Kai šis pasaulis išvydo jus -
Gležnučius, mažučius, brangiausius pasauly...
Bet gal geriau pradėsiu nuo pradžių:
Turėjom viens kitą, bet trūko pilnatvės -
Na negi tik dviese sulauksim senatvės?
Tad ėmėme kviesti Tave, mažuliuk:
"Mažuti, mažuti, nepabėk dar, pabūk!.."
Ir štai gražų saulėtą birželio rytą
Aš sužinojau, kad Tu esi many..
Kiek buvo laimės, kiek buvo džiaugsmo,
Netelpančio tiek mano, tiek tėčio širdy!
Tačiau, kai su šia žinia apsipratom,
Naujai džiaugsmo bangai nebuvo ribų -
Kelias net dienas atsigaut negalėjom,
Kai sužinojom, kad esate DU!
Du broliai ar sesės nebuvo svarbu
Pririnkom su tėčiu daugybę vardų.
Taip laukėm nekantriai savų stebuklėlių,
Norėjos greičiau juos paimti į glėbį..
Didžioji diena netikėtai atėjo,
Kai vienas dvynių išgąsdino mus -
Beklausant širdelių, išdykauti pradėjo,
Ko gero, norėjo greičiau pas mus..
Už ligoninės lango lėtai krito snaigės.
Gulėjau, drebėjau ir sukos galva.
Vis stengiaus suvokt, kad nėštumas baigės,
Kad tuoj ta akimirka, kai tapsiu mama..
Tai truko sekundę. Net pajausti nespėjau,
Tik graudų verksmą išgirdau staiga.
"Pirmasis - berniukas!" - sušuko vedėja. -
"Pakelkim aukščiau, kad matytų mama!"
"Sūneli..."
Nuo jaudulio ar vaistų sukos galva.
"Ar viskas gerai?" - dar paklausti suspėjau,
Tik mirkt, ir aptemo akyse staiga.
Kaip gimė antrasis, pamatyti neteko.
Girdėjau tik balsą: "Antrasis - sūnus!"
Pramerkiau akis, išgirdusi verksmą.
Ant stalo jau "tvarkė" du brolius mažus
Mūsų sūneliai, mažyčiai, bejėgiai...
Mes taip jūsų laukėm, ir štai jūs čia..
Įvyko stebuklas, Stebuklas, STEBUKLAS!!!
Iš dviejų tapom keturių asmenų šeima.
Tai buvo seniai, nors atrodo tik vakar,
Kai šis pasaulis išvydo jus...
Tokius jausmus, kokie užplūdo tąkart,
Išreikšti žodžiais tikrai per sunku..
Dabar šios "pasakos" herojai -
Jau tikri vyrai ąžuolai!
Mama su tėčiu atsidžiaugt negali:
AUGINT DVYNUKUS - VIENI DŽIAUGSMAI!!!

