Pasidalinsiu su Jumis antruoju savo džiaugsmu.

Praėjusią vasarą turėjome puikios veiklos, puikių pramogų, poilsio ir švenčių akimirkų. Taip pat stojau į universitetą ir liepos mėnesį sužinojau, kad įstojau. Rugpjūtį su šeima puikiai paatostogavome savaitgaliais, o jau rugsėjį sužinojome, kad laukiamės. Bus leliukas.
Aš jau kuris laikas svajojau apie antrą vaikiuką, bet vyras sakydavo „dar ne“. Džiaugiausi, kad tu, mano svajone, taip greit mane suradai.

Labai greitai pradėjau gražėti. Mano pilvas taip sparčiai didėjo, kad iš pradžių daug kas, net gydytoja manė, kad laukiamės dvynukų. Echoskopija parodė – vienas, berniukas. Žinią vyrui, kad laukiame sūnaus (jau turime dukryte), pranešiau telefonu važiuodama iš gydytojos. Nemačiau jo reakcijos. O jaudulį balse sutramdė. Grįžusi, iš jo darbuotojos sužinojau, kad po pokalbio su manimi, jis kelis sykius pirmyn ir atgal be žodžių perėjo kabinetą. Džiaugėsi be galo. Jau tą dieną „šventė“ geros naujienos proga.
Žinia, jog laukiamės, pasidalijome tik su trimete dukra ir jos aukle. Spalio mėnesį mano mama suprato pati. Jai irgi buvo staigmena. Visi galvojo, kad nebevažiuosiu į universitetą. Važiavau ir į rudens sesiją (vieną kartą), o po to ir į žiemos ir pavasario egzaminų sesijos, visus egzaminus. O žiema buvo labai šalta. Kol nuvažiuodavau į Vilnių autostrados kelkraščiuose matydavau ne vieną dešimtį užšalusių mašinų. Tarpuose tarp egzaminų bėgdavau pašildyti mašinos variklį. Neužšalo.
Labai džiaugiausi, kad esu pilna energijos, norėjau veiklos, spindėjau džiaugsmu.
Visą laiką iki nėštumo atostogų dirbau. Darbe kolegės mano naujienas sužinojo per Kalėdas. Neįsivaizduoju kaip jos nematė, arba kaip sugebėjo apsimesti, kad nemato. Mano pilvelis buvo labai apvalus. Jaučiausi graži nėščioji.
Laukdamasi buvau labai veikli ir energinga. Vos spėdavau nudirbti suplanuotus darbus. Aplinkiniai stebėdavosi: „per anksti išėjau į dekretą“. Džiaugiausi tokiu dėmesiu, o ne kaip dažnai būna, gailesčiu nėščiosioms, nes sunku.

Gegužės 9 dieną – gimdymo terminas. Aš dar vaikštau su leliuku pilvelyje. Pas gydytoją važiuoju kas trečią dieną. Net nepanašu, kad bet kurią artimiausią dieną gimdysiu. Kas kart važiuodama pas gydytoją įsidėdavau maišelį su daiktais leliukui ir sau, jei kartais prasidėtų. Ir vėl su tais pačiais daiktais grįždavau namo. Sesė niekaip nesulaukia broliuko. Buvau jai žadėjusi, kad brolis bus, kai sužydės gėlytės, o jos jau senokai sužydėjo.

Gegužės 17 dieną (trečiadienį) vėl su daikteliais, pati už vairo nuvažiavau pas gydytoja (apie 14 val.). Ji manęs klausia: „ką pasakei namie?“. Aš sakau: “Sakiau, kad tuoj grįšiu?“ Ji nutylėjo. Paprašė porą valandėlių pavaikščioti netoliese ir namo dar nevažiuoti. Sutikau, geras oras, pavaikščiosiu. Bet mane pradėjo pykinti, vaikščioti nebenoriu. Iš maišelio su daiktais išsitraukiu vandens buteliuką. Mintyse galvoju, kad prieš gimdant dukrą mane kelias dienas pykino. Trumpam įsileidžiu ir iš karto išveju mintį, kad turbūt šiandien gimdysiu. Iš maišelio suvalgau vieną šokoladą (liko dar vienas), nes buvau nieko nevalgiusi. Niekaip nesulaukiu gydytojos, antram šios dienos vizitui. Telefonuoju visiems, kas tik gali turėti laiko su manim plepėti, kol laukiu. Skambina daktarė (apie 16 val.). Praneša, kad vėluos. Aš jai papasakoju kaip jaučiuosi ir bandau susitarti, kad važiuoju namo (iki namų apie 40 km) ir jei jau tikrai KĄ, grįšiu. Bet ji prašo pasilikti. Sulaukiau daktarės (apie 18 val.). Mane pamačiusi pasiūlė skambinti vyrui ir dar kiek pasivaikščiojus lauke eiti į priėmimą. Aš sakau, ką čia skambinti, jei net nežinom ar gimdau. Bet kažkodėl paskambinu ir karštai susiginčiju, kad jei jis atvažiuos už poros valandų, bus vėlu. Po to, nebežinodama kada planuoja atvažiuoti vyras, nueinu į priėmimo skyrių, kur vis dar manęs laukia gydytoja, patvirtinti arba paneigti jos teiginį „ŠIANDIEN“. Taip, 4 centimetrai. Pasilieku su akušere pildyti dokumentus. Ji šypsosi: „tai čia Jūs, ta, kuri nežinote ar gimdysite šiandien ar ne“. Šypsausi, juokauju ir aš. Pasirenku gražesnius valdiškus rūbelius ir išeinu su ja į antrą aukštą, o ten ir vėl kaip su dukra į 4 palatą. Palatoje patogiai įsitaisau sėdėti lovoje, kalbuosi su akušere (vėl pildo dokumentus), kas kart vis užeina daktarė persimest keliais naudingais patarimais, kurių gali prireikti. Pagal kažkokio daviklio parodymus, mano gimda susitraukinėja šimtu procentų. Vyksta padorūs sąrėmiai. O aš šnekučiuojuosi, vėl telefonuoju. Savo mamytei parašiau žinutę, kad greičiausiai šiandien turėsim leliuką ir kad nebijotų, man ne skauda. Mama neskambina, bet rašo gražią, palaikančią sms. Vyras atvažiuoja po valandos nuo mūsų pokalbio. Aš jo laukiau. Geriu vandenį. Pykina. Bet ne skauda. Kalbamės jau trise – aš, vyras ir nuostabi daktarė.
20 val. man skauda! Atsidarymas 6 cm. Nebetelefonuoju. Rieda tylios ašaras. Prašau epidurinės nejautros. Anesteziologė primygtinai reikalauja, kad prie tokios puikios gimdymo eigos jos nesidarytume. Vyras mane palaiko. Aš, mes atsisakome. Vaikštome, sėdime ant kamuolio. Po to jau valandų nebeseku. Mintyse spėlioju, ar spės gimti iki dvyliktos.
22 val. jaučiu, kad tuoj gims mūsų kūdikis, bet vis dar netikiu, kad taip greitai. 23 val. mes gimdom. Vyras taikosi išeiti. Prašau, kad pasiliktų, pastovėtų nors prie lango. Jis pasiliko. Laiko mane už rankos. Nežinau kada paleidau jo ranka ir įsitvėriau lovos. Jaučiau, kad vyras laiko mano galvą. Sąrėmis. Girdžiu daktarės ir akušerės komandas, kartais vyras jų komandas kartoja garsiau už jas. Tada girdžiu tik jį. Slenka galvytė. Lėtai. Jaučiau kaip smarkiai kojytėmis atsispyrei. Stipruolis. Man padedi. Akušerei sakau „jau turbūt šauksiu“. Jis sako: „neišgąsdinsi“. Sakau „aš negąsdinsiu, aš jeigu ką iš anksto atsiprašau“. Neatsimenu, kad būčiau šaukus, garsiai kvėpavau. Gimė galvytė, o po to jau visai lengvai išslydo ir kūnelis. 23.15 val. gimė sūnus. Jį iš karto uždėjo ant krūtinės. Jaučiau vyro susijaudinimą. O sūnelis gulėjo ir verkė. Buvo šiltas, šlapias ir labai švelnus. Man gražus. Po to nurimo. Nešant sūnų ant svarstyklių, gydytoja ir akušerė garsiai spėliojo kiek svers. Kažkuri sakė „keturi du šimtai“. Aš netikiu savo ausimis. Sveria. Keturi kilogramai keturi šimtai šešiasdešimt gramų. Stebiuosi kaip mes tokį didžiuką pagimdėme. Man atrodė, kad vyras nuo pirmos sūnaus gimimo akimirkos didžiavosi ir svoriu, ir ūgiu, ir verksmu, ir miegu ir t.t.
Neužilgo man davė bendrą nejautrą. Šį kartą ramiai nugrimzdau į gilų miegą, nes žinojau, kad sūnus (ne kaip dukra, kuri liko viena gulėti po lempa ir verkiant laukti mamos) liko manęs laukti su tėčiu. Kai prabudau jis ramiai tebemiegojai ant tėvelio ranku. Po to mes abu kartu jį maitinom. Vyras padėjo palaikyti leliuką, nes aš dar ne visai buvau atsigavusi po narkozės.
Naktį visi labai gerai miegojome.
Aš laiminga.
Buvau turtinga. Tapau turtingesnė.
Mamos meilė savo vaikams beribė.
Svajonės pildosi. Reikia svajoti, kad būtų kam išsipildyti...

Linkiu Jūsų vaikučiams nuostabios vaikystės.

Labai graziai ir jaudinanciai aprasei Savo leliuko gimima.Aukit sveiki ir laimingi

Labai graži istorija Net susigraudinau beskaitydama Aukit stiprus ir sveiki

Nuostabi istorija susigraudinai ir aš aukit ir bukit sveiki

Smagu, jau turit 2 dziaugsmelius:)

grazu apsiverkiau aukit dideli ir stiprus

linku kad ir toliau viskas klostytusi taip sklandziai ir graziai jusu seimos gyvenime.sekmes,istvermes ir stiprybes

Kaip grazu...

Labai grazi ri jaudinanti istorija

labai grazu

kaip graziai parasei be zodziu
laimes ir sveikatos jusu seimynai

dideles sveikatos jums

Oi kaip grazu, net apsiverkiau. Saunole mama, saunolis vyras kad palaike tokia akimirka Grazi didele seima, sveikinu ir linkiu daug sveikatos ir laimes

Kokia graži istorija sveikinimai sulaukus sūnelio

Be galo gražu...