Sveiki,
Tai mano pirmoji žinutė. Atsiprašau, jei apie tai jau buvo kalbėta anksčiau. Nelabai dar čia susigaudau
Mano dukra (4 m.) paniškai bijo visko kas gyva. Bijo musių, drugelių, kačių, šunų,... Paskutinis įvykis paskatino apie tai rimtai pamąstyti. Svečiavomės šeimoje, kur buvo ir šuo ir katė. Kačiukas mažas, tai jam mėtė kamuoliuką - kačiukas žaidė. Bet artyn, jokiu būdu. Paliesti net neprašykit.
Kai atėjo šuo (senas vilkšunis, be galo taikus) neužteko, kad tėtis ją paėmė ant rankų. Kad būt galėjus, būt užlipus tėčiui ant galvos.
Ar būtų išeitis įsigyti patiems kokį šunelį? Šiaip gyvename mažame bute, daug dirbame. Gal geriau žiurkėnas?

Aš ne psichologė, bet įsigyti gyvūną tikrai nebloga mintis. Mano mama paniškai bijojo šunų. Nepatikėsi, bet šunys pro ją negalėjo praeit neužpuolę (matyt užuodžia baimę ). Kai įsigijome šunį ,baimė pamažu praėjo, o šunys ją liovėsi gatvėj puldinėję...
Jūsų atvėju, kai butas nedidelis, ir daug dirbat- šuo nelabai tinka. Geriausia būtų katė. Įsigyk maža mažą katiniuką, kad jis galėtų žaisti su tavo mergyte, miegot šalia jos. Ji juo rūpinsis, pamils ir nebebijos. Chamiakas, manau pernelyg kvailas ir mažas- tik tupi savo narvely, ir šiaip- pelė....Jau geriau tada jūrų kiaulytė...

o gal jus vis sakot, kad neitu artyn ikas, apdraskys...tai ir bijo?gal kada ikando?

Mano zuikiui 6-eri, bet bijo kačių ir šunų- lenda vos ne po mano sijonu jei gatvėj pamato. Priėjus gyvūnui arčiau- rėkia, slepiasi...Tačiau nebijo tokių gyvūnų, su kuriais teko susidurti dažnai ir iš labai arti- tai karvės, veršiukai, vištos, musės, kirmelės:) Nu o su šunimis ir katėmis nežinau ką daryt...namie laikyt negalim, o kaime šuo nuprotėjęs kažkoks- pati prie jo neinu.

siaip kiek teko susidurti tokios situacijos buna tik ten kur ir tevai bijo gyvunu, arba pastoviai sako - nelysk, ikas ar pan, arba buvo jau vaikui kas ikandes arba labai isgazdines. Siaip tai igyjama bet kokiu atveju, klausimas - ka toliau daryti, aisku geriausiai ka nors isigyti, kad vaikas galetu rupintis - ziurkenas nelabai manau, jis toks pats prie zmogaus nelys, be to trumpai gyvena, nespes priprasti ir numirs, vaikui vel trauma, o vat kate ar suo kitas reikalas, jis privers vaika su juo bendrauti, ir panazu baime dings.

Ačiū visoms atsakiusioms. Atleiskit, ilgai neskaičiau forumo - atostogavom
Problemos dar neišsprendėm. Tėvelis nusistatęs prieš kačiukus. Su mažu šuneliu nesusitvarkysim - visą dieną namuose nieko nebūna. O maži šuneliai, kiek žinau, mėgsta pagraužti, be to nežino, kur negalima šlapintis .
Buvo kilusi mintis dėl vėžliuko. Nors nemanau, kad tai padėtų.

Mūsų dukra išgyvena irgi visų gyvūnų baimes..nebijo vien kačių ir pelių, nes tuos gyvūnus mes laikome namie..Tačiau kiek laiko bepraleistume pas senelius, tiek ji visko bijo..Papūgos bijo, varnos bijo, šunų bijo, musių bijo, gulbių bijo..Ji motyvuoja tai vienu dalykų "visi kanda". Jau kas kas, bet aš nebijau gyvūnų, nebent nejaukiai jaučiuosi šalia jaučių ir eržilų Kai kurie gyvūnai ją veda į isteriją, pvz. tėvų namuose laikoma varna Sodyboje ją labai išgąsdino gulbės, nors jos buvo gana toli ežere..Jei smėlio dėžėje nutupia musė, tai mamai reikia surinkti žaislus ir eiti su ja namo. Būna, kad auklė/mama/tėtė taip suvaikšto per valandą ir 5 kart namo dėl musės Irgi neužtenka rankų, kartais taip keberiojasi apimta panikos, kad rodos į dangų susiruošė..
Niekada niekuom nesu gąsdinusi, tik neleidžiu prie beglobių gyvūnų. Visi kiti - prašom. Visos tos mano dvimetės baimės "sugalvotos", jai nieko nėra nutikę, ji nebuvo niekuom išgąsdinta..Viskas būna gerai, bet lyg staiga sumąsto naują baimę

jezus marija, Rasma, taviske bijo gyvunu cia kaip taip?

Truputį drąsiau. Pasirodo ne mes vienos turim šią bėdą.
Mintis auginti namuose katinėlį ar šunelį mano mergaitės nevilioja. Stovėjau šiandien zooprekėse prie pelių - man jos nepatiko. Vis tik pelės. Nepirkau.
Gal galima šią baimę "išaugti"?
Musių taip pat labai bijojome kai buvome 2-3 metukų. Namuose pas mus jų beveik nebūna. Labiausiai kentėjo lopšelio auklėtoja (Julija liepdavo visas išgaudyti). Dabar pati vaikšto su susuktu laikraščiu ir "gaudo".

Kai labai bijo, gal ir negerai, o vat maniškė - priešingai. Puola prie visų šuniukų ir šunų, kurie už ją vos ne didesni, reikia paglostyti kiekvieną kiemo katę, pačiupinėti, o anksčiau ir paragauti visokius vabaliukus Labai reikėdavo žiūrėti, kad paskui ir pietus valgytų
Gal todėl taip yra, kad daug iš pažįstamų augina kates, šuniuką pažįstam draugišką, tai turbūt todėl pas ją tiek drąsos
Gal ir jums padėtų koks gyvūniukas

Rasma maniske dar toliau nuejo - ji operuoti kate sugalvojo ir teko jau 2 kartus katei ausi (ta pati) siuti ir ka galvoja nezinia

o kai driezus turejom- tai imdavo i darzeli stiklaini ir i ji rinkdavo visokius vabalus, ir nesdavo namo - aukletojos panikoj buvo - tipo kaip sita uzkrata galima isviso i rankas imti

Dėl tų operacijų tai tas pats Bet kodėl kliūna ausys?????
Manoji tai pasiėmusi iš manikiūrinės žirklutes, suspaudusi keliukais savo mylimą žiurkę bandė nukirpt jai ausytę.."Pelytė" kruta, Laura su žirklėm elgtis neįgudusi, tai nespėjo sužalot..Spėjau atimti pamačiusi "chirurgą"

Tiesa, vakar teko tėvams mankštintis ir išrinkti visame bute vorus, nes mažajai panelei "vorai nepatinka, nes kanda". Ir tų bijot ėmė Jei ta baimė vaikui nepraeis, tai man bus sunku gyvent. Visgi aš iš "pašaukimo" gyvūnėlių mylėtoja ir kiek įmanoma, tiek stengiuosi jų įsigyti

UOdega labiau atsikisus, jeigu ka...
O gal verta nupirkti vaikui zaislini gydytojo rinkini? Lai treniruojasi su zaisliniais prietaisais, a? Vis neteks ausies trecia karta siuti
Cia, aisku, juodas jumoras, bet...

bet ja nukirpt sudetinga


bet griztam prie temos ka daryt kad vaikas nebijotu gyvunu, kaip Rasmos patirtis rodo - isigyti gyvuna neiseitis

Mano bailiukė dukrytė vakar pranešė naujieną:
- Monika (kaimynė) turi katę. Ir aš jos (katės) nebijau!!!
Man dar neaišku, kokio lygio tas "nebijau", bet ledai pajudėjo

Štai ir prisidirbau . Mano duktė (beveik penkių metų) bijo visų gyvūnų. (Aš ir pradėjau šią temą, norėdama kažką padaryti, kad ta baimė dingtų) Prieš Kalėdas padariau siurprizą - parnešiau kačiuką dviejų mėnesių. Mano tikslas buvo - išvaryti dukros baimes gyvūnams. Atrodė, jei namuose augs gyvas padarėlis, mergaitė pripras. Deja...
Vaikai buvo vieni namuose (sūnui beveik 15 ). Mažoji nenorėjo, kad katytis įeitų į tą kambarį, kur ji žaidė. Besiartinančim katinui norėjo užtrenkti duris "prieš nosį" ... Vargšelis jau buvo padėjęs letenėlę ant slenksčio... Klyksmas, kraujas ...
Katinas neteko vieno piršto visiškai, kito dalinai .
Dukrai baisinis stresas. Jaučiasi kalta, gaili kačiuko, bijo, kad jis jai neatkeršytų, nes girdėjo ankstesnius suaugusių pokalbius, kad katės būna kerštigos.
Į darželį išsiruošiam super greitai, po darželio einam kur nors tik ne namo. Namuose būna užsilipus ant stalo arba turi būti katinas uždarytas. Žodžiu, ne gyvenimas.
Siūlai iš kačiuko letenėlės jau išimti, kačiukas išvežtas pas močiutę...
Mano eksperimentas baigėsi blogai . Nekartokite mano klaidos

Keista, nesulaukiau jokios reakcijos Nei priekaištų, nei patarimų

Negi visi vaikai myli gyvūnus?

Gaila kačiuko Kaip tik perskaičius šią temą pagalvojau, ar tikrai būtinai visas baimes yra reikalinga įveikti? Ypač, jeigu jos nekliudo gyventi, jeigu kasdien tas žmogus (vaikas) turi galimybę nesusidurti su jį traumuojančia situacija? Vis dėlto nemanau, kad vaikas paaugęs ir toliau bijos gyvūnų, paauglystėje, būdamas suaugusiu... Gal neprisileis, gal neperlabiausiai žavėsis, bet būtinai ateis laikas, kai bus įvertintas REALUS rizikos laipsnis, bendraujant su gyvūnu.

Iš situacijos akivaizdu, kad kačiukas buvo klaida. Visais atvejais pradėti pratintis reikia nuo mažo. Juk ir sriubos kūdikiui nepilate į lėkštę, kai pabaigiate mišinuku maitinti? Trintos košytės, po truputuką... Šiuo atveju katinas, šuo - tai gyvūnai, laisvai lakstantys po namus, aktyvūs, intelektualūs, suvokiantys savo poreikius ir net sugebantys už juos pakovoti. Pradėti derėtų nuo tokio padaro, kurį, esant reikalui, būtų galima "padėti į dėžutę", kuris neturėtų galimybės primetinėti save. Taigi, netiktų ne tik šunys ir katės, bet ir triušiukai, šinšilos, degu, fretkos... Sunku pasakyti netgi dėl smulkių graužikų - žiurkėnų, smiltpelių, žiurkyčių - jie gali paimti į rankas (ypač kai "nezgrabnai" paima vaikas) įkąsti (jokiu būdu tai ne taisyklė, bet galimybė tikrai neatmestina), o tada jautrus vaikas bijos prie narvelio net prisiartinti, ką jau kalbėt apie rūpestį ir meilę.

Jeigu visgi dar galvojat apie gyvūnėlius, tada rekomenduočiau (pradžiai) žuveles. Jos visada "savo vietoje", kartu tai ir interjero dalis. Jomis galima rūpintis - vaikas puikiai sugebės įberti maisto ir galės džiaugtis, kad jo rūpestis ne veltui, kad žuvelės valgo tai, kas JO paduota. Ir šiokia tokia komunikacija galima - pabeldus į stiklą smalsi žuvytė atplauks pasižiūrėti, bet fizinio kontakto (kurio vaikas bijo) nebus. Gal netgi siūlyčiau, kad būtų įdomiau, įsigyti ne aibę smulkučių, o porą stambesnių, vartančių akis (čia man tokios gražios, be to, žuvis su "mimika" turėtų atrodyti įdomesnė)

Aš gal perdaug kategoriška. Atsisakiau bet ko gyvo (išskyrus žmones, žinoma ) namuose, kol mergaitė pati neužsimanys. Ačiū už pasiūlytas žuvytes.

Tokią baimę nėra sunku panaikinti. Tereikia pasisodinti savo atžalą ant keliu ir rimtu o ne kokiu nors paguodžiančiu tonu pasakyti jog: "tas ir tas padaras tau tikrai neįkąs ir jo saugotis nereikia. O tas ir tas padaras gali įkąsti ir jo reika saugotis, bet jis turi teise gyventi kaip ir tu. O jei tave kas nors priplotu su laikraščiu už tai, kad gali ikąst/turi dantis.". Žinoma tokio pareiškimo turinys gali būti ir kitas tačiau jis privalo būti globėjiškas, rimtas, ir labai gerai apgalvotas. Nes manau daugelis supras jei pasakysiu jog naujų baimių vaikui įvaryti lengviau nei išvengti senūjų
Negalima taip labai jau straksėti apie vaika. Tegul pats susidoroja su musėmis. Tačiau negalima ir ignoruoti vaiko ar palikti jo vieno, kad "pats dorotusi". Reikia stebeti iš šalies ir reikalui esant padėti morališkai ar su tuo pačiu laikraščiu priploti tą musę. Tiesiog reikia labai protingai ir apgalvotai pasakyti kas yra kas. Ir kas jis pats gali susidoroti. Nebijos priploti - tegu. Bijos, tegu sugalvoja kaip kitaip jų išvengti. Žinoma nepamirškit pasakyti jog gyvūnėliai turi tokias pačias teises gyventi ir, kad jam vienodai skauda. Vaikas pradės gerbt gyvybę, o ir nukarpytų kačių ausų nebus.
Griežtas, protingas palaikymas yra vaistas nuo daugelio baimių.

gal ir ne į temą, o kaip dukra žiūri į žaislinius gyvūnus, ar tuos kuriuos rodo per televizorių, knygeles apie gyvūnus? ar jie jai kelia teigiamas emocijas?