Vyras po skyrybu augina vaika. As su vaiku sutariu labai gerai. Nors vaikas mane saukia vardu, bet bendrai mus su vyru jis vadina teveliais. Neseniai atsokom savo vestuves ir pastebejau, kad po ju vaikas pradejo labai daug kalbeti apie mama ir tai, kad butu gerai, kad tevelis ir ji butu kartu. Iki vestuviu mes gyvenom metus kartu ir tokiu kalbu nebuvo. Kaip tai galima paaiskinti? Ir kaip vaikui issaiskinti, kad jo tetis ir mama niekada nebebus kartu...

Tiksliai pasakyti sunku, kodel vaikas pradejo kalbeti apie tai, norėtų, kad jo mama ir tetis gyventu kartu būtent po vestuvių. Turbūt kažkas pasikeitė Jūsų su vaiku tarpusavio santykiuose ir Jūsų su vyru santykiuose po vestuvių: atsirado glaudesnis ryšys tarp Jūsų su vyru, galutinis apsisprendimas dėl gyvenimo kartu tolesnį gyvenimą, galbūt Jūs pati jau drąsiau perėmėte mamos vaidmenį vaikui. Po vestuvių vaikui atsirado supratimas, kad tikriausiai viskas negrįžtama. Dėl to vaikas pradėjo išreikšti nusivylimą Jumis sakydamas, kad norėtų, jog tėtis gyventų kartu su jo mama, (o ne Jumis). Tai lyg ir švelni agresija Jūsų atžvilgiu: kaip suprantu vaikas tiesiai nesako, kad Jūs jam nepatinkate, ar nusivylė Jumis, bet kalba netiesiogiai- apie mamą, apie tai, kad norėtų, jog ji gyventų kartu.
Ar pastebėjote, kad vaikas pradeda apie tai kalbėti tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, kai supyksta ant Jūsų? Jeigu taip, tai būtų kaip ir švelnus kerštas- nes vaikas jaučia, kad Jums tokios kalbos kelia prieštaringus jausmus.
Vaikas visada norės, kad jo tikrieji tėvai gyventų kartu. Manau, kad neįmanoma jam pasakyti vieną kartą, kad jie niekada negyvens kartu, ir vaikas nusiramintų. Reikės daug laiko naujos situacijos priėmimui. Svarbiausia, kad Jūs nebijotumėte visada kalbėtis su vaiku apie jo mamą, ir priimtumėte tai kaip natūralų dalyką. Galite net įvardinti vaiko jausmus, pasakydama, kad jis turbūt nusivylė Jumis. Tegul vaikas drąsiai išreiškia savo nepasitenkinimą ir nusivylimą Jumis, ir jeigu Jūs tai priimsite, tai turėtų sustiprinti Jūsų santykius su vaiku. Nes visada, tada, kai atsiranda neapykanta, tada atsiranda ir meilė.

Aciu! As daugmaz panasiai ir isivaizdavau. Taip buvo tik keleta kartu ir turbut butent del to, kad situacija pasikeite is esmes. Su pykciu tai nera susije, todel tikiu, kad ir sita problema isspresim...

Džiaugiuosi, kad radau šią temą.
Noriu paklausti, ar reikia vaikui pasakyti, kad jo tėvai negyvens kartu? Kas tai turėtų padaryti: vienas iš tėvų (mama ar tėtis) ar abu tėvai?
Situacija tokia, kad mano sesers vyras surado kitą moterį. Tuo metu jie abu vaikais gyveno pas vyro motiną, o po šio žinios sesuo išsikraustė į naują suremontuotą butą (butas jau senokai buvo pirktas tik nesuremontuotas). Tačiau sūnui (jam 7 metai) niekas nepaaiškino tikros priežasties, kodėl jis su mama ir sese gyvena atskirai nuo tėčio. Be to pas seserį (kad jai padėti) atsikėlė gyventi mūsų tėvai. Sesers vyras ateina aplankyti vaikų, tačiau būna su jais vos keletą minučių (jis niekada per daug su sūnumi nebendraudavo). Sesuo sūnui nesako tikrosios priežasties, motyvuodama tuo, jog nenori sugriauti tėvo (t.y. savo buvusio vyro) autoritero vaiko akyse ir bijodama to, kad sūnus ją gali apkaltinti. Todėl ir klausiu, kaip geriausia būtų pasielgti tokioje situacijoje.

BUTINAI REIKIA PASAKYTI, NES AS ESU IS TOKIOS SEIMOS, KAD MANO TETIS BUVO PRIES MAMA DAR VEDES, TACIAU MUMS VAIKAMS NIEKAS TO NEPASAKOJO, O KAI MAN BUVO 12 AR 13 METU VIENA MUSU GIMINAITE, KURIOS AS LABAI NEMEGAU IR DABAR NEMEGSTU, MAN TAI METE KAIP PSICHOLOGINE BOMBA, MAN TADA BUVO SOKAS VIS KLAUSIAU KAIP MANO TETIS GALEJO TURETI KITA MOTERI IR T.T. TACIAU JAU TADA BUVAU REALISTE IR TEISYBES MYLETOJA, TAD KAI SUSEDOM VAKARIENES TAIP IR ISSAAKIAU TEVAMS KA GALVOJU, ABYDNA BUVO TAI, KAD JIE PATYS MAN NEPASAKE, VELIAU DEL TO GAILEJOSI...

VAIKAI YRA LYGUS SEIMOS NARIAI IR TURI VISKA ZINOTI IR VERTINTI IR NUOMONE ISSAKYTI, O SEPTYNI METUKAI TAI NERA JAU TAIP MAZAI....

Aš visiškai sutinku su jūsų nuomone mamytės, tačiau šį klausimą parašiau, nes tikėjausi, jog psichologė parašys atsakymą ir jį taip įrodyčiau savo sesutei, kad nereikia tylėti. Kol kas nei mama, nei aš ir kas nors kitas nesugebame jai įrodyti, jog vaikas turi tai sužinoti ir ne iš svetimų žmonių. Baisiausia tai kad rudenį mano sūnėnas pradės lankyti mokyklą, o kaip žinome vaikai sako tai ką galvoja.

Geriausia, kai vaikui apie skyrybas pasako abu tevai kartu, bet realybe yra tokia, kad beveik visada apie tai vaikui pasako mama. Idomus yra vaiko mamos motyvai nesakyti vaikui del skyrybu ( bijo buti apkaltinta). Bet gi cia mama visai nekalta, juk tevas isejo is seimos savo sprendimu. Idomu, is kur atejo jausmas mamai, kad ji gali buti kalta, ir tas jausmas toks stiprus, kad nesiryztama vaikui pasakyti tiesos. Be abejo, kad vaikas jaucia itampa seimoje ir mamos nerima, kol kas turbut tik speja, bet nezino tiksliai, kas yra. Po to, kai mama su teciu viska pasakys, tiketina, kad vaikas pyks, klausines mamos, ir pykti islies tam zmogui, kuris yra artimiausias (turbut mamai). Svarbu yra vaikui pasakyti, kad tevai gali issiskirti tarpusavyje, bet tevai su vaikais neissiskiria. Tetis visada myles vaika, tik kartu negyvens. Vaikas liudes, kad tetis kartu negyvena, taciau jis jaus, kad turi teti, nes jis aplanko, su juo bendrauja.

o as norejau psichologes paklausti stai ko.
situacija tokia: mano busimas vyras issiskyres, zmona ji paliko,pasiimdama ir vaikus, tad pagal teismo sprendima globa priklauso jai.
Daznai vaikai buna su mumis,ir musu santykiai labai silti bei artimi, taciau pastebejau viena dalyka, jog vyresnysis kuriam 7 metai, pradjo piktybiskai manes neklausyti, tiesiog jeigu liepiu eiti praustis, nes laikas miegoti, tai jis neina, o kad eitu,tiesiog reikia kalbete prikalbinti, kad nueitu ir pan. ir atsirado pastovus ( tiek is jo, tiek is jo jaunesnes seses) pasakymas: " jeigu tu man kazko nepadarysi, neduosi ir t.t. tuomet as to ar ano nedarysiu" arba "duok man ta, tuomet as padarysiu ta ir ana, o jei ne, tuomet as nedarysiu nieko ir t.t" ir vyresniojo nuotaikos keiciasi kas penkias sekundes, ko anksciau nebudavo.
mane tokios situacijos labai isvargina, ir as manau, akd jau visai nemoku elgtis su vaikais

Ar tai galimaivardinti kaip vyresniojo isgyvenama "mazaja paauglyste" arba krizini laika? Ar jis tik dabar pamazu ima vis geriau suprasti, akd jo tevai issiskyre( tuo metu jam buvo 5 metai) ir niekad kartu nebus? ir taip jis issreiskia savo nusivylima ir pykti issiliedamas ant manes? Arba taip jis isreiskia savo mamos ilgesi, kadangi nuo pat vystyklu jis jaute mamos trukuma?
busiu dekinga uz atsakymus:)

aha pas mus irgi tokiu panasiu buvo pradzioje:)
bet butu idomu suzinoti ir psichologes nuomone:) o taip pat dar ir kitu mamyciu:)

Labai ačiū psichologei ir mamoms už atsakymus ir muomones, tikiuosi visa tai perskaičiusi sesutė susivoks. AČIŪ.

Mes su vyru jau pusmetis negyvename kartu. Nesame oficialiai išsiskyrę, tačiau tikrai negyvensime kartu. Tai lėmė daugybė asmeninių priežasčių. Reikalas tas, kad šio išsiskyrimo iniciatorė buvau aš pati; paprašiau vyrą palikti namus. Jis ilgai ir demonstratyviai tempė laiką, galų gale išėjo. 5 metų dukra liko gyventi su manimi. Visą šį pusmetį bendraujame civilizuotai, nesidrabstome kaltinimais, tėvelis kartais lanko mažąją ir aš skatinu tuos susitikimus, nes žinau kaip dukrai tai svarbu. Nesugebėjau vaikui paaiškinti, kodėl gyvename skyrium, tiesiog nežinau kaip pasakyti . Na žinoma bendros frazės "mamytė su tėčiu pykstasi, atskirai jiems bus geriau" ir t.t. ir pan. buvo, tačiau mažoji kartais konstatuoja faktą, kad "mama išvarė tėtį" (matyt taip nugirdo kalbant gimines ir artimuosius). Žinau, kad dukra mus abu labai myli, daug galvoja apie šią padėtį, išgyvena viduje, suprantu tai iš tam tikrų nekaltai ištartų žodžių, tarkim " senelis su močiute irgi buvo susipykę, bet paskui susitaikė", suprantu, kad ji norėtų , jog viskas grįžtų į savo vietas. Ir nors šiaip ji laimingas bei linksmas vaikas, visgi bijau ateityje sulaukti kaltinimų dėl to, kad ji gyvena be tėčio. Ir jaučiuosi kalta. Tiesiog kartais užpuola šis jausmas ir tiek. Gal galėtumėte patarti, kaip šito atsikratyti?

Ačiū.

Turbut Jus pasielgete taip, kaip geriausia yra Jums ir Jusu dukrai (del skyrybu). Pradzioje vaikui uztenka paprastu paaiskinimu, tokiu, kuriuos parasete. Taciau dukra atrodo domisi toliau- kodel seneliai susipyko ir paskui susitaike. Tikrai, siame klausime galima jausti ir priekaista Jums, ir vilti. Ka Jus galite padaryti, tai leisti savo dukrai pykti ant Jusu. Akivaizdu, kad dukra girdi is giminiu, ir prisimena situacija seimoje, kad skyrybos buvo Jusu iniciatyva. Galite jai pasakyti, kad Jus suprantate, kad ji pyksta ant Jusu, del to, kad Jus issiskyrete su teciu. Galite sakyti, kad galbut dukrai atrodo, kad mama yra kalta, kad issiskyrete. Tegul ji pasako Jums viska, ka ji galvoja- nebijokite to.
Gal nueikite i keleta psichologo konsultaciju, kad geriau susivoktumete savo jausmuose, ir jaustumetes tvirciau.

Ačiū labai Linai Kalinauskienei už patarimus. Pasinaudojau jais. Žinau, kad tėvų skyrybos palieka pėdsaką vaiko gyvenime, bet kaip džiugu, kai dukrelė lyg tarp kitko pasako: "Mama, kaip džiaugiuosi, kad mūsų namuose nėra vietos pykčiui". Suprantu, kad einu teisinga kryptim.

Mes su vyru jau tris savaites gyvename atskirai.Dukrytei(jai 10m) dar nieko nesakėm.Kadangi vyras visada gryždavo vėlai namo ir komandiruotės būdavo tai ji dar nieko ir nepastebėjo. Bet jau kelis kartus klausė kada tetis gryš? Anksčiau to neklausinėdavo.Aš bijai jai pasakyti kas vyksta.O ir mano mama kategoriškai draudžia tai daryti.Jos nuomone vaikas neturi žinoti.Na yra tame tiesos nes mergaitė labai jautri ir emocionali.Vyras reikalauja kad vaikas greičiau sužinotų( jam tai kaip atrakcija ar gera naujiena, visai nesuka galvos kaip ji jausis)

Norėjau paklausti psichologės kaip tai padaryti kuo švelniau nesugriaunant vaiko pasaulio.Ir ar nebus dar blogiau jei nuo jos slėpsim?Ar sužinojusi ji nepasijaus atstumta dėl to, kad nuo jos slėpė.Jinai nekalbi mergaitė, labai bijau kad gali užsisklęsti savyje.Padėkit man

Džiaugiuosi radus šią temą...
Aš irgi noriu paklaust psichologės, kaip geriau paaiškint dukrai (3,5 metukų), kad tėveliai skiriasi? Nes ji yra jautri mergaitė. Ji myli tėvelį ir dažnai klausinėja, kada tėtis grįš... Kol kas dar gyvename kartu. Tėtis jai niekada neskyrė pakankamai dėmesio, bet vistiek jau dabar matau, kad jai tėčio reikia. Tai kaip reiks paaiškint, kad tėtis su mumis negyvens? Dukrai apie tėtį tikrai stengiuosi nieko blogo nekalbėti, noriu, kad ateityje jie palaikytų santykius, susitikinėtų...Bet va pats tėtis jau dabar vaiko akivaizdoj mėgsta mestelti: mama nemyli tėvelio, mamai tėvelis nerūpi ir pan. Bandau jam paaiškint, jog jis tokiom kalbom gali traumuot vaiką, bet jam vienodai ... Todėl irgi kartais pradedu jaustis kalta... Nors iš tikrųjų, tai būtent vyras sugriovė mūsų santykius ir numarino mano meilę jam (skyrybų priežastis nėra trečias asmuo)...