Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"
Tikriausiai daugelis esat patyrę tą jausmą, kuomet skaitai knygą ir nesupranti, patinka ji tau, ar ne. Taip man buvo ir su šia knyga. Ypač pirmieji šimtas puslapių. Jeigu prieš tai nebūčiau skaičiusi kitų atsiliepimų, jeigu nebūčiau žinojusi, apie ką maždaug knyga, tai pradžioje nelabai būčiau supratusi knygos siužeto. Veiksmas rutuliojasi lėtai, jokių hiperbolizuotų jausmų, situacijų. Po truputį, iš lėto, tarsi kopiant į kalną. Bet jau kai užkopė, kai pasileido bėgti nuo to kalno! Ir omeny turiu ne siužetą, o savo emocijas.
Aš būtent taip ir suprantu, kad knyga man patinka. Kuomet perskaitai 3 puslapius, o paskui 10min. diskutuoji su savimi. Nesvarbu, kad autobuse, nesvarbu, jog mato kiti, pražiopsai savo stotelę. Arba pradeda skaudėti žandikaulius, nes nuo įtampos knygoje, nepastebi kaip išsprogdinai akis ir per stipriai sukandai dantis. Jeigu knyga iššaukia manyje emocijas, diskusijas, ji negali būti bloga.
Romanas "Tarnaitės pasakojimas" dažnai lyginamas su G. Orwell "1984". O ir pati autorė neneigia savo simpatijų šiam rašytojui. Tad apie ką ši knyga? Gileado respublikoje, rodos per vieną dieną moterų pasaulis apsiverčia aukštyn. Joms uždraudžiama skaityti, siekti žinių, disponuoti savo pinigais. Įspraudžiamos į vienodas raudonas mantijas. Atsiranda kastos, nauji įstatymai. Bet didžiausia problema - katastrofiškai mažėjantis gimstamumas. Moterys tampa Tarnaitėmis. Privalančios įrodyti savo vertę - pagimdyti vaiką Žmonai. Ir tam turi tris bandymus.
Nežinau kaip pati jausčiausi tokioje situacijoje (žodžio baisiai neužtenka), bet knygoje man kliuvo tarnaičių pamąstymai. Jos jaučiasi tik tušti indai, inkubatoriai. Mane stebino tai, kad jos jaudinosi ne dėl to, jog savo vaiką reikės atiduoti kitai moteriai, o guodėsi, kad yra tik vazos, tik priemonė naujai gyvybei išnešioti. Tada man natūraliai kilo klausimas apie surogatines mamas. O jeigu už tai sumokėtų pinigus, ar vis dar jaustumeisi vaza į kurią
įmerkė gėles?
Ar žinot, kas nutinka Tarnaitei, jeigu pagauna skaitant? Nukerta ranką! Bet nebijokit, nukerta tik kai pagauna trečią kartą. Ar norėtumėt gyventi civilizacijoje, kurioje rankų kremas deficitas, o seksualūs apatiniai - juodos rinkos prekė? Veidą teptumėtės sviestu, o mados žurnalas būtų mažytė staigmena, už kurią galima gauti ir mirties bausmę.
Ir žinot, kas mane labai piktino? Rodos visos šios nesąmoningos taisyklės buvo sugalvotos iš neturėjimo ką veikti. Na kam Jums, moterims, reikia dažytis, eiti po barus, vilioti vyrus? Paskui ištekėti, susilaukti vaikų, išsiskirti, gyventi iš pašalpų. Juk šitiek vargo. Mes Jums palengvinsim šį kelią. Viską uždrausim, o Jūs atlikit savo gyvenimo pareigą - gimdykit! Sau, draugei, kaimynei - visoms po vaiką! Ir nors vyrai teigia, kad tokia santvarka pagerins gyvenimo kokybę, jie slapčia, kubuose, mėgaujasi visais ankstesniais malonumais. Nes matai, mes juk žmonės, norisi visko. Čia kaip teigti, jog nerūkai, smerkti rūkančius, bet pasislėpus, kampe rūkyti pačiam. Ir tai tik labai švelnus pavyzdys.
Tai nėra paviršutiniškas romanas. Tai kaip auksinis kiaušinis, kurio grynuolį rasite tik perskėlę lukštą. Jame reikia pasikapstyti, įžvelgti gilesnes mintis, simboliką. Tai, ką iš tikrųjų autorė norėjo pasakyti savo skaitytojams. Man labai patiko pati romano idėja, pagrindinė mintis. Pabaiga sukėlė dviprasmius jausmus. Šiek tie netikėta, sudėliojanti visus
taškus ant i, ypač jeigu pradžioje kyla kokie neaiškumai. Bet man norėjosi daugiau! Negalima šitaip žaisti su skaitytoju. Jeigu tai būtų tikra istorija, aš išknaisiočiau visus archyvus, kad tik sužinočiau, kokios buvo paskutinės Tarnaitės gyvenimo dienos. Nepaisant tų pirmų, sunkesnių, puslapių, knygą skaityti verta. Gal net neverta, o būtina. Net jeigu ir nepatiks. Aš džiaugiuosi, kad pirma šiemet perskaityta knyga, keliauja į "mėgstamiausios" lentyną.
Ėt, kai pagalvoji, kaip gerai, kad mes gyvenam tokiais laisvės laikais. Gal ir nemokantys tą laisvę branginti, bet mes bent jau turime galimybę rinktis. Kad ir galimybe skaityti, nebijant rankų nukirtimo. Nes ant ko paskui tepsi rankų kremą (ne deficitinį)?
Tik filmas paliko kur kas didesnį įspūdį (tikriausiai prisidėjo tai, kad jį anksčiau mačiau).
)
Ir vis kartojasi žodis 'triktis' Negi negalima jo pakeisti kitu,pvz trikdžiu? O šiaip knyga puiki ("Gravitacija")Jau į pabaigą,nors katastrofiškai neturiu laiko
gražinau pradėtą. 
. bet paskui perskaiciau kazkur kai apie 30 m buvau. tada tai wau, niekaip negalejau suprast, kodel jinai man pries tai atrode nuobodi. dabar tai drasiai galiu sakyt, kad patenka i megstamiausiu knygu trejetuka 
. siaip nespalvotas vaizdas gi skaityklej, nes spalvotos, tai jau mirga, kaip plansetiniai kompai, todel knygoms skaityt man priimtiniau nespalvota tikra skaitykle. jinai ir energijos beveik neima, batarke laiko apie menesi. 
