Knygos knygos knygos...

Baigiau skaityti Melissa Hill "Niekada nesakyk niekada". Lengvai skaitoma, bet tokia neipatinga. Nors bibliotekininkem na ja labai rekomendavo, bet kitiems jos turbut nerekomenduociau.

Per praejusius metus perskaiciau 31 knyga. Man tai yra mazai, bet gimes vaikutis pakoregavo pomegius. Labiausiai patikusi Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai". As esu ta skaitytoja, kuri ne visada iesko skaitinio is naujausiu knygu lentynos. Man patinka kokiai senai, neisvaizdziai knygai suteikti sansa mane nustebinti. Viena is tokiu knygu buvo Dafnė Diu Morje "Rebeka".

turiu ją parsinešusi, bet dar neskaičiau. taip pat girdėjau, kad labiau skirta paauglių auditorijai.

labai nuskaityti meilės romanai bibliotekose. ir nereikia įsivaizduoti, kad vien tuštučiai juos skaito. pvz., mano bičiulė beveik vien juos ir skaito, nes visą dieną dirba įtemptą ir atsakingą protinį darbą, tad vakare nori tik lengvos lektūros ar lengvų koncertų per tv. arba mano anyta - arti aštuoniasdešimties, dabar irgi jau skaito tik lengvas knygas, klasika perskaityta jaunystėje.

yra kažkieno posakis, dabar autoriaus nepamenu, kad kiekviena knyga turi savo skaitytoją.

pritariu dėl pavargusių nuo protinio darbo. Aš turiu slaptą lentynėlę tokių net nežinau kaip apibūdinti, gan tuščių knygų. Aš jas moku mintinai ( beveik ), ir jei būna labai sunki diena ir prieš miegą reikia nuimti įtampą, skaitau savo ypatingąsias knygas. Padeda 100 proc.
Bet jei norisi SKAITYTI, tada jau reikia KNYGOS, o ne pliauškalų.

, kaip kiekvienas grybas turi savo grybautoją.

nu jo, beveik apie visus romanėlius galima papasakoti taip pat
Papildyta:
štai kas pasakė:

Vienas žymiausių pasaulio bibliotekininkų indų mokslininkas Šiali Ramamarita Ranganatanas yra sakęs, kad kiekvienas skaitytojas turi savo knygą ir kiekviena knyga turi savo skaitytoją.

aš dar ir savo pasaką norėčiau atrasti - prisiskaičiau T. Shaho

Tuo tikslu ir buvo skaityta paskutinė pernai metų knyga Barbara Delinsky "Trys norai"

Sveikos Sąrašą ar ataskaitą net gėda daryti, nes perskaičiau vos 12 knygų pernai Labai pati liūdžiu. Nepaisant to, dabar įveikiau per porą dienų pirmąją knygą iš sių metų iššūkio.

Galiu tik paminėti, kad labai patiko Meistras ir Margarita Vien tik knygų iššūkio dėka ją perskaičiau.

J.Picoult - Devyniolika minučių

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės „kietuolius“ pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos „kietuolių“ elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.

Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje.

Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti...

Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus.

Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.

Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems „ereliams“.

O kaip atskiriate?
Viena komentatorė man rašė:
"Taigi,nenoriu nieko blogo sakyi apie “xxx”,bet pripažinkit “yyy” yra TIKRAI įrašytas į literatūros istoriją ir geresnis."

Ir čia lyginamos dvi knygos. Viena parašyta prieš n metų, kita dar nebaigta. Tai kaip galima lyginti kuri geresnė vien tik kriterijumi, kad per n metų xxx knyga susilaukė daugybės gerbėjų. Juk klasika vertinama dažnai ne todėl, kad ji gera, o todėl, kad turėjo pakankamai laiko įsitvirtinti ir mažai konkurencijos buvo. Kad ir koks Balzakas tebuvo rašliavotojas į laikraštį, kur pinigus gaudavo už žodžių skaičių. Taip buvo rašomos jo knygos. O dabar gi jau ohoho koks klasikas.

bibliotekoje stoviu prie lentynos ir vartau nepažįstamas knygas tol, kol kas nors sudomina. O toliau skaitydama atsirenku. Jei nesiskaito, neužkabina - niekada nevargstu, dedu į šoną, nes pasaulyje pernelyg daug knygų, kurios dar laukia manęs. Kai ieškau vadovaudamasi rekomendacijomis, ypač jei rekomenduotojas man ypatinga asmenybė, labai pasistengiu ieškodama ir pasistengiu skaitydama nenumesti. Neįveikiau J.Joyse "Ulisas", nesu tam pribrendusi, bandysiu po kiek laiko dar kartą.
Jei knygą įsivertinu kaip tokią, kurią turiu nusipirkti- tada ji būna mano pačios renkamo topo sąrašo viršūnėse. O Jūs kaip atsirenkate?

Įvairiai. Skaitau anotacijas. Atsiliepimais vadovaujuosi gana retai. Dažniausiai kuo geriau įvertinta knyga tuo labiau vengiu, o jei koks įdomus žmogus pasako, kad neįdomi tai sudomina, nes norisi įsitikinti ar ir mano nuomonė tokia bus. O šiaip leidžiu sau skaityti labai nesirinkdama. Jei po 20psl neužkabina tai nebeskaitau ir niekada nebegrįžtu. Man knygose reikia balanso. Nemėgstu tokių kaip "pienių vynas" nes net pykina nuo saldumo. Nežavi ir tokios, kaip "kauliukų žmogus", nes ten tik tingi destrukcija ką mes kiekvienas mokam.

2012 metų knygų apžvalga

2012 m. Knygų iššūkį sudarė 13 knygų. Tą sąrašą sudariau tik sau, ne tam, kad rašyčiau atsiliepimus ar dalyvaučiau aktyviai tame projekte. Tiesiog buvo knygų, kurios iš praeitų metų „vilkosi“ nepabaigiamos ar turėjau nusipirkusi ir norėjau perskaityti būtinai. Bet dabar tiems metams praėjus matau, kad kai kurios knygos nebuvo vertos net prašytis į tą sąrašą.

Per 2012 m. perskaičiau 34 knygas. Iš 2012 m. knygų iššūkio perskaičiau 9 knygas.

Metų atradimas: Haruki Murakami!!!

Geriausių knygų top:
H.Murakami „Norvegų giria“;
J.Picoult „Susitarimas“;
S.Larsson „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“;
H.Murakami „1Q84“ trilogija;
I.Allende „Dvasių namai“;
J.Saramago „Aklumas“;
S.Oksanen „Valymas“
A.Čekuolis „Šešios progos numirti“.

Mažiau patikusios, bet taip pat geros knygos:
M.Mitchell „Vėjo nublokšti“ 1,2 d.;
J.Patterson „Samos laiškai Dženiferei“;
B.Sruoga „Dievų miškas“;
K.Stockett „Pagalba“;
S.Beckett „Mirties chemija“;
C. Mc Cullough „Prisilietimas“;
I. McEwan „Česilo pakrantėje“;
J.Picoult „Dešimtasis ratas“;
Y. K. Janice Lee „Pianino mokytoja“;
U. Doyle „Didžiųjų žmonių meilės laiškai“.

Metų meilės knyga: P.Coelho „Zahiras“. Skaičiau darbe, kuomet nykiai nebūdavo darbo pdf formatu. Esu perskaičiusi P.Coelho „Veronika ryžtasi mirti“ (patiko) ir pradėjusi ir nebaigusi „Brida“, „Alchemikas“. Tai daug iš „Zahiro“ nesitikėjau, nes buvau bepriimanti verdiktą, jog Coelho nebus mano rašytojas ir labai nustebau. Knyga kupina tokių gerų emocijų, pas pačią tuomet buvo nesvetimi nesutarimai poroje ir ją skaitant man tarsi „transliavo“ visą tą meilę, suvokimą..et. Garsų rašytoją netikėtai palieka žmona nieko nepranešusi ir dingsta kaip į vandenį. Vyrui nieko kita nelieka kaip pasirinkti: ar pykti ir jaustis išduotam ar ieškoti atsakymų, kodėl žmona pabėgo. Visa ta kelionė po jų jausmus, elgesį, suvokimą, nušvitimus...tikra meilės knyga.

Metų detektyvas: D.Brown „Meteoritas“. Turbūt iš anksto derėtų pranešti, kad aš simpatizuoju Dan Brown. Tai buvo trečia šio autoriaus skaityta knyga, dar 2012 metais perskaičiau kitą jo kūrinį „Prarastas simbolis“, bet jis mane nuvylė ir gaila, kad pirkau...“Meteoritą“ skaičiau pdf formatu darbe ir namie, gale net nebuvo gal kokių 6 psl., matomai „brokas“, puoliau ieškoti kito knygos pdf formatu ruošinio, nes turėjau išvykti savaitgaliui, o detektyvų mėgėjos turbūt žino, kad „neišrišus“ istorijos apie nieką kita nė negalvotum. Kas labiausiai man patinka D.Brown knygose, kad pasineri ne tik į siaubulingai sunarpliotą detektyvo mazgą, bet skaitydamas dar tiek visko sužinai, ko šiaip manau aš asmeniškai nesužinočiau, nes nesidomiu tokiais dalykais, kaip simboliai, Amerikos ar Vatikano istorija, meteorologija. Na žodžiu, aš daug kuo nesidomiu juk iš tikro, bet šis autorius sugeba išties nemenką informacijos kiekį įkomponuoti į paprasčiausią detektyvinę istoriją, kurią aš skaitau neatsitraukdama ir dar su nemenku susidomėju tais dalykais, kurie šiaip man kelia nulį emocijų.

Metų nusivylimas:
W.Irwin, H.Jacoby „Hausas ir filosofija. Meluoja visi“. Šią knygą norėjau labai perskaityti, nes esu didi Hauso gerbėja, net nusipirkau. Ir taip nesiskaitė man inai, po truputį po truputį, vėliau įsimečiau ją į sąrašiuką 2012 metų, kad tik perskaityčiau. Labai kartojasi, vietomis mėgėjui skaitytojui tikrai gali būti sudėtinga perprasti tuos filosofinius išvedžiojimus ir sakyčiau- nuobodi. Pardaviau iškart ir niekam nerekomenduoju, net didžiausiai Hauso fanui.
D.Brown „Prarastas simbolis“;
S. Whilde „Zaratustra kalba makaronams“;
R. N. Grodal „Grobuonis“.

Metų graužtukai:
Miroslav Plzak „Sutuoktinių dziudo. Skęstanti santuoka“;
Umberto Eko „Rožės vardas“;
Meg Waite Clayton „Trečiadienio seserys“.

Aš kaip tik atvirkščiai manau- kad "jaunos mergytės" per jaunos tinkamai įvertinti Austen kūrybą.


Na nežinau, protui atpalaiduoti yra ir kitokių lengvų knygų, nebūtinai tie svajonių romanai.

Šiaip tai kai buvau jaunesnė, nemažai perskaičiau knygų iš serijos "Užsienio rašytojų meilės romanai". Tada man visai patiko, nors kai pagalvoju dabar, visi jie buvo praktiškai vienodi. Iš Svajonių romanų, ar kaip jie ten vadinasi (tie mažo formato) irgi kelis turiu, du iš jų bandžiau sąžiningai skaityti, bet toliau kelių puslapių niekaip nepasistūmėjau. Negaliu ir viskas. Gal ne patys geriausi papuolė, nu bet jau tokia banalybė.