. Po jo, dėl gydytojų aplaidumo, teko ilgą laiką praleisti ligoninėse. Didžiuliai išgyvenimai, skausmas, baimė dėl ateities, nes gydytojų prognozės miglotos... Praėjo pusantrų metų. Gydytojai leido vel bandyti pastoti. Bet vėl bėda... Vyras įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Tai kaip pastoti, kai jis tik svečias namuose? Vėl neviltis. Galiausiai nutariau pasiimti neapmokamų atostogų ir keliauti kartu su vyru po pasaulį ir nežinia kurioje šalyje bandyti pradėti savo mažylį. Kažkaip besikraunant kelionei daiktus dingtelėjo mintis, kad juk turėjo prasidėti mėnesinės... Bet džiaugsmingas mintis nuvijau tolyn - juk vėluoja tik 1 dieną, o ir pastoti nebuvo šansų, nes paskutinį kartą mylėjomis pirmą dieną po mėnesinių. Vaikščiojau iš kampo į kampą, logika sakė, kad negalėjau pastoti, bet kažkoks vidinis balsas nuvijo į vaistinę nusipirkti nėštumo testo. Ir ką jūs manote! Aš nėščia! 
Galvojau, kad širdis iššoks iš krūtinės. Tokia laiminga buvau! Visus kelionei pasiruoštus rūbus vėl sumečiau į spintą ir prasidėjo ramus, palaimos kupinas laukimas. Gimdyti turėjau balandžio 25d. Visada svajojau, kad gimdyme dalyvautų ir mylimas vyras.
Todėl jis jau iš anksto susitarė su darbdaviu, kad likus maždaug 2 savaitėm iki gimdymo, išeis atsostogų, kad galėtų būti su manim. Balandžio 4d. išvažiavo į paskutinį reisą, po kurio turėjo prasidėti atostogos. Bet štai vieną naktį atsibudau ir pasijutau šlapia. Išsigandusi užsidegiau šviesą ir pamačiau klaną kraujo ir pajutau, kad maudžia pilvą! O siaube, pamaniau, turbūt gimdymas prasideda! Drebančiom rankom čiupau telefoną ir puoliau skambinti vyrui, tikėdamasi, kad gal jis jau Lietuvoj. Bet pasirodė, kad jis dar vidury Švedijos, o keltas į Lietuvą bus tik po 2 dienų... Mane apėmė panika. Juk visą gyvenimą svajojau, kad vyras būtų šalia tokią akimirką ir štai... Verkdama sulaukiau ryto. Nuėjau poliklinikon, dar vis tikėdamasi, kad galbūt tai tik pirmieji požymiai, pranešantys apie artėjantį gimdymą , kad gal dar pratempsiu nors savaitėlę. Bet ir vėl nusivylimas. Gydytoja patvirtino, kad gimdymas prasideda ir išrašė siuntimą į gimdymo skyrių. Vos ne verkdama parisvilkau namo, susikroviau daiktus, išsikviečiau taksi ir išvažiavau gimdyti. Atsiguliau palatos lovoje, apsikabinau pilvą ir ėmiau maldauti mažylio, kad neskubėtų, kad tėtės palauktų. Ir kaip jūs manote? Praleidau ligoninėje naktį. O tikrieji sąrėmiai taip ir neprasidėjo. Ryte vėl apžiūrėjo gydytojas ir... išrašė namo, nes kaklelis daugiau neprasivėrė. Taigi grįžau namo ir visą laiką kalbinau mažylį, kad dar palauktų. Jis manęs paklausė. Balandžio 10d vėlai vakare vyras parskubėjo namo, o balandžio 11d, t.y. per pačias Velykas pagimdžiau nuostabų sūnelį!
Tėtės jis laukė net 5 dienas! Ir mano, ir vyro džiaugsmui nebuvo galo! Labai džiaugiausi, kad vyras buvo šalia, ir nors kenčiau didžiulius skausmus, bet vyras sugebėjo manim pasirūpinti. Nežinau, ką būčiau dariusi be jo!Tai štai, kaip dar negimęs sūnelis laukė tėčio. Tai kas bus kai paaugs!!!
Labai sauni istorija,tikras saunuolis tavo suniukas kad sulauke tecio,juk ir jam ir mamytei buvo simta syk lengviau kai jis buvo salia.Aukit dideli ir sveiki 
aukite dideli ir sveiki! Sekmes tavo seimai.
mamyte saunuole, kiek iskentejo...sunelis matosi iskart bus geras sunus teveliams ir tevelis saunuolis- skubejo namo pas zmonele ir kudikeli 
