Sveikos mamulės,pries kelis metelius,kai laukiausi pirmagymio buvau aktyvi supermamų skaitytoja,bet prieš pusmetį įvyko kai kas, ko nei vienai nelinkėčiau,pradesiu savo istorija nuo pradžių,pasistengsiu kuo sklandžiau ,jei nepavyks ,atleiskite.Šiuo metu tiesiog turiu kazkam viska papasakoti,pamanysit ,kad neturiu artimo žmogaus ,kad lieju mintis i netą,deja ,namiškiai ir drauges privengia šia tema kalbėtis,turbūt bijo mano emocijų protrūkio.štai ir dabar -nepatikėsit,verkiu.
Esu dviejų vaikų mama,bent save taip vadinu.Mano pirmagimis,- buvo sunku pastoti,nėštumas buvo sunkus,bet pakenčiamas ir labai lauktas.Prėjusiais metais pastojau-netyčiukas,bet susitaikėm su ta mintim ,pamilom pilvelį ,pradejau laukti antrojo leliuko.Maniau ,kad jau ,,davė'', taip lemta ,ir jei lemta -bus viskas gerai.Vieną gražu pavasario rytą kėliau savo druckį iš kėdutės ,kaip visada ,ir kažkas nutiko-kadangi su pirmuoju nebuvau patyrusi kaip prieš gimdymą nubega vandenys,nes buvo toksikozė ir skatinant gimdymą vandenis nuleido daktarė,tai pajutau su antruoju,bet tada buvo dar tik 2 menesiukai.Prasidejo kraujavimas,meldžiausi,kad ,,nepamesčiau''.Skubiai išlėkiau į ligoninę,ten praleidau mėnesiuką-viskas nusiramino.Gryžau namo -vėl kraujas,vėl ligoninė,įvairūs tyrimai ir taip iki 5 mėnesių .Kraujavimai baigėsi,daktarai nuramino-viskas gerai- laukiam mergytės.Ir štai sulaukus 28 savaičių ori būsima mama išėjau atostogaut. Gimdymo data buvo numatyta gruodzio23.Smagu kalėdinis kūdikis.Išrinkom varda Ugnė.Paskutinis echoskopas trečiadienį-viskas gerai ,tik šiek tiek smulkesnė nei turėtų būti.Penktadienį susirgo mano maziulis,grėsė plaučių uždegimas aš visiskai užmiršau savo pilvelį,sekmadienį supratau ,kad kažkas ne taip,bandžiau ,,pasikalbėt ''su savo pilveliu-niekas neatsakė,tada ...nerandu tinkamo žodžio apibūdinti tą būseną...Buvo pirma valanda nakties kai nebeištvėriau ,realybė ,kokia ji bebūtų nuo jos nebepabėgsi.Skambinau į greitąją,atvažiavo ,nuvežė,palinkėjo sėkmės.Gimdymo namuose prijungė širdelės pasiklausymo aparatą,su giliu klaustuku paprasė eiti dar kartą echoskopuotis ir ta lempa lubose ,kurios nepamiršiu visą gyvenimą ir mano pačios užduotas finalinis klausimas ,,Ar gyva?'' daktarės trumpas ,nekaltas kaip taškas ,nuosprendis ,,ne''...
Viskas baigėsi, ir kartu prasidėjo,manęs laukė mirusio(kaip jie vadinami-negyvagimio)leliuko gimdymas užuojautos iš akušerių,daktarų,artimųjų ,bendradarbių,kaimynų.Antkapis Karmėlavos kapinėse ant kurio tik gimdymo data...Ir iki šiol čiuožiantis stogas..
.Dievo keliai nezinomi.Mirties išvados placentos atsidalinimas.Mano kūdikis mirė iš bado,o aš nieko negalėjau padaryt.Taigi davė ir atėmė.Stiprybės Jums būsimos ir esamos mamytės.Sveikų Jums vaikiukų.Iki

Labai labai užjaučiu.........net nežinau ką dar pasakyt Gyvenimas mums ,,krauna" tiek, kiek galim ,,pavežt". Tu stipri

Laikykis,
jei labai norėsite, duos dar vieną, gyvą, gražų ir sveiką. Sėkmės ir nesikrimsk

Stiprybės . Nežinia kodėl, bet kartais gyvenimas mums siunčia labai sunkius išbandymus...

Stiprybės

geruta, nuoširdžiai užjaučiu, žinau, kad skausmas niekada nedings...

stiprybės ir kantrybės
matyt taip lemta buvo, laikas užgydis žaizdas
laikykitės

DIDELE UZUOJAUTA......

Sunku ką ir besakyti ar paguosti.Tie žodžiai nelabai ką ir padės.Bet žinok užjaučiu iš visos širdies.Stiprybės tau ir ištvermėsLaikas užgydys žaizdas,kad ir kaip skaudu bebūtų.Nenuleisk rankų,juk turi ir dar vaikiuką.Turi stengtis būti stipri dėl jo.Sėkmės tau.Laikykis,nepalūžk

Stiprybės tau. Ieškok ramybės augindama savo pirmą vaikiuką..

Visoms labai ačiū,už gražius žodžius,labai labai ačiū ,kad perskaitėt,,o mano pirmagymis iš tiesų buvo didžiausia paguoda-įsivaizduokit gryžtu po visko iš ligoninės ,o jis sako
-o mamytė gryžo.
tada jam nebuvo trijų,jis iki šiol nesupranta kodėl sesutė užkasta,jam vieninteliam nereikėjo nieko pasakoti,tai buvo kitas pasaulėlis ir aš jame ir dabar užsimirštu .

Ne paguodos zodziai,bet -sito skausmo turbut nepamirsi niekada,jis isliks tavo sirdyje,bet gyvent ir sypsotis privalai del sunelio...Jis tavo siena i kuria atsimusa skausmas...

Stiprybės tau ir tavo šeimai.

labai liudna skaityti tokia istorija.. linkiu tau daug stiprybes ir ramybes. tavo mazas angelelis laimingas danguje. buk rami

Laikas užgydys žaizdą, o mažylis visada liks tavo širdy ir atminty... Žinau ką sakau
Dievas tau davė angelą dėl kurio privalai gyvent ir būt stipri Ramybės, susitaikymo ir palaimos tau....

uzjauciu labai labai,tikiuosi skausmas pasimirs,nesuprantu kodel dievas mus taip baudzia

labai liūdna istorija.stiprybės tau.laikykis ir džiaukis savo sūneliu.

Man be skaitant skruostais rieda ašaros .Linkiu tau būti stipriai,ir ženkti per gyvenima toliau,kad ir koks jis žiaurus ir negailestingas kartais būna mums.Visada stenkis galvoti apie savo sūnelį kuriam tu pati brangiausia ir geriausia,ir pati pati pačiausia.Laikykis ....

Geruta, ačiū, kad pasipasakojai, labai tave užjaučiu, nesu to patyrusi, bet net to nepatyrusiam, skaitant tavo istoriją, darosi baisiai skaudu...
Laikykis

Jokie paguodos zodziai nepades, turi tai isgyventi pati. Tokia istorija patyre mano mama dar iki mano gimimo, o as, kol neturejau vaiku pati, negalejau suprasti tos sirdgelos, jos nepalikusios ir po 30 metu. Vis atrode, kad daug sunkiau prarasti jau paauginta vaika. Dabar, kai pati isnesiojau savo mergytes, manau suprasciau, tik deja, mamos jau nebeturiu... Stiprybes tau, tikiuosi, turi i ka atsiremti...

Labai gaila, kad taip nutinka labai, as netekau dvieju savo maziuku vieno dar labai mazo 14 sav. o kita 24 sav. bet nepraeina nieks nepadeda jei viena diena lengviau kita vel ispradziu o verkiu verkiu ir verkiu kasdien, nieks nesupranta nieks neguodzia jokie paguodos zodziai, zinau tik tiek turiu buti stipri del su savo esamu sveiku ir geru mielu vaiku

buk stipri tu reikalinga savo sunui

Labai liūdna ir neteisinga Stiprybės geruda!

Užjučiu tave iš visos širdies. Labai gaila man tavo mažiuko angeliuko, skaitydama ir aš verkiau.
Tikuosi tą skausmą, kurį tu jauti krūtineje išversi ir nepalūši.
Stiprybės jūsų šeimai!

Užjučiu tave iš visos širdies. Labai gaila man tavo mažiuko angeliuko, skaitydama ir aš verkiau.
Tikuosi tą skausmą, kurį tu jauti krūtineje išversi ir nepalūši.
Stiprybės jūsų šeimai!

stiprybės tau iš visos širdies, verkiau labai, nes ir pati galėjau netekt savo angeliuko, todėl labai suprantu tavo jausmus, tiesa meluoju... neįsivaizduoju kaip gyvenčiau... tu stipri ir sveika manau kad vel pastosi ir tavo angeliukas griš pas tave... linkiu tau to iš visos širdies

didelė didelė užuojauta, stiprybės.. laikykitės visi

Verkiu ir aš
Tikrai didelė užuojauta .

Kaip bebūtų skaudu su viskuo gyvenime reikia susitaikyti

Nepraraskit vilties, tikrai dar turėsit didelio džiaugsmo

Sėkmės Jūsų šeimai

labai uzjauciu stiprybes jums

Man irgi taip graudu pasidare paskaicius Sekmes tau ir stiprybes

si liudesi reikia tiesiog isgyventi...nes tiesiog taip kartais nutinka,jog paguosti nebegali niekas..bet zinok-Dievulis tau juk dar padovanos grazu vaikeli..

nuosirdziai uzjauciu tave.dabar turi buti stipri del savo sunelio ir atiduoti jam savo meile.sekmes jums

Suprantu, kaip jautiesi- pati tą patyriau (tik kiek kitaip). Skaičiau tavo istoriją ir prisiminiau savo. Užjaučiu.

skaudi ir graudi istorija.paciai skaityti sunku,nors neteko to patirti-isivaizduoju koks skausmas yra tau...stiprybes tiek dvasines tiek fizines...

Labai užjaučiu- galbūt jau nepakenti tokių žodžių, tačiau tai vienintelė būsena, kurią pergyvena tokias istorijas išgirdę žmonės. Labai Tave suprantu, nes pati tai pergyvenau. Nors mano istorija šiek tiek kitokia, bet finalas ir jausmai tie patys. Aš pagimdžiau 5,5 mėn. sūnelį, deja, jis gyveno tik 5 dieneles. Nors ta žaizda dar "kraujuoja" nuolatinėmis ašaromis ir klausimu "kodėl", bet vistiek kabinuosi į gyvenimą ir mane ramina mintys, kad galbūt vaikeliui gyvenimas čia žemėje būtų buvęs per sunkus? Dar labiau tikiu pomirtiniu gyvenimu, kad mes dar susitiksim ir sužinosiu kodėl "taip" atsitiko. Įstrigo kunigo žodžiai laidojant "vaikeliai jums dabar jo (sūnučio) nereikia gailėtis, jis saugus Dangaus namuose, turite Užtarėją danguje, galit į jį kreiptis maldomis, jis jums padės". Jais nuolat guodžiuosi. Galbūt ir tau jie gali paraminti širdelę? Linkiu stiprybės ir tikėjimo ir susilaukti dar vaikučių.

Uzuojauta tau is visos sirdies, linkiu nepalusti ir daug daug stiprybes, susilauksite kito vaikelio tik neprarask vilties, aisku sitas angelelis visada isliks jusu sirdyje ir stebes jus is virsaus, dar karta stiprybes ir nepalustk

Užuojauta Labai gaila kai taip atsitinka su tokiais nekaltais ir mažuliukais vaikučiais. Stiprybės ir ištvermės Tau ir Tavo šeimai Tikiuos, kad augantis sūnelis nors šiek tiek sumažins širdies skausmą, tuštumą ir suteiks džiaugsmo Stiprybės

Vargu, ar yra žodžiai, kurie galėtų paguosti.
Laikykis.

uzuojauta

Stiprybes tau

niekada negali zinoti, kodel kai kuriuos itin skausmingus dalykus turi patirti. tuo metu atrod, kad be skausmo jie nieko neduoda. bet paejus laikui pamatai, kad jie pakeite tavo gyvenima ir poziuri, kad ismokai labiau dziaugtis tuo ka turi.
na o jei sugebi issiaikinti tikrasias priezastis, netgi sakyciau saknis, del ko taip atsitiko, tai tada labai daug gali.
manau, kad visos mamos uzjaucia ir linki stiprybes bei isminties.

Liūdna istorija Aš tikiu likimu ir kaip lemta nepakeisi Tik, aišku, kiekvienas iš mūsų nenori su tokiais išbandymais susidurti

Užuojauta jums pati didžiausia...

Labai uzjauciu .Stiprybes jums ....

Istikus nelaimei visada iskyla klausimas: kodel man, kodel as? Kazkur esu skaiciusi zodzius, kad Dievas sunkius isbandymus siuncia tik stipriems zmonems, nes silpni ju nepakeltu...

Tikrai skausminga . Aš jau kelintą kartą vis skaitau ir vis verkiu.

Stiprybės

Tvirtybes Tau ir Tavo seimai. Tai, kas nepalauzia musu, padaro mus stipresniais

Geruta, priimk uzuojauta kazi, ar surasciau tinkamu zodziu Tau dabar... Tikiu - Tu dar busi laiminga... reikia laiko... stiprybes Tau!

Uzuojauta mamytei

As nenoriu kaltinti nieko, bt kodel daktare matydama mazesni vaiko svori, nei turetu buti, nepadare echoskopu vaiko maitinimo tyrimo. man lygtais pries pat gala dare toki tyrima, kaip kudikis aprupinamas medziagomis, bet gal cia ne tas pat.

Stiprybes Jusu seimai.

Ne per seniausiai buvom klinikose aplankyti sergancios tetos ir buvo atejes kunigas. Pabuvo pas mano teta ir iseidamas pasake, dabar einu pakrikstyti mazo angeliuko. Jis atejo i musu pasauli, bet jam cia kazko nepatinka nori iseiti...kai pagalvojau, koks didelis smugis tevams...bet matyt taip turi buti...

Dar karta stiprybes!!!!

"Niekas nepraeina...
Mes laiko žaizdas nešame savyje,
paslėptas po kasdieniniais žodžiais,
tylėjimu, pusiau šypsniu, pusiau malda.
Mes pridengiam jas vaikiškais delniukais.
Norėtume,kad jas nuimtų pabučiavimu,
Bet jos gyvos-
neatsargiai palietus,
vėl plūsta krauju."

( J.Degutytė )

Puikiai suprantu Tavo jausmus: prieš mėnesį palaidojau savo mažiuką Aleksą. Jam tebuvo 2 metukai ir 2 mėnesiai. Pusantrų metų gyvenome ligoninėje: kovojome su liga - piktybiniu galvos smegenų augliu. Palaipsniui liga atėmė mažiuko klausą, kalbą, stovėjimą, šypseną, judesius (visa Aleksiuko istorija ir kova - "Rugutės" puslapyje)... Bet mažiukas labai labai norėjo gyventi. Bet... liga nugalėjo, nors iki pat galo tikėjome stebuklu.
Linkiu stiprybės ir kantrybės. Nors Tavo dukrelė - angeliukas, Tu visada liksi jos MAMA.