Sveiki, gal zinote kaip pasitiketi zmogumi, kuris man nieko blogo nepadare.
Turejau viena vaikina, kuri be galo mylejau ir juo pasitikejau, bet mano pasitikejimas buvo veltui, jis po 2 metu draugystes mane isdave. Dabar turiu kita drauga, jau gyvename kartu 2 metus, bet bijau ji kurnors isleisti, kad manes neiskaudintu, neisduotu (as bijau tik viena su draugais i koki bara isleisti ir pan) blemba, arteja bervakaris, ir vel ta pati problema, bijau kad nepadaugintu alkocholio, neprisikviestu mergu ar sokeju ir pan. Man kazkokia paranoja. Zinau kad jis geras zmogus, nu bet jau grauziu save is anksto, tarsi buciau isduota.
Nu kaip as kovoju su savimi, bet viskas veltui, ka man daryti???

Pažįstama aprašyta savijauta. Bent aš su tuo gyvenau kokius penkerius metus. Mintys, jog tiek aš, tiek mano vyras turime asmeninius gyvenimus, o mes, visai galima dalykas, esame tik laikini bendro gyvenimo partneriai, "palengvino" mūsų santykius. Viskas yra laikina ir anksčiau ar vėliau baigiasi. Žinoma, nebūtinai tragedijomis ar netektimis. Manau, kad man tas suvokimas ir padėjo po truputį jaustis ramiau ir saugiau. Nežinau, kiek pagrįstas tavo pasitikėjimas tuo žmogumi, bet nieko iki galo negali žinoti, kad ir kaip norėtum ar jaustum. Spėju viena, jei laikysi prie savęs pririšusi kitą žmogų, tai tik trukdys jūsų santykiams. Kažkaip reikia save perlaužti. Zinoma, reikia ir laiko.
Sėkmės

Pastebejau, kad as savo zmogu esu prisirisus prie saves, ir tas man nepatinka ir tas man trugdo ziauriai gyventi, tiesiog nervina
Esu tiek prie jo prisirisusi, kad jei kur viena isvaziuoju, tai sirdis nerimauja, nu negaliu atsipalaiduoti. Bet nuolatos stengiuosi (kad ir po mazais zingsneliais) save raminti, galvoti apie save, uzsiimti megstamais dalykeliais Labai stipriai su savimi kovoju, tiesiog is visu jegu Taciau turiu tokia vilti, kad ateis tokia diena, kai viskas susitvarkys ir viskas bus ok

As taip pat bijau-- bijau palikti ji viena, isleisti kur nors pas draugus... mane pacia tai netgi nervuoja, sunkina gyvenima... kai pati stengiuos iseiti kur- visvien mintys sukasi apie ji, ka jis veikia bla bla ... aisku tai salygota tuo kad ji karta mane isdave.

As tai laikausi tokios nuomones, kad jei zmogu nuosirdziai myli, juo tikrai pasitikesi. Jei laikysi savo mylima prie saves pririsusi, bijosi viena kazkur isleisti, tai pamatysi, vyrui tai nusibos ir galu gale bus skyrybos. Ne del to kad meile dingo (ors gali ir tai atsitikti, del paranoisko elgesio), bet del laisves trukumo. Visi mes norime tureti savo gyvenima, nereikia brautis i svetima ir jo savintis. Isleisk vyra su draugais, ir pati susiorganizuok koki vakara su draugemis... Maziau reikia galvoti apie tas isdavystes, taip bus lengviau paciai gyventi. Teisingai parase viena dalyve (nepamenu dabar jos vardo ) kad gyvenime nera nieko amzino, viskas anksciau arba veliau baigiasi... Pati anksciau buvau tokia pati kaip ir tu, nepalikdavau savo mylimojo ramybeje, per diena skambindavau po penkiolika kartu, kiekviena savaitgali pas ji vaziuodavau ( as is siauliu o draugas is Klaipedos) kol galu gale, pradejo kvepeti skyrybomis tada as ir susivokiau kokia kvaile buvau o dabar viskas susitvarke, kai daviau savo meilei atsikvepti... Sekmes jums

As ir prie saviskio baisiausiai prisirisus, bet puikiai suvokiu, kad kiekvienas turim asmeninius gyvenimus ir kartais norim pabut atskirai. Stengiuosi, nors ir sunku man su tais 'atskirumais' gyvent(ypac kai del darbiniu ar kokiu kt priezasciu nesimatom savaite ir ilgiau), cia gal todel, kad save priskiriu pavyduoliu ir issigalvotoju grupei kai nepaskambina sutartu laiku, tai iskart ta pacia minute pradedu issigalvot kas jam galejo nutikt, svarbiausia, kad ne GALVOT, o ISSIGALVOT, prisifantazuoju apie visokias nebutas meiluzes, avarijas ir kitokius biesus. Isvis sitoj vietoj reik maziau laisves duot fantazijai, geriau jau kilimus issiurbt arba paciai kur su draugem islekt uzsimirst per didelis kontroliavimas ir laisves nedavimas vyrams kaip kilpa ant kaklo.

o aš manau kad jei nepavydi,reiškia nemyli,čia apie sveiką pavydą,na o sekiot iš paskos -tai žemint save vadinasi

Sveikos merginos.Pas mane lygiai tokia pati problema.Laukiuosi antro leliuko ir be galo paranojiškai į viską reaguoju.Maniškis būna su manim,niekur neina, visada namie.Jis visus reikalus susitvarko dieną ,kai as dirbe, iki 6 vakaro.Gryžusi namo pradedu kamantineti,priekabiauti ir vis prikišinėju kitas moteris.Nors kol kas jokio pagrindo nera. Žinau, tai kvaila,bet nieko negaliu su savim padaryt,viską nurašau neštumui ir hormonams. Išprotėsiu

Gyvenau su vyru 13 metu, mergu jis visada turejo, nors zinojau tik apie viena (kitos isaiskejo jau po skyrybu ) Paliko del kitos, mums net nespejus issiskyrti jai vaika padare. Dabar turiu drauga ir problema ta pati. Negaliu sakyti, kad nepasitikiu juo, bet kazkoks kirminas sirdy kirba. Juo labiau, kad mus skiria 100 km- Kaunas- Vilnius. Matomes kiekviena savaitgali, kartu atostogaujam, esam kartu metai ir 2 men. Bet drauges zodziai: tu ka, manai jis ten Vilniuj namie sedi? paseja sirdy nerima

Labai pazystama situacija - ir man taip buvo Mergos, bet zinokit geriausia iseitis - tureti dar salia koki drauga Ne meiluzi, ale siaip, dusiai nuraminti
As tai sutinku ir su ta nuomone, kad pavydet, nepasitiket negalima. Bet patarkit kaip? Jeigu jau karta esi apdegusi...
Is to ir atsirado posakis: visi vyrai kiaules

Jo, tas tiesa, jei esi karta nusvilusi , tai paskui taip sunku, kad SAKIS

gal cia nevien posakis gal cia teisybe o beto mes ar suzinom ar ne tai manau anksciau ar veliau nuotykiu kiekvienas vyras turi tik kad va kartais ju nuotykiai................ ir skyrybos

As turejau tokia problema kazkada, dar buvau paaugle, draugavau su savo pirmaja meile. Jis labai draugiskas zmogus, ir susidraugavo jis su viena is mano geriausiu draugiu. Ji dirbo pardaveja parduotuveje kur beveik niekada nebuvo zmoniu, tai prasydavo kad visu kad pas ja i darba ateitu, padetu prastumti laika. Tu ir mano brangusis beveik visa laisva laika praleisdavo ten ( ta prasme ta laisva laika kai as budavau mokykloje ar dar kur nors) Nei vienas nei antras to neslepe (logiska, nes nieko ir nepadare). Ilgai mane kirminas griauze, o kai viena diena apsipykome ir jis isejo as savo galvoje sudejau taskus ant visu i. Oi kaip sirdi skaudejo, kaip as verkiau. Nesugebejau susilaikyti net kai mama is darbo grizo. Tai ji mane iskamantinejo ir pasake tai ko visa gyvenima nepamirsiu. Nepuoleaiskinti kad as viska issigalvoju tik pasake o jeigu taip ir yra kaip Tu (t.y.as) mastau? Kas nuo to keiciasi? Gal but ji jam geriau tinka nei tu? Jei tu tikrai myli tai nori matyti savo antraja puse laiminga? Laikytum ji pririsus prie saves netgi zinodama kad jis su tavim nelaimingas? Esi jauna ir dziaukis jei suzinai apie tai. Daug geriau dabar nei tada kai bus velu, kai bus vaikai, seima. Mano asaros nudziuvo. Po keliu metu as ji palikau del kito. Didele kalte griauze ir labai esu jam dekinga uz tai kad tuo momentu galvojo taip kaip mama man patare galvoti. Nelaike, nekaltino, negrasino. Sutiko puikia moteri, augina dukra. O as vis dar laiminga su tuo del kurio ji palikau. Negali priesintis likimui, nezinia kaip viskas veliau apsisuks. Aisku siuo atveju nekalbu apie tuos vienadienius nuotykius kuri pati bijau. Bet isleidziu savo branguji visur. Laisviau jausis, neatsargiau elgsis. Jei nores nuslysti i sona
nuslis. Tik man tada bus lengviau apie tai suzinoti, ir nesusigadinti savo likusio gyvenimo su kazkokiu bobinyku. Paprasciausiai norejau pabandyti padeti jums paziureti i viska is kitos puses. aciu uz demesi:)

Esu lygiai tokia pati, bet ne bobas ishsigalvoju,o kad atsitiko kasnors, kad sumushe,partrenke, nuzude ir pan.

o as bobas, bobas ir dar karta bobas
net paciai pikta

Na, va, pasirodo, ne as viena tokia hmmm...PPP (paranojiskai pavydi persona)
Pavydziu savojo nuo pirmu dienu. Bloga paciai nuo saves, taciau vis dar neisbrendu is sio liuno. Blogiausia-jog jam priekaistauju del...dazniausiai savo fantaziju, issigalvojimu. Kartu esame jau astunti metai. Isivaizduoju kaip jam tai turejo igristi...O kaip igriso man Tapau savo pavydo auka. Auka, kitaip nepavadinsi. Santykiams paslijus, ir nerasdama logisku to priezasciu, "teisybes" emiau ieskoti pas...bureja. Velnias mane ten nese...Pas Liudmila, tokia tamsi, smulki, melynom akim ruse. Mama mia, mano vizitas ten - man kainavo tris dienas nevalgymo, pykinimo, sirdies stojimo etc. Savaite laiko nenorejau nieko, tik guleti lovoje, nieko neveikti, o geriausia-miegoti, kad nesuvokciau to, kas man pasakyta... O ta bobele "ismete" (pries tai paklaususi ar itarineju savo vyra, ir gavus atsakyma, kad pavydziu) , kad "taip, jis turi moteri, kazkur su darbu susijusia, jis apie ja sukiojasi,vyresne uz mane(as uz ji septyneriais m. jaunesne, bet ten nera jokios meiles, tad jei kantri busi, tai jis pas tave sugris nes galvoja apie seima bla bla bla...). Dave dar neva patarimu...kad visi vyrai - katinai. Eina s...Keikiau ta diena, kad nuejau...Sujauke juodai ir taip bloga padeti.
O tada emiau kaltinti savo vyreli (nors jo darbas - labai vyriskas, taciau, jam, kaip imones vadovui, tenka tvarkyti iv.reikaliuku su ivairiomis, pvz., buhalteremis -man to ir uzteko....).
Nesu patyrusi realiai gyvenime isdavystes (isskyrus vaikyste, kadangi tevai issiskyre, tai tiek vienas, tiek kitas susirades po antraja puse i mane tiek ir tekreipe demesio; galbut tai-priezastis), taciau, kai pakvipo ja - supratau tik viena - kokia kvaila buvau priekaistaudama del savo issigalvojimu: ko taip i ja ziuri, su kuo kalbejai ir t.t. Supratau, kad is tikruju ji myliu, ir noriu kartu gyventi, bet nuoskada, tas pazemintas ego...(net kai 100%nesu isitikinus) - taip nuodija gyvenima, kad sito jausmo niekam nelinkeciau.
Tai saves naikinimas is vidaus. Ir vezi gali prisisaukti
Tiesa, as ji taip "saugojau", kad pati net bijojau eiti dirbti, nes tuomet, prarasiu visiska jo kontrole, o tada, tai jau jis lakstys kada nori ir kur nori, pats budamas laisvo oro direktoriumi.
Praejo kelios dienos nuo tos baisios "zinios" (nors, tiesa, po to kortas mete viena pazistama, tai nieko panasaus nepasake, anaiptol, taciau protas isikibes ano "varianto"), isgerta daug vaistu, daug laiko prasvaistyta. O jei tai tiesa? Nieko nepadarysi...
Tik vienas mazas patarimas, kuriuo pasikartosiu - labai sveika tureti drauga, su kuriuo galetum pasiatvirauti,kuriam butum svarbi. Svarbu tureti zmogu (be vyro), kuris tave myletu, gerbtu ir palaikytu.
Na, litanija prirasiau, bet tema-gyvenimo reiksmes

Niu neliudek as tai gal tokia nebuciau, jei ne ankstesnio draugo isdavyste, todel toks didelis nepasitikejimas ir baime Taip pat tevas buvo mano mama isdaves (jie jau nebekartu).Todel dabar taip sunku . As irgi tos pacioss minties, kad geriau tureti koki drauga, kuriam galetum issipasakoti, tada taip kazkaip lengviau gyvenasi
Papildyta:
Na siaip as nesu labai jau tokia paranojike Tik va, bijau isleisti viena i visokius bernvakarius, grupioku susitikimus kur daug alkocholio ir paskui prasideda

iki skausmo pazystama situacija... vat as lygiai tokia pati PPP... tokiu dalyku prisigalvoju, kad net paciai bloga nuo saves pasidaro, o ka jau kalbeti apie savo isrinktaji... mes kartu daugiau nei dveji metai, greitai vestuves, o as ji nuolat kankinu savo paranojiskumu... kad kazka daro darbe, kad gal flirtuoja su bendradarbem ir pan...... greitai jo gimtadienis, tai is viso bijau, kas ten bus, kaip ji sveikins, kas buciuos....... jetau jetau supermamytes kaip blogai tokiai buti ir as irgi kazkada buvau pas bureja... jis (vyrukas buvo) man pasake, kad maniskis bus man neistikimas, bet paskui sugris pas mane... kiek galima tuo tiketi?.. nezinau... bet mintis iki siol neislenda is galvos... sunku mums pacioms tokiomis buti... o vat keistis tai beprotiskai sunku...

Sveikos margytės, čia tai man patiko. Seniai neplepėjau tokiomis temomis. Esu patyrusi ir to ir šito ir ano, kaip sakoma. Nėra nė vienos moters, kuri nebūtų palikta, kaip nė vienos, kuri nebūtų palikusi. Jei visi vyrai paršai, tai visos moterys kiaulės. Vyrai mus apgaudinėja ne taip rafinuotai ir paslaptingai kaip mes vyrus, taigi nepykime. Manau savrbiausiai, kad apgaudinėjantis vyras gerai žinotų ką jis gali prarasti. Dažnai mes pačios būname kaltos, o priežąsčių labai daug. Žinau mums yra kur kas sunkiau ir save ir vaikus ir namus ir dar jį patį reikia prižiūrėti. Daug pareigų turime, ar mes pačios tas pareigas sau užsikrovėme?
Gal reiktų ir jam daugelį perleisti,kol gulime vonioje ir stengiamės jiems būti gražios. Kitas klausimas, kodėl už daugelį dalykų mes norime būti atsakingos? Perleiskime dalį jiems, kad viriokai būtų daugiau užimti ir neliktų laiko rūpintis kitais dalykėliais. Mūsų mamų žmonų darbas labai sunkus, ir nereikia į jį žiūrėti atmestinai, maždaug kaip bus taip bus. Daugiau kalbėkimės su savo mylimaisiais, jie labai nori būti mūsų dalelėmis, tik dažnai mes pačios jiems neleidžiame.
O labiausiai man patinka toks pasakymas:

Moteris privalo turėti septynis vyrus:
1. Vyrą.
2.Meilužį.
3.Geriausią draugą.
4.Ginekologą.
5.Psichologą.
6.Masažistą.
7.Kirpėją.

Kad ir juokais, kad ir sapnuose ar fantazijose bet be šių vyrų mes nežydime. Geriausiai jei visus juos atstoja vienintelis vyras. O jei tokį turime, tai kitoms mergiotėms laiko tikrai nėra.

Nekalbu apie parazitus, kurie save parodo pakankamai anksti, tik mums pritrūksta drąsos juos taip palikti, kad atsimintų visą gyvenimo.


Taigi linkiu visoms stiprybės ir nuostabaus žydėjimo.

NUOSTABIAI PARAŠYTA

Aš esu ištekėjusi, turiu dukryte metuku....
Kol jos nebuvo, jei vyras baliavojo darbe, aš baliavojau su grupiokais ir t.t. Nu kažkaip nesijaudinau per daug del to, kur mano vyrelis, su kuo ir ka daro, nes savim pasitikejau, ir žinojau, kad viena niekada nebusiu...O ir jis gal nieko ir nedare, bent iki šiol nepričiupau
Bet gimus vaikui viskas apsivertė aukštyn kojom....kai vyras baliavoja, aš namie su vaiku sedžiu ir fantazuoju fantazuoju fantazuoju - esu nelaiminga ir tiek....labai nekokios mintys apima ir planai planeliai dėl ateities...
Ir pritariu daugumai jūsų, kad pačios save žudom savo fantazijom

Prasideda... kas? Ar tavo vaikinas išėjęs į susitikimus su grupiokais, ar bernvakarius linkęs daug gerti to alkoholio ir kažkaip neatsakingai elgtis?

man ir taip pat, tik as ji visur isleidziu, o po to nervinuosi, galvoju, kartais viskas buna ramiai, bet kartais, tai atrodo kad esu beprote....
seniau buvo vciskas gerai, kazkaip atsipalaidavusi buvau, tas pats buvo, nes nebuvau taip isimylejusi, o dabar praejus 4m, esu matyt taip iklimpusi, bet pas man meile taokia savininkiska...
be to sunku tiketi, juo, nes yra tokia viena pana, kurios tikslo ir siaip nesuprantu, man tiek priklabejo, kad jis su kita, kad juo netikeciau, kaip kokiame cirkia, tai tada santykiai kazkaip susvyravo, nes kaip galima sakyti toki dalyka, kad jis 100% su kita, nors to nezino, dar keletas tokiu dalykeliu, kurie labai klaidino, minciu ir pasakojimu nesklandumas, bet man sunku suvokti, tai kam zmogui meluoti, nu niekaip nesuvokiu.... pati gal esu naivoka, nors jau ir ne niolika, bet tikiu zmonemis, nors tu ka, o pasitikejimas juo kazkaip sumazejo, gal net isnyko, kazkur buna ir galvoju, su kuo, ka daro, na nezinau, kartais taip sunku, tai Tave taip suprantu

As manau kad pavydas tai tikrai ne meile , o noras kontroliuoti.Pati esu per tai perejusi , taciau su laiku mano nuomone apie viska keiciasi.Siandien manau jei jau mano vyriokas ir kada i sali nueina tai tyliai ir ramiai , kad as nieko nezinociau ir neitarciau , visdelto svarbiausia kad atliktu visas savo kaip tevo ir vyro pareigas, nei vienas nesame sventieji, nei vyrai nei moterys.
Be to jei jau kamuoja liguistas pavydas geriausia yra ieskotis psihologo,nes visa problema ne tavo vyrelyje o tavyje.Nepasitikejimas savim ,o galbut esate ekonomiskai priklausomos nuo vyro , ir tai kelia baime buti paliktai.
Bet kuriuo atveju linkiu didelio pasitikejimo savimi ir sekmes kovojant su pavydu.

Ka psichologas gali pakeisti as nesupranu? mastyma? poziuri? nemanau kad jis taip greit keiciasi...

Kaip jau sakiau as manau kad perdetas pavydas yra psihologine liga , o tam yra gydytojas psihologas ,o greitai pakeisti nieko neiseina , viskam reikalinga kantrybe,be to daug kas keiciasi su amziumi.Kadangi as taip pat kankinausi pavydedama galiu puikiai suprasti kaip tai sunku , prisimenu kartais verkdama galvodavau , kokia as silpna , as tokia ir buvau , ir kai pradejau daugiau rupintis savimi savo karjera viskas pradejo keistis , paprasciausiai visa energija kuria skirdavau kankinimuisi is pavydo nukreipiau kita linkme, ir kiekviena karta kartojau sau , kad mano bandymas kontroliuoti vyra tai pats kvailiausias laiko svaistymas ir saves kankinimas.Imanoma buti stipriai , tik reikia noro ir pastangu.

Na ir man panasiai jau darosi dirbu, uzsimascius kitais reikalais bet va kartais uzeina kad lyg ir isvaziuoja kazkur ir parasai dar neatraso, ar pan. ir pradedi vos ne panikuoti- va jis gali buti pas mergas :

o atvirksciai, nei priklausomos nei ka, bet kazkas tokio, kad mane paliktu man yra toks durnas noras, nes as jau ne karta norejau skirtis, nes jam sakiau, kad tas nepasitikejimas visgi savo padarys, bet jis nenori ir viskas, nesutinka nei uz ka, o tiek valios iseiti pati neturiu, nu cia pas man tai durnu durnynas toj galvoj, matyt, man taip yra kad nebutu per gerai, kai prigalvoju, kartais atsibosta tik geri santykiai, tai va ir pradedu, bet jis toks saltakraujis, kad man vis sako, kai kalbes ne emocijos, tada kalbesiu, ir tiesa atvestu ir nematau reiklo ko ten man buvo uzplauke biski su nuvaziavimais i beprotybe esu matyt, senatvei psichuskei gulesiu

Kazkada esu ta prejusi , kas biski ir as savo buvusiam sakydavau , kad davai skiriames, nors pati tuo labai rimtai netikedavau, aisq galu gale mes issiskyreme(del kitu priezasciu).Siandiena savo esamam vyrui niekada to nesakau ir jis niekada apie tai nekalba, susipykstam nusisukam viens nuo kito keliom valandom , po to vel gerai.Buvau "beprote" , taciau su laiku labai daug pasikeiciau , tiksliau pati save pakeiciau , kartais kai uzeina durnos mintys , skubu save ramint , ir Svarbiausia Nekalbet

as tai galvoju, kad priklauso nuo moters pasitikejimo savimi. kai jo nera daug- esam pazeidziamos ir prisifantazuojam. vyras turi zinoti, kad nuklydes ir apie tai man suzinojus - praras tai, kas jam brangiausia (o jeigu nebijos prarasti, tai tuo geriau man paciai)..
as tai savo draugu pasitikiu, bet nepasitikiu kai kuriomis moterimis. turiu tokiu kelis pavyzdziu,kad oj..
visada bus grazesniu, protingesniu uz mane - bet tokia kaip as - esu viena, kaip ir kiekviena kita moteris (visos yra ypatingos), o jeigu brangusis del akimirkos malonumo nores sugriauti, kas tiek ilgai kurta - nu ka, laisve jam.
reikia tik daugiau pasitiketi savo jegomis
(beje, pati to intensyviai mokausi)

visiskai sutinku!! anksciau paniskai bijojau, kad isduos, susiras kita ir pan. Na panasi situacija kaip daugumos moteru kurios cia rase. Budavo jis dirba papildomas valandas o as jau fantazuoju, kad su kita (nors menesio gale gauna daug didesne alga del tu valandu). O paskui nustojau save griauzti. Zinau, kad jie isduos ir tai paaiskes - viso gero!! kam man tada reikalingas toks zmogus, kuris progai pasitaikius eina i kaire? jau tada geriau vienai!! dabar stengiuos tiesiog imti viska ka geriausia is musu santykiu, myleti ji, buti gera drauge, partnere, zmona... Megaujuosi tuo, ka turime. Ir JEIGU kada nors taip jau nutiks, kad teks skirtis ( spjaunu tris kartus per kairi peti), bent jau prisiminsiu kartu praleistus metus kaip nenoreciau,kad mane kas nors priristu, sektu kiekviena mano judesi, kamantinetu -kur, su kuo, kada, todel stengiuos taip nesielgt ir su kitu. Tai nelengva...Kartais tikrai labai nelengva

kartais tikrai laaaabai sunku... niu bet ka..gyveni ir mokais

sveiki visi. Noriu ir as pasiguosti. Su vyru gyvename jau septintus metus, du is ju santuokoje. Pries metus gime nuostabus leliukas, kurio abu labai norejome ir laukeme.Taciau visai neseniai jis man pasiguode, pasipasakojo kad nebejaucia man to ka jaute anksciau. Nesako kad nemyli, bet kad myli irgi negali pasakyt. Matau koks jis pasimetes, kaip nenori manes su lelium skaudyti, bet...... Jis pasakoja, kad ji apeme toks keistas, sunkiai valdomas noras ,,eiti i sona'' dabar musu gyvenimas labai sunkus, bandau viska kas tik mano galioje grazinti jam susizavejima (meile) manimi, bet labai bijau kad nepavyks mums isgelbeti santuokos. O as ji taip stipriai myliu, kad galeciau viska del jo.Jis suvokia, kad jei bus neistikimas, mus praras. Neisivaizduoja kaip be musu gyventu ir pan.Siuo metu jis stipriai kovoja pats su savimi, su tuo nelemtu ,,vyrisku jausmu ''.Jis man ta jausma apibudina tarsi samoningai ieskotu kitos, tarsi noretu buti neistikimas, bet nenori prarasti musu. Dziaugiuosi bent jau tuo kad jis su manimi atviras, nors man ziauriai skaudu. Pasejo jis manyje didziule abejone, ar bus viskas gerai, ar liksime kartu, kas bus toliau? Sustojo visos svajones ir liko tik laukimas.......... sprogs ta ,,,bomba'' ar ne Nebezinau ka daryti. Zinau tik viena, kad jei atsiras kita as jo nelaikysiu, nors is skausmo plis sirdis. Kiek reikes laukti, kol viskas paaiskes.Ir jo pasakyti zodziai: ,,as tau pasakysiu kai atsiras kita,,, kaip peilis i sirdi............ Bijau ir pagalvoti kas bus

...Jaučiuosi išduota...
išduota savo vyro, kurį dievinau, mylėjai ir garbinau...rašau būtuoju laiku, nes turbūt tie jausmai tam laike ir liko...
Aš buvau princesė šalia jo penkerius metus.
Gimus dukrelei, dar "pricesiškiau:paisjuačiau,deja...neilgai tik vieną mėnesį....
Kai dukrai buvo mėnesį, visai netyčia pasiteiravau jo vieno dalyko(į kurį aš jau žinojau ats.) -čia jis man pamelavo...apgavystė labai greitai išaiškėjo...
man buvo skaudu, ne dėl to melo-kalto ar nekalto melo- bet būtent dėl jo požiūrio įmane: ką tai reiškia, jeigu jis man nesako tiesos?

Kadangi dar maitinau,šito smūgio pasekoje staigiai dingo pienelis....
nuo tos akimirkos ir iki šiol jaučiuosi,kaip pelenė šalia moliūgo,kuris pavirto iš karietos...

Nuo tada aš juo netikiu, nepasitikiu, negaliu jam atsiduoti visa savo esybe...nėra noro su juo apie kažką kalbėti, turėti bendrų svajonių, ar tiesiog bendrų buitinių darbų....
Aš jaučiuosi blogai šalia.
Aš noriu nutraukti visus ryšius su juo ir šeima iš kurios jis yra kilęs...


AR VERTA SAUGOTI SANTUOKĄ?vardan ko? ko tokia santuoka verta.....

JAuciu, kad Tvao isgyvenimai visiskai sviezi... laikykis, neskubek su sprendimais. gal viskas nera taip blogai, kaip atrodo?.. kiekvienas mes tikrai galime suklysti, r manau, kaqd kiekvienas turime VIENA galimybe ir sansa pasitaisyti.
As visada galvoju, kad jei as pati suklysciau ir po to gaileciaus, noreciau istaisyti savo klaida-noreciau kad mano mylimasis man duotu ta sansa...

Ir aplamai... prisijungiu rpie jusu, nes po isdavystes pries tai buvusio vaikino su mano geriausia drauge, dabartiniu draugu irgi nepasitikiu... kankinu save ir ji...jau pradejau ieskoti psichologo ir noriu sias problemas ispresti. nes manau, kad jos manyje...

Ojoj kaip nepasitikejimas zlugdo santykius... Bet taip stipriai isikimba, kad isstumti ji is galvos labai sunku. O dar brangusis pamelavo, dar kazkur ilgiau uztruko ir prasideda... As irgi su nepasitikejimu kovoju, bet raminu save taip: kaip bus lemta, taip bus. Nores nueit i sona - nueis, isaiskes viskas - reiskia taip turejo buti, neissaiskes - irgi likimas. Kito zmogaus nesukontroliuosi ir nesuziuresi, neverta del to nervu gadintis.

As pusantru metu ji kaltinau isdavystem, pasimatymais, neistikimybe ir dabar turiu pasekmes, jo meile ne tik baigesi, bet peraugo i neapykanta, ko pasekoje jis mane paliko besilaukiancia ir net nenori i mano puse ziureti, dabar turi nauja drauge, kuri zinau, kad ji ramiai visur isleidzia ir yra labai laimingas

o as maniau, kad viena tokia PPP esu, nenoriu draugo isleisti i barus su draugais. Ta akimirka, kai pasako, kad iseina kazkur, man tiesiog aptemsta protas, uzverda kraujas, pykstu, bliaunu ir nezinau kaip visa tai suvaldyti lyg ir suprantu, kad jis nera mano nuosavybe, bet sunku man ji isleisti viena.. Irgi galvoju, kad kokia liga galiu sau isivaryti per tuos nervus. Ir taip bijau ji prarasti del savo tokio elgesio, jo suvarzymo Kaip nuo to issigydyti?
taip noreciau, kad jis butu toks, kaip ir as, kad nenoretu vienas eiti niekur, kad visur kartu, kad ir manes pavydetu kartais..

gal pasakysiu ziauriai, bet teisingai, tai neisgydoma, kai ji prarasi tik tada ismoksi sia pamoka

Sveikos. Nutariau ir as prie jusu prisijungti. daznai skaitydavau jusu pokalbius ir semdavausi isminties:)
Teigi turiu vaikina , jau esam kartu beveik keturi metai. O buvo taip dar pradejus mums draugauti praejus keliems menesiams isgirdau is kitu zmoniu kad vaikinas su savo buvusia sustinka ir panasiai, na ka as iskart strese (nes siaip jis apie ja nieko gero negalejo pasakyti ir tipi dziaugesi pabeges), nu pakalbejom isiaiskinom kaip ten kas aisku negreitai tai viskas vyko, nu ir toliau buvom kartu. bet jau pasitikejimo beveik nebuvo. praejo daugiau nei 3 metai. isvaziavau as atostogu dviem menesiams i uzsieni. bendravom viskas ok. gryztu namo pasiilges viska. kazkaip po menesio perskaitau skype, ogi ir nusciuvau. o ten su draugeliu pokalbis kaip jie su draugu po klubus vaiksto su mergom duodas ir panasiai. nu ka as pasimetus baisiausiai nzn nei ka besakyt bedaryti. o jis ramiausiai sau pradejo man sakyti kad cia tik "prikolas", nes aceit tas draugelis jam girdavosi kaip visur varo o tas sedejo ta vakara su draugu , gere alu ir tipo paprikolino. o dabar tikek kuom nori. tiket netikiu visai, nepasitikiu.
Siaip sutariam su juo gerai, bet vat kai prisimenu ta pokalbi skypej , vel viskas is naujo, fu kaip slykstu. ir kas svarbiausia , o jei ten tikrai koks prikolas nes tas draugelis jo ., kas ant seiles ta ir kalba..... tai gal ir parase. butu skaudu daryt kokias isvadas kai zmogus ner kaltas , o jei tikrai taip buvo. ir tai mane kamuoja kas vakara, ir net kartais pagalvpju kad man sunku gyvent su juo kartu..... ka daryt kaip elgtis nzn, pamirst?

na ir as turiu sita problemele Tik gal kitaip pas mane-as nebijau kad jis nueis i kaire-ant to punkto juo visiskai pasitikiu. Bet... visiskai negaliu pernesti kai nuejus i vakareli jis pradeda rodyti demesi ir kitoms moterims O jei realiai pamatau kad ta moteris grazesne uz mane tai vapse kraujas uzverda Zinau kad cia tvarkytis reikia su savimi pacia pirmiausiai, bet jau net pykstu pati ant saves kad sugebu sau taip vakarelius apkartinti
kas del pavydo, tai manau jis kyla is demesio trukumo Maniskis kai toks santurus, nemoka kazkaip ipatingai rodyti to demesio, tai matyt ziauriai pyktis ir ima kai kitoms ji parodo o ne man