Tėtis ypatingai rūpinosi mumis, kol dar buvai mano pilvuke: vežiodavo visur, kur užsimanydavom, pirko visokių skanumynų, švelniai kalbino Tave
, saugojo ir gynė...Todėl ir Tavo
atėjimo į pasaulį dieną taip pat buvo kartu su mumis...2004 birželio 5 d. apie 12.30 val. su tėčiu sužinojom, kad pagaliau susitiksime su Tavimi
Apie 13.00 buvome Vilniaus Gimdymo namų 3 gimdykloj.
Kaklelis buvo atsidaręs 2 cm, mamytei nuleido vandenys ir pradėjom laukti sąrėmių, kurie po truputį stiprėjo.
Prijungė kažkokį aparatą, per kurį girdėjom Tavo mažytės širdutės plakimą...
Su tėčiu juokėmės, įsivaizdavom Tave
mažytį kudikėlį ir mūsų gyvenimą trise. Sąrėmiai stiprėjo ir tada vėl sulaukėm tėčio pagalbos, kuris laikė mamytę už rankos, bandė nukreipti dėmesį tai juokaudamas, tai primindamas, kad reikia kvėpuoti. Šitie veiksmai labai padėjo ištverti skausmą ir "užmušti" ilgą laukimo laiką.
Tu
ilgai nedelsei, irgi, matyt, norėjai, kad greičiau susitiktume Apie 20.00 val. daktarė pasakė, kad jau gimdom...Liko vos 15-20 min. iki mūsų susitikimo....
Tėvelis stovėjo šalia ir spaudė mano ranką, o aš jaučiausi drąsiau...
Po kelių stumimų pamatėm Tave
mūsų mažą stebuklėlį, styrančiais plaukučiais ir išgirdom Tavo verksmą...Tėtis pilnomis ašarų ir nuostabos akimis pažiūrėjo į manę ir pasakė: "Lilia.... mergaitė!!!"
Nu va, jau ir po visko...
Tavepasvėrė(3300kg), pamatavo(51 cm), suvystė. Man iš karto nedavė, nes plyšau ir reikėjo siūti. Bet man buvo ramu, nes Tave
saugojo Tavo tėtis........Oooo, pagaliau ir aš Tave
pamačiau, paliečiau, pabučiavau, mano brangus vaikelį, mano dukrytė...Niekada negalvojau, kad ką tik gimęs vaikas gali būti toks gražus Ir tėtis šalia mūsų, laimingas, plačiai besišypsantis, išdidus.
Abu didžiuojames Tavimi
, savo gražuole dukrele...
tokia miela miela... 
stiprios sveikateles ir kad viskas butu gerai 
SVEIKINU 
, labai grazu 
