelio tai, prisiziurejus TV laidu apie daznus dizinterijos ir pan. atvejus darzeliuose, kazkaip baisu vaika ten leisti. Gal privaciuose taip nebuna, bet ka gali zinoti...

Beje, Eligutei ir kitoms galiu atsakyti, kad aukliu "juodaji" ir "baltaji sarasa" esu perskaites dar pries priimant aukle. Todel ir buvau toks ramus, kai jau pirmomis aukles dienomis zmona pradejo jai pavydeti.

o as stai pabandziau paziureti tiek is tevu, tiek is vaiko, tiek is aukles perspektyvos
Vaikas- dar mazas ir jis supranta tik meile, prieraisuma, baime ar drausmes, taigi jis dar nesuvokia ar si situacija yra problema ar ne...
Tevai- skauda sirdi kad vaikas labiau myli aukle? bet ar tai meile, manau, kad tai tik prieraisumas, juk aukle jis mato dazniau ir aukle praleidzia daugiau laiko su vaikuciu, pamyluoja, pabuciuoja...bet niekas netrukdo ir teveliams lygiai tokiems pat buti...o siaip bandykit prie vaiko esant vadinti aukle vardu, ar auklyte ar teta, bet ne mama...gal vaikas isisamonins...
Aukle- man jos gaila, kad budama gera ir meili praras savo darba...Negrazu taip sakyti- bet gera sirdele, plika subinele...kodel norit ja atleisti? begdami nuo vilko pataikysit ant meskos- sinot kokiu aukliu pasitaiko.....

as isvis esu pries aukles savo vaikui aukles nesamdysiu

Gerą, atsidavusią vaikui auklę iš tiesų nelengva rasti. Tačiau, sprendžiant iš problemos aprašymo, Jūsų auklė neturi patirties, kaip bendrauti su tėvais. Kad ir kaip myli mažiuką, negalima pernelyg glaustyti jo prie savęs mamai ir tėčiui matant - juk tai juos skaudina. Žinoma, gali būti, kad ir mama kiek per jautriai reaguoja, nes susitaikyti su tuo, kad ne tu, o kitas žmogus su tavo vaiku praleidžia didžiąją dienos dalį, nėra lengva.
Auklė, auklėdama vaiką, neturi jokių išskirtinių teisių - daugiau leisti, lepinti ir pan. Ji turi laikytis tų pačių elgesio su vaiku taisyklių, kaip ir tėvai, kitaip vaikui kils nereikalingų problemų. Geriausia šias taisykles aptarti su aukle iš karto, dar geriau - surašyti. Visais problemų atvejais tinka taisyklė: būtina apie problemas su aukle kalbėti, nekaupti "problemų sąrašo" tylomis. Jei auklė nėra labai žemo intelekto ir visai nelanksti, ji turėtų sutikti laikytis bendrų taisyklių, kad vaikui būtų geriau.

Jau kokios dvi savaites praejo po pokalbio su aukle. Kol kas viskas super! Itampa istirpo, zmona patenkinta ir aukle taip pat, nes dabar zino, kad daro viska butent taip kaip mes norim.

Beje, pries kalbedamas su aukle buvau ant lapuko susirases pagrindines mintis ir tikrai netycia ta lapuka(apversta puse) uzmirsau pasiimti i darba - palikau ant fotelio. Tai kai kalbejau su aukle, susidare ispudis, kad ji ta lapuka perskaite - matyt, smalsumu nesiskundzia ) Bet gal taip dar ir geriau isejo - nebuvo netiketa.

Zodziu, dar karta didelis dekui visoms (ir visiems) uz patarimus ir isreikstas mintis - tikrai padejote

Labai smagu girdeti, kad padejo patarimai, bet dar vienas pastebejimas.

Mano sesers aukle elgesi lygiai taip pat - buciuodavo jos maziuka ir net i lupas , ir moke vaika sakyti mamai ir teciui - "Jus", o ja vadinti "antra mamyte". Nu tai as siusdavau nerealiai, nes daznai ten ateidavau pakeisti aukles, kai jai kur reikedavo eikti. Tai cia vis delto yra tikrai aukles beda, o ne mamos. Ir mama titai intuityviai jaucia, kad cia negerai, ir pavydas teisingas. O aukle turetu nebucineti vaiko ne tik tada, kai mama nemato, bet is viso maziau bucineti, nes jau vien mintis, kad kazka darys tik del tevu akiu, o visai kitaip elgsis, kai ju nera - prie geru isvadu nepriveda. Ismokysit aukle apgaudineti, laviruoti, tai po to patys nebezinosit, kaip yra is tikruju.

Ir manau, kad vaikiukas truputi paaugs, ir viskas susitvarkys, atskirs, kur mama, o kur - ne.

O tos, kurios ten giriasi, kad neina i darba ir dar ten su pasiulymais - tai tegu patyli. Mes visi suprantam, kad vaikui geriau su mama, ir visos gal noretume taip daryti, bet kartais neimanoma. Darbas - ne viskas, bet jeigu zmonos atlyginimas - pagrindinis pragyvenimo saltinis ir keleta kartu didesnis, nei reikia sumoketi auklei, ir jeigu spaudzia paskolos - tai kad ir labai nenoretum - R E I K I A eiti i darba.

O Jums, Pinkai, linkiu, kad tik viskas butu gerai, ir uztektu tik zodinio susitarimo.

tikrai pazistama problema ir linkiu ja visiems kas tik su tokia susidurs ispresti....
Tikrai nebuciau patenkinta jei svetimas zmogus nuolat buciuotu mano vaika, lai buciavima palieka tevams ar artimiesiems, manau cia jau aukle perzenge ribas...ir visiskai neturi supratimo apie psichologija, kad girtis kad ja vadina mama...vaiko mamai. Tikrai grieztai perspeciau del buciavimo ir apskritai auklejimo, nes anoks cia auklejimas, jei vakare tevai nebegali susitvarkyti su vaiku. As pati visa sita pergyvenau kada nuo 10 men vaika palikau mociutei priziureti ir karta grizusi savaitgaliui isgirdau vaiko klyksma pasisalinus mociutei "mama, mama ..." nors as stoviu salia. teko daug dirbti su savimi o vienintelis kam galejau pasiguosti buvo vyras. Bet mociutei juk neuzdrausi vaiko myluot. Savaitgaliais stengdavausi visa laika skirti vaikui, vakare kartu guleti bet nekas gaudavosi nes vaikas reikalaudavo mamos...istveriau 3 menesius ir vaika parsiveziau namo. Kartu ejom i paskaitas. Po to sesija diena su vaiku vakare mokausi. Pervargau nerealiai, bet mane pradejo mama vadinti, o anyta (vaiko numyletine) vadino baba. bet dar ir po siai dienai mociute yra pats mylimiausias asmuo ir be konkurencijos. Ir kai susipykstam del netvarkos, sako eisias gyventi pas mociute nes ji geresne. Bet dabar jau galima issiaiskinti kame yra kas...
O aukle keisciau jei ji i pastabas nereaguotu, nes jei vaikui malonu buti su ja tai kam specialiai ja keisti. Ir kiekvienai mamai malonu kai jos vaika myli, bet tik tam tikrose ribose

is aukles lupu

na ziuroka truputuka ir aukles atzvigiu, ne aukle cia reikia uzsipulti ir sakyti kad ji butu grieztesne, nemyluotu ir nebuciuotu vaiko.. vaikui reikia demesio, tai is kur ji ji gaus?! lieka aukle kuri visada ta demesi duos, ko nori labiausiai tevai, kad vaikas butu priziurimas.
man buvo panasiai, priziuriu dvieju metuku berniuka, tevai jam visada sako, kad ji myli,iseidami visada isbuciuoja ismyluoja, bet jis niekada nera tevam pasakes (bent prie manes), kad jis juos myli. ir po kiek laiko, jis man sako, as tave myliu. keista girdet, istikro, net pasimeciau.bet paskui pagalvojau, dieve, jis gi vaikas, jis nesupranta kas tas jausmas meile, jis tuo metu myli ta, kuris su juo uzsiima, daro kas jam patika, zaidzia, juokiasi.vaikiskas pasaulis grazus ir jis ta pasauli myli

Visiškai pritariu

Dziaukites kad turit tokia aukle, taip retai buna. Vaikas pradeda atsiminti nuo 3-5 metu taip kad jei aukle ji paaugins kokius metus pora tai jis uzauges is vis jos neatsimins o mama liks mama viskas ok ir del to tikrai neverta nerimauti !

Argi gali perdaug rodyti meiles vaikui. Mano vaiko grupeje buvo aukletoja,labai sauni,laaabai mylejo vaikus irgi dirbo su paciais maziausiai,matyt darzelio direktore zinojo i kuria grupe nukreipti Vaikai ja dievino,mylejo,noriai ejo i darzeli.
Tai manau reikia tik dziaugtis,kad randote zmogu,kuris dievina ir myli jusu vaikuti.Jums tiesiog labai pasiseke,tai branginkite aukle.O vaiko ir mamos rysiui tikrai nepakenks,mama ir isliks visada mama,jos niekas nepakeis, daugiau demesio skirkite savo vaikuciui ir augant su laiku viskas susidelios i savo vietas jei vaikutis tik metuku,naturalu,kad tiesia rankutes i ta zmogu,su kuriuo daugiausia praleidzia laiko.
O pakeitus aukel elgsites labai savanaudiskai,vaikus liudes,nes viena ji mylinti zmogus,jis praras Sakysite,kad su aukle vistiek reikes atsisveikinti,bet..........jei aukle bus metus ar net 2 vaikas jau bus paauges ir skirs kas yra kas.
Aisku aukle taip pat turejo jausti saika ir prie teveliu buti santuresne.O ir nesigirti,kad vaikas ja pavadino mama Kaip tik reikia gerbti tevelius ir mokyti vaiko pagarbos teveliams.
Smagu,kad viskas jums isisprende ir jus likote patenkinti ir vaikutis turi puikia aukle

Tai ką tokiam mažam žmogučiui labiausiai mylėti?Aišku,kad tą,kuris ilgiausiai su juo būna.Pakeisit auklę,bus tas pats,nebent auklė pasitaikys žiežula,tada gal ir jums bus geriau,nes lauks grįžtančių,verks apsikabinęs,kai išeidinėsit .

o tai ar pamirsote apie prieraisuma, suguma, pasitikejima, jei neteks tokios mylincios aukles vaikas gali prarasti saugumo jausma, tada jau bus nekas, bijos buti su svetimu zmogumi. As tai suprantu aukle, tik gal tiesiog nenorejo nieko blogo pasakydama, jog pavadino mama ja. Bet del pavadinimo mama tai galima ir suabejoti, nes kai vakelis nemoka kalbeti kartais saukia mama, nes zino, kad i ji atkreips demesi, kad gal gaus ko sieke ir t.t. Pvz, ziurejau mergaite ir ji man mama sakydavao tada kai ka nors paduoti reikedavo
nepergyvenkite, tuoj vaikiukas paaugs ir tada nei aukles nei mamos nepaleis
aisku nezinau kaip as daryciau, sirdele skaudetu, bet tada jau susirupinciau, kad permazai su vaiku uzsiimu, bunu ...

Man atrodo jaudintis del tokiu dalyku neverta. Cia panasiai kaip prisirisimas prie mociutes. Paaugs vaikas reiks mamos labiau. Juk vaikai net svetimose seimose uzauge tevu iesko. O pas mane pacia yra silti jausmai islike auklei.
Svarbu vakarais savaitgaliais skirt laiko vaikui ir neisvykt i labai ilgas keliones.

[quote=Mew,2004 07 14, 10:02]
Man buvo siek tiek panasiai, tik ne su aukle, o mociute - mano mama. Problemos cia "giliomis saknimis" dabar neanalizuosiu.

Kol nebuvo maziaus, stengiausi vaika kuo maziau mociutei rodyti, tada gyveno kitame mieste - nebuvo problemos. Dabar, atrodo, baigia tas reikalas praeiti, bet vis tiek ilgam vaiko su mociute nepalieku. Ypac, kai salia yra kita mociute - anyta - su kuria vaikas praleizia daug laiko.

O sprendimas turbut butu tik tokis: KEISTI AUKLE. "

Labai iš anksto atsiprašau už nuomonę, bet likau pasibaisėjusi tokiu pasiūlymu. Dėl tėvų egoistinių jausmų (kad vaikas pamilo kitą žmogų ir pradėjo vadinti mama) traumuoti vaiką, keičiant auklę. Kitas klausimas, dėl auklėjimo, apie tai tikrai tėvai turėtų su aukle kalbėtis, nes visgi vienodas auklėjimo stilius vaikui svarbus, bet kad mama vadina, tai nematau tragedijos, visa tai laikina. Džiaugtis reikia, kad vaikas auklę myli ir padirbėti su savim, kad tai nepatinka

Ir dar noriu papildyti, kad dziugu, kad Pinkas teigiamai issprende problema. Sekmes Jums ir toliau su aukle

na net nezinau ka daryt tokiu atveju. . .

smagu,kad viskas issisprende
turit nuostabia aukle

Keisti aukle, nes ta pasirode esanti per gera Dziaukities, o problemu ieskokite. Ir atidziau pasiskaitykite juoda aukliu sarasa. Gal tada suprasit kaip jum pasiseke, nes kitakart gali aukle tokia gera ir nebuti.

Dieve, rado tobulą auklę ir dar problemą tame mato Nėr ko pavyduliaut, geriau pačiai su vaiku dažniau pabūt, o jau vaikas gal kaip nors, savo mamos nepamirš...

Papildyta:
Džiaukites puikia aukle. Čia ne problema, vaikai visada prie gero žmogaus prisiriša.

hmm.. aukle vaikui nuo pirmu dienu.. hmm.. O mama vauikas aplamai turi? O ka mama veikia, kad vaika reikia auklei palikineti? Bent jau pirmus metus vaikas ir mama turi buti neisskiriamas vienetas.. Jei negalima atideti darbu - neauginkit vaiko..
dabar vaikui aukle yra tas pagrindinis zmogus, kuris juo rupinasi, o jus dar sugalvosit aukle atleisti.. Vaiko psichika bus traumuota negriztamai - panasiai kaip normaliai mamai mirus..


Samdykit tarnaites, namu seimininkes, ka tik norit, jei turite nora palengvinti zmonai gyvenima po gimdymo, bet nesamdykit vaikui "mamos" nuo pirmu gyvenimo dienu..

Ne nuo pirmų dienų, o nuo pirmos dienos kai įsidarbino. Vaikui 12,5 mėn, o parašyta kad auklė dirba apie mėnesį laiko, gaunasi kad mama beveik metus pati jį augino. Atidžiau skaitykite prieš komentuodami

Nemegstu aukliu

Kodel? kas cia per nusistatymas toks?

Na ir keistu gi buna tevu...Skustis,kad perdaug meiles aukle skiria jusu vaikui.Pokalbiam su aukle konspekta net pasiruose,o ji net perskaite ji.Ar jus bent isivaizduojate,kaip turejo pasijusti jusu aukle?Ji atejo i jusu seima su atvira sirdimi,su meile ir atsidavimu priziuri jusu vaikeli,o jusu zmonos kaprizai jai kaip spiuvis i veida.Aisku,jeigu aukle rami ir tolerantiska,tai nutyles,nes jai norisi dirbti ir vaikelis jai malonus,taciau sirdyje liks nuoskauda.Dabar ji bijos priglausti ir pamyluoti ta svelnia butybe.Meiles tevams neimanoma atimti,jeigu vaikas myles ir aukle,kuri su juo praleidzia didziaja dienos dali.Meiles niekada nebuna perdaug.

Sveiki,

jeigu taip nutinka nieko cia tokio, manau teveliai turetu dziaugtis kad vaikas pasilieka su jam patinkanciu siltu, ji mylinciu zmogumi. Gal geriau butu palikti su aukle, kurios bijo Jusu vaikutis? As taip pat mergaite nuo 3 sav 3,5m priziurejau ir ji mane nuo kokiu 1 m.(kai tik pradejo kalbeti) mane vadino mama ir net verkdavo, kai mane vakarais islydedavo namo, mes su ja daug laiko praleisdavome kartu. Mamos paklausiau ar jai neskaudu, kad jos dukryte taip su manim elgiasi, ji tik nusijuoke ir pasake, kad nenusisnekeciau:). Mama, tai mate, bet nesureiksmino ir man nepavydejo.Ji zinojo, kad mama visada bus mama. Ir net buvo labai laiminga, kad vaikui taip gera su manimi. Bet kai mergaitei suejo 2.5 m. ji suvoke kur mama ir kur aukle. Dabar mergaite jau 1 m lanko darzeli ir iki siu dienu as bendrauju su sia seima. Manau mamoms nereikia tureti tokia lakia vaizduote iki tam tikro amziaus vaikui juk gerai su tais zmonemis su kuriais jiems linksma, gera ir praleidzia daug laiko, bet tai juk nera blogai:) Dziaukites tokia aukle ir jos nepaleiskite, ir jai tikrai nereiktu keisti tokios siltos, ramios darbo taktikos:) Patikekite manim, as tai praejau.

Man irgi keistai pasirode,kad tevas aukleje beda mato As kaiptik manau,kad cia mamytes problema,o ne aukles. Auginu dvynukus pusantru metuku,samdome pagalbininke,ji buityje mums padeda,bet as pati savo vaikais uzsiimu.

o mano mergytes priziuri taip pat tokia moteryte, kuri ateina tik tada, kai reikia, kai lekiu i miesta su reikalais, kai noriu apsitvarkyti ramiai...o visa kita laika bunu su jomis pati, bet mergaites vakare praso, kad pakviesciau aukle, sako, paskambink, pazaisim, nueisim i lauka, pasiilgsta jos, nors tikrai nesu bloga mama, uzsiimu su savo vaikais daug ir viska stengiuosi namuose daryti kartu su jomis, bet aukle musu-tai kaip zaislas, kuris megiamas abieju mergyciu, negi galiu sakyti, kad jos ja myli labiau nei mane, ne, tiesiog - pripratusios, myli ja taip pat, nori pabuti kartu, nematau nieko blogo tame

Matyt, kad būna..
Keista labai, ieškodami auklės, tėvai reikalauja švelnios, nuoširdžios, mylinčios, o kai tokia ateina, pasirodo, kad vėl negerai??? Nu ir kaip tu, auklė, gali nuolat įtikti????

Na, nutariau ir as pasisakyti. O veliau galesite mane akmenimis uzmetyti.

Perskaiciau pora pirmu temos puslapiu. Nesuprantu, kaip dar galima aukle cia kaltinti, kad vaikas mama ja laiko. Ar girdejote toki posaki: "ne ta mama, kuri pagimde, o ta, kuri uzaugino". Tai labai teisingas posakis. Vaikas, o ypac dar toks mazas, tik apie metuku, zinoma kad prisirisa prie zmogaus, kuris su juo buna ir zaidzia, uzsiima dazniausiai, t.y. siuo atveju - aukles. Kaip dar gali kilti tokiu minciu liepti auklei buti grieztesniai su vaiku? Juk aukles darbas vaika priziureti, o ne ant jo sukauti. Gal norit kad nepazistamas zmogus ant jusu vaiko pyktu?
Siaip tai nesuprantu as tos lietuviskos sistemos. Ziuriu, lietuves mamos geriau paliks savo metu vaika kokiai nepazistamai, per skelbima surastai moterytei, negu kad ves i lopseli, kur jis bus priziurimas aukletoju, zais su kitais vaikais, o ne sedes kartu su pusamze moteryte, kuri gal jau ir jegu nebeturi su juo zaisti ir begioti visa diena. Cia ne tik vaikas, bet ir suauges is nuobodulio gali numirti.
As saviske atidaviau i lopseli 1.5 metu. Jau kai jai buvo truputi virs metuku, pastebejau kaip ji reaguodavo budama salia kitu vaiku, kaip krykstaudavo, kalbindavo juos, dziaugdavosi jais. Tada ir pamaciau, kad jai jau laikas i lopseli. Kai pirma karta palikau lopselyje (kelioms valandoms), tai ji tik pamojavo man ir nubego zaisti su kitais vaikais. Atejus pasiimti, radau manes pasiilgusia, bet labai geros nuotaikos dukryte, pilna ispudziu.
Siaip dziaugiuosi, kad gyvenu Danijoje, salyje, kurioje labai geros salygos gimdyti ir auginti vaikus. Cia vaikai i lopselius atiduodami apie 11 -12 men. Aciu dievui, kad negyvenu JAV, kurioje kudikiai matyt neverti buti su savo mamomis, nes ten, kiek zinau juos jau auklems atiduoda apie 3 men.
Niekada nesamdyciau savo vaikui aukles. Ypac kokios nepazistamos. Ka as zinau, kaip ji vaika priziuri. Musu aukles - mociutes, mano broliai, vyro sesuo ir trumpam, kai to tikrai reikia. Kitais as nepasitikiu. Nezinau kas ir kaip mane galetu privesti atiduoti keliu menesiu vaika auklei, o ypac surastai per skelbima. Labai pritariu, kaip cia kazkuri rase, kad jeigu patys negalite auginti vaiko (bent jau iki metu) - negimdykite, geriau atsiduokite savo darbui, jeigu jis toks svarbus.
O dabar galite pradeti metyti akmenis
Papildyta:

papriestarausiu jums, nes...dziaukites, kad turite mociutes, brolius, kas gali jums padeti priziureti vaikucius, mes, deja, tokiu galimybiu neturime, niekas mums nei vienos mergytes nepadejo priziureti nei nakty, nei diena, pirmaja, gal siek tiek, ir tai, nes visi turi darbus, o ir i kaima nepriveziosim, o ir seneliai neprivazines, as be savo aukles, turbut nezinau ka daryciau, nes nuo 6 ryto iki velyviausio vakaro esu viena su mergytemis ir dar turime savo versla, tai negi i kontoras reiktu lekti su vaikais ir su tasyte dokumentu?ar vaziuoti apsipirkti maisto, kai vos pati vezimeli patempiu nuo krepsiu, as palieku mergytes kelioms valandoms per diena, i ta laika nueinu sutvarkyti dokumentu, i parduotuve, jei labai kur reikia isvaziuoti, i kita miesta, taip pat palieku ir visai dienai, ir nesijauciu kalta visai, nes galimybes vien tik sedeti su vaikais neturiu, reikia dirbti, nes savo versle, nepaskysi, kad esi atostogose laukia operacija didziosios mergytes, teks mazaja palikti su aukle ir kelioms dienoms, kol busiu greta didziosios, mielai palikciau seneliams, bet , deja, neimanoma, kas dirba, kas labai toli...kas savu vaiku per akis turi...o i darzeli negaliu leisi didziosios, nes siaubingai serga, mazosios taip pat, nes parnesa namo virusu, tada su didziaja reikia lekti i greitaja, o tokiu atveju, vel man reikalinga aukle, nes neturiu kur padeti mazosios taip, kad aukles, kai kurioms mamos tikrai ne is gero gyvenimo bent jau man, sutaupyciau pinigeliu, bet tada kaip reiketu suktis, neisivaizduoju, nes jei prireikia vidury nakties lekti su didziaja in greitaja, kur man deti mazaja?aciu dievui, atsikele gyventi i kita miesta, radome kaimyne, kuri nuostabi moteris ir visuomet pagelbeja man, kai reikia, vaikai labai jos laukia, myli, vakare klausia, ar rytoj ateis aukle, ppiesiam jai piesinius, skambinam, kai pasiilgstam pakalbeti, ji labiau ne aukle , o mociute, kuri visada pagalbos gali atskubeti, labai noreciau, kad mergaites butu su artimiausiais zmonemis, bet yra kaip yra, mes vaikus auginame patys ir sukames is padeties taip kaip galim, saunu, kad kitoms padeda artimieji, bet jei nera ka daryti, tenka kviestis aukles pagalbos. jokiu darbu ji nedirba, tik paduoda valgyti ir buna su joms, eina i lauka, o as tuo laiku tvarkausi butinus reikalus. musu auklyte musu seimoje atsirado gimus atram vaikuciui, jau siemet metukai, kaip ji su mumis, dziaugiuosi, kad ja turiu, vyras taip pat, net ruosesi pakelti valandini uzmokesti, bet aukle atsisake, sake, nereikia, man pakanka kiek uzdirbu,o ir gera jums padeti juokais mes ja vadinam mociute ir nei viena mociute del to neisizeidzia, nes zino, kad kitaip vistiek nebus, salygu padeti auginti anukus neturi nei viena.o posakis, kad jei palieki auklei, tada negimdyk, man absurdiskas, visais laikais zmones gyveno, kure seimas ir dirbo ir visais laikais buvo aukliu, tad kas kaip moka , taip sukasi is padeties, as nenuskriaudziu savo vaiku, palikdama mylimai ir mylinciai auklei, ta laika jie praleidzia kitaip, nors abi yra mamyciukes, bet taip pratinasi pabuti ir be manes kelias valandas

Na, jus taip mastote, as kitaip.
Mano tevai, broliai irgi gyvena uz tukstanciu kilometru nuo musu, taigi juos irgi ne taip lengvai "prisisauksi". Bet kai esame Lietuvoje, jie padeda. Kai as turejau iseiti i dekretines, tada mokiausi ir dirbau, bet vis tiek dukrytei gimus net minties tokios nekilo palikti ja kazkam ir grizti i darba ar mokslus. Na, kai kur su vyru iseidavom pasizmoneti, palikdavom anytai, Lietuvoje mamai. Pvz. porai valandu. Mano mokslas nusitese, is darbo teko iseiti. Bet nesigailiu. Buvau su vaiku tol, kol jai reikejo buti tik su manimi, o kai pamaciau kad nori buti su kitais vaikais, leidom i lopseli. O kai dukryte paaugo ir mokslus pabaigiau, ir savo svajoniu darba gavau.
Bet siaip, suprantu jus. Jau vien lopseliu situacija Lietuvoje tokia kad ... Mano tas ankstesnis postas ir nebuvo skirtas tokioms seimoms kaip jusu. Jeigu suradote vaikams tikrai gera zmogu, tai dziaugiuosi del jusu. Bet kol ta gera zmogu surandi, tai galima labai nudegti.
Darome kaip kiekvienas galvojame esant geriausia. Sekmes

vat butent, kad nereikejo streso nei mums, nei vaikams, turejo dvi aukles, pirmai mergytei buvo 10 men, kai turejau grizti baigti pirmo kurso,misejau i neakivaizdini skyriu, palikdavau mergyte su aukle, kuri n metu ziurejo sesers vaikiuka, nuostabi auklyte buvo, kaip mociute, o baigus mokslus auginom su vyru tik patys, jokiu auklu, jokiu mociuciu, visur kartu, visur su vaiku, bet kai issipletojo verslas, vyro namuose nera istisai, vaikai po 3 paras jo nemato, nes miega kai iseina ir miega kai pareina, tai tekjo suktis is padeties, nes as viena laikau visus namu kampus, darbas, mokslai magistranturos neakivaizdziai...na, nepagjegiau viena tvarkytis. dekoju dievui, kad radau is pirmo pokalbio, nuosirdi, supratinga, nebuvo jokio streso jai ateinant i musu seima, turbut likimo ji skirta mums buvo, nes siuo metu ji gyvena netgi toje pacioje laiptineje, tik skirtingi aukstai, kad ir sandien, mazoji valge mano pagaminta torciuka ir sako, mamyte, galiu nunest aukle pavaisint, as labai dziaugiuosi, kad jos nori buti su ja, kad domisi ka ji veikia, o ir aukle, puiki moteris, skambina ir sako, gal reikia pagalbos marinuojant agurkus, as galiu padet, o tu jei nori su vaikiukais i lauka bek, ir tai daro tikrai ne del pinigu, nes palyginus atlygis jos nedidziulis.taip kad, kai kurioms mamoms, tokios valandines aukles isigelbejimas ir i kirpykla nueiti, ir daug darbu nudirbti...kiek mamu, tiek nuomoniu, bet as visuomet dziaugiuosi uz tas moteris, kurios puikiai tvarkosi namuose vienos, bet deja, man taip neiseina mano geriausia drauge neturi galimybiu tokiu, negali net uz kelis litus nusisamdyti auklyte kelioms valandoms, tad kieme rado mergyte 14 metu, kuri paziuri vaikiuka lauke, kad galetu ji nudirbti svarbius darbus ar kur nors isvaziuoti su reikalais, taip kad niekada nesmerkiau ir nesmerksiu tokiu mamu, nes pati tokia esu, prapulciau su savo gyvenimo tempu ir viena su vaikuciais, ir tai tikrai neispindejimas ir ne geras gyvenimas.svajoju, kad vyras dirbtu nuo 8 iki 5 ir dali ruoesciu perimtu jis, bet deja...tvarkausi kaip moku ir kaip galiu

Laba diena, MEET ,

Aš galvoju apie tokį pat variantą, mano labai panaši situacija į Jūsų, galvoju apie vieną pažįstamą moterytę. Ar Jūs galėtumėte (čia ar į AŽ, kad nuo temos nenukryptume) parašyti, kaip Jūs tarėtės su ta moterim, kaip kalbą pradėjot, ką ji namuose daro - tiesiog pabūna su vaikais, eina į lauką, ar ir valgyt padaro (ar Jūs paliekat padaryta), kiek mokate už valandą? Man labai aktualu, parašykite, prašau, jei nesunku

na, moteryte musu eina su vaikais i lauka, isledzia mane apsipirkti, isleidzia i mokslus, jei musu nebuna kelias dienas, tai aisku, susitvarko namus, valgyt daro, bet siaip dazniausiai jau mano viskas padaryta..jei skubu, tai palieku maista ir prasau, kad pasidarytu, arba islekiant kur staiga, padarau kokiu blyniuku ir palieku issikept...bet bedu nera, jei reikia pasidaro pati..o siaip tai ji daugiau jokia buitimi neuzsiima, kl as dar namuose, pradesiu eiti i darba, tai velgi, tada jau kruvis dides...bet siaip tai ji ir vakarais isleidzia mus, jei reikia ir savaitgaliais..
viskas issirutuliojo palaipsniui, siaip tai vesdavosi vaikus i lauka ir juos priziuredavo namuose, o kai susigyvenom , paliekam vaikiukus ir kelioms dienoms...ji jau 2,5 metu kaip dirba pas mus, ta kaip ir viskas su laiku kazkaip atejo