Atrodo, viskas puiku: susiradai Ta, ruoshiates vestuvems (o gal jau susituoket...) ir staiga pastebi, kad kazhkas ne taip: mamai nepatinka tavo ishrinktasis. Kaip reaguoti? Kokia pozicija uzhimti? Akivaizdzhiai jausmu nerodoma, lyg ir viskas grazhu, bet juk pazhisti savo mama... Galu gale, paklausta - pripazhista.
...Baisiai sunku, nes abu labai myli... Ar teko ir jums tai patirti? Kaip elgiates? Koks butu teisingas ejimas (labai noretusi ishgirsti bent trumpa psichologo atsakyma)?

Sveika. Zinai, i panasia situacija buvome pateke tiek as, tiek mano sesuo. Tik va skirtumas tas, kad dabar, kai as jau istekejusi trejeta metu ir mano vyras yra labiau uz mane vertinamas mano motinos, o sesers vyro ji nemegsta iki siolei, o jie vede jau 9 metus. Beje, ji tai gana akivaizdziai parodo. Mano vyro ji taip pat nemego iki vestuviu ir dar keleta menesiu po ju, bet po to viskas apsiverte aukstyn kojomis. Juolab, kad as jai buvau pasakiusi, kad tai mano vyras, as su juo gyvensiu ir paprasiau nesikisti. Ji mano nora patenkino ir nepasigailejo.

Mane smaugia vien mintis, kad taip yra. Ir nezhinau, kaip ish tos padeties isheit... Gal tai 'siekimas tobulybes'? - kad visi visus myletu ir nereiketu del nieko pergyvent?

Manau, kad daugelyje seimu taip yra. Tevai turi isivaizdavima apie zentus ar marcias, todel isrinktasis paprastai buna "per prastas", "per pasiputes", "eis per mergas" ir dar velniai zino koks. Be to, egzistuoja toks dalykas mamu pasamoneje, kaip pasleptas pavydas del dukros, kuriai vyras taps artimesnis uz mama.

Taigi - gyvenima nugyvensi su vyru ir jusu vaikais. Gyveni ne del mamos, nieko blogo jai nedarai. Laikui begant jinai supras, kad esate lamingi (jei busite laimingi) ir pripazins o gal ir pamils vyra. O jei ne - tai ne

Xi, xi, idomu butu, kaip gyventi su tuo, kuri isrinko mama: mamai patinka, o dukrai - zmonai skersai gerkles.

Miau

Situacija viens prie vieno. Na, nepatiko mano išrinktasis mano mamai. Gal jei tiksliau, nekėlė pasitikėjimo. Bet praėjus dešimčiai metų, jau ir palepina,ir jei koks nesusipratimas tarp mūsų, iš karto vyro pusėn stoja. Ir mane vis pabara,kad neūdyčiau. Tai jei dabar paklausiu, ar jau geras žentas, tai puola iš karto, ką čia per nesamones šneku, jau tiek metų nugyventa, vaikai, o kur jau geresnį begausiu, ir ji tai jau tikrai su jokiu kitu nesitaikstys ir nebesusigyvens
Manau, kad mano mama ne tai kad buvo mano pasirinkimu nepatenkinta (nelabai ji tą vaikiną ir pažinojo, kad galėtų išvadas daryti), bet tiesiog jautė nerimą dėl mano ir jo ateities, netikrumą. O kai viskas gerai klostėsi, tai dabar yra rami ir jokio nepasitenkinimo nerodo. Tiesa, dabar sesuo susirado draugą ir susižadėjo, tai situacija kartojasi vienas prie vieno. Tik dabar ji vis dar palygina, kad va maniškis tai toks geras, o jau tas tai neaišku kaip bus. Bet man tai aišku - jei jiems viskas bus gerai, tai po kelių metu bus gerutis ir pats tas tinkamiausias .
Gal ir tu savo mamai per daug į širdį lendi, gal ji tik šiaip pergyvena dėl tavo ateities, o kai tu prisispyrus reikalauji priežastį nurodyti, tai ir nurodo tavo išrinktąjį

Man daug kas sako, kad be reikalo knaisiojuos. Kad tai - mano mamos 'pasirinkimas', ir tegu ji su tuo tvarkosi. Bet ash toks zhmogus - negaliu tyleti, jei jauchiu, kad kazhkas ne taip.
Mano atveju, mama susidare nuomone apie mano vyra dar jo nemachius, o ish mano pasakojimu, kaip susipazhinom, kaip pradejom draugauti. Ir jai nieko nereishkia, kad ash tvirtinu, jog tai buvo labai romantishka, kad ash ejau ne tik su shirdim, bet ir su galva. Tuo labiau dabar, kai jau viskas gerai, kai jau keturi metai kartu, dukryte auga, antras planuojamas - kaip dar netiket, kad ash laiminga?

Mano mamai nepatinko ne vienas kandidatas, isskyrus paskutini, kuris ir yra mano vyras. Anksciau sakydavo: "ar tu negali normalaus berno susirast, atrodo, pati normali, o issirenki pacius baisiausius ir kitoms kelia pravalai" O kai dabartini vyreli pristaciau, tai pati pirma apie vestuves suokt pradejo, jau kad patenkinta. Dar bandziau paerzint, kad geras, bet ne mano skonio, o ji kad puole gint ir girt (nepazinodama!): "tu gi paziurek, kokios geeeros jo akys". Tipo, jis gi ne toks laucius kaip visi tavo buve Ir dabar, jei apsibaram, mama iskart puola vyra teisint, net jei jis ir kaltas

mano ne tik mama bet ir tevas mano busimo vyro nemegsta:(
kas leicia mam, tai jai jis apskritai nulis sioje zemeje, velnio isikunijimas ir t.t.
spekit kodel? nes jis issiskyres.....

na, bet as supratau viena, kad vistik persiplessti negalesiu, o pasirinkti, anksciau ar veliau visvien turesiu, taigi as ir pasirinkau - gyvenima su juo bei jo mazuliais...
esu laiminga, taciau negaliu paneigti to, kad momentais mane slegia tos mintys, jog mano tevai jo nemegsta.... ir supratimas, akd as jo negaliu atsivesti i gimines sventes, seimos sventes, vien tik todel, kad jis nera megiamas,bei nenoredama kelti ytampos.....

Mamos, o gal ir teciams, noras matyti mus savo mazyliais ir visa laika saugoti - naturalus. Kai pradejom draugauti (tai buvo mano antrasis vaikinas), mama vis sakydavo, kad man niekas nerupi, tik bernai. Kad as tik ant ju pasinesus ir viskas. As nesupratau. Vaikinai paauglystej man visiskai nerupejo. Stengiausi tik gerai mokytis. Mokykla baigiau geriausiai. Kol mokiausi, neturejau draugo. Ji radau tik baigdama pirma kursa. Stengiausi mamai buti gera mergaite. Bet jai kitaip atrode. Kai pradejau draugauti su antru vaikinu, kuris ir dabar yra mano draugas bei ruosiames tuoktis, ji buvo pries. Atsimenu, kaip norejau kartu praleisti naujuosius metus. Jis turejo juos svesti Kaune. Lyg ir su draugais. O as buvau Panevezy pas mama. (Ji nesuprato, kur dar kitur galima svesti naujuosius, jei ne namie. O gyvenau as Vilniuj, nes mokiausi.) Isejo taip, kad mano draugas liko naujuju metu nakti vienas. Labai norejo buti drauge. Siule atvaziuoti, bet as nieko negalejau padaryti. Mama buvo pries, nors mano antrojo draugo net nebuvo macius. Pykomes tada labai. Negalejau daryti taip, kaip norejau, nes ji mane islaike. Paskui po truputi viskas sunormalejo. Vasara isvaziavau i JAV uzsidirbti pinigeliu. Nuo to laiko pati save islaikau. Grizus radau darba. MAma pradejo reikalauti, kad kiekviena savaitgali grizciau i Panevezi. Kad nebandytumem susitikinet, nes man reikia mokytis ir pas ja vazinet, o ne "su bernais duotis", kaip ji sakydavo. Buvo labai skaudu. Buvom labai smarkiai susipykusios. Nusileidau jai. Vaziavau pora savaitgaliu is eiles namo. Nesupratau, kodel ji taip elgias. Rodos, kol gyvenau Panevezy, buvom geriausios drauges. Daug tada verkiau, isgyvenau. Nesupratau, kas nutiko. Ji vis skambindavo, rekdavo, o as negaledavau neklausyti, nes ja labai myliu. Draugas stengesi padeti. Nors gyveno Kaune, jei prireikdavo (po pokalbio telefonu su mama), atlekdavo i Vilniu ta pati vakara. Stengdavosi paguosti. Net dabar skaudu man apie tai galvojant. Iki siol nesuprantu, kas tada buvo pasidare. Taciau tada nebeistveriau ir pasakiau ,kad esu savarankiska ir noriu gyventi taip, kaip manau esant geriausia. Pasakiau, kad mano draugas yra tas, su kuriuo as noriu buti ir niekas neprivers manes jo palikt. Nuo tada viskas pasisuko kita linkme. Po truputi pradejo santykiai su mama atsistatyti. Jai mano draugas pradejo patikti. Dabar jis, kaip ji sake "keistas, bet geras zentas" Ji palaiko, kartais net mane paerzina, kad jis sukudo, mat per mazai maitinu Sutariam visi gerai. Pries menesi mama ir man, ir mano draugui pasake, kad isigijo dar viena vaika - mano drauga ir busima vyra Man tai buvo tikras medus ant sirdies Zinoma, ji visada sako. Galvok, ka darai. Niekada neleisk jam uzlipti tau ant galvos. Taciau dabar palaiko mus abu ir stengiasi del musu Manau, kadsuprantu, kas jai tada buvo. Jau kai isvaziavau i Vilniu mokytis, ji tarsi prarado mane. O tada atsirado zmogus, kuris bus su manim visa gyvenima. Ji gal galvojo, kad jis pakeis ja. Dziaugiuosi, kad viskas pagaliau susistate i savo vietas. Tirkai nenoreciau daugiau to pergyventi. Labai myliu mama (tevo neturiu, jis paliko mus, kai as maza buvau) ir drauga Ir labai tikiuosi, kad toliau bus vis geriau

Oi kaip man pažįstama iki skausmo ši situacija...Galiu patarti tik vieną - išmok elgtsi taip, kad kuo mažaiu kliūtų tavo vyras tavo mamai. Aš bent jau išmokau. Vyro nebesivedu niekada pas savo mamą, stengiuos, kad jie susitiktų kiek galima rečiau. Nors mano mama ir vaidina kad viskas gerai, bet kai būna konfliktas, tada viską išrėkia, ką laikė per metus, ir visada dėl visko apkaltinamas maniškis. Tai yra žiauriai skaudi situacija, bet nieko čia nepakeisi, motinai smegenų neišoperuosi, tad belieka būti protingesnei už ją ir tiesiog su tuo susitaikyti. Nes ištiesų egzistuoji tik tu plius mama, o ne tavo seima ir mama. Mamai tu visada busi brangiausia, o vyras svetimshalis, nesvarbu, kiek metu jau pati busi sukurusi sheima.
Tai yra situacija be isheities. As bandydavau savo mamai iseiskinti kaip esu mylima ir kosk amno vyras nuostabus, akd jai nera del ko jaudintis, bet laikui begant supratau, kad ne tame esme. Kad ir koks vyras bebutu, motinai tai bet kuriuo atveju bus jos dukros pagrobejas ir viskas.
Nebekreipk demeiso ri nesistenk motinai viska isaiskinti.Ji vistiek nesupras, o tu tieisog liksi eilini karta iskaudinta uz savo brangiausio zmogaus izeidinejimus.Neliesk tos temso su motina.
Tai tiek patyrimu ir patarimu

Pazistamas reikalas, apverktas, iskentetas...Bandau prisiminti, po keliu santuokos metu supratau, kad nebusime didele draugiska seimyna, tokia kaip is "storu graikisku vestuviu". Gal po 5 ar 6...Skausmas praeina, bet ant sirdies lieka kaip ir luoba, pradedi myleti mama maziau negu galetum

Ir man tai iki skausmo pazystama.Mano mama tiesiog nepernesa mano vyro.O maniskis jos.Zodziu musu visos sventes yra tokios:as su vaikais nueinu pas savo mama,paskui kartu vaziuojam pas jo.Vyras yra labai uzsispyres kas liecia sita dalyka.Kur dalyvauja mano mama,jis ten neina.Buvo mano pirmagimio krikstynos,tai mama baznycioj kamputyje stovejo,o apie tai kad ji dalyvaus sventeje,net kalbos negalejo buti.Dabar tuokiasi mano brolis.Jis is anksto pasake,kad vestuvese nedalyvaus.Daugiau negaliu to kesti.Jauciu kad tai ir bus musu skyrybu priezastis.

nežinau,mano atveju,taimanau ,kad mano mamai nė vienas geras nebūtų,nors kas liečia vyra,tai lyg ir pasitvirtinota jos nemeilė,bet vistiek knisa tas kišimasis,tas sakymas,pamatysi kaip bus,kartais taip norisi to palaikymo,o kai išsiskyriau-supratimo,o ne priekaištų,aišku,mama visada savo vaikui nori geriausio,bet,kai tau 30 ir skambina anūkės klausia ,ką mama valgyt davė-tai jau kartais daveda,o ka jau apie antras puses kalbėt

Nzn, nesukciau galvos del savo mamos ir vyro santykiu labai, juk vyras yra TAVO, o ne jos. Kitas dalykas, mama irgi yra moteris, ji gali netik linket sekmes, bet ir truputi pavydeti, pvz sekmes ar dukros grozio, ar kad dukra dabar turi tai apie ka mama visa gyvenima tik svajojo.

O vargeli! Sunki situacija pas tave Charakteriai pas uosvve su zentu nesutampa? Bet gal nerimtai tu apie skirybas?

pas mane tokia pat situacija:mano vyras ir mano mama negali vienas kito pakęst.jie vienas kitą kaltina nesugyvenamais charakteriais.nors jie man atrodo abu vienodi.na nepasisekė man nei su mama,nei su vyru.abu užsispyrę,nori,kad būtų kiekvieno viršus.nei vienas nenori nusileist.neteisinu nei motinos,nei vyro.tik man atrodo,kad vyras turėtų nusileist dažniau vien iš pagarbos senesniam žmogui.bet kur tau.pagal horoskopą jis skorpionas,tai jo įkandimus turbūt įsivaizduojat.jis ilgai prisimena konfliktus ir ėda mane dėl tokios motinos.aš jam visada sakau,kad tėvų nepasirinksi. mano tėvukas a.a.miręs,tai jai reikia padėti.laviruoju kaip galiu.kadangi dirbu pamainomis,tai važiuoju pas ją viduryje savaitės(nors ne visada duoda mašiną).šitokia padėtis mane skaudina,sekina.dabar reikia kitai žiemai pripjauti malkų,tai bijau pagalvoti.jis pasakė,kad pjaus, jei ji nevažiuos į mišką.motinai turbūt vaidensis,kad žentas norės visą mišką išpjauti.pasaka be galo.abu užsispyrę kaip ožiai.o atsiklausyti reikia man:koks žentas negeras,kokia mano motina bloga.kartais noris abu pasiųsti velniop

Jeigu tavo motina pirmoji parode savo nepagarbu elgesi tavo vyrui, tai tikrai nesuprantu taves - kaip tu gali jo nepalaikyti ir sakyti kad tai bus skyrybu priezastimi. Zmogus gerbia save ir nesitaiksto su visokiais izeidinejimais kaip kad daro kiti vedami poziurio " o ka zmones pasakys". Tai yra gerbtinas elgesys.
O tu savo elgesiu tik pilstai zibala i ugni - vietoj to, kad apgintumei savo pasirinkima tu leidi savo motinai taip elgtis.
Man net neidomu ka mano tevai galvoja apie mano vyra - tai mano pasirinkimas ir as su juo gyvenu.Ju nuomone sioje situacijoje nieko nepakeis.

jei tavo santykiai su vyru tikrai labai geri,tai suprantama,kad palaikysi vyrą.bet jei matai,kad tavo vyras specialiai viską daro priešingai,niekina tavo giminę,tai juk gyvenam tarp žmonių.visokių yra,visokių reikia.reikia žmogų priimti,o ne vaikščioti visus niekinti.ach ,tas ne taip pažiūrėjo,to žvilgsnis nepatiko.kažkodėl savo šeimos rate jis moka nutylėt,nors ten irgi būna visokie nesusipratimai.

Na mano mama žento niekda nemylės Ji jam tiesiai šviesiai yra pasakius,kad mano vaiko man gali neskusti,nes aš vis vien už ją busiu Aišku,viskas jumoro formoj buvo pateikta,bet žentelis suprato Na dabar būnu tarp dviejų ugnių.Abiems gera noriu būti,prie vieno ir prie kito prisitaikyti,kad abu laimingi būtų.O dar abu ir išklausyti turiu.Mama savo nepasitenkinimą išsako,po to vyras.O aš kaip kempynė viską geriu.Neištveriu kartais,abiems pasiust liepiu ir patiems dėl ko nors tartis,nes aš tarpininkauju pastoviai..Po to vėl viskas iš naujo.Nėra taip,kad mama kištusi į mūsų gyvenimą,nerodo jokio akivaizdaus nepasitenkinimo,bet,kaip temos autorė sakė,mama pažysti ir žinai,kai jai kas nepatiko,neįtiko...va taip ir laviruoju tarp abiejų.
Mamai žentas blogas nėra,ji tik nori,akd jos vaiką ant rankų nešiotu,nes juk jos vaikas toks ypatingas

As su tokiais ju santykiais gyvenu 6 metus ir prie to jau pripratau.Tik va del tu brolio vestuviu man neramu.Ne pas mano mama juk jis eina,ir ne su ja,o su manim.Tai ne as Erodas,kad nepalaikau jo.Manau siuo atveju as esu isduota ir uz netinkama mano mamos elgesi su juo,deja nubausta as

zinok siuo atveju vyras tavo yra labai neteisus, kad del mamos taves nelydi i tavo brolio vestuves,sitaip negalima kodel tu turi rinktis ar tavo artimieji ar vyras, kas cia per nesamones, visur turi buti kompromisas...
as turejau panasia situacija : kai gime sunus mes jau gyvenom su mano tevais pora men. per naujuosius metus mano tevai susigincijo ir jau buvo isikabine i atlapus bet vyras isskyre juos su replika nelabai vykusia. kita diena mano tevai uzvare ant vyro del tos replikos ir galop jis buvo kaltas del viso barnio...vyras susirinko daiktus ir isejo pas mama savo, mane paliko su vaiku, didziuliu stresu ir deganciomis krutimis(kviete eit kartu bet tevai spaude jei iseisiu tai galiu nebegrist). tai teses savaite, kol pasakiau vyrui: sikart dar leidziu sugrizt graziuoju bet jei dar kada nors jis taip pasielgs ir paliks mane su vaiku, nebepriimsiu. todel ir sakau kad ultimatumai toli nepriveda.
dabar as su savo seima gyvenu su mama toliau. tevas isejo pas kita moteri. vyras su mano mama ziauriai nesutare kol...buvo sunaus krikstynos abu priliuobe ir is dusios viens kitam issake viska totaliai viska kas patinka nepatinka ir pan.pykosi ziauriai tas pora dienu vos nesiuntinejo viens kito. pora savaiciu poto buvo apmastymai. dabar galima sakyt sugyvena. viens kitam padeda ir pan.buna kad pasipyksta, bet dazniausiai susitaiko greit...
gal mano istorija ir patirtis pades tau nzn...
mano nuomone vyras turi atsizvelgt i zmonos norus nepaisant kad nesutaria su jos mama. turi zmona palaikyt nors ir butu pats kieciausias "avinas"
sekmes jums visoms ir man atrast kompromisus su abiem jum svarbiais zmonemis

Kai pykdavosi mano mama su mano vyru, as nesikisdavau, o pykdavosi ziauriai... na bet praejo keli meteliai ir dabar jie dazniau apsisaudo juokais, tokias replikas viens kitam pameto ir tie barniai jau nera tokie ziaurus... apsislifavo
O ant mano sesers vyro mama po siai dienai pyksta, nes sese, kai susipyksta su vyru, tai viska mamai issipasakoja ir pati druskos pripila... O as mamai niekad nesakydavau ar gerai man ar blogai

anksciau as kreipdavau demesi i ju barnius ir isikisdavau bet dabar jau kokius metus - nebe. tik isklausau vieno, kito bet jokios nuomones nereiskiu nei vienam apie kuri nors. na aisku kai jie abu buna preis mane (yra toks dalykelis del kurio visad abu mane grauzia) tai tada abu baru