Sveikos. Noreciau paklausti nuomones tu, kurios gimde vienos.
Kadangi busiu vienisa mamyte, tai, pasiskaiciusi jusu pokalbiu, pradejau jaudintis - o kas gi man pades gimdyti?? Vyro nera, mamos salia nenoriu, tai kas belieka?? Ar isvis jums buvo svarbu ir butina, kad gimdyme dalyvautu koks artimas zmogus?? Ar galima to prasyti drauges?? Ar kuri is jusu esate gimdziusi visai viena?? Juk ne visada gali logiskai mastyti gimdymo metu, kartais reikia, kad kas su gydytoju pasneketu ar atnestu ka nors. Kaip jus elgetes tokioje situacijoje??

jei vyro nera,siulau pasikviesti artima zmogu(jeigu leidziama),kuris palaikytu tave...as speju liksiu viena,nes visi kas man svarbus,silpnu nervu

as noreciau kad salia butu mano draugas bet nuojauta sako kad teks buti vienai kaip pirma karta,kai man dare cezari,nes jo i operacine neileido,o palaikymo tai reikia nerealaus kazkieno nes kai kurie daktarai megsta pasakyt ka nors izeidziancio ne vietoj ir nelaiku

Aš manau, kad gali pakviest kokį artimą žmogų, gerą draugę, tikrai nieks nedraus. Svarbu, kad tu jaustumeis gerai. Parama, pagalba tikrai ne pro šalį, ir tu nesijausi viena Bet kokiu atveju linkiu kad viskas praeitų sklandžiai

Aciu

tokiu atveju pasikviesciau koki artyma zmogu nes nenoreciau gimdyt viena

as net bijau kad vyras gali nespet atvykt i gimdyma ir liksiu viena oi kaip nenoriu..

sakykit mergytes gal zinot nuo kokiu amziau leidziama buti sale gimdykloj...

as pries gimdyma svarsciau ar isvis noreciau, kad kas dalyvautu, ir jei taip, tai kas...
kadangi vyro neturiu, sitas variantas atkrito is karto mamos nenorejau, nes jos nervai nebutu islaike ir ji tik mane butu erzinusi. dalyvavo drauge. beje, pati gimdziusi. as patarciau, jei turi tokia drauge, butinai pasikviesk. ji man labai padejo. ir ranka palaike, kai reikejo, ir vandeniu apslakste ir t.t. vienu zo, jei ne ji, man butu buve zymiai sunkiau.
kai pagalvoju, kad vos viena ne gimdziau tai baisu darosi. nepatarciau to daryt vienai. jei ir sprendima koki tektu priimt, pati tikrai nelabai blaiviai galetum viska apsvarstyt gimdymo metu.
taigi patarciau tikrai nebuti vienai. o geriausia, jau gimdziusi drauge
(cia tais atvejais kai nera galimybes dalyvaut vyrui ar mamai)

Sveika,
tu taip stipriai neliudek! As antra vaikeli gimdziau viena, ir man labai patiko . As savo gydytoja pasitikejau 100%, todel man tikrai nekilo tokie klausimai. O nusprendziau viena gimdyti todel, kad gimdymas visgi moteriskiu reikalas ! (cia mano nuomone). Ir nusprendziau gerai, paskambinau, kai pagimdziau, sakau, atvaziuok, jau turim nuostabu suneli. Ir tikrai musu santykiai neastale, o suneli tiesiog dievina, labiau netgi nei pirma...

Aciu, leliux
Vat as irgi kazkaip suabejojau, ar bus saugu man paciai, jei visai nieko salia nebus. Teks, matyt, tikrai kalbint kokia gimdziusia drauge.
Ech, tie vyrai..

ner uz ka
cia ir tavo saugumui geriau, o be to, jei ilgi bus saremiai, tai turesi su kuo paplepet kokius daktarelius apsneket
pvz kai as nakti gimdziau, jei buciau buvus viena tai nzn kaip man ten butu buve - visgi ligoninej nakti nera labai jau jauku. visgi artimas zmogus moraline parama

Pirmą lėliuką gimdžiau vyrui dalyvaujant, nes buvo baisu o antrą - viena - vyras nelabai norėjo, tai aš ir neįkalbinėjau. Ir man visai patiko - jeigu būtų dar vienas vaikiukas, gimdyčiau be vyro. Na bet gydytojas buvo gerai pažįstamas, ir aš juo labai pasitikėjau, beveik visai nesijaudinau.

vakar pagaliau pakalbejom su draugu del jo dalyvavimo gimdyme...baisiai nusivyliau isgirdusi,kad jis nelabai noretu jame dalyvauti siaip suprantu kad tuo metu jis gali dirbti,bet jei ne darbo diena tai visai bijau viena buti,nes daugiau jokiu artimu zmoniu neturiu,kurie galetu but salia ta akimirka o viena labai bijau,nes turiu daktaru fobija ir ju labai nemegstu

Ruošiausi rašyt, bet savo mintis jau radau parašytas Mąstau lygiai taip pat.
Svarbiausia yra gera gydytoja tiek profesijos tiek ir žmogiškųjų savybių atžvilgiu. Na ir dar labai svarbu pasitikėti savimi. Sėkmės visoms laukiančioms gimdymo

kadangi mes su vyru jau seniai snekejom apie tai ir nusprendem kad jis dalyvaus nes jis pats labai nori tai daba sedziu ramei ir laukiu tos dodziosios dienos...bet yra tik nerimas ar jis suspes atvykti i gimdyma is kito miesto o taip nenoreciau viena gimdyt

Sveikutės

Norėčiau, kad papasakotumėte, kaip jautėtės tos, kurios gimdė vienos - be vyro, be tne todėl, kad jis išvažiavęs, o todėl kad JIS ATSISAKĖ dalyvauti gimdyme...

ČIa visos taip gražiai rašo kaip vyrai padeda, užjaučia, bučiuoja, glosto... negi visi vyrai yra tokie geri? Negi nėra nei vieno, kuris pasakė - ne, aš nedalyvausiu, aš nenoriu. Net jei žmona prašo...

Taip pat, papasakokite, kaip tokie vyrai elgėsi neštumo metu... Juk būna ne tik gražiso pasakos bet ir liūdnos, norėčiau liūdnos pasakos...

O mano vyras nenori dalyvauti gimdime... Prisiskaitau visokių gražių pasakojimų, kaip vyras palaiko žmoną, kaip padeda, džiaugiasi vaikeliu, kaip glosto ją ir palaiko per gimdymą, kaip būna visokių daktarų ir kad vienai tikrai glai būti ne tik baisu bet ir pavojinga... Pasakojau jam visą tai bet jis nenori taip skaudu... Nežinau ką daryti. Bandysiu prašyti draugės, bet jei ji nenorės arb anegalės (juk naktį galima gimdyti, kas gi norės naktį keltis važiuoti...)

nežinau, baisiai jaučiuosi, taip norisi žliumbti, kodėl vieni vyrai būna tokie supratingi, rūpestingi, o kiti tokie...

Nors as gimdziau su vyru (jis paskutine akimirka liko ) as taip pat pasitikejau savo daktarui 100% ir tai labai svarbu, jeigu gimdysi viena . As iskarto susitariau su daktaru kas ir kaip ir del to buvau pasirizusi likti viena . Bet negaliu neigti, kad atrimo zmogaus buvimas salia labai padejo ir dave jegu

Sekmes tau ir sveiko leliuko
Papildyta:



Man tas pats buvo . Is pradziu as bandziau itikinti, kad viskas bus gerai, bet paskui supratau, kad viskas veltui . Susitarem, kad per saremius bus su manim, o kai prasides jau pats gimdymas - iseis. Bet jis liko .... , kai pamate, kad man jo LABAI reikia .

nepergyvenk, kad gimdei be vyro...
jeigu jis pats nenorejo dalyvauti, reiskia negalejo. Vieni bijo kraujo, kiti labai nervinasi, yra labai jautriu vyru, kurie tiesiog neislaikytu itampos.
Pasitikek juo, jei nenorejo - buvo tam priezastis.

Pagimdei sekmingai ir tai svarbiausia. Gal jam tiesio buvo baisu ir jis nenorejo tau trukdyti. Man gimdyti lapkriti, bet labai abejoju ar vyrui verta dalyvauti: jei man skauda danti ar siaip negera-ziuri didelem issigandusiom akim... tai kaip jis jausis kai SKAUDES TAIP KAIP SKAUDA TIK PER GIMDYMA? Jis pasiryzes dalyvauti, bet as abejoju ar tokiam jautruoliui ten vieta. Jei paskutiniu momentu nuspres kitaip-tikrai nepergyvensiu.

As abu kartus gimdziau be vyro...Pirma kart jis buvo isvykes,tai buvo nekas,kaip pirmas kartas...Nereikejo,kad jis ten gimdykloj butu,bet bent jau uz duru tai norejosi kad jaudintusi...Nejaukiai jauciaus visiskai viena,nes apie viska paciai teko galvot (mokejimus ir t.t),norejosi kad visokiais formalumais ir kitais dalykais kas nors pasirupintu kitas.Bet buvo kaip buvo...Antra kart vyras atsisake dalyvaut gimdyme,o as ir nespyriau labai...as is tu kurios tokius dalykus vienos pergyvena,o jo buvimas salia,glostymas tik nervintu...taigi,susimatem po gimdymo ir esu patenkinta...Laukiam trecio ir ji gimdysiu be vyro,jau pati nenoriu,nebent jis pats didziausia nora pareikstu,del to tikrai nesielvartauju,visoms moterims tie gimdymai skirtingi...Vienoms labai padeda vyro buvimas salia,kitoms to nereikia ...Siaip vyras visus nestumus labai rupestingas,rupestingas ir po ju,o tas faktas,kad atsisako dalyvaut gimdyme tai manes tikrai neskaudina,nezeidzia...Svarbiausia kad butu su tavim visa laika ir per nestuma ir per gimdyma,nors ir ne gimdykloj,ir po jo...kad dziaugtusi ir lauktu to mazo stebuklo...o kad nesudalyvavo gimdyme gal tik jam geriau,juk nezianai kaip kas gali pasikeisti...

as trecia mergaite gimdziau be vyro (pirmuose dviejuose ir paskutiniam jis buvo kartu). norejau paziureti koks jausmas buti be jo, ir dabar gailiuos kad jo nebuvo... visu pirma daktarai su manim elges visai kitaip, taip saltai...., o vyrui esant salia tiesiog tupcioja aplink.
manau vyro dalyvavimas butinas, jei pragejot kartu, tai kartu ir gimdykit...

pirma karta kai mane operavo,daktarai kategoriskai atsisake vyra ileisti i operacine ar net stebeti operacija pro langeli,nors man labai reikejo palikymo tuo metu,o va antra karta su vyru kalbejom kad jis nezinia ar noretu dalyvaut musu dukros gimime,taciau gavosi taip,kad mane vel operavo ir dar kitame mieste,taip kad vyras nebutu buves bet kuriuo atveju salia
zinoma kazkiek gaila kad nebuvo kam manes palaiko po operacijos,taciau dziaugiuosi kad jis rupinasi vaikais ir leidzia man pailseti naktimis

As ruosiuosi gimdyti be vyro, nes paprasciausia jo neturiu. Is pradziu galvojau, gal mama ar drauge kokia pasiprasyti, kad butu salia, bet po to persigalvojau. Man paciai bus ramiau, jei nebus pazistamu zmoniu aplink (na, bent jau dabar as taip mastau, o kaip ten bus is tikruju - nieks kol kas nezino, man gimdyti tik spali). Tokiais ypatingais atvejausi as visada jaudinuosi labiau, kai kas nors artimas yra salia, todel visai nepergyvenu, kad ir sitoki svarbu ivyki teks isgyventi vienai. Milijonai moteru iki musu tai dare, tai kodel as negaleciau.
Aisku, noreciau, kad kas nors uz duru manes palauktu, visokiais formalumais pasirupintu, bet bus, kaip bus

Mano vyras dalyvavo gimdime, aisku jis tada bijo gal daugiau nei as, bet buvom kartu.
Mano gimdymas buvo be krauju ir riksmu tai ir nieko ten jis labai ypatigo iskart man nejaute.
Manau gal tai ateina su laiku, per nestuma elgesi irgi kartais labai egoistiskai ir nesupratingai, gal net neatsakingai, syki net buvo tokia fraze jan isprudusi is jo pamastymu :'pavyko syki, tai net jei ir prarasi padarysim kita", labai del to dabar gailisi ir jaucia sazines grauzati,nors viskas baigesi vaikelio gimimu.
Dabar jis masto ir elgiasi kitaip, ypac kai vaikas jam yra ant tiek brangus, ir elgesis jo man labai pasikeite, nors nesilaukiu, bet labai manimi rupinasi ir saugo, ir tikrai vertina tai ka padariau (nors tame jokio zygdarbio nera), manau gal tai ateina su laiku, antras nestumas tikiuosi kitaip veiks ji.
laikykis, na tiesa pasakius pikstu ant tavo vyro, jis galetu tai padaryti bent del taves, bet...
Jei jis grieztai atsisako, savo vaikui, kai uzaugs, kazkada galesi pasakyti jog tetis salia yra labai butinas. be to sako jog vyras nukencia kai nemato savo vaiko gymimo, nes nepajunta to ipatingo rysio.
Papildyta:



mikkute, na ka tu sneki, neviena busi, slai taves bus visad tavo brangiausias turtas, tu isivaizduoji, jog tai jusus abieju bus didziausia paslapti...
ir niekas niekas negales pasigirti tuo kad zino jusu paslapti

Aš gimdžiau be vyro, tiesiog jis atlydėjo iki gimdyklos durų ir išvažiavo namo. Šalia visą laiką buvo labai gera gydytoja, kuri gal per visą laiką ir buvo palikusi mane kokiai 15 minučių . Ji mane kalbino, ramino, aiškino visą procesą. Taigi, vyro man kaip ir nereikėjo. Vyras sakė, kad nenori matyti, kaip aš kankinsiuosi, nes niekuo negalės padėti. Aš jo ir neįkalbinėjau. Tiesiog atvažiavo kaip jau vežė mane į palatą.

Mano manymu reikia visu pirma vyra paruosi gimdymui ir po to spresti ar dalyvaus ar ne....Nors neteko girdeti, kad kai jau po kursu jie viska suzino ir pamato tai atsisakytu, tada visi supranta, kad nors ir 5 minutem, bet vistiek bus mums reikalingi
Mano vyras anksciau taip lyg ir dvejojo....bijojo kraujo, riksmu, bijojo nualpti....o po kursu lankytu kartu jis ne tik, kad dalyvaus, bet kaip pats sako tai vadovaus visam paradui jeigu reikes tai ir daktarus "strojins" ir butinai virkstele perkirps ir ziures, kad su manim visi gerai elgtusi, nes tikrai ne karta teko girdeti, kad pasitaiko ir grubiu seseliu ir nemandagiu daktaru....deja...

Sveikos, mergaitės,

Vyras atsisako dalyvaut gimdyme, nes sako, kad bijo, bijo svetimo kraujo. Kaip jį įtikinti? Ar ištikrųjų vyras gimdymo metu mato daug kraujo? ar šlykštu?Ar esate susidūrę su nemaloniom situacijom, pvz., vyras nualpo ir pan. Pasidalinkite patirtimi, prašau...

asmeniskai as tokios patirties neturejau,nes mano vyras nedalyvavo abiejuose gimdymuose del butinos cezario operacijos,bet zianau kad mano drauges vyrui is tikruju kai ji gimde daresi silpna ir net kuriam laikui jos vyriskis buvo dinges is gimdyklos kad atsipustu...taciau juk ne kiekvienam taip atsitinka,tai priklauso nuo daugelio faktoriu

Versti, manauj ne tik kad neverta, bet ir nepageidautina. Visi mes žmonės - kuo labiau kas nors verčia ką daryti, tuo didesnis pasipriešinimas. Maniškis irgi labai jutrus kraujo vaizdeliams - net per TV ar tik, kai kas nors pasakoja. Todėl susitarėm, kad bus su manim tiek, kiek galės. Juk didįjį laiko tarpą nėra ten jokių kraujų, reikia tiesiog pagalbos ir paramos

Tikrai neversk ir neikalbinėk,tiesiog pamėgink, kaip sakė laukinukė,susitarti jog pabūtų iki pačio gimdymo,o vėliau išeitų.Nes per pati gimdyma ištikro būna nelabai malonių vaizdelių(juk dabar ir neklizmuoja ir kraujas).Ir jei žmogus jautresnis tikrai tokie vaizdai gerai nenuteiks.
O jei sutiks tave palaikyt iki gimdymo,tai žiūrėk,gal ir pasiliks iki galo.Tik leisk jam pačiam priimti sprendimą.
O pati ir be vyro dalyvavimo pagimdysi,juk dag moterų be jų pagalbos apseina.Aš irgi sūnų gimdžiau be vyro,o dukryte jau su juo,nors irgi didelio troškimo nerodė(o vėliau nebespėjo išeiti)
Bet kokiu atveju linkiu lengvo ir greito gimdymo

sutinku su anksčiau išsakytom nuomonėm.Iš asmeninės patirties: vyras labjausiai buvo reikalingas iki pačio gimdymo- buvo su kuo pasikalbėti ,jis dar kokį bajerį užmesdavo, buvo juokas pro ašaras, bet prablaškydavo. Vis ne viena. O gimdant tai jau tas pats, yra vyras ar ne, mintys jau kitur sukasi. Tai va, maniškis dalyvauti didelio entuziazmo nerodė, dėl tos pačios priežasties- svetimo kraujo baimės, bet buvo ir kai norėjo- išėjo, kai reikėjo-atėjo. Manau, susitarsite.

sveika,

kada turi gimti jusu vaikutis? ar vyras echoskopu jau mate mazyli? maniskis irgi nedege noru dalyvauti gimdyme...as jo neikalbinejau. bet kai jis mate vis auganti mazyli (paimdavau ji kaskart kai echoskopu ziuredavau), kai jaude jo judesius, kai visai nedaug likus iki gimdymo matydavo pilvelyje didelius iskilimus ir kaip mazylis 'soko' mano pilve, atejus 'tai' akimirkai jis net nedvejojo ir nuejo su manimi i gimdykla. ir aciu dievui kad jis buvo salia. jis mane palaike, buciavo, gloste - to beprotiskai reikejo, nes gimdymas buvo sunkus ir be jo - nezinia ar buciau pajegusi. o ir uz apsauga jis buvo, nes ne visos sesutes ir daktarai buvo geranoriski ir jis mane uzstodavo, bei pastatydavoi vieta visus, kurie nepagarbiai elgesi...
jei vyras buna prie tavo galvos, atsisukes veidu i tave (kaip kad maniskis buvo) jokio kraujo jis nemato, nes mato tave.
del nualpimu - gimdymo metu retai vyrai alpsta, nes tuo metu gaminasi daug adrenalino, kuris palaiko budruma, o vat kai viskas pasibaigia, kai mamytei ant krutines leliuka padeda - tada jau jiems silpna pasidaro:)

Aš gimdžiau be vyro ne todėl kad jis nenorėjo,o dėl to kad jis išvis atsisakė vaikelio ,džiaugiuosi kad man visą tai padėjo iškęsti mano mama. labai saugiai jaučiausi kai per gimdyma buvo mama.

ačiū, mergaitės, nuraminot leliukas mūsų dar tik porą savaičių pilvelyje , o taip neramu, kad vienai teks gimdyti. Prašysiu, kad tik iki pačio gimdymo pabūtų. Žinau, kad viena neištversiu. O be to, taip norisi, kad jis pirmas pamatytų leliuką.

negaliu pakesti tokiu liurbio amebu vyru, o paskui, ateina ir aiskina, kai vaikas paauga, "as noriu matyti, bendrauti, jis mano vaikas"
Fu


Ir siaip nezinau gal as klystu bet, musu gimdymui ir pastojimui vyrai tikrai neruosia moraliskai (retas tai daro ir kaip taisykle jis paskui ir dalyvaija gimdyme)
"Bjauru slykstu", mielosios neaugimkim namie dar vieno vaiko, mes pacios apsigimdom vaikus ir mums tikrai pakanka rupesciu susavo vaiku, o vyras yra tevas p ne musu vaikas, taigi taip "slyksciai" gimsta jo gimines ir pavardes partesimas.

Afute, mano vyras irgi nelabai norejo dalyvauti gimdyme, tai zinok labai padejo paskaiteles: lankem Semetos kursus, ten yra kelios paskaitos su vyrais. Nezinau, is kokio tu miesto, bet rekomenduociau pasidometi tokiomis paskaitelemis, jos tikrai naudingos O dabar jau jam jokiu abejoniu nera, netgi sako draugams: mes greitai gimdysim
O del kraujo, tai tikrai nebutinai dalyvauti paciame stumime, svarbiausia, kad butu salia per saremius.

Manovyras irgi kazkaip iki pastojimo sake nees, ir vaiko nevystys ir nemaiins, bijo ir td ir tp, bet paskui kai pastojau, ypac kai pamate pilva dyyyydeli ir judesius pajuto, viskas pasikeite radikaliai, ir jauciu net toki baaalta svelnu pavyda jog musu vaika jis pamate pirmas, nes man tai ji tik kai padejo ant pilvo pamaciau, o jis ir uzgimima mate ir virkstele nukirpo...

Maniškis taip pat kalbėjo. Pirmam gimdyme nebuvo, nes neišleido iš darbo. O va antram pasiryžo. Iš pradžių abejojo, kad gali pasidaryti silpna, bet nieko, ištvėrė. Nors ir antras gimdymas baigėsi operacija, bet patenkintas, jog dalyvavo.





Būtent, JEIGU. Maniškis matė VISĄ gimdymą. Nuo pradžios iki nuvežimo į operacinę. Bijojau, kad po tokių vaizdelių nelabai norės artimų santykių. Bet situacija nepasikeitė. Ir toliau sexas normalus.

o maniskis pats nori dalyvauti,ash jam net nesiuliau..manau ir paciai bus ramiau,nes su nerimu laukiu gimdymo

kaip tiems vyrams gerai, kad jie gali rinktis: dalyvauti ar ne...o mes moterys pasirinkimo tokio neturim
manau, kad tie vyrai, kurie nedalyvauja gimdyme, labai daug praranda

as pati visai nenorejau (vis delto manau, kad moteris turi tureti paslapciu), kad vyras dalyvautu gimdyme, bet i ligonine mane atlydejo, tai taip ir liko o per pati finala tipo isejo, bet vis varste duris, tai gydytoja liepe ateit. jis atejo pro kitas duris ir visalaik buvo man uz nugaros, o as net nezinojau, paskui viska man pasakojo kas ir kaip buvo, nes ne viska atsiminiau gal ir visai gerai vis delto, kai vyras dalyvauja. bet man ten tie "palaikymai uz rankos" tai juokingai skamba. paciam finale man uz rankuciu laikytis visai negalvoj buvo.

Gali savo vyra nuramintu TIKRAI nematys juokiu kraujo balu
Maniskis irgi sake, kad nualps, kad ten kraujas upemis begs ir t.t. Bet paskui sake, kad realiai gal koki lasa ir pamate, bet tas lasas buvo jau ant gimusio vaiko. Pats sake, kad galvojo kad daug baisesnis vaizdelis bus, o realiai viskas buvo gan estetiska. Jug jis nestoves tau tarp koju, o salia veido. Arba per pati gimdyma ,kai reiks stumti, jeigu jau taip bijo, tegu iseina, o buna tik per pacius saremius.

Na va, vis norėjau užvesti temą apie vyrų dalyvavimą gimdyme, ir štai pagaliau radau jau išdiskutuotą kalusimą AŠ kolkas nesilaukiu, bet planuojam. Aš kažkaip išvsi neįsivaizduoju savo vyro dalyvaujant gimdyme, nes kaip čia kai kurios sakė, maniškis irgi net per tv negali kalusytis kai medicininė laida eina, tai ką jau čia kalbėti apie life show Iš kitos pusės tai aš irgi manau (bent jau kolkas), kad nereikai vyrui matyti viso to jovalo. Bet gerą mintį pametėjot, kad gal ir gerai būtų kad padalyvautų per sąremius, morališkai palaikytų, nes girdėjau iš draugių, akd būna tokia stadija, kai stogą rauna. Dra kita draugė sakė, akd be vyro būtų sunkiai pagimdžiusi, nes tas sąžiningiausiai padėjo gimndyt, kai atrodydavo kad nebėr jėgų... Nu nežinau kaip Jūs, bet aš tai jaučiuosi žiauriia drovi, net bloga pagalvot, kad kažkas ten knaisiosis po mane. Pati numirčiau atrodo nuo to vaizdo, gerai kad pačios nieko nematom . Smagu skaityt Jūsų žinutes, kad ne aš vienintelė nenoriu vyro dalyvavimo gimdyme. Visa laimė, kad jis ir pats nesvaigsta nuo noro ten būti. Paprašyčiau tai ir dalyvautų. Bet žinau, kad bus ramiau be jo. Svarbaiusia susirasti patikimą gydytoją. Gal kas turite kokių kontaktų, kad 100 proc. pasitikėjimas būtų?Vilniuje.

Sveika, tokio gydytojo kad 100 proc. turbūt nerasi, visos mes skirtingai reaguojam į žmones.
O apie Vilniaus gydytojus surasi labai daug temų subforume "Vilnius".

Dėkui Auges , nes kolkas sunku orientuotis šio forumo labirintuose.

Jei vyro nebutu,tikriausiai drauge kviesciausi.Viena bijociau gimdyt...

kai suzinojau kad laukiuos pasakiau vyrui kad noreciau jog jis butu kartu.nors jis tuo neliko suzavetas,bet ir neatsisake.
bet nezinau kaip cia viskas bus,as turiu gimdyti rugseji,o jis keturis men yra komandiruoteje rusijoje ir turi gryzti tik rugpjucio pabaigoje.
man net baisu pagalvoti kad jis gali nespeti.tad tikiuosi kad vaikutis palauks gryztancio tevelio,nes viena gimdyti nenoriu

Aišku, man dar labai anksti planuot, bet norėčiau gimdyt viena. Pažįstu save: prie savų: mamos ar vyro rėksiu be proto ir nieko negirdėsiu, o budama viena su gydytojais klausysiu jų nurodymų ir mažiau isterikuosiu.

o aš nuo pat neštumo pradžios nuteikinėjau savo vyra kad jam teks su manim būti,nes aš niekada negulėjau ligoninėj ir labai bijosiu.Tai priėjom kompromisą-jis bus gimdykloj iki stūmimo,o paskui galės eiti

Mes irgi taip buvom susitare. Bet po to pats nebeisejo... Tiek islaukes norejo ir rezultata pamatyt.