Nuo vakar kamuoja (o gal jau seniai, bet vis atidėlioju) klausimas - ką daryti: išmokti vairuoti auto ar nevairuoti? Vairuoti išmokti man rodos aš niekada nenorėjau... Augau šeimoje, kur nebuvo automobilio, nei viena moteris visoj giminėj pas mus nevairuoja. Gal aš nemačiau "gero" pavyzdžio, todėl manęs netraukia prie vairo?.. Pamenu, kai susipažinau su savo vyru (prieš 9 metus) ji ėmėsi mane mokinti važiuoti: sėdau pavažiavau keletą 100 metrų ir jis liepė apsisukti ar tai įjungti kitą bėgį, bet aš jam rėkiau, kad bijau, kad to nedarysiu kad nemoku. Jis pasiuto, kad neklausau jo ir nevykdau to, ką "mokytojas" liepė. rėkdamas liepė man sustot. aš sustojau ir gavau tada velnių, kad sustojau vidury kelio, o ne pasukau šalikelėn. Žodžiu, susipykom baisiai - jis sviedė iš pykčio kažkokį daiktą į mašinos priekį, o aš trenkiau durelėm ir pasakiau, kad nebenoriu vairuoti... - berods daugiau nė nemėginau. Nuo tada praėjo 9 metai. Per tuos metus ne kartą teko išgirsti raginimų vairuoti ir visokių pastebėjimų- kaip palengvėtų gyvenimas, jei aš imčiau vairuoti. Kartais pati matau, kad tai didelis stabdis - galėčiau su vaikučiu (jai 1,5 metų) visur dalyvauti, lankyti baseinus, mokyklėles ir t.t. - jei tik pati vairuočiau. o dabar turim pasirinkti tik 1 veiklą (muzikos m-klėlę), nes vyras turi dukart "pabėgt" iš darbo tam, kad mus ten nuvežtų... Matau, kad tai trukdis, ir vistiek neišmokstu vairuot
Kai aš sėdžiu automobilyje (kai mane kažkas veža), man atrodo, kad visos aplinkinės mašinos važiuoja tiesiai į mus - iš visų pusių, vis atrodo, kad jos tuoj tuoj atsitrenks į mūsų automobilį (nors avarijos man niekad neteko patirti). Aš ir sakau vyrui - tai kaip aš vairuočiau, jei jie visi važiuoja tiesiai į mane? Aš vos judėčiau keliu 20km/val. ir nuo visų traukčiausi, trukdyčiau eismą....
Šis vairavimo klausimas vėl iškilo "aikštėn" vakar: vyras grįžo iš darbo ir pasakė: pas mus darbe yra galimybė lizingu per keletą metų labai palankiomis sąlygomis nupirkti tau visiškai naujutėlaitį gražų automobilį iš salono - tik tu išmok vairuoti ir turėsi jį, gausi teises-iškart nupirksim. Jis su bendradarbėm pakalbėjo, neva tai bus man didelis paskatinimas dabar imtis vairavimo. Ir vėl ginčai, vėl mano dvejonės. Pasakiau jam kad ir noriu turėti gražutį naujutėlaitį automobilį ir nenoriu vairuoti, noriu saugiai nugyventi gyvenimą - be avarijų, nenoriu nieko užmušti ir pati užsimušti... Jis sako, kad ir padaryčiau avariją, draudimas visapusiškas - viską apmokės, ar aš kalta, ar nekalta - apdrausta būsiu nuo visų atvejų. Bet gali nutikti taip, kad jau bus per vėlu.... Jaučiuosi beviltiška, nepilnavertė, dvejoju ir nesuprantu, kas yra didžiausias stabdis ir kliūtis, kodėl negaliu prisiversti nusipirkti kokią taisyklių knygelę ir pamėginti mokytis. Nuo ko man pradėti, kas man gali pagelbėti ir pastūmėti imtis to. Jei net toks "paskatinimas" kaip naujas automobilis neveikia?..

Tik pastebejimas - jei nevairuoji, nereiskia, kad isvengsi avariju.

Mano praktika tokia - jau buvau nuprendus, kad nieko man neieis... kai isigijome masina su automatine pavaru deze. Tai dabar manau, kad su mechanine turbut niekada ir neismoksiu Kazkokios sankabos nera mano smegeninej. O su automatine visai kitaip.

As tai aukociaus del to naujo masiniuko . Be to, tikrai labai patogu, kai moki vairuoti.

Miau

Tu gali issilaikyti teises, kurios leidzia vairuoti tik automata, as girdejau, kad lengviau islaikyti. Tik, aisku, tada neiseis vaziuoti su mechanine, jei kas.
Pamatysi - automatas liuks, malonu vaziuoti.

EI, MOTERYS, - UZ AUTOMATA!!!!!!
Miau

aureja, labai gerai tave suprantu
man irgi panasiai siuo metu yra viena diena vyras parejo namo ir sako: "brangioji uzrasiau tave i kursus vairavimo, inesiau pirma inasa ir.t. turesi eit" tai isivaizduokit kox man sokas buvo
taigi, dabar stai jau kelinta savaite zygiuoju i tuos kursus ir keiskiuosi kaip imanydama.....kokio velnio tos taisykles jeigu ju mazai kas laikosi
na, siaip tai manau, akd tiesiog pabandyt gali, jeigu matysi kad toiam zingsniui esi dar nepasiruosus, nes manau, jog ir vairavimui pribrest reik:) tuomet galesi atsiimti inesta pinigu suma, ir palixim kuriam tai laikui si dalykeli:)
aisku, jeigu laikyti teises tik todel, akd yra galimybe palankiom salygom isigyti automobili, gal ir kiek per silpnas paraginimas, juolab kai tu pati kaip ir niekad per labaiusiai ir nenorejau mokintis vairuoti ir pan.
as patarciau tiesiog pabandyti:) gal patix

As 3 metus saziningai maliausi su masinelka kiekviena diena..
kol viena diena zioplai nebumbtelejau.. Va nuo tada as jau bijau,
dabar kazkur 2 metai kaip nevazineju, bet zinau, kad turiu save priversti
vel pradeti vairuoti, ne vien del saves, bet daugiau del to, kad su mazium
daugiau kur nuvaziuotume: baseiniukai, manksteles, kai paaugs ir visokie
bureliai.. Zinau, kad pradejus vairuot po truputy ta baime mazes ir dings.

As irgi bijau vairuot.Vakar mano brangiausias ir masina zadejo nupirkt,jei teises eiciau laikyt,bet bijau nors tu ka... Uzmiestyje man visai patinka vairuot,bet mieste...

ir dar toks dalykas - mane pykina važiuojant automobiliu. nuo pat mažens. Bloga būna kaskart važinėjant po miestą, užmiestyje važiuojant tiesiu keliu nebloguoju, bet mieste kamščiuose (stabtelėjimai nuolatiniai) ir darant posūkius bei važiuojant žiedu baisiai supykina. kartais tenka stot vemti. Vyras sako- dar nemačiau nei vieno vairuojančio, kuriam būtų bloga nuo važiavimo: atsisėsi už vairo iškart nustosi bloguot... Ar taip iš tiesų gali būti? Gal kam taip yra buvę?

teises issilaikiau pries 5 metus. nebuvau labai gera vairuotoja, juolab nuo to laiko buvau vaziavusi kokius 2 kartus, kai kas duodavo pavairuoti ir salia sededavo patyres vairuotojas. savo automobilio nepirkome, nes maneme, kaip cia kazkas sake, kad automobilis reikalingas ne tam, kad rudytu kieme. nusprendeme, kad daugiau kainuotu automobilio islaikymas nei malonumas juo vazineti. be to, mano vyras lig siol taip ir neissilaike teisiu. gal pabaigti neskatino ir tai, kad neturejome savo auto.

taciau pries gera menesi gyvenimas priverte patiems nusigauti i visuomeniniu transportu sunkiai pasiekiama vieta, niekas nuvezti negalejo. nusprendeme - nuomosime automobili. stresas buvo nerealus. juolab, kad ir taisykliu nei velnio neprisiminiau. kaip cia kazkuri sake, baisiai bijojau, kad nieko nesuzalociau... ir ka - nuo to laiko esu jau vazinejusi su trimis skirtingais nuomotais automobiliais. tetis juokiasi, kad mano patirtis "ant skirtingu" masinu didesne nei jo bet vis tiek bijau, kad nieko nesuzeisciau vaziuodama. todel esu atsargi, stengiuosi niekur neskubeti. nors teoriskai turiu 5 metu vairavimo staza, uzsikabinau "70" zenkla, kad kiti zinotu, ko is manes tiketis

pirmus kartus vaziavavom, galima sakyti, dviese su vyru. as vairavau, o jis ziurejo zenklus dabar jau viskas sekasi neblogai paciai... tpfu tpfu tpfu... jei atvirai, per siuos "savarankiskus" pasivazinejimus, kai salia nebudavo patyrusio vairuotojo ar instruktoriaus, ismokau daug daugiau nei per visa mokymasi ar vazinejima su tais patyrusiais... buvome net is vilniaus i pajuri nuleke, ir mieste vazineti nebijau...

taigi mano patarimas butu toks... i kursus uzsirasyk ir eik... per praktines vairavimo pamokas tikrai nieko nesuzeisi, nes salia sedi instruktorius, kuris turi atsargini pedala, tad nelaimes padaryti tau neleis... kai gausi teises, pradek vazineti anksti ryte ar velai vakare, kai gatvese masinu mazai, kad iprastum... nepatiks, galu gale, galesi mesti... o pabandyti, manau, tikrai verta...

sekmes!!!

O musu seimoje yra atvirksciai,abu turime vairuotojo pazymejimus,bet mano vyriskis uz masinos vairo neseda. Sakosi,nemegsta vairuoti,bet neprisipazysta,kad bijo.

Na ir aš neturiu noro mokytis važiuot.Prieš keletą metų,kol neturėjom auto,tai svajojau apie teises,mokiausi važinėtis,o dabar kai turim mašiną,dingo azartas,tik labai patinka,kai kas veža

Aš visą laiką nerealiai NORĖJAU vairuoti pati . Išsilaikiau teises ir pasidėjau jas ant lentynėlės . Visai nesinorėjo sėsti prie svetimo automobilio vairo . Ir tik po 3 metų , kai nusipirkau savo mersiuką su automatine greičiu dėže , nuvaliau dulkes nuo vairuotojo pažymėjimo ir jau 7 metus važinėju be pertraukų ( ir abu nėštumus iki paskutinės dienos ) .
O sesuo visai NENORĖDAMA , vyro įkalbėta išsilaikė teises , bet labai bijojo važinėti mieste . Be to , mašina vyro ir tekdavo prisėsti prie vairo tik retkarčiais . Kuo toliau , tuo labiau didėjo baimės jausmas , o dabar , nors ir turi teises , bet 5 metus visai nebevairuoja .
Man atrodo , kad turi būti NORAS , o jeigu noro nėra , geriau ir nebandyti . Kaskart bijodamas važiuoti į miestą , tikrai gali pasimesti mašinų makalinėje .

Kiek suprantu, Tavo vyras labai su[ratingas tavo atzvilgiu ir padrasina tave mokytis vairuoti net tuomet, kai tu jau "planuoji" avarija buti padarius.
Mano artima drauge, 3ju vaiku mama irgi neisivaizdavo kad kada ji vairuos masina. vyras jai nupirko naujitelaite masinike Golfa, ji teorine teisiu dali issilaike puikiai, na o praktine - tai buvo vargo vakariene. Bet galu gale issilaike.
Uzsidejo zenkla 70, isisodinsavo vaikus vezti i m-kla na ir krutedavo ankscaiu negu reikia mokyklu link 20km/h. Vaikai sededami ant galines sedynes dar jau paaiskindavo kaip reikia vairuoti, kaip sukti etc. Is salies paziurejus- buvo tikras cirkas tas jos vairavimas. JI visa tirtejo, prakaitas zliauge, kol ateidavo i darba, jos kojos tirtedavo. Taip ji 20km/h vazinejo po miesta apie gerus metus. Vairuotojai jai pypsedavo, keikdavo, ji net sugebejo ir avarija lygioje vietoje padaryti ir apkluti masina. Dekui Dievui, kad turejo nuostabu vyra, kuris kantriai visa ta laikotarpi ja skatino ir suprato ir jos ne karto nekoliojo del tokio vairavimo ir avarijos, nes pats prase jos kad mokytusi vairuoti.
Siandien, 3metams praejus nuo jos vazinejimo po miesta 20km/h ji ir toliau sekmingai vazineja, padaro kelias nezymias avarijikes ar ibrezimus, bet jau vaziuoja mieste greiciau - 50km/h. Mes, jos drauges zinodamos jos gera buda ir jos nuostabius sugebejimus kitose srityse niekada nebutume isdrise is jos pasitycioti ar uz akiu apkalbeti. Mes zavejomes ja, kad ji buvo pasiryzus tokiu budu irodyti sau, kad ji stipresne nei automobilis ir ji gali nugaleti vissas baimes. O is pradziu irgi jai buvo ir galvos skausmai ir atsiprasymai ir didelis nenoras nei mokytis teisiu nei vairuoti.
Taigi, mamyte, drasiau. Tai tik viena maza baime kuria tu nugalesi

MAno teises "atsvente" jau trecia gimtadieni, bet kas is to, kad jos sensta stalciuj guledamos. Kol vazinejau su instruktorium, tai erelis buvau, ne velnio nebijojau. O dabar asaru pakalne, iki persedu is keleivio vietos i vairuotojo. Paniskai bijau vairuot ir nezinau kaip save nugalet. Atrodo, visa kas blogiausi atsitiks butent man. Mano pageidavimu ir maza masiniuka isigijom, bet kas is to, po keleto km lygiu keliu, net vairas delnuos praslysta, nuo prakaito slapia bunu, o islipus net kojos dreba. O jei vaziuodama dar koki lepsusa padarau, tai net pamirstu kur kaire, o kur desine, ka jau kalbet apie vairavima. Nors vairuot ismokt tikrai labai norejau

Galiu i tavo komentara atsakyti, " ne mano darzas - ne mano pupos"
Tik klausimas, kaip ji kitaip butu ismokus vairuoti be praktikos? O buvo tox laikmetis, kai niekas per daug nesirupino gatveje kt. zmoniu atsakomybe (1990 - 1995m.) Visi vaivaro kaip norejo ir kur norejo. Tai ar vairuoji mieste 180km/h ( tokiu buvo ir labai daug!) ar 20km/h atsakomybe - ta pati....
Aciu, Dievui, kad dabar besirupinanciu atsakomybe pries aplinkinius atsiranda daugiau
Siandien ji jau su patirtimi ir vairuoja automobili atsakingai
O as teises issilaikiau dar giliu sovietmeciu, kur egzaminatorius tau bet kada galejo pasakyti egzo vairavimo metu "islipk, neislaikiai". Nors nostalgijos tiems laikams ir nejauciu, bet prisimenu, kad vairavimo kulturai buvo skiriamas didelis demesys ir vairavimo teises "nusipirkti" buvo beviltiska, kaip kad tai buvo iprasta postsovietineje Lietuvoje ... Bet laikai keiciasi.... ir smagu, kad dabar siek teik grieztinami tie vairavimo reikalavimai

Deja, jie tikrai ir dabar yra per svelnus
O skirtumas tarp 180 ( tokiu deja nemaciau mieste) ir 20 yra labai didelis. Gal net 20 nenaudai. Dabar kai toks eismas mieste, tai isivaizduokite, kad darytusi, jei kelios personos sugalvotu vazineti ant 20 km/h greiciu. Kiek avariju per juos kiltu.
Man netrukdo vaziuojantys greitai - jie aplenkia tave ir tiek tu juos tematai, bet kai veluoji kur nors ir esi priversta/as vilktis paskui koki vezli, tai tikrai dideliu nesamoniu gali pridaryti.

Is pradziu ir pati labai bijojau vairuoti ( tiksliau, kai jau gavau teises ir turejau vairuoti viena, nes su instruktorium, tai nera kas veikti, pas ji pedalai yra, uz vairo, kai reikia pasukti irgi pagriebia), buvo viena karta, kad pamaciusi kamsti ties kuro aparaturos sankryza, nusukau pas vyra i darba ir liepiau jam mane i baseina su vaiku nuvezto, o po to truliku trenkiausi is antakalnio i justus ( su persedimu), nes tai dienai vairavimo man jau buvo per akis

O apie pykinima, tai esu girdejusi, kad masinoj susidaro per didelis elektros kruvis. Seniau rekomenduodavo kokia grandine uzsikabinti gale, kad butu izeminimas.

Aureja,

patikek manim, tikrai verta ismokti vairuoti ))))))))))))) ir tikrai manau, kad gali nugali savo baimes.. va tik del pykinimo nezinau kaip.. man to niekada neteko patirti vaziuojant...as ismokau vairuoti nuo 12m., todel sulaukusi 16m. issilaikiau teises ir nuo to laiko vairuoju... pirmus penkis metus, kol neturejau savo, tik tevu, buvo ne taip , bet dabar, as tiesiog svaigstu del vairavimo ... tiek darbe tai naudinga tiek asmeniniame gyvenime.. nesi priklausoma taip nuo pvz. vyro. Sedi ir varai kur tau reikia -ar i baseina, ar pas gydytoja ar pas drauge ))))
Ir taip ziema -vasara. be to ir del darbo tu visiskai teisi - pvz as gyvenu priemestyje ir be masinos butu visai nekas ...
O del tu bumptelejimu - visiems visko gali pasitaikyti, svarbiausia nepagalvoti, kad tik tau vienai taip gali buti.. ziurek, kokie asai vairavimo padaro avarijas ir taip zioplai...
Taip kad VARYK I KURSUS )))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))

O vairavimo malonumas ateis jei ir ne is karto, tai palaipsniui....
Patikek manim....
SEKMES TAU

As teises issilaikiau pries 7 metus. Bet labai mazai vazineju, o ir butinybes nera. Ten kur as gyvenu labai geras susisiekimas su bet kuriuo miesto galu. Vairuoju tik tada kai nera kitos iseities. Paniskai vairavimo nebijau, taciau ir didelio noro tam nejauciu. Didiziausia baime jauciu tol, kol neisedu i masina. O kai pradedu vairuoti tada jauciu malonuma ir dziaugiuosi, kad isdrisau vairuotu pati.
Siaip tai labai dziaugiuosi, kad turiu teises ir moku vairuoti. Nes pasitaiko visokiu situaciju, kai atrodo jog be masinos neisiversi.

O del pykinimo, tai mane taip pat masinoje daznai pykina. Ir man geriausias vaistas nuo to - vairavimas. Kai jauciu, jog kazkas man darosi, sakau vyrui, kad uzleistu man vieta prie vairo. Matyt vairuojant mintys visai kitur susitelkia. Kai pati vairuoju niekada nepykina

Žinai, aurėja, jei nenori vairuot- tai ir nevairuok- nafik save taip prievartauti. Juk yra ir masė vyriškių kurie navairuoja. Maniškis irgi turbūt niekuomet nebūtų sėdęs už vairo, jeigu aš nebūčiau metus vairuoti, taigi teko nabagui....
Kaip argumentą savo vyrui gali pateikt tokią apskaitėlę:
1. automobilio kaina...
2.babkės už numerius, registracija...
3.babkės civiliniam draudimui...
4. už draudimą nuo vagysčių...
5. babkės už technikinę.
6.amortizacija(cicki picki remontai visokie)
7. mokesčiai už parkavimą...
8.bendzinas...
9. tepalas, tosolas, langų plovimo skystis...
10. tavo nervai: nuolatinis stresas, kad į ką įvažiuosi, kad ką pervažiuosi, kad kas magą išplės, ar vaiko autokėdutę..ir. t.t ir t.t
------------------------------------------------------------------
Gautą sumą padalini iš sumos taxui į vaiko būrelius.
Kiek metų už tą sumą gali sau nestresuodama ir vyro netrukdydama pirmyn atgal važinėti?

Na va paskaičiau šią temą ir pasiraminau,... nes jau buvau pradėjusi galvoti, kad aš viena tokia... nenorinti vairuoti automobilio. Vyras surado vairavimo mokyklą, užrašė ir liepė eiti. Taigi dabar lankau vairavimo mokyklą be jokio noro. Tiksliau mokausi vairuoti be jokio noro, juolab kad už automobilio vairo nesėdėjusi, o patį pirmą kartą man instruktorius liepė važiuoti į gatvę. Taigi dabar man į praktinius vairavimo užsiėmimus einu kaip į katorgą.

Jei tik yra galimybė, teises reiktų išsilaikyti. Neaišku kada jų gali prireikti. O teisių turėjimas vairuoti neįpareigoja. Aš teises turiu, bet vairuoti nemėgstu. Tai ir nevairuoju praktiškai. Tik ekstra atvejai. Nes jei vyras būna išvykęs ilgesnį laiką, tai aš su dviem vaikais be automobilio niekaip neišsiversčiau.

Kartais būna tokių dalykų kurių daryti visiškai nenori, bet jie yra labai labai būtini - tada imu, pakeliu telefono ragelį, paskambinu ir užsirašau į tam tiktą veiklą ar pan., ar nueinu ir greit užsiregistruoju kažkur - bet padarau tai taip greit, kad tik nespėčiau daug prisigalvot ir imt abejot. Pasidarau tokį "lengvą šoką", kad nebeturėčiau kaip pasitraukti atgal ir tada jau privalau to imtis ir užbaigt. O vat su vairavimu - atrodo čia toks dalykas, be kurio tikrai galėčiau nugyventi gyvenimą (gal ne taip patogiai, bet įmanoma) taip daug metų delsiu, tiek atidėlioju ir kartas nuo karto pagraužiu save, pažliumbiu, pasiginčijam su vyru, pasipykstam ir vėl kuriam laikui viskas nuslūgsta. bet vis grįžtam ir grįžtam prie tos temos....
Na, labai labai laukiu mūsų psichologės komentaro. Ačiū.

o as paprasciausiai nenoriu vairuoti. vat nenoriu ir viskas. netraukia amnes tos masinos ir vairas. neturiu zalio supratimo, kas yra 1 ar antras begis. ir svarbiausia- be viso sito esu laiminga. man nekyla jokiu problemu, jei reikia kazkur vaziuoti autobusu, kad iki stoteles reikia paeeiti ir niekas iki pat duru neatveza.
vairuoti niekad nenorejau. nors abu mano tevai vairuoja. o mam isvis, kaip sakau, raliste, jai masina labai daug reiskia. vyras irgi vairuoja. visi sako, kad eiciau laikyti teisiu. bet man to visai nereikia! man aptinka vaziuoti keleivio sedynej ir visai nesinori griebti vaira ir ji sukioti. kai jau mane "uzknisa" su savo paliepimais eit mokytis vairuot, visuomet atkertu, kad jei as gerai vairuosiu, tai dar nereiskia, kad kiti vairuotojai irgi gerai vairuos. juk sededama salia vairuotojo matau kaip vairuoja kiti. net kategorijom juos suskirsciau. gerai vairuoja vyrai ir moterys, o jau diedai, bobos ir blondines.... tai padek dieve. et. nereikia man viso sito. esu laiminga ir be tu teisiu. jei jau koks laaaaaaabai rimtas reikalas prispirs, gal ir laikysiu. poreikio nera, noro jokio ir butinybes jokios. kojas turiu, autobusai, troleibusai ir mikriukai vazineja. ne problema

Sveikutes!
As irgi turiu panasia problema. Pries du menesius sekmingai issilaikiau teises, pries savaite nupirkom masiniuka, o vairuot siaubingai bijau... Buvau jau prisivertus kokius keturis kartus vairuot, du is ju isvaziavau i miesta, bet kuo toliau, tuo labiau mane kazkokia depresija atakuoja... Pagalvojus, kad vel teks sest uz vairo, net pykint pradeda... Nebezinau ka daryt, gaila visu,kuriu kely as pasimaisau. Is to pasimetimo atrodo,kad visiskai keliu eismo taisykliu neatsimenu. Vakar sugebejau net per plyta pravaziuot,o po to kuri laika laukiau, kada mane policija atsivys. Visi guodzia,kad po kokio menesio situacija pasikeis, bet tuo jau nebetikiu, nes viskas tik blogeja... Dabar nebesuprantu, kuo man visuomeninis transportas neitiko?!?

manau kad vairuoti tikrai nėra privaloma. aišku, šiais laikais gali būt sunku be to gyvent (net ir darbo ieškant daug vadovų vairuotojo pažymėjimą matyt norėtų), bet miestuose turim visai padorų viešąjį transportą, taip pat galima sėst ant dviračio.
aš vairuot noriu, bet nuosavo automobilio turėt nenoriu. bent jau ne dabar. nes poreikio nėr, o papildomų rūpesčių irgi nereik.

Na va, vakar vakare teko drauge parvezt namo, tai buvau priversta vel atsisest uz vairo... Ir visai gerai viskas pavyko, pora kartu uzgesau, bet bent nedepresuoju siandien! Man tai jau didelis pasiekimas!!!! Tikiuosi, kad su laiku situacija kardinaliai pasikeis...

Kaip ramu paskaičius, kad ne viena tokia esu
Teises išsilaikiau tik tam, kad padaryčiau vyrui siurprizą (nes jis labai norėjo, kad vairuočiau). 12 metų teisės išgulėjo stalčiuje. Gyvenimas pasisuko taip, kad vyrui darytas siurprizas pasirodė beesąs man pačiai labai reikalingas. Tėtis nupirko mašinytę- vairuoti privalau, nors ir bijau be galo Visi sakė, kad po mėnesio vairavimo bus lengva ir paprasta. Nei lengva, nei paprasta. Kaip bijojau, taip bijau. Kiekvieną kartą sėdant už vairo jaučiuosi kaip laikydama svarbų egzaminą, skrandis apsiverčia, širdis plaka kaip išprotėjus. O kur dar atsakomybė už šalia sėdinčius 2 vaikus Bet stengiuos save įveikti. O instruktorius (kelis kartus vėl sėdau su juo, kad prisiminčiau) sakė, kad man galvoj negerai, jei manau, kad prastai vairuoju- kad pavydėt galėtų net seni krienai reakcijos ir visko matymo aplink Bet man skamba kaip padrąsinimas Nors kita vertus gal ir jo labai trūksta
Taigi- bijančios vairuoti, vienykimės ir... vairuokime

užkliuvo man ši tema, nes kelias drauges bailiukes pati turiu suprantu jus, nes matant jų reakciją į pasiūlymą pavairuot iš pradžių būna juokinga, bet vėliau jau nebe
aš vairuoju penketą metų, nors prieš šešis net neįsivaizdavau, kad galėčiau. buvau patekusi į avariją, po kurios išvis sunkiai ištverdavau važiavimą automobiliu.
o pradėti vairuoti privertė aplinkybės. išsikraustėme gyventi į užmiestį, gimė antras vaikas, vyras dirbdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir netgi savaitgaliais. negalėjau nei maisto nusipirkti (parduotuvė už 3km), nei su draugėmis dažniau bendrauti. jaučiausi izoliuota nuo pasaulio, net depresija prasidėjo.
kai lankiau kursus, vis dar neįsivaizdvau, ką su tom teisėm veiksiu . labai pasisekė, kad instruktorius buvo ne tik geras mokytojas, bet ir psichologas-šnekėdavom apie mano baimę, jis visada rodė, kad pasitiki manimi kaip vairuotoja. manau, jis iš elgesio pamatydavo, kada jau pradedu panikuot ir ramiu balsu pasakydavo-"tu būsi labai gera vairuotoja". žinokit, atrodo neįtikėtina, bet tas vienas sakinys man stebuklingai padėdavo
o štai su vyru siūlyčiau nė vienai nesimokyt vairuot , bet koks noras ir pasitikėjimas gali dingt. jis iki šiol pamokslauja važiuojant, nes mūsų vairavimo stiliai skiriasi.
Mikuti, ir aš kaskart išvažiuodama iš namų bijau. tik ta baimė man netgi reikalinga, kad neprarasčiau savikontrolės už vairo. nereikia, kad kojos ant pedalų drebėtų (kas, beje, iš pradžių buvo kasdienybė), bet šiek tiek įtampos reikia, kad akis "aštresnė" būtų.
Dios, kiekvienos mūsų situacija skirtinga aš džiaugiuosi, kad nugalėjau savo baimę ir vairuoju, nes kitaip vaikai būrelių nematytų, užmiesty negyvenčiau (kas man labai patinka), pastoviai turėčiau taikytis prie vyro dienotvarkės ir t.t. taip, yra automobilis-yra ir rūpestis, bet jei + daugiau, nei -, tie rūpesčiai neatrodo tokie baisūs.
Isila, yra dar viena vairuotojų kategorija. ta, kuri užsiklijuoja lipduką "patirtis už vairo" labiausiai ir baidausi jų ir "bimbalinio" jaunimėlio.

sėkmės jums visoms nugalint save ir savo baimes...

Aš taip pat visiems sakydavau, kad bijau ir nenoriu vairuoti ir niekada nevairuosiu, bet paskui kas man šovė į galvą - užsimaniau įrodyti sau pačiai, kad galiu tą savo baimę nugalėti. Tuo metu buvome susipykę ir išsiskyrę su vaikinu ir turėjau kažkokią tokią "pykčio energijos" dozę, tad pasiryžau savo "žygdarbiui" ..

Užsirašiau į kursus, išmokau daugmaž teoriją, baigiau savo vairavimo pamokas, bet po jų - viskas, jau niekaip neprisiverčiu toliau eiti egzų laikyti!!!!
Vos vos iškenčiau tas 10 privalomų pamokų Prieš tai nebuvau už vairo sedėjusi, tai reikia imti papildomas pamokas... Kol kas egzo, matyt, neišlaikyčiau. O ir neužtektų net drąsos bandyti.

Pinigėliai jau sumokėti, o ryžtas dingo. O dar reikėtų pakloti už papildomas pamokas.
Jaučiuosi kvailai, bet bandau racionaliai vertinti - ar tokie vairuotojai kaip aš reikalingi keliuose? Nes matau, kad nelabai man sekasi, ir jokio noro vairuoti, tiesą sakant, nejaučiu... Ech ... Aš įsivaizduoju, kad jeigu reikėtų važinėti kažkur kaime, tai jau galėčiau, bet Vilniuje baisuuuuu

Man net keista, kaip kai kurios rašote, kad paniškai bijote vairuoti jau gavusios teises. Reiškia ne viskas taip blogai?

Sveikos . Turiu ir aš problemą . Aktyviai vairuoju jau 4 metus, nors teises įgijau prieš aštuonerius metus. Mano problema tame, kad be proto bijau vairuoti užmiestyje. Mieste- jokio streso, sakyčiau netgi malonumas vairuoti. Įsėdu, atsipalaiduoju ir važiuoju. Galiu grūstis pro didžiausias spūstis -nieko. Tiesa, gyvenu ne Vilniuje, tai ir eismas pas mus ne toks intensyvus. Bet jeigu reikia išvažiuoti į užmiestį, mane apima baimė, o kartais ir nevaldomas siaubas . Net jeigu reikia 10 km. už miesto pavežėti vaikus maudytis, man jau buna nemalonu . O jei reikia važiuoti toliau ? Stengiuosi savęs neprievartauti. Vat ir dabar sprenžiu dilemą, kaip pasiekti jūrą. jaučiu teks keliauti visuomeniniu transportu, nes įveikti 300 km. mašina - ne mano nervams. Neįsivaizduoju, iš kur būtent tokia baimės rūšis pas mane yra .

Gal tokia nepaaiškinama baimė kyla iš pasąmonės? Gal kada nors kas nors nemalonaus buvo nutikę užmiesčio kelyje? Nes tikrai, man atrodo, kad baisiausia vairuoti kaip tik mieste, baisu padaryti avariją, baisu nepastebėti kokį ženklą, arba jei esi napatyrusi vairuotoja, negali normaliai prisiparkuoti, greitai sureaguoti, bus gėda, jeigu kiti pradės pypint ar keiktis; na, tokios aiškios baimės ... Man atrodo, gal čia tau ne su pačiu vairavimu susiję?

Daugiau ta tema pastaruoju metu kalbama "keturių ratų" forume