Tos, kurių vyrai buvo kartu per gimdymą, kaip jie po to apie visa tai atsiliepia?Ar eitų dar kartą, ką darytų kitaip? Ar jūsų santykiai po to dėl to nepašlijo, o gal kaip tik pagerėjo?Papasakokit daugiau
Mano vyras po dalyvavimo gimdyme buvo nekalbus nei man, nei kitiems šia tema , taip, kad nesupratau , bet santykiai po to tikrai nepašlijo...

mano vyras pasakojo visiems,kad tas gimdym,as tai vieni niekai,nu pareke zmona biski,pasikviete visus sventuosius,paskui jos kojas isskestas biski palaikiau,kad galvute geriau statytusi,o paskui pastenejo ir viskas reziume: viskas jam labai paprasta,ir nieko nei baisaus,nei blogo... tik dziaugsmas neispasakytas,kai dukryte ant ranku paeme pirma syki

Mano vyras labai džiaugiasi,kad dalyvavo, kitą kartą taip pat sako dalyvaus Didžiuojuosi kad turiu svelnu ir drasu vyra , kuris man sunkiausiu momentu padejo ir palaike.
Mes kartu pagimdem musu dukryte, o ateity ir suneli kartu gimdysime.

Mano vyras dalyvavo svo pirmagimio gimdyme. Viskas buvo gerai, santykiai nepasikeitė, tik po to jis sunkiai ,,sirgo", jam tai buvo didelis emocinis sukrėtimas, antrojo gimime jis dalyvauti atsisakė (labai atsiprašė). (Studijų metu privalėjom dalyvauti gimdymuose, nors mūsų vyresnėlis jau buvo gimęs, jis vos nenualpo stebėdamas svetimos moters gimdymą). TAigi, aš jį suprantu, ne vyriškas tai darbas

Maniškis irgi liko patenkintas, kad buvo kartu. Tiesa, taip išėjo, kad jis iš vakaro užsisidėjo prie kompo, o kai aš ji iš lovos antra nakties išbrazdinau, atseit prasideda jau, tai buvo ką tik akis sumerkęs . Žodžiu, kol pirmas valandas laikas ramiai ėjo tai gimdykloj ir nusnaust suspėjo. Na po to jau žinoma miegas nebeėmė, kai leido pakaušiuką paliesti.
Apskritai, mes iš kart buvom apsisprendę kartu gimdyt, taip sakant. Nors vėliau žmonės truputi pradėjė gazdint mane, atseit pasišlykštės, kitaip žiūrėt pradės. Na nepasišlykštėjo tai jau tikrai, o kitaip žiūrėt gal ir pradėjo, bet tik dar su didesniu atidumu ir meile, kas man visai patinka.
Mano galva, kam tą vyrą už durų laikyt, jei jis gali ir šalia pabūt, ir pagelbėt, ir kartu pasidžiaugt.

Mano vyras labai norėjo dalyvauti, o kai aš sakydavau, kad čia aš nuspręsiu, tai jis juokdavosi, kad padarėm abu, tai ir pagimdysim abu .Po gimdymo labai didžiavosi, kad nukirpo virkštelę ir kad pirmas dukrytę pamatė , o ir po to valandas klūpėdavo prie lovytės .Na o mūsų santykiai nepasikeitė, manau tiesiog vyras turėjo pergyvent šoką, bet kažkaip greitai jam tai gavosi

Mano vyras abiejose gimdymuose dalyvavo, dalyvaus ir treciame Musu santykiai del to tikrai nepasikeite, nei intymiu atzvilgiu nei kaip nors kitaip. Jam tai tiesiog naturalus, suprantamas dalykas kad ir vyras turi dalyvauti gimdyme. Norejo jis man ir nugara masazuoti ir visaip kitaip padeti...tik va kad man nuo nugaros masazo saremiu metu dar blogiau buvo, tai sakiau nesiliesk tu prie manes Beje, maniskis per pirma is koju iskrito, bet ne del kokiu nors "nemaloniu" vaizdu, o tada kai man state epidura Vargselis pamate kokia stora ir ilga adata varys jo zmonelei i nugara, ir neatlaike As sedejau, jis laike mane uz ranku...tik ziuriu, kad man ji reikia laikyti...susvirduliavo, ir jau guli ant sono po mano kojom, ir dar rankas po galva spejo pasideti O pries gimdyma as dar pajuokaudavau "ar nenualpsi tevai...", tai jis "neeee, nei kraujo bijau, nei kokiu neiprastu vaizdu....", bet ta adata i mano nugara jam pasirode baisiai

Iskart po gimdymo - keleta pirmuju dienu, gal pirmaja savaite - jis kazkaip idomiai "suvaikejo": pradejo kalbeti kazkokiu plonu cypianciu balseliu ir elgtis su manim taip atsargiai lyg buciau is kokio porceliano ar stiklo. Kai paklausiau neiskentusi, kas jam cia dabar pasidare, tai atsake kazka panasaus i "Taip myliu, kad net skauda" .

Praejus kiek laiko, apie gimdyma pasisnekam normaliai, daznai ir su jumoru .

Mano vyras bijojo dalyvauti. Gimdymas buvo sunkus, bet viskas praejo gerai . Man atrodo, kad po gimdymo jis buvo pavarges ne maziau uz mane; o gal net daugiau nervavosi nei as, nes viska (kas ejosi blogai, kai as nezinojau) mate. Po savaites nusprende, kad daugiausia patyre ne as ir ne jis, o leliukas Kai paziuriu i savo mazytes pirmasias foto, i subraizyta veiduka - pilnai su juo sutinku Neisivaizduoju gimdymo BE vyro. Dabar jis turbut nebijotu dalyvauti ir svetimuose

Beje, maniskis vis dar apgailauja, kad mes gimdymo nefilmavom, nes tada atrode crazy ideja Jis labai noretu tureti ta juosta (apie mane neklauskit )

Mano pirmasis vyras kai turejau gimdyti Svaja atsisake dalyvaut, nes tai esa moters reikalas ir jis nenori i tai kistis,pasake,kad tas kraujas ir visokios isskyros ir gemalai jam slykstu na slykstu tai slykstu, as neprasiau ir nemaldavau,kad dalyvautu...Matyt tai jau ir turejo buti signalas, jog kazkas netvarkoj...kol as nesiojau musu mergyte jis susirado kita po gimdymo jis prie manes nelindo ir mudu po to net nepasimylejome nes mazdaug kai mergytei buvo apie 5 men jis mane paliko....
Per antrosios mergaites gimima prie manes stovejo ir Linejai virkstele nukirpo mano drauge, jos kriksto mama o tevas mergaites nepripazysta, ka jau klabet apie gimdyma

Mano vyras, kai prasidejo stangos, lakste su rankshluoschiu nuo kriaukles prie manes, nes buvo baisiai karshta, tai dejo shlapia rankshluosti prie kaktos Turejo spet ir palaikyt mano galva, tai vieno stumimo metu vargsha net aprekiau, nes jis nuleke sudrekinti rankshluoschio, o man jau reikejo stumti. Po to uzhdenge ausis, tai gavo velniu, kad ash nieko negirdziu Zodziu kliuvo vargshui. O shiaip, kai pamate gimusia mahzule, apsiverke ir vis buchiavo mane ir kartojo, koks jis dekingas. O kai mano mama paklause po gimdymo, ar nebuvo baisu, tai pasake, kad ne, tik bijojo del manes.
O po gimdymo tai jis daugiau shokinejo apie savo dukriuka negu ash, nes ash gulejau susiuta ir nelabai turejau jegu kazhka daryti. Tai jis pirmas ishmoko pampersus pakeisti ir perrengti musu zuiki. Zodziu turiu vyra, kuriam esu be gela dekinga uz visa pagalba ir tiesiog buvima shalia.

Kai gimdžiau pirmąjį, man buvo labai linksma, (nes darė epidūrą), o vyras skaičiavo tarpus tarp sąrėmių, žiūrėjo į mane paklaikusiom akim ir nelabai suvokė, kas darosi. Kai jau reikėjo stumti, jis man kartojo, ką sakydavo akušerė, nes tuo metu girdėjau tik jį... Gimus leliukui aš juokiausi, vyras verkė, o lelius nelabai suprato kas darosi. Vyras labai pasimetė, kai gydytoja paėmė vaiką ir kažkur nešė. Nenorėjo palikti manęs, nes tuo metu siuvo, o ir su skirtis nenorėjo, tik gavęs mano "palaiminimą", ir patvirtinimą, kad man viskas gerai, išbėgo paskui sūnelį...
Dabar jau praėjo 5 metai nuo tos dienos. Kai paklausiu, ką prisimena iš tos dienos, sako, kad viskas buvo kaip sapne, ir nelabai ką gali prisiminti
Labai esu jam dėkinga už tai, kad tuo metu buvo kartu su manim. Man buvo daug ramiau... Taip pat l.daug padėjo veikelio auginime. Dažnai keldavosi naktimis prie verkiančio ir leisdavo man ilsėtis.
Artėja lemtingoji diena, kada mes antrą kartą gimdysim. Gal šį kartą ką nors prisimins

Likimo ironija, as sakiau savo vyrui, kad per gimdyma noreciau kad jis butu tik per saremius o per pati stumimo procesa kad pasisalintu, nematytu slyksciu vaizdeliu(bent jau mna paciai tas kraujas ir visa kita labai nemalonu) o gavosi taip kad jis dalyvavo visame gindyme. As tuo labai dziaugiuosi, nes jis man labai labai padejo psichologiskai, o visi tie vaizdeliai... tai manau kad jai pamate mane TOKIA ir dabar myli dar labiau, tai jokios gyvenime situacijos jo neturetu isgasdinti. Siaip sake kad dalyvautu antra karta, nes labai faina pirmam paimt vaikeli ant ranku, nukirpti virkstele

Maniskis sake,kad viskas ne taip baisu,kaip isivaizdavo Nebuvo per daug to kraujo,jokiu klyksmu ir panasiai..Bet va del to turbut jis mano,kad labai jau lengva gimdyti

Mano vyras negalejo atsiziuret i sunaus plaukucius, kada tik jie ir tesimate Pacio stumimo metu kaip ir per saremius isbuvo salia, tik va kai man jau n-taji karta plete kakleli, vyras isbego, isivaizduoju, matyt mane tai kenciancia ir neduot akuserei i skudurus sunku Sake, kad buvo silpna tik ziuret ir niekuom nepadet, bet grizo uz poros min.

Maniskis dalyvavo gimdyme, bet del to musu santykiai tikrai nepasikeite!!! Jam, aisku, tai buvo labai svarbu ir jis pats norejo ten dalyvauti Bet as del to tai tik dziaugiuosi. be jo man ten butu blogai buve

Maniškis pats apsisprendė dalyvaut gimdyme.Gimdžiau be jokių nuskausminimų ,natūraliai.Skaudėjo ,aišku,nežmoniškai ,bet gydytoja pakliuvo kažkokia natūralistė,aiškino kaip nesveika vaikeliui tie epidūrai.O kai gimdai pirmą kart,tai klausai ką ji ten sako.Po gimdymo vyras visiems aiškino,koks tas gimdymas LABAI ,LABAI SUNKUS darbas,mane visaip lepino.Žodžiu naktim prie vaiko atsikėlus buvau gal kokius 4 kartus,nes tuo rūpinosi jis pats.Dabar ,jei lauksios,sakė vėl eis kartu gimdyt.

maniskis buvo su manim per saremius. visada maniau, kad vyru gimdyme nereikia, bet man jis tikrai padejo ir buvo kantrus, kantrus.gimdymas tesesi 15 valandu, tai as jau rekiau ir siuntinejau ji basono, nes mane tai pykino, tai i tualeta vare i gimdykla paprasiau, kad neitu, nes nenorejau ir pats sake, kad pakankamai isgirdo ir pamate.gimdymas buvo sunkus, tad dziaugiuosi, kad gale jo nebuvo, nes as jau nei ka maciau, nei girdejau. mano mazius sake, kad buvo antram aukste, o kai isgirdo mane spiegiant i rusi isbego

o maniškis kartu buvo per gimdymą, ir su draugais apie tai kalbėjosi - nes kelių žmonos truputį anksčiau pagimdė. man atrodo, buvo jam šokas, nors pats sako, kad nebuvo
o santykiai nepablogėjo. antrą kartą jis sako irgi eitų.

Kadangi jis jau dalyvavo vaiko ( is pirmos santuokos) gimime,tai man buvo labai svarbu suzinoti kaip jis jautesi ir ka galvoja, nes buvo pasiryzes ir su manim eiti i gimdyma. Kiek supratau - nebuvo baisu nei pirma nei antra karta ,tik jau man buvo pasakes,kad rankos neduos,nes ex zmona labai jau spaude.
Nors paskui netycia prasitare,kad kai pirma karta pamate placenta...jam buvo slykstu ,tad labai norejau ,kad sios dalies nematytu.
Gimdime ir saremiu metu dalyvavo ,bet man kazkaip labiau padejo tik saremiu metu ,nes tikrai reikejo zmogaus ir kad salia pabutu ir kad nugara pamasazuotu .O gimdimo metu kazkaip maziau jutau jo buvima,nors buvo labai malonu,kai zinai kad yra salia,bet buvau susikoncentravusi i vaikeli.Tik paskui buvo labai malonu kai jis vis mus buciavo ir gloste.
Bet manau,kad jis tikrai labiau pergyveno ir nervavosi nei as. Jei turetu plaukus (skutasi plikai) ,tai manau,kad butu praziles per diena.
O santykiai....nelabai pasikeite.Malonu matyti kaip myli ir priziuri mazute ,bet...daug dirba,todel mums netiek jau daug laiko ir demesio lieka
As manau,kad jei pries gimdyma vyras visu tuo slykstisi ( tai jau tikrai negeras zeklas) ar nenori eiti - tai ir nereikia,nes paskui bus tik blogiau. Bet jei jis laaabai supratingas ir mylintis ,tai tikrai bus salia . Jei padaret kartu,tai ir gimdyti reikia abiems (mano nuomone).

Maniskis vaiksciojo ir i mokykla gimdymo, ir visom keturiom uz buvo eiti gimdyti. Pradzia gimdykloje buvo superine, juokavom ir stenejom abu. Buvau visokeriopai jo globojama, po 6 valandu kankynes, kai daktarai pamate, kad man nieko paciai nepavyks ir kai prasidejo sirdies priepuolis, maniskis buvo kaip koks vilkas, gainiojo daktarus ir mane laike uz rankos bei guode. Na kai galu gale as pabudau, jis pasakojo kaip isgirdo musu pupino pirmaji krenkst ir daktare isejusi is operacines pasake, kad mano sirdis nustojo plakt , sake, kad tuo metu vos negavo infarkto , bet kai pasake, kad priepuolis praejo, nusiramino tik kai mane pamate. Operacijos metu dievuliui pasizadejo pasikrykstyti nes buvo nekrykstas, taip ir padare per velykas .
Na o siaip dar ilgai slogiai prisimine gimdyma, bet ateityje pazadejo, kad bus gimdymo metu kartu net darant Cezari. As ji tiesiog

Kai laukiausi pirmos dukreles , vyrui pasitaike proga isvykti padirbeti i uzsieni.Kadangi turejom siokiu toku skolu , tai as pasiryzau buti viena si sunku laikotarpi, nes dar man buvo visokios toksikozes. Ir dar paskui sugalvojau , kad vyras griztu , kai as pagimdysiu , po kokios savaites.Ot stipruole .gimdziau viena , gana sunkiai.O gryzus namo aplanke "drauge" depresija.Na kai grizo vyra "atsigavau" , bet gi ir vel turejo isvaziuoti.Tai ir dabar liudna prisiminus kai auginau dukrele viena iki 7 men.
Todel kai pastojau ir laukiausi antrojo - visur buvom kartu.Ir gimdem kartu , nes supratau , kad cia vien savo jegomis neiseina pasikliauti .Tik vyras bijojo nukirpt virkstele.Sako " jei nukirpsiu , tai ir nugriusiu" - teko akuserei sis darbelis .Na o musu santykiai pasikeite - vis daugiau ir labiau mylim vienas kita ...Vis prisimenam kaip kartu gimdem ir esam laimingi kad turim du .

Mano vyras mane dar labiau pradejo gerbti, po gimdymo aktyviau dalyvavo namu ruosoj, sako tu ilsekis, tau turetu skaudeti. Prisimines gimdyma, kai abu kalbam, net su asarom dalinasi ispudziais. O visiems draugams primygtinai liepia dalyvaut gimdyme. Matau vyro akyse ir pasididziavima, kad ir jis padejo sunui ateiti i pasauli, o ne stovejo kazkur koridoriuj, ar namie sediniavo.

O kodėl nepaklausiate mmūsų ką mes jaučiam dalyvaudami gimdyme ? Dalyvavau kai gimė Gerda,vakar tik parsivežiau mamytę iš ligoninės...Irgi laikiau už rankytės. Jei dar turėsim vaikų-dalyvausiu be jokių abejonių
Skaitau kad tai ne tik suartina šeimą bet ir suteikia kažkokį įpatingą ryšį,kurio seniau nebuvo O kaip dabar elgiuosi? Taigi bėgioju po gryčią pirmyn atgal, išvedžiau Gerdą į darželį ir tupinėju aplink mamytę su mažąja.
P.S. dar neišrinkom vardo,jei kas turit gerą pasiūlymą-nepasikuklinkit...

nepamenu ar as cia jau pasisakiau, bet manau kiekviena noretu kalbeti kalbeti ir kalbeti apie gimima
mano vyras sake kad negales ziureti kaip gimsta. as jam sakydavau kad nebutina stoveti salia akuseres, o gales stoveti man prie galvos.
kadangi gimdziau su epiduru, gydytoja vyra issiunte namo, man liepe ilsetis. bet kai pradejau jausti kad kazkas apacioj darosi, gydytoja paklause kur vyras as ir sakau, gi jus issiuntet ji namo tai ji liepe staigiai kviesti, nes tuoj gimdysiu as jau gulejau ant stalo, kvepavom ir grizo vyras. aisku jis tada ir mate mane "issidrebusia" atsistojo salia galvos, bet kadangi as esu auksta, o stalas trumpas - tai jis vis viena viska mate, kad ir nestovejo salia akuseres. mate kaip lindo galvyte, rankyte, petukai ir visa "issove" netgi perkirpo virkstele o paskui bande tvardytis, bet maciau asaras, o paskui visai vyriskis "suskydo", nusprende tokia proga nesitvardyti kaip as dar noreciau ji toki pamatyti

As irgi atsimenu vyro zvilgsni, kai gime musu leliai - po pirmojo nezinomybe ir klausimas, po antrojo - pasididziavimas ir rupestis.

Nera jau jie tokie abejingi, kaip kartais gali pasirodyti, o dar po to, kai gydytoja pasake, kad geras meisras, -poryte kaip ne kaip

Veliau , o ir dabar grazu klausyt, kai pasakoja, kaip gimdem kartu. Man jis tikrai padejo, ne minutelei neisivaizdavau, kad galetu buti kitaip
Tik va, toks klausimas, as ir trecio noriu, o jis net minties tokios neturi, bet dar turim kokius penkerius metelius, gal sugebesiu itikinti....

Mano vyras visa nestuma su manimi pas visus gydytojus vaiksciojo ir kad gimdyme dalyvaus buvo aisku, bet po visu pastangu paciai pagimdyti teko daryti pjuvi, vyras labai susinervino, kai neleido jam buti kartu operacinej, nes jau laaaabai norejo pats pamatyti ir isgirsti pirma riksma musu angelelio O kai mane veze is operacines pamaciau savo abu vyrukus laukiancius manes O vyro buvo tokios akys Ir nuo pat pirmos minutes jis padeda auginti musu . Ir kita karta sakem jau ieskosim tokios ligonines kurioje reikalui esant bus galima ir vyrui buti operacineje

O mano vyras kažkaip nei nėštumo, nei gimdymo visai nesureikšmino (ir dabar viduje laikau pyktį, kad neleido man pasijusti ypatinga)..Kai pradėdavau kalbėti apie dalyvavimą gimdyme, kažkaip vis nuslysdavo ta tema į šoną.Bet kai nuvykome į gimdyklą, atrodo savaime aišku buvo, kad Jis ten liks.Aš taip pat pagalvodavau, kad nieko ten l gražaus vyras nepamatys(aš čia apie patį procesą, o ne apie vaikiuką),tad Jo l nespaudžiau.Bet kai pradėdavau garsiai mąstyt su kokia čia gydytoja man tartis dėl gimdymo ir kad noriu gimdyt su nuskausminimu-atsakydavo, kad vistiek, kaip ir visos, pagimdysiu ir kad nesukčiau sau galvos, atseit, viskas natūraliai turi būti.L jau santūrus tas mano vyras, visą gimdymą ramiai stebėjo,aišku, kad nežiopsotų davė ir Jam darbelio-rankšluostį ant galvos dėjo, davė man linksminančių dujų pakvėpuoti, kojas laikė.O aš galvojau:aha, pabus, gal supras, kad gimdyti ne šiaip sau darbelis..(nors gimdžiau lengvai ir greitai) Bet ką tu-dar ligoninėj pareiškė, kad už 1,5-2metų vėl teks čia grįžti, tik kad jau tada su nuskausminimu gimdyčiau ir būtinai tarčiausi su gydytoja (mat gimdymo pabaigoj dėl ūmios hipoksijos buvo iškilusi grėsmė sūneliui ir tik gydytojos profesionalumo dėka viskas baigėsi super).Va, koks mano vyro patyrimas iš gimdymo..O po to iš Jo pusės taip pat niekas l nepasikeitė(kad mes jau tėvai- Jam irgi savaime aiškus dalykas ir nieko čia ypatingo), tik aš tapau piktesnė ir priekabesnė.

Mes abu labai patenkinti kad kartu buvome kai gime sunus. Vyras labai padejo, masazavo, laike kojas kai stum reikejo, kirpo virkstele ir kai po gimdymo teko mane ilgai tvarkyti su narkoze, jis nesiojo musu leliuka ir visaip kalbino ji dar pakenteti, kol ash atsibusiu ir galesiu zindyti. Sako, kad butinai dalyvaus ir kita karta. Santykiai tik pagerejo, dar labiau suartejome. Visa gyvenima busiu jam dekinga, kad tas valandas buvo su manimi.

gimus pirmajai vyras atrode truputi issigandes ir pasimetes mazyle laike taip atsargiai ir bijojo su ja is vietos pajudeti kaip sakant kai padave jam vaika i rankas tas taip ir sustingo vietoj tik po kiek laiko sugebejo islementi klausima "kodel ji verkia?"

o va kai tik pastojau antra karta is kart pareiske kad dalyvaus gimdyme...gimus lelyti tai akiniai ko tai uzrasojo trumpam.... o po to jau pats pasieme vaika ir visas davolnas po gimdykla vaiksciojo

tarpusavio santykiai tik pagerejo

MES ABU GLOSTĖME ,LAUKĖME IR ABU KARTU PAGIMDĖME.Aš labai laiminga,kad mes sulaukėme šio stebūklo kartu.
NA,tarp mūsų dar stipresnis ryšys atsirado ir svarbu tai,kad ta akimirka kartu sulaukta išliks visam gyvenimui.Tai yra didelis palaikimas morališkai.Kartais aš pagalvoju ar aš ištverčiau jo vietoja,nes iš šono yra baisiau matyti,kai kankinasi ir nieko negali padaryti,o tik paguosti.Bet tai yra labai svarbu,o ypatigai,kad juk tai iš mylimo žmogaus.Juk vaikas t.p.dalis jo,todėl tai yra svarbu sulaukti jo drauge.

Taip, svarbiausia pasirinti tinkama vyra. Jei jis iki nestumo ar gimdymo nerodo jokio demesio, nemanau, kad jis atsiras veliau. Skaiciau cia viska darbe ir vos neapsiasarojau nuo kai kuriu istoriju Taip miela ir grazu Ech... kaip ir visos tikiuosi, kad maniskis visada bus pats paciausias

Kai laukiausi antrojo, vyras iki galo nesake, ar dalyvaus gimdyme. Iki to laikosake mane paguos. Neverciau. Taciau, vyras isbuvo iki galo . Vaikelio atejimas musu santykius dar labiau sutvirtino Jokiu pakitimu nera ir intymesniuose santykiuose
O dabar vyras pasakoja, girdi, nieko ten baisaus

Mano vyras tai nė iš tolo nenorėjo girdėti apie dalyvavymą, nes jis bijo kraujo . O kai atėjo ta minutė, tai ir iš darbo atvarė pas mane ir buvo su manimi sarėmių metu, tik kai gydytoja tikrindavo kiek cm, jis pabūdavo už durų. Labai džiaugiausi kad jis buvo šalia, tik iki galo nebuvo, nes buvo neplanuotas cezaris. Dukrytę jis pirmas pamatė, aš po valandos. Santykių tai nesugadino

Sunui gimus as pirma karta saviski pamaciau toki laiminga, gyresi visiems ir pasakojo, siaip is prigimties gana uzdaro budo yra. Visada sako "mes gimdem". Jis ne tik per gimdyma buvo, buvo su manim, kai Jurgiuka pilvely "uzsiuvo", paskui dalyvavo "atsiuvant", kur kraujas trysko fontanais, gloste pilva, kad lelius ramus butu ir mane ramino. Niekada jo neklausiau, kaip jis jautesi, ir pries gimdyma neklausiau ar eis su manimi.... gyvendami svetimoj sali mes turim tik viens kita. Tetukas kirpo virkstele, keite pampersus jau ligonineje, maitino. Musu santykiai isliko tokie pat, intimumuose viskas tik pagerejo. Jis niekada nebuvo geras vyras man, zinau, kad ir nebus, dalyvavimas gimdyme padejo tapti labai geru teciu.

Kai gimdziau maniskis elgesi drasiai, sedejo salia manes, laike uz rankos, ir padejo atsikelt kai reikejo stumti,padejo apsiverst ant sono, kai reikejo, juk su tuo pilvu taip sunku buvo judeti... Sunervino tikkad kai jau buvo pats gimimas, jis pradejo zysti "nkirpsiu virksteles, nekirpsiu" Man tada ne iki to buvo, tad pasakiau kad nekirpk, nieks tave cia nevers, o taip labai padejo, paskui daktarai jam aprodinejo vaika ir aiskino ka reiks daryti, zodziu, geras tas mano vyras...


Ir dar pirma kart maciau vyra verkianti is laimes, jis vargselis prakalbeti negalejo!
Papildyta @ [mergetime]1101947474[/mergetime]

Tik po gimdymo suzinojau, kad gimdymo metu mano vyras 2 kartus buvo pasitraukes toliau nuo manes, nes tuos abu kartus ziuredamas i mane apsiverke (mat gimdziau be epiduro). Gimdymo metu as net nepastebejau, kad tuos du kartus jo salia manes nebuvo. Siaip tai viso gimdymo metu elgesi labai sauniai ir tikrai man labai padejo.
Po gimdymo visiems pasakojo, kad jo zmona yra didvyre ir kad joks vyras tokio dalyko neiskestu. Kai gavau is jo dovana, prie jos jis buvo pridejes maza atvirute ant kurios parase, kad net brangiausia dovana neatlygins to skausmo, kuri as iskenciau gimdydama jo mylima dukryte...

As labai norejau su vyru gimdyt, bet jis vis negalejo apsisprest; sakydavo, kad bus bet maciau, kad dar abejoja. Saremiai man prasidejo nakti, tai is kart ir paaiskejo, kad jis irgi gimdys su manim, nes as taip pradejau bijot, jaudintis, kaip cia bus, o jis taip viska naturaliai prieme Ir dabar dar sakau, kad be jo nebuciau pagimdzius , nes jis viska ten dare:masazavo, laike kojas, buvo nuo pradzios iki pabaigos. Bijojau, kad jis nepasislykstetu mano kunu, bet tapom dar artimesni, viskas tik igera Apie antra negalvojam, bet jeigu butu, tai turbut vel viskas butu ok ir butume kartu kaip ir priklauso Beje, po visko jis mielai dalijosi ispudziais...

Ilindau cia paskaitineti Jusu atsiliepimu:)Net asara nubraukiau
Nors man dar gimdyti labai toli-rugpjucio 3d;bet ir man tai aktuali tema:)Manau,kad mano vyras tai tikrai dalyvaus pirmagimio gimime,bent jau dabar taip sako:)Kai paklausiu- ar nepasidarys tau silpna?Atsako-"o ka, as ne vyras?"Juokingai man jis taip atrodo:)Galvoj,paziuresim veliau-vyras tu,ar ne vyras:)))))))

maniškis net važiuot nnorėjo, per prievartą priverčiau. Ir ką? Šiandieną sakė, kad nei kiek nesigaili, kad dalyvavo ir dar virkštelę gavo nukirpti. Nors pirmą naktį sakė, kad sunkiai užmigo tokių vaizdelių prisižiūrėjęs. Bet tvirtina, kad tie vaizdeliai (jis matė išlendančią vaiko galvelę) jam nė kiek nešlykštūs ir neatgrasūs, be to, aš, kaip moteris (na, sekso objektas) irgi nesuprastėjau

Vyras dalyvavo gimdyme, tik nezinau kaip jis i viska sureagavo , bet zinau kad jam neatrode labai baisiai, pati baisausia jam dalis buvo iki stumimo - jis negbalejo ziuret kaip kankinuos (gimdziau be vaistuku jokiu, tik biski skatinamuju) ir kaip jis negali niekuom padeti. Mate kaip galvute pradejo listi lauk - dar su daktare norejo kaspina rist, nors nezinojom kas bus. Bet mane labiausiai sugraudino kai vyras pasake kad vienu momentu buvo pradejes ir pats stumti Tai tiek Tikrai dziaugiuosi kad buvo kartu, o ir dabar atrodo kad santykiai pagerejo, o kaip sekso objektas dar nezinau

Džiaugiuosi, kad buvom abu. Nors man vyras nei padėjo, nei maišė, dėl jo paties patirties džiaugiuosi. Vaikščiojo apspangęs kelias dienas ir draugams gyrėsi, kad tai nerealu. O aš Mykoliukui dabar dainelę dainuioju, kad su tėčiu abu tave "išgimdėm". Mums tai geras prisiminimas

ne vienam net minties nebuvo kad gimdysiu viena - kartu darem, kartu laukem, kartu gimdem ir auginam kartu Vyras labai patenkintas, jauciu kad sneka su pasidzidziavimu gimdziau nesunkiai, tad buvo svente abiems kirpo virkstele, pirmas pamate... stovejo salia manes, tad jei ka ir mate daugiau nei mano veida tai tik savo noru praejus kuriam laikui kalbejom apie tai, ar tai ka nors pakeite... na gal is pradziu buvo kokiu tai psichologiniu problemeliu, panasiu kaip ir pvz su krutim - juk as maitinau, jos tuo metu nelabai buvo sexualus objektas bet su laiku viskas susitvarke (deka rysio, kalbu..) ir jokiu kliuciu nebeliko liko tik didziulis dziaugsmas dabar visiems rekomenduoja

Aš labai dėkinga vyrui, kad nusprendė dalyvauti gimdyme. Nespaudžiau jo, leidau pačiam nuspręsti. Gera buvo, kai sąrėmių metu galėjau laikytis už rankos, atsiremti į artimo žmogaus petį . O kai gimė sūnelis vyras pasiliko ligoninėje nakčiai ir šokinėjo dėl kiekvieno mažiuko krustelėjimo. O ir namuose žaidžia su mažiuku, pakeičia sauskelnes ir maudome jį kartu. Žodžiu, tėtukas labai geras ir rūpestingas .
Nemanau, kad ši patirtis turės kokių nors neigiamų pasekmių intymiam gyvenimui. Kol kas, atrodo, tik artimesni tapom - pasibučiuojam, paglostom viens kitą, ir žodžių nereikia.
Stiprybės mamytėms, kurios dėl kokių nors priežasčių šiuo ypatingu momentu yra vienos.

kadangi mano vyras nera didelis jautruolis, tai gimdymo metu buvo labai ramus, kai man buvo labai skausmingi sarėmiai stengės mane linksmint ar visaip kaip palaikyt, tik prasidejus sarėmiui duodavo savo ranka, kuria matyt negailestingai spausdavau..ir tt
Na o po gimdymo mūsų santykiai nepasikeitė visai. Jis tai priėmė labai natūraliai. Sekso tai neitakojo, jis koks buvo , taip ir liko O šiaip jis tikrai patenkintas , kad dalyvavo ir manau jei kas klaustų jo patarimo jis tikrai siūlytų dalyvaut vyrui gimdyme. Nes dėl to jaučiasi labai gerai - juk kas gali būt nuostabiau už akimirkas kai abu tėvai pamato tik gimusį savo kūdikėlį.

Mano vyras taip ruošėsi tam atsakingam žingsniui, buvom nusiteikę viskam, pasiruošę drabužius, maistą ir pan., o išėjo viskas kitaip.
Paguldė mane į patologinį stebėjimams dėl praėjusio gimdymo termino. Po apžiūros sekančią naktį prasidėjo sarėmiai, ryta jau buvo kas 5 min., gydytoja išrašė mane į gimdyklą, paskambinau vyrui, kad jau gali atvažiuot. Betnuleidus vandenis viskas apsivertė aukštyn kojom, nespėjau nei reaguoti kas vyksta, nuo to skambučio praėjus 40 min. jau mano vaikelis buvo prie manęs, o vyras šalia mano lovos reanimacijoj laikė mane už rankos.
Tiesa, sūnų jis vis tiek pirmas pamatė (man buvo duota pilna narkozė per Cezarį), vyras nespėjo atvažiuot, tai laukė koridoriuje ir išgirdo, kaip sesutė su kūdikiu ant rankų klausia kitos, kur mane paguldė, kur nešt mano vaiką, tai vyras net krūptelėjo, iš karto prisistatė, kad yra tėvelis. Paskui pasakojo, kol aš atsigaivaliojau po narkozės, viena ranka braukė ašaras, o kita laikė mano ranką.....
Laimingas be galo, kai tik yra namuose - nuo sūnaus neatsitraukia nei minutei! Labai džiaugiuosi, kad pats imasi iniciatyvos vaikutį prižiūrėti, o ne tik stovi už kelių metrų ir stebi.

Maniskis gimdymuose nei pirmam nei antram nedalyvavo, nei jis nei as nenorejom to, ten vyrams ne vieta Per saremius pries pati gimdyma padejo pakenteti, bet paskui isejo ir palauke lauke. Nezinau ten juk toks vaizdas kaip galima noreti, kad vyras visa tai matytu, kam to reikia, aceit rysys vaiko ir tevo tampa artimesnis, gal? Nezinau. bet nejaugi penkios minutes po gimdymo jau nebe tas pats, as taip nemanau. Mano vyras labai myli vaikus, vaikai myli teva ir tikrai nemanau, kad vienns kita jie butu labiau myleje jei jis butu mates ta kraupu vaizda, ne, ne, ne...

Mes net apie vyro dalyvavima gimdyme nediskutavom. Jis ten turejo buti! Nors paskutines dienas jis pareiske, kad as ji verciu tai daryti Taciau dalyvavo ir viskas praejo puikiai Bet...Tik po gimdymo supratau, kiek jam tai jegu ateme. Vargselis apsirgo nuo tokio streso Pirmas dienas vis kabinejosi prie manes, tai tas, tai anas, o man taip ziauriai zliumbt norejosi Hormonai Susivaldydavau, nes pagalvodavau, jei jau as pasiduosiu savo hormonams, tai ir vyrelis apsizliumbs, ir mazyle bus nepatenkinta Po savaite vyras atsiprase, liovesi slogaves ir kosejes. Dabar vel turiu formoje savo brangiausiaji