Naktinis cirkas Graži, raiški kalba nuo pačių pirmų puslapių. Įtaigūs ir įdomūs veikėjai. Ko daugiau galima norėti iš populiaraus romano? Kiekviena knyga sužavi savaip: vienos jų savo siužetu, kitos veikėjais, trečios detalėmis. Visada mėgau knygas apie magiją, o visi mane pažįstantys žino, jog Harį Poterį skaičiau dešmtis kartų
na o Naktinis cirkas kitokia, užburianti, ypač tas besimėtantis siužetas verčia skleisti puslapius taip greitai, jog nė nepajunti kaip pasieki kulminaciją.
Ant romano viršelio ir puslapiuose visur grafiškai pavaizduoti laikodžiai, kurie, nepriėjus laikrodininko siužetinės linijos nieko nereiškia, o vėliau suvoki, kokie jie svarbūs visam kūriniui. Laikrodininko linija tokia subtili ir įdomi, jog negali neaikčioti iki pačios pabaigos
Paskutiniu metu istorijos bei filmai susiję su magija mane nuvilia, o šis romanas viską reabilitavo, ypač mano tikėjimą cirku. Nesu naivi, suvokiu, jog tokio cirko realybėje nebūna (o gal?), tačiau mano laki vaizduotė man kuo puikiausiai suteikė šansą pakeliauti po visas cirko palapines, susipažinti su dvyniais Keistučiu ir Meilute, tiek su svarbiausiais veikėjais Marku ir Selija.
Be visų smulkesnių detalių buvo labia įdomu stebėti kitų veikėjų bandymus suvokti, kas sieja Marką su Selija tik žaidimas ar šis tas daugiau
kadangi tradiciškai nebuvau skaičiusi romano anotacijos, nežinojau kuo jų santykiai pasibaigs, tačiau ir numanyti sunku nebuvo nuo pat pradžių
Nesinori daug atskleisti apie siužetą ar veikėjus, tačiau palapinėje su buteliukais pabūvoti norėčiau net aš
Stichijų priešpriešos, burtai, magija, meilė, skoniai ir kvapai, stiprūs ir įdomūs charakteriai
gal būčiau norėjusi šiek tiek tikslesnės atomazgos, ypač apie antraplanius veikėjus, tokius kaip Cukiko ar būrėją.
Bet vėlgi, jei vertinti kaip populiarų romaną, patiko labai, nors abejoju, ar kada nors jis taptų klasika.
