Labai teisingai. Dėl to ir atsiranda visokios ligos. Vis atrodo maža ir maža, nu vis negraži, negraži, žiūrėk jau tik skeletas belikęs... Dažnai pasirodo, kad ir tų dietų žmogui nereikėjo.

Aš ne apie tai. Iš Guvilės posto supratau, kad jei netelpi į kažkokius standartus, tai ir nereikia. Reikia mylėti save tokią, kokią esi, ir nieko nedaryti

Mylėti save nereiškia nieko nedaryti. Lygiai taip pat galima sakyti, kad ta, kuri savęs nemyli storos, nemylės ir plonos... ji gali graužtis: ai, aš taip ar taip baisi, tai kam čia svorį mest, vis tiek liksiu baisi... ir t.t.

Turiu drauge, kuri taip pat norejo suliekneti. Daugiausia del to, kad nesurasdavo drabuziu. Todel viena diena nuejom abi i parduotuve ir ji nusipirko keliais dydziais mazesne bliuskute, kurios kaina sieke 100lt. Ji pasake, kad dabar tures stimula, nes kitaip butu veltui ismesti pinigai. Todel laikesi dietos. Ir po keliu menesiu vuolia. Ji itilpo i ta bliuskute. Perskaiciusi sia tema nusprendziau kad ir man jau laikas imtis priemoniu, todel manau darysiu taip kaip mano drauge.

Motyvacija labai svarbi, aš noriu išmokti saikingai maitintis, tuo pačiu atsikratyti 3kg, bet niekada nesugebėčiau sukūdėti dėl mažo rūbo

Rubas buvo papildomas stimulas, nes kaip kazkas rase,kad ir zinat jog sveikata streikuoja, sau nepatinki ir t.t vistiek nutruksti nuo grandines. O rubas padejo toliau eiti ir nenutrukti.

kai reikia numesti 3 kg ta niekaip neiseitu ,o kai eini i parduotuves ir eilini karta gryzti be nieko, nes visi irubai mazi arba palapines tada jau mazesni rubai laaaaaabai didele motyvacija..... tik ne visoms ji suveikia ......

Aš dėl svorio per daug niekada nesijaudinau. Bet kai neseniai užlipau ant svarstyklių ir jos palei 70kg. parodė, tai išsigandau Per pusmety 7kg. priaugau Nenorėčiau peržengti to 70kg, ir sverti tiek , kiek per paskutinį nėštumo mėnesį

Suveikia tada, kai jau būni kažkiek svorio numetusi - atrodo, nu, dar truputį, tik truputį... O kai ar taip, ar kitaip reikia palapinės... Bent jau man taip buvo. Perverčiau mąstymą ir dabar jau manau, jog pigiau ir paprasčiau nusikratyti poros kg., nei pirkti daugiau medžiagos ar siūtis rūbą pas siuvėją.

Man stimulas ne rūbai, o tas LENGVUMO pojūtis...........

man tai drabuziai

Komplimentai man varomoji jega testi tai ka pradejau.

Galiu papasakoti, kas mane paskatino pries metus atsikratyti 17kilogramu
1.Kol sedejau namuose (nes auginau vaikeli) saves nemaciau, bet pavasari isvaziavusi i zmones pradejau matyti DAUG graziu ir prisiziurejusiu moteru.
2. Tuomet pamaniau: "Jei jau po dvieju vaiku sugebejau susiimt ir sau irodyt, kad GALIU, tai kodel trecia atzalele galetu man trukdyti???"
3. Uzsimaniau atnaujinti savo garderoba is pagrindu.
4.Norejau buti tokia pat zavi, kaip ir pries dukrytes gimima. Patikti savo vyrui vel ir vel.
5. Tai LABAI SVARBU...Norejau susirasti toki darba, apie kuri seniai svajojau (o tam reikia - nepriekaistingos isvaizdos).
Taigi...visa tai apsvarsciusi TVIRTAI nusprendziau imtis darbo
1. skaiciavau kalorijas ir po 18val nevalgiau.
2. viena diena per savaite dariausi iskrovos diena
3. sportavau - atsilenkimai, lanko sukimas, vakuminis masazas.
IR KA TURIU SIANDIEN?
1. toki kuna, apie kuri ir svajojau.
2. vyro demesi ir rupesti.
3. drabuzius, apie kuriuos ilgai svajojau
4. savo svajoniu darba
SEKMES VISOMS! KAI TVIRTAI ZINOSITE, DEL KO TAI DAROTE, TIK TUOMET PRADESITE VEIKTI. ZMOGUI REIKIA TIKSLU, KAD GYVENTU

Nė velnio netikiu tuo posakiu "ne svoryje laimė". Man laimė visom prasmėm. Tik tada, kai pasiekiu norimą svorį (kuris šokinėja 4kg skirtumu, tačiau puikiai matos) puikiai jaučiuos, kaifas eit apsipirkt. Ir geraisiais gyvenimo periodais sau sakydavau "iki pilnos laimės man reikia tik numest tuos kelis kg". Ir akurat Nėra vieno stimulo. "Reikia mylėti save tokią, kokia esi"? Ne visai... Bet tik susigyvenimas ir draugystė su savo kūnu yra pirmas žingsnis į sėkmingą svorio metimą.

jau dabar prisipirkau mažesnių rūbelių-planuoju OP.

mane paskatino lieknieti mano westuwes nes noriu su westuwine suknele atrodyti graziai kad niekas is sonu nestyrotu ir nebijociau atsisesti, kad suknele prairs is sonu :S

Norėčiau sužinoti dėl ko lieknėjate? Ne vien faktą ,kad norite gražiai atrodyti.Galbūt yra kažkokių psichologinių priežasčių ,aplinkos spaudimas,o gal net noras padėti kitiems sekti jūsų pavyzdžiu...?Taigi labai lauksiu ,kas būtent jus skatina trokšti sulieknėti.

Daugiausiai atsakymų galėčiau sugalvot į klausimą: kodėl man nebūtina sulieknėti?
Gaila, kad neuždavei tokio klausimo, būčiau prirašius 2 lapus
Nepaisanto to, vistiek metu svorį.
Pirmiausiai tai turbūt bijau senatvės. Bijau, kad sąnariai nelaikys svorio, klišensiu išsiskėtus ir dusiu palipus du laiptelius. Bijau kad riebalais aptekę vidaus organai nuolat duos apie save žinoti.
O dar noriu gražiai rengtis. Noriu nešioti siaurus dirželius ant liemenuotos suknelės, noriu vaikščioti su mini sijonais, šortais, bliuskutėm su dekolte ir t.t.
Ir dar nenoriu būti boba.
Negaliu pamiršti vieno nutikimo iš vaikystės.
Palangos pliaže susižaidžiau su bendraamže mergaite. Ji pasipasakojo, kad yra iš Vilniaus rajono turi vyresnę sesę ir jaunesnį brolį. Paskui sako: matai, ana ten, tą bobą? Tai ji mano mama.

Tikiuosi, kad mano vaikai niekada ant manęs nepasakytų "boba". Bet noriu, kad taip būtų ne tik dėl gero išsiauklėjimo, bet ir nuoširdžiai.

Gera tema
Esu iš tų,kurios tikslą pasiekė (bet tobulumui ribų nėra ).Numečiau 30 kg ansvorio...
O dabar į temą.Dėl ko lieknėjau?Ogi dingo pasitikėjimas savimi,visiškai...Kadais mėgdavau išsišokti ir panašiai..buvau visad veiksme,o likau pilka pelytė,užsidariusi tarp keturių sienų
Su kiekvienu numestu gramu grįžo pasitikėjimas

sveikos
as galiu pakartoti viska ka jau rase kitos
pirmiausia del sveikatosnes mano mama dabar jau galiu sakyti svere daug nes kartu su manimi numete svorio apie 40 kg su jais dingo ir visos jos ligos spaudimas dusimas ir tt
antra ir del aplinkiniu nes giminei ir draugu rate visi normalaus sudejimo todel as jausdavaus nefainai
trecia labai svajoju graziai rengtis visokios suknutes sortukai ir tt

lengviau vaikščioti, o nekalbant apie bėgiojimą...

Na o aš niekada netūrėjau antsvorio, bet visada norėjau tapti modeliu. Aišku juo netapau nes ir ūgis per mažas o ir šeip tokia tvirtų kaulų esu . Mano ūgis 168cm o sveriu 58kg bet pries kelis mėn svėriau dešimt kg daugiau ir gavau pastaba kad atrodau labai sustorėjusi. Nu ir labai priimiau tai tiesiog taip gavosu tai net nežinau kaip čia pavadinti galbūt kreipimas į aplinkiniu pastabas ar kaip.

Noras dailiai atrodyti, laisvai rinktis drabužius, noras išlikti jaunatviškai ir, žinoma, sveikai, žvaliai, žaviai, savimi pasitikinčiai

nebenorėjau žiūrėti į save veidrodyje, t.y. ėmiau sau nebepatikti.
Be to, įprasto sudėjimo žmonėms skirtose parduotuvėse (na, gal dar ir jaunimui skirtose) didžiausių dydžių drabužiai buvo per maži

Visų pirma sulieknėti noriu, kad gražiai atrodyčiau su prieš nėštumą pirktais drabužiais. O antras dalykas man labai svarbus - tai pasitikėjimas savimi. Negaliu pamiršti, kaip "boba" turguje "vertino" mano dydį...

Dėl sveikatos,dėl grožio.O kita vertus kam nešiot ant savęs nereikalingą balastą

gera tema mano kambaryje tiesiai prieš lovą yra nuotraukų koliažas, kur sudėtos nuotraukos darytos kažkur prieš 3-4 metus, jose aš kūdutė liesutė , tai va nusprendžiau, kad gana žiūrėti i praeitį ir kad laikas pagaliau susiimti pabandyti grįžti bent kažkiek prie buvusio svorio

as liekneju nes noriu atrodyti ispudingai.

Žiūrau, dar toli iki nėštumo čia rašinėjau...
Šiaip ir po nėštumo (jo metu buvo priaugta 17 kg) laikiau savo buvusį iki tol svorį (172 cm, 64 kg), ir per daug jis man nemaišė, mama ėdė, kad negražus pilvas, bet kažkaip atsispirdavau, visi klausinėjo, ar ne nėščia, bet irgi kažkaip atsispirdavau.
Ale pernai lapkritį susilaužiau šonkaulį, ir rentgene vėl užklausė, ar aš ne nėščia, ir matyt įvyko kažkoks lūžis. Ne tik šonkaulio
Tai susiėmiau ir nusprendžiau padaryt taip, kad jo gydymo laikotarpyje bent jau nepriaugt kilogramų ir išlaikyt esamą svorį (2 mėnesiai - nulis sporto). I což, įvyko šalutinis to susiėmimo poveikis - numečiau 6 kg ir visus nuo pilvo Geras, žo. Galėjo gi netyčia ir nuo kitur nudribt...
Tai ta proga prisiminiau savo išsvajotą svorį nuo tada, kai priverstinai storinausi - tada svajojau nuo 42 kg pasiekt 57, dabar humoristiškai svarstau, o ko gi nepasiekus jo iš kitos pusės Liko gi tik vienas...
Mergos užklausė, kokios dietos laikiausi, atsakiau, kad jokios, tik ėdu mažiau, buvo pasakyta, a, tada nereikia...
Žiūrėsim, pačiai įdomu, ar nepradės trūkt kokių medžiagų, energijos tai netrūksta, į treniruotes lakstau, dirbu dieną naktį... Galvojau, norėsis ėst labai ir daug, bet nesinori. Kartą į savaitę leidžiu sau paėst daugiau, bet ne daug ir labai, tiesiog daugiau nei kasdien.
Gal ir pavyks tokį svorį išlaikyt.
Nes tiesą sakant, klausinėjimas, ar aš ne nėščia, UŽKNISO JUODAI...
dabar įtariu niekam tokia mintis nebekiltų - nors pažiūrėsim

nes daviau pazada vyrui... o jam duoti pazadai yra labai svarbus ir skatina mane nesustoti, nors ir zinau, kad jis nieko nesakytu, jei suklupciau. Bet taip noriu buti jam pati graziausia