Susiduriau su tokia problema. Mano dvieju metu bezdzioniukas jau buvo pradejes kalbeti, bet... namie atsirado kudikis, ir mano sunelis nebedaro jokio progreso. Jis su didelem emocijom kartoja sesytes tariamus skiemenis, imituoja kudikio gugavima. Jie tarpusavy labiai graziai bendrauja savo kalba, bet kalbeti normaliai atsisako, viska suprantu tik is jo gestu ir neaiskaus niurnejimo. Ar reikia kreiptis i logopeda? O gal i psichologa? Gal kam nors panasiai buvo nutike? Pasidalinkite savo patirtimi.

Kol kas nei į logopedą, nei į psichologą kreiptis nereikia. Esu stebėjusi 5m. mergaitę, kuri panašioje situacijoje "sugrįžo į ankstyvąją vaikystę", nors tikrai jokių kalbos sutrikimų nebuvo. Šis reiškinys laikinas. Turėtumėte ramiai kalbėtis suaugusiųjų kalba, rodydama gerą kalbos pavyzdį, ir ieškoti būdų, kaip parodyti jo statuso šeimoje išskirtinumą, svarbumą. Gali būti, kad jam truputį trūksta Jūsų dėmesio. Beje, jei kartu su mažėliu čiauškate ir guguojate, kas yra pagirtina, tai vyresnėlis gali galvoti, jog tokia kalba yra "geresnė".
Sėkmės ir kantrybės !

Mano brolio šeimoje buvo ta pati situacija Tarp berniukų 1 metų ir 3 mėn. skirtumas. Aplinkiniai pranašavo, kad vyresnėlis labai anksti pradės kalbėti. Buvo tikrai "kalbus" vaikas, bet kai gimė brolis - nutilo O vėliau pasidarė dar linksmiau Vyresnėlis "pamiršo" vaikščioti ir pradėjo su mažium tik ropoti Beje, kūdykystėje neropojo, o iš karto pradėjo vaikščiot. Aš galvoju, kad vis tik čia nesąmoningai suveikia pavydas broliukui ar sesei. Mato, kad mažesniam kaip ir ypatingas dėmesys skiriamas, o vyresnis tėvų ir aplinkinių akyse jau didelis tampa. Nors iš tiesų dar toks mažuliukas

Labai reikėtų panašaus amžiaus ar truputį vyresnių vaikučių draugijos. Nors retkarčiais.